Gyvenimo knyga

 Gyvenimo knyga 

Vincas Kudirka šiuos žodžius parašė daugiau kaip prieš 120 m. Skaitydami savo protėvių ir savo krašto žmonių gyvenimo knygas, galime daug ko išmokti, o svarbiausia-palikti savo "buvimo" įrodymų. 

Gimtoji sodyba Brokštėnų k. iš paukščių skrydžio, 2016 m. J. Baltikausko nuotrauka

Pratarmė

Iš kur ir kada  atsirado Bendikai Brokštėnuose? Koks buvo protėvių gyvenimas Pajėrubynio kaime. Giminės istorijoje aprašomos protėvių šaknų paieškos ir jų rezultatai, giminės emigrantų kelionės, karo ir pokario laikas, tremtys ir sovietmetis, gyvenimas, viltys ir Atgimimas.

Istorine medžiaga ir nuotraukomis grįstas pasakojimas prasideda žiniomis apie senelį Povilą, jo keliones, darbą ir vedybas Amerikoje, grįžimą į tėviškę Pajorubynio kaime, vėliau kuriamą naują ūkį Brokštėnuose. Talpinama daug įdomios  istorinės medžiagos apie Povilo vaikus, ypač apie Joną, jo keliones, dalyvavimą egzotinėse banginių medžioklėse. Apie Zofiją, gimusią Amerikoje, bet didelę šeimą išauginusią protėvių žemėje Pajėrubynio kaime. Apie tėvo seserį Mariją, kuri buvo likimo nublokšta už Atlanto. Pagal jos prašymą dukra Palmyra tapo pirmąja Kanados lietuvių macenate pagelbėti našlaičiams vaikams naujai atsikūrusioje Nepriklausomoje Lietuvoje.

Sesuo Bronislava, karo pabėgėlė, kaip didžiausią vertybę savo šeimoje ilgus emigracijos dešimtmečius saugojo savo moksleiviškų, 1923-1926 m. Šilalės vidurinės mokyklos dienų nuotraukas, Šv. Kazimiero draugijos išleistą Maironio eilėraščių knygelę "Pavasario balsai", K. Binkio "Naująją Lietuvą", iš kurių lietuviškumo dvasios mokė savo vaikus po karo atsidūrusius Lenkijoje. Bronislava, kartu su šeima ir Lenkijos lietuvių bendruomene, nuolat prisidėdavo prie tautos didvyrių, lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietos priežiūros ir jų atminimo išsaugojimo. 

Istorijoje plačiau atskleidžiamas artimiausio žmogaus, tėvelio Alfonso Bendiko(toliau "Alfonso") gyvenimas. Jo jaunystės ir mokslo metai, tarnyba kariuomenėje prabėgoistoriniame Nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje, jaunai valstybei įsiliejant į pasaulio bendruomenę. Auganti Lietuvos ekonomika į Lietuvą  sugražino ankstyvuosius emigrantus, į savo naujai kuriamą ūkį grįžo jo tėvas Povilas, kartu su kitais grįžtančiais emigrantais, pirkę buvusių dvarų žemes, parvežę supratimą apie gyvenimą plačiajame pasaulyje. Būtent tuo laikotarpiu atsirado jaunų žmonių galinčių dėl savo atkurtos Valstybės pasiaukoti, parodyti jaunimui pavyzdį kaip reikia mylėti tėvynę. Tai padarė tos pačios kartos kraštiečiai emigrantai, Amerikos lietuviai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Tokiame valstybės ir visuomenės vystymosi kontekste formavosi patriotinė, žmogiškomis vertybėmis grįsta Alfonso pilietinė pozicija stoti į šaulių gretas, būti aktyviąja visuomenės dalimi.

Tėvas savo  pilietinę poziciją ir įsitikinimus visuomet drasiai gynė, stengėsi perduoti artimiausiai bendruomenei, vėliau  savo vaikams. Sunkus buvo karo metas, dar sunkesnis pokario priverstinės sovietinės santvarkos kūrimo laikotarpis. Tėvo lojalumas Lietuvos vertybėms neliko nepastebėtas prasidėjus sovietinei invazijai. Gręsiant susidorojimui, šeima buvo priversta išsisklaidyti po pasaulį. Savo, ką tik paveldėtame ūkyje pasilikusiam Alfonsui, teko nežmoniški fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kalėjime, vėliau badavimas, fizinis išsekimas ir akistata su mirtimi tremtyje, tolimiausiame Sibiro krašte. Tik stebuklo dėka išlikęs, kaip darbams nebetinkamas, sugrįžęs į tėviškę išgirdo skaudžią žinia apie sūnaus netektį. Vėliau teko išgyventi, žemės ir turto praradimus, prievartą kuriant kolūkį, daugelį metų dėl to nešioti užslopintas nuoskaudas, su menka laisvos Nepriklausomos Lietuvos viltimi.

Nebuvo lengvas gyvenimas sovietinio pokario salygomis, vėliau, be nuosavos  žemės, auginti ir lavinti gausią šeimą. Padėtį apsunkino daug metų kamavusi žmonos liga, galop jos, 5 vaikų mamos, netektis.

Širdį sušildė Sąjūdis ir džiaugsmas po 50 metų vėl sulaukus laisvos Nepriklausomos Lietuvos. Laisvę vainikavo žemės ir buvusių pastatų likučių susigrąžinimas, būsimojo nuosavo ūkio planai ir ateities svajonės, kelionė pas seserį Bronislavą į Lenkiją. Vėliau dar tolimesnė kelionė už Atlanto, pas sesers Marijos dukrą, vienintelę palikuonę, likusią iš brolio Jono ir sesers Marijos šeimų, atsidūrusių už Atlanto.

Dėl netikėtai nutrūkusio gyvenimo ne visoms Alfonso svajonėms buvo lemta išsipildyti. Paskutinėmis gyvenimo dienomis išvardintų, ateities darbų dėl tėviškės atkūrimo ir sutvarkymo, užteks ne tik mums, vaikams ir anūkams, bet ir proanūkiams, būsimosioms kartoms, kurių gyvenimo kelias dar neprasidėjęs. 

Bendikų giminės istorija, kitaip vadinama "Gyvenimo knyga", apjungia platų, kelių giminės kartų gyvenamąjį laikotarpį, ypač spalvinga savo geografija, apimačia ko ne visą pasaulį nuo Džordžijos salos Pietų Atlanto vandenyne, Pietų ir Šiaurės Amerikos, Australijos žemynų iki Sibiro Chabarovsko krašto Rytuose ir tolimosios Islandijos šiaurėje. 

Tikiuosi, kad šis pasakojimas padės saugoti ir gerbti tėvų bei protėvių atminimą,  stiprins giminystės ryšius ir aktyvesnį bendravimą šeimose. Būdami gyvąja istorijos dalimi, žinodami savo šaknis, labiau branginsime mums skirtą laiką, atsirinksime kas gyvenime tikrai svarbu, aiškiau matysime horizontus savo atžaloms. 

Istorija, papildoma svarbiais naujųjų kartų gyvenimo epizodais, skiriama šviesaus atminimo Tūbinių parapijos Brokštėnų kaimo ūkininko Alfonso Bendiko, jo tėvo Povilo šeimos ir protėvių atminimui.

Augenijus Bendikas, 2012-2019 m.

 I. Istorija ir protėviai

Šventadienio tyliaisiais vakarais aš mėgdavau nuo tėviškės kalnelio

žvilgsniu aprėpt gimtinės plotą...

V. M.P.

Istorijos pradžia ir paieškos

Šios istorijos atsiradimui turėjo įtakos keletas šeimoje ir giminėje išsaugotų senūjų protėvių nuotraukų, tame tarpe ir atsiūstų iš Amerikos. Vaikystėje girdėtos istorijos apie senelio Povilo Bendiko(toliau Povilas), giminių keliones už Atlanto, emigrantų gyvenimą Amerikoje, kėlė smalsumą, tačiau uždaroje sovietinėje santvarkoje, dėl iškraipomos tikrovės, tai buvo tolimi dalykaiž ir prisimenami tik kaip vaikystės pasakos. 

Nuo tos vaikystės laiko daug vandens nutekėjo Jorubyno upelyje, juosiančiame gimtąsias protėvių sodybas, pasikeitė pasaulis, suklestėjo technologijos. Tik mažai pasikeitė skausmingas namų ilgesys, būnant toli nuo gimtinės. Naujūjų laikų emigrantų istorijos giminėje ir krašte šiandien vėl aktualios. Jau gal šeštosios giminės kartos atstovai, vardan savo ateities, skaudančia širdimi palieka artimuosius ir bando savo laimę emigracijoje. Dėl šių priežasčių emigracijos tema ir šioje istorijoje užima reikšmingą vietą.

Kad surinkti medžiagą giminės istorijai, teko pakalbinti daug žmonių, pastudijuoti ne tik kelių giminės kartų, bet ir viso krašto istoriją. Mintis užsiimti šiuo darbu kilo dar 1992 m. kai netikėtai mirė tėvas Alfonsas Bendikas, buvęs tarpukario Nepriklausomos Lietuvos ūkininkas, politinis tremtinys, aktyvus Atgimimo Sajūdžio grupės narys. Nutrūko gyvenimas kurį jis taip mylėjo. Tėvo sugebėjimas bendrauti, gerbti paprastus žmones, visus vienodai pagarbiai vertinti, jei reikia padėti, buvo neatsiejama jo žmogiškoji vertybė. Gal todėl į laidotuves Tūbinėse susirinko daugybė žmonių iš visos apylinkės. Tai darė įspūdį ir pasižadejau sau, kad tėvo gyvenimas sudėtingame istoriniame laikotarpyje, patirtos kančios tolimiausiame Sibiro krašte, jo puoselėtas pasaulis negali taip paprastai išnykti. Kilo mintis eiti tėvo ir jo bendraamžių, senelių ir prosenelių gyvenimo pėdomis, kalbinti žmones, sužinoti to laikmečio krašto istoriją. 

1945 m. balandžio mėn tėvas buvo suimtas ir patalpintas  kalinimui į Tauragės "Šiūbartinę", kur praėjo žiaurius tardymus, vėliau be teismo išvežtas į vadinamus filtracijos darbo lagerius Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Po dviejų metų, grįžo išsekintas, praėjęs bado ir pažeminimų pragaro vartus. Atėjus Persitvarkymo Sajūdžiui tapo aktyviu atgimstančios Lietuvos Žemdirbių Sajūdžio grupės nariu, buvo vienas pirmūjų Šilalės krašte įkūręs naujosios Nepriklausomos Lietuvos Valstiečių ūkį.

Pirminiame protėvių paieškų etape informacijos buvo labai mažai, gelbėjo plačioje giminėje randama vertinga informacija ir nuotraukos. Besilankant Tūbinių kapinėse vis kirbėjo svajonė išsiaiškinti seniausius čia esančius giminės palaidojimus, rasti senasias protėvių šaknis. Kaip vėliau paaiškėjo, ši prasminga ir įtraukianti veikla tapo 10-ies metų darbo pradžia.

Pradėti paieškas skatino ir spaudoje pasitaikanti informacija, kad Amerikos genealoginėse interneto svetainėse prieinamos suskaitmenintos senųjų Amerikos imigrantų registracijos kartotekos, Amerikos Elis saloje esančio imigracijos muziejaus fondai. Tarp prieinamų dokumentų ir emigrantus vežusių laivų keleivių manifestai, Amerikos New York, taip pat Europos, Honoverio, Hamburgo, Bremeno jūrų uostų suskaitmenintų archyvų duomenys. Elis  saloje įrengto Amerikos imigracijos muziejaus prieeigose tebestovi garsioji Laisvės statula, XIX a pabaigos ir XX a. pirmosios pusės laikotarpyjepasitikdavusi šimtus laivų atvykstančių į Ameriką iš visos Europos ir Pasaulio.

Protėvių šaknys ir kilmė

Nedaug buvo žinoma giminėje apie protėvius. Senelis nesulaukė to laiko, kad galėtų išsikalbėti, papasakoti savo jauniausiojo sūnaus vaikams, savo anūkams, apie savo ir tėvų kilmę. Tačiau vėliau, įsitraukus į paieškas paaiškėjo, kad daug ką galima atrasti Valstybės archyvuose. Dokumentų skaitmeninimo darbą kurdami Virtualūjį archyvą jau pradėjo ir Lietuvos Istorijos Archyvas(LVIA), prisideda daug šioje srityje dirbančių entuziastų, internete laisvai prieinami Žemaičių vyskupystės 1845-1847 m. gyventojų sąrašai. Ypač neblogai sudaryti sarašai išlikę mūsų giminės gyvenamame Šilalės krašte, sudaryti kunigo Zanievskio. Jie labai pravertė paieškų pradžioje. Skatinamas pirmūjų atradimų, artėjant senelių statytos sodybos Brokštėnų k. 100-mečiui, dar 2009 m. rugpjūčio men, brolio Alfonso 60 m šventės metu, iškėliau iniciatyvą organizuoti platų giminės susitikimą, tam tinkamai pasiruošti. Mintis patiko daugumai ir tai reikšmingai prisidėjo ir prie intensyvesnių giminės istorijos paieškų, buvo sudaromos Bendikų, Vyštartų, Noreikų giminių genealoginės lentelės.

Seniausia išlikusi žinoma Bendikų laidojimo vieta Tūbinių kapinėse. Akmeninio paminklo su kryžiumi užrašas  senovinėmis rašytinėmis raidėmis skelbia, kad čia palaidoti: "Kazimieras ir Pranciškus Bendikai, 1918 m".

Pavardė ir šaknų paieškos

"Bendikas" pavardės paplitimas Lietuvoje: Klaipėdoje 81 Pagėgiuose-31, Darbėnai - 23, Batakių mst. 13, Kretinga 11, Tauragė 7... kitur mažiau.

Pirmieji prašymai ir susirašinėjimas su LVIA Religinių Bendruomenių skyriumi dėl senosios palaidojimo vietos Tūbinėse, pagal užrašus ant paminklo, buvo išsiūsti 2011 m. vasarą. Vėliau, 2011 08 08 d.  Lietuvos Valstybiniame Istorijos Archyve (LVIA) įregistruotas prašymas dėl abiejų senelių Povilo Bendiko ir Kazimieros Vyštartaitės (Bendikienės) genealoginių lentelių sudarymo. Dukra Asta Bendikaitė Kelpšienė, artėjant giminės susitikimui 2012 m. įkūrė giminės svetainę internete, kas prisidėjo prie gimines susitikimo organizavimo. Tų pačių m. birželio mėn. mus pasiekė pirmosios pažymos apie archyvuose rastus, Tūbinėse palaidotų senelio Povilo brolių, Kazimiero ir Pranciškaus Bendikų mirties įrašus. Šiuose įrašuose nurodyta kas buvo jų tėvai, kokiais metais, nuo ko mirė, ką paliko išeidami iš šio pasaulio.

Neužilgo, 2012 m. rugpjūčio mėn. įvyko ir laukta giminės 100-mečio šventė. Prie jos organizavimo prisidėjo visi broliai ir jų šeimos. Susirinko net keturių giminės šakų atstovai, prosenelių Bendikų, jų palikuonių, taip pat mamos St. Noreikaitės -Noreikų giminės šaka, viso virš 100 žmonių. Susitikime buvo pateikta surinkta medžiaga, pristatytos istorinės nuotraukos, giminių medžiai, iškelti dar netsakyti klausimai. Gavus platesnį pritarimą, prasidėjo ir aktyvesnės giminės šaknų paieškos. Taip Amerikos genealogineje svetainėje Ancestry.com , istorinių dokumentų išrašuose atradau  pirmuosius išrašus apie senelių  Povilo Bendiko ir  Kazimieros Vyštartaitės vedybas Čikagoje, 1899 m., Povilo ir jo brolio Kazimiero kelionių į Ameriką, kelionės į Argentiną dokumentų. Atrastos taip pat močiutės Kazimieros Vyštartaitės brolio Jurgio Vyštarto kelionės, dėdės Jono Bendiko kelionė iš Kanados į Ameriką, natūralizacijos Amerikoje dokumentai, senų giminės nuotraukų, kurių metai siekia net 1885 m. Dėdės Jono Bendiko pėdsakai aptikti tolimojoje Pietų Džordžijos saloje netoli Antarktidos, kur jis 1928-1929 m. dalyvavo istorinėse banginių medžioklėse. Svetainėje Ancestry.com patalpinau ir pirmajį senūjų Bendikų giminės medį. Internetinėmis paieškomis susidomėjo ir medžiagą apie artimuosius Amerikoje tyrinėjo brolis Benjaminas, atradęs senelių Kazimieros ir Povilo sutuoktuvių dokumentą-licenziją, senelio Povilo, ir dėdės Jono kelionių dokumentų, išstudijavęs įvairių laikotarpių Amerikos gyventojų surašymo duomenis. Iš jų paaiškėjo naujų žinių apie artimuosius ir kraštiečius, buvo nustatytos jų gyvenamosios vietovės Amerikoje.

Senelių Bendikų istorijos pradžia romantiška. Jaunas, apie 20-ies metų vyras,  atvykęs į Ameriką ieškoti geresnio gyvenimo, 10 metų paaukojęs savo svajonei, būdamas toli nuo šeimos ir namų, apsisprendė sukurti šeimą.Ir jauna mergina, iš to paties gimtojo krašto, kartu su tėvais ir šeima atvykusi į Ameriką, gal net nesitikėjusi čia sutikti savo antrosios pusės. Pažintis ir užsimezgusi dviejų jaunų žmonių draugystė subręsta rimtam žingsniui: sumainyti aukso žiedus toli nuo Lietuvos. Tai įvyko, gausiai lietuvių apgyventame Amerikos mieste, Čikagoje.

Kazimieros Vištartaitės ir Povilo Bendiko sutuoktuvės, 1899m, balandžio 24 diena.

Ši nuotrauka, kartu su kitais dokumentais, ilgus metus saugojo mažai žinomą senelio Povilo šeimos istoriją.Praėjo ilgi, net dešimt  emigracijos metų, kol Povilas pirmą kartą, po varginančios kelionės laivu, 1900-aisiais metais, kartu su jauna žmona ir kūdikiu ant rankų, grįžo į gimtąsias vietas Pajerubinio kaime.

Vėliau, dar po dviejų kelionių į Ameriką, būnant, kaip nurodoma dokumentuose Amerikos gyventoju, Povilas apsisprendė Lietuvoje kurti savo ūkį, kur galėtų sugrįžti ir apsigyventi ilgam.  Apmastant tą  laikotarpį, atrandant vis daugiau duomenų iš giminės istorijos, nejučia dėliojosi vaizdas, kuris būdingas daugeliui lirtuvių šeimų carinės Rusijos Lietuvoje, o vėliauir Nepriklausomoje Lietuvoje. Dėl aktyvios emigracijos  gyvenimas  ir šiandien kažkuom panašus.

Bendiko Povilo santuokos registravimo įrašas Čikagos, Romos katalikų bažnyčios, santuokų registravimo 1893-1905 m. knygoje. Registracijos data 24-04-1899 m. Įraše nurodyti jaunosios tėvai Jurgis ir Petronelė Gudauskaitė(Vištartai), jaunojo tėvai Antonijus ir Leonora-Judentaitė(Antanas ir Eleonora-Judžentaitė Bendikai) Santuokos liūdininkai: Tadas Lukošius ir Petras Drūkteinis. Sutuokė Romos katalikų bažnyčios kunigas Motiejus Kraučiūnas. Be išlikusios jaunųjų nuotraukos, 2012 m. pabaigoje tarp suskaitmenintų dokumentų atrastas santuokos registracijos įrašas, buvo pirma dokumentais patvirtinta žinia apie senelio Povilo vedybas Amerikoje ir jo šeimos kūrimosi pradžia.

Skaityti daugiau: Gyvenimo knyga