Istorinė šventė Tūbinėse

"Žemaitija žavi didžiūjų žygiais, Tūbinės, 2019m."

Tai užrašas ant paminklo Tūbinėse, tarp istorinių Lietuvos Valstybės, Žemaitijos ir mūsų krašto simbolių, granito plokštėje. Istoriniai įvykiai ir žymių kraštiečių vardai užrašyti ant trijų stelų plokštumų, skelbia apie negęstančią krašto istorijos atmintį. 

Naujasis paminklas yra pokario metais nugriauto, 2015 m.atstatyto Tūbinių LDK Vytauto paminklo tęsinys, įamžinant garsius kraštiečius, paaukojusius savo gyvenimą darbui ir kovai dėl Lietuvos ir krašto žmonių laisvės. Istorinėje šventėje Tūbinėse, kuri vyko po rudeninių Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo atlaidų, dalyvavo Šilalės savivaldybės, bendruomenės atstovai, svečiai ir kraštiečiai atvykę iš kitų miestų.

Stelų_atidengimas1_Tūbines_2019_09_01.jpg

Atminties Stelų atidengimo šventės vaizdas. Tūbinės, 2019 09 01d. Dariaus Kiniulio nuotrauka

Stelų_atidengimas_Tūbines_2019_09_01.jpg 

Atminties stelas atidengė: Tūbinių bendruomenės pirmininkė Roma Girčienė, Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnas Stasys Lidžius ir kraštietis Augenijus Bendikas.

Klebonas_Katkus_Šventina_Atminimo_stelas_Tūbinėse02.jpg

Paminklą pašventino, Šilalės dekanas – kun., eduk. m. mgr. Saulius KATKUS, 2019 m. rugsėjo 01 d.

Filmuotą medžiagą galima pažiūrėti Stepono Kubecko filmuke "Žemaitija žavi didžiūjų žygiais"


Atminties stelų atidengimo šventės metu buvo platinamas lankstinukas su trumpa informacija apie svarbiausius Tūbinių istorinės atminties fragmentus.

Mieli kraštiečiai, tūbiniškiai,

2015 m. Tūbinėse pastatyto LDK Vytauto paminklo projekte, be pagrindinio trišlaičio obelisko, buvo numatyta įrengti tris stelas svarbiausių Tūbinių krašto istorinių įvykių ir asmenų atminimo įamžinimui. Dėl lėšų  stokos ir trūkstamos istorinės medžiagos, ši komplekso dalis nebuvo įgyvendinta. 

Paminklas_su_stelomis_del_FB.jpg

LDK Vytauto paminlo projektas su šalia pavaizduotomis stelomis, 2015 m.

Vadinamasis Tūbinių kraštas apima ne tik Tūbines, kurias sudaro 2 kaimai, (Tūbinės I ir Tūbinės II), bet ir nuo gilios senovės joms priskiriama teritorija, vadinamoji Didžiojo Kunigaikščio Tūbinių valda su greta esančiais kaimais, vėliau dar daugiau kaimų, kurie pagal gyventojų pageidavimus prisijungė prie 1937 metais naujai kuriamos Tūbinių parapijos. Šie kaimai anksčiau priklausė Šilalės, Laukuvos ir Kaltinėnų parapijoms.

Žinios apie Tūbinių kraštą, svarbiausius įvykius ir pasižymėjusius žmones, apie krašto dvarų savininkus, dalyvavusius Žemaitijoje vykusiuose istoriniuose įvykiuose, kraštiečius  dalyvavusius kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, iškilius dvasinio luomo atstovus, iš čia kilusius ir Tūbinėse dirbusius kunigus, tremtinius ir pasipriešinimo kovų dalyvius, bei kraštiečius emigrantus buvo kaupiamos daugiau kaip penkerius metus. 2019 m., pagal istorinę medžiagą akcentavus svarbiausius įvykius ir jų dalyvius, apsispresta dėl paminklinio komplekso užbaigimo -trijų Atminties stelų statybos. Atlikti statybos darbus 2019 metais skatino svarbios istorinės datos susijusios su krašto žmonėmis ir įvykiais:

* Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios bei kalvarijų statytojo Igno Jacevičiaus 190 -sios mirties metinės. Dėka Ignoto Jacevičiaus įžvalgos ir didžiulės aukos prasidėjo žinomesnė Tūbinių istorija XIX a pradžioje pastačius bažnyčią ir Šventojo Kryžiaus kelio kalvarijas.

*Žemaitijos 800 metų sukaktis nuo 1-jo jos paminėjimo. Būtent Žemaitijoje vykusiuose įvykiuose labiausiai pasižymėjo kraštiečiai ir Tūbinių bei Dargalių dvarų savininkai, tapę 1931 metų sukilimo vadovais.

*Šaulių sąjungos įkūrimo 100-sios metinės. Šventė ypač reikšminga Tūbinėms prisimenant, kad Tūbinių šaulių būrio nariai, viso apie 35 žmonės, tarpukariu buvo aktyviausia bendruomenės dalis, priėmusi šaulio priesaiką "...tvirta valia ir visa siela, ligi būsiu gyvas, ginti Tėvynės Lietuvos Nepriklausomybę, naikinti priešininkus kol bent vienas jų bus Lietuvos žemėje“

Paruoštas paminklo techninis projektas su tekstais, simboliais ir aprašais buvo svarstytas, derintas ir pateiktas  Šilalės raj. savivaldybei, seniūnijai, Šilalės bažnyčios dekanui, Tūbinių k. bendruomenei, grupei idėją palaikančių kraštiečių. Įamžinimui Tūbinių atminties stelose atrinktos labiausiai istorijoje nutolusios temos,  įvykiai ir žmonės svarbiausi pagal reikšmę krašto, Žemaitijos ir visos Lietuvos istorijoje. Atminties Stelose atžymėta:

  • Lenkijos ir Lietuvos 1830-1831 m. sukilimas ir jo dalyviai, kraštiečiai dvarininkai, kartu su bendražygiais kovoję ir dėl laisvės ir praradę dvarus bei galimybę gyventi savo žemėje.
  • Nepriklausomybės kovų 1919-1920 m. Tūbinių krašto SAVANORIAI, lęmiamu Valstybei metu rizikavę gyvybe, kad su ginklu apginti Lietuvos valstybę.
  • Prelatas iš Dargalių Stasys Žilys, daug metų Šv. Kazimiero Kolegijoje pasitinkantis į mokslus atvykstančius Lietuvos bažnyčių kunigus ir čia besilankančius kraštiečius, ruošęs šventajį tėvą Joną Paulių II-jį vizito Lietuvoje metu kalbeti lietuviškai.
  • Kunigai, pasižymėję parapijos ir visuomenės veikloje ir dėl nesitaikstymo su tikėjimo priespauda sovietmečiu patyrę dvasinę ir fizinę prievartą.
  • Kraštiečiai, kultūros ir politikos veikėjai Amerikoje, rūpinęsi ne tik emigrantų kultūriniu gyvenimu, bet ir okupanto trypiama savo tėvyne  Lietuva.

Stelos_Tūbinėse-siūsta_dailininkui-mazos_raides_1.png

Paminklo projekto atminties stelų maketas su užrašais ir simboliais: Lietuvos Lenkijos valstybės herbu, Lietuvos valstybės, Žemaitijos ir Tūbinių k. simboliais. Projekto užsakovas B. Bendikas, architektas A. Plaipa, techninės dalies ir istorinių aprašų autorius, inž. A. Bendikas.


Atminties Stelų aprašai paruošti paminklo atidengimo šventei.

Atminties_stelos-STENDAS-1psl.jpg

Atminties_stelos-STENDAS-2-psl.jpg


Paminklo, Tūbinių atminties stelų aprašymas

Pirmoji stela

 Lenkijos ir Lietuvos 1830-1831 m. sukilimo dalyviai

   1931_m_Sukilimo_ženklas01.jpg

 Anupras Jacevičius (1797-1836), generolas majoras,  Žemaitijos sukilimo vadas, nuo 1826 m. Tūbinių dvaro savininkas.

Anupras Jacevičius gimė Maironiuose,  prie Kelmės , mirė  1836 m. kovo 17 d. Nansi, Prancūzija – 1831 m. sukilimo Lietuvoje veikėjas.

Kilęs iš  bajorų, 1814 m. baigė Kražių gimnaziją, studijavo Vilniaus universitete. Telšių apskrities bajorijos sekretorius. Prasidėjus 1831 m. sukilimui kovo 28 d. sudarė vietos sukilimo valdžią ir, gavęs generolo majoro laipsnį, vadovavo Telšių apskrities sukilėliams, dalyvavo Darbėnų, Kretingos, Palangos ir Berkinionių mūšiuose. Sukilimui pralaimint 1831 m. rugpjūčio mėn. pasitraukė į Tilžę. 1833 m. apsigyveno Prancūzijoje. Parašė atsiminimų apie sukilimą, iš jų matyti, kad jis buvo baudžiavos priešininkas.

Sukilėlių kovų istorijose atrandamas ir Tūbinių pėdsakas, A. Jacevičiaus būrys atsitraukdamas trumpai buvo apsistojęs netoli tėvų dvaro esančiame Tūbinių miške. Įkurdinę sužeistuosius sukilėliai, persekiojami žandarų, buvo priversti trauktis tolyn į Žemaitijos miškus, vėliau ir iš Lietuvos į Prūsiją. Tūbinių dvaro paveldėtojas A. Jacevičius atsidūrė Prancūzijoje, kur kiek vėliau su savo pirmosiomis atžalomis pas jį atvyko žmona Rožė Jacevičienė, emigracijoje dar susilaukusi šeimos padidėjimo  iki 7 vaikų.

Onufrij_Jacevičius-nekrologa_apdovanojimas.jpg

Juozapas Rimkẽvičius, 1830–1831 sukilimo pulkininkas

Dargalių dvaro savininkas, Kražių mokyklos auklėtinis, sukilimo išvakarėse buvo  Raseinių apskrities pilies teismo pirmininkas. 1831 m. pradžioje slapto sukilėlių komiteto Raseinių apskrityje narys, su kitais suorganizavo sukilėlių būrius. 

1830 m rudenį, prasidėjus sukilimui Lenkijoje, o Vilniuje sudarytam Vyriausiajam sukilimo komitetui delsiant pradėti kovą, Raseinių apskrities slapto sukilėlių komiteto dvylika narių, tarp jų Julius Gruževskis, Benediktas Kalinauskas iš Baltmiškio, Juozapas Rimkevičius, Ignas ir Zenonas Stanevičiai kovo 17 d. susirinkę Tytuvėnuose pas sukilėlių komiteto narį Adolfą Pšečiševskį, nutarė sukilimą pradėti rekrūtų pristatymo į Raseinius dieną – kovo 26-ąją ir parašė sukilimo aktą. Kelmės dvaro savininko Juliaus Gruževskio lėšomis suorganizuoto, vieno pirmųjų Žemaitijoje sukilėlių dalinio pirmojo ulonų pulko, sudėtyje buvo 400 dalgininkų, 100 šaulių ir 50 raitelių.

Būriui 1831 m. kovo 26 d. rytą užėmus Raseinius ir sudarius Raseinių apskrities laikinąją valdžią sukilimas prasidėjo visoje Lietuvoje. Nuo 1831 03 04 J. Rimkevičius buvo Raseinių apskrities laikinosios sukilėlių valdžios narys, už mėnesio Žemaitijos patrankų liejyklos, ginklų, amunicijos ir parako dirbtuvių Rietave viršininkas. Vadovavo sukilėlių pulkui, kovėsi ties Raseiniais, Vidukle, Rietavu, Varniais.

Žadvainiai, kaimas šalia Rietavo 1831 m. sukilimo metu buvo atsidūręs pačiame įvykių sukūryje. 1831 m. balandžio mėnesį Žadvainų palivarke buvo įkurta parako gamykla. Gamyklai vadovavo Dargalių dvaro savininkas, Raseinių apskrities sukilėlių laikinosios valdžios narys J. Rimkevičius. Pagal planą ji turėjo aprūpinti paraku Raseinių, Telšių ir Šiaulių apskričių sukilėlius. Sužinoję apie fabriko egzistavimą, carinės kariuomenės vadai stengėsi jį sunaikinti. Gegužės 19-20 d. Žadvainų prieigose užvirė smarkūs mūšiai. Žuvo 85 J. Rimkevičiaus vadovaujamo būrio sukilėliai. Nors Žadvainai buvo užimti, visą paraką ir amuniciją sukilėliai spėjo išsigabenti.  Sukilimui pralaimint, emigravo ir nuo 1932 m. apsigyveno Prancūzijoje. 1931 10 04 apdovanotas  ordinu „Už karinę narsą“ auksiniu kryžiumi. Yra žinių, kad J. Rimkevičiui 1859 m. buvo leista grįžti į Kauno guberniją. 


Vladimiras Dionizas Gadonas  (1775-1842) – pulkininkas, Žemaitijos sukilimo laikinosios valdžios primininkas

Gimė Sedos dvare, kilęs iš Livonijos didikų giminės, nuo XVII a. įsikūrusios Žemaitijoje. Kražių  mokyklos auklėtinis, 1809–1814 m. Telšių apskrities bajorų vadas. Dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime, palaikė baudžiavos panaikinimo idėją. Amžininkų liudijimu, Gadonas beveik visoje Lietuvoje turėjo gerą vardą, o Žemaitijoje kiekvienas jį pažinojo ir gerbė. 1831 m. prasidėjus sukilimui, išrinktas Žemaitijos laikinosios sukilėlių valdžios pirmininku, vienas iš aktyviausių civilinių tos valdžios pareigūnų, prisidėjo įkuriant karo instruktorių mokyklą sukilėlių karininkams ir puskarininkiams rengti, parako gamyklą ir patrankų liejyklą Varniuose.  Sukilimui pralaimint, pasitraukė į Prancūziją, apsigyveno Nansi. 1839 m. Paryžiuje išleido istorinį veikalą Žemaičių kunigaikštystės statistika (Statystyka Księstwa Żmudzkiego).

V._Gadonas.jpg

Į Lietuvą jis nebesugrįžo, apsigyveno Nansi, Prancūzijos šiaurės rytuose. Paramos mokslui draugija ( Towarzystwo Pomocy Naukowej) Ezechielio Stanevičiaus rūpesčiu 1833 m. išeivių vaikams įsteigė pradžios mokyklėlę, kad svečiame krašte jaunuomenė neužmirštų gimtosios lenkų kalbos. Pirmieji mokiniai buvo Jacevičiukai, Rimkevičiukai, Stanevičiukai, motinų atvežti emigravusių tėvų įkandin. Mokyklėlės prižiūrėtoju buvo paskirtas kanauninkas Kiprijonas Zabitis-Nezabitauskis. Jam mirus, 1837 m. šias pareigas perėmė V. Gadonas, kuris rūpinosi mokykla iki 1842 m., visą likusį jam gyventi skirtą laiką.

V.D. Gadonas ir Tūbinių dvaro savininkas A. Jacevičius buvo ne tik 1831 m. sukilimo bendražygiai, bet juos siejo ir giminystės ryšiai iš A. Jacevičiaus motinos pusės. Jo šeima, brolis Aloyzas Gadonas atžymėtas tarp Tūbinių bažnyčios ir kalvarijų statybos rėmėjų Ignoto Jacevičiaus ir Teklės Godliauskaitės(Gadon) 1823 m. projekte.

 V.D. Gadonas tarp istorikų minimas kaip ypatingai tolerantiškas kitų tautybių atžvilgiu, gilaus valstybinio mąstymo, Žemaitijos valdžios žmogus. 1831 10 04  V. Gadonas apdovanotas ordinu „Už karinę narsą“ auksiniu kryžiumi.

Palaidotas Nancy„ Meurthe-et-Mossele, Lorraine“ kapinėse. 1841 m. rudenį surašytame tekstamente, be kita ko, pageidavo, kad į jo karstą būtų įberta sauja gimtos žemės iš Žemaitijos, nuo Baltijos kranto. Mirė 1942 m.,

Ant jo paminklo užrašyta: “Gdy Bóg w grobie uśpioną Ojczyznę obudzi,  Ziomku ! Zbierz prochy moje i pogrzeb no Żmudzi”.

„Kai Dievas prikels kape užmigdytą Tėvynę,  Kraštieti ! Surink mano pelenus ir palaidok Žemaitijoje“.


Antroji stela

Tūbinių bažnyčios statytojai, prelatas iš Dargalių, Tūbinių parapijos kunigai, kraštiečiai Amerikoje

Tūbinių bažnyčios statytojai

Ignotas Jacevičius ir Teklė Godliauskaitė Jacevičienė

Dvarininkai Teklė ir Ignotas Jacevičiai Tūbinių valdą nupirko 1800 m. Jie iš esmės pertvarkė dvaro pastatus, užveisė didelį sodą. 1826 m. Tūbines paveldėjo sūnus Anupras Jacevičius. 2014 m., pagal B. Bendiko iš Lietuvos Valstybinio Istorijos Archyvo pateiktus dokumentus, nustatyta, kad Tūbinėse T. ir I. Jacevičių šeimoje tuo metu augo trys sūnūs:  Anupras, Severijus ir Juozapas Julius.

T.ir I. Jacevičiai ir jų artimi giminaičiai buvo Tūbinių bažnyčios ir kalvarijų statybos iniciatoriai, fundatoriai. Jacevičių  rūpesčiu ir lėšomis, pagal vyskupo Arnulfo Giedraičio leidimą 1823 m. buvo pastatyta ir 1824 m. spalio 17 d. pašventinta  Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčia. 1824-1825 įrengtos  Šv. Kryžiaus kelio 14 stočių Tūbinių kalvarijos

.Bažnyčia_iki_1939m.jpg                                

1825 m. rugsėjo 14 d.  Šv. Kryžiaus Išaukštinimo dieną , Telšių (bernardino vienuolyno) gvardijonas ir provincijos  kustodas  kunigas Ambraziejus  Graurogkas (Grawrokg), gausiai susirinkus įv. sluoksnių žmonėms  ir sukviestų dvasininkų dideliam būriui, keliose vietose pasakius uolius ir jaudinančius pamokslus apie Viešpaties kančią,  įvedė  į Tūbines  Kryžiaus kelią.  Peizažinio tipo Tūbinių kalvarijos, kurių Kryžiaus kelio atstumas yra apie 700 m., garsėjo visame Raseinių paviete.  Svarbiausia laikoma XII st. Šventojo Kryžiaus koplyčia, kurioje  pagal B. Bendiko iš Lietuvos Valstybinio Istorijos Archyvo (LVIA) surinktus dokumentus, 2014 10 01 d. rūsio patalpoje buvo rasti 5 žmonių: 2 vyrų, 2 moterų ir 1 vaiko palaikai. Žmonių palaidojimų  vietos Tūbinių Šv. Kryžiaus koplyčioje buvo aptiktos  po plytų sluoksniu, nuo laiko sugriuvusiose kriptose.

Kriptos_56.jpg Kriptos_3-1.jpg

Iš LVIA  dokumentų buvo nustatyta, kad: Jacevičienė – Godlevska Telšių bajorų vice maršalka, mirusi 1843 m. 67 m amžiaus, jau buvo našlė ir palaidota Tūbinių kalvarijos  XII st. koplyčios rūsyje šalia anksčiau mirusio vyro Igno Jacevičiaus. 2015 m. iš LVIA gautas ir Ignoto  Jacevičiaus mirties įrašas. Ignotas Jacevičius mirė 79 m. amžiaus 1829 m.  Apie XII st. koplyčios rūsio patalpoje buvusią  T. ir I. Jacevičių šeimos kapavietę žinių nebuvo. Sovietmečiu XII st. koplyčios rūsio patalpomis niekas nesidomėjo ir jų neprižiūrėjo. 

2014 m. minint bažnyčios statybos ir pašventinimo 190-asias metines, T. ir I. Jacevičių ir jų šeimos narių palaikai perlaidoti, vėliau 2015 m. atlikta koplyčios ir Jacevičių šeimos kapavietės kriptų rekonstrukcija, kurios metu buvo aptikti dar 1 vaiko palaikai.


P r e l a t a s  Stasys  Žilys(g. 1924m.)

Stasys Žilys yra vadinamas lietuviu – popiežiaus mokytoju. Prelatas popiežių Joną Paulių II mokė lietuvių kalbos, vertė jo kalbas bei homilijas į lietuvių kalbą.

Stasio_mokslai111.jpg

Stasys Žilys Telšių kunigų seminarijos studentas. Iš Jono Žilio albumo, apie 1943m.

Stasys Žilys gimė 1924 m. rugsėjo 24 d. Dargaliuose, ūkininko šeimoje, kur lankė pradžios mokyklą, vėliau 2 metus mokėsi Tūbinėse, vidurinę mokyklą baigė Šilalėje,  įstojo į Telšių kunigų seminariją. Karui metu seminarijos nebaigė,  buvo nublokštas į Vokietiją, iš ten išvyko į Italiją, kur studijavo teologiją Grigaliaus universitete. 1948-aisiais Romoje S. Žilys buvo įšventintas į kunigus, dirbo Kanadoje, kur 1951–1957 buvo Amos vyskupijos kurijos sekretorius, vicekancleris. Grįžęs į Romą, Grigaliaus universitete parašė ir apsigynė teologijos daktaro disertaciją. 1962–1992 m. dirbęs  Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos archyvaru. 1959 m. buvo paskirtas Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje studijų prefektu, yra kolegijos dvasios tėvas. Darbą Bažnyčiai Vatikane ženklino Bažnyčios garbės titulai: monsinjoro, prelato ir  labai reto-apaštališkojo protonotaro.

Žilių Å¡eima, Dargaliuose, Stasys toli.jpg  

Žilių šeima apie 1953 m. Sėdi mama Elžbieta Žilienė(1892-1978) ir tėvas Stasys Žilys(1887-1968), stovi sūnus Jonas. Šeimos nuotraukoje trūksta sūnaus emigranto, kunigo Stasio. Nuotrauka iš Jono Žilio šeimos albumo.

Broliai Stasys ir Jonas kartu.jpg

Jono Žilio susitikimas su broliu Stasiu iš Vatikano, po daugybės metų atskirties. Stasys stovi kairėje. Nuotrauka iš Jono Žilio šeimos albumo

Pasibaigus sovietmečiui, susitikimai tapo dažnesni. Broliai keliavo po atgimstančią Lietuvą, aplankė Baltijos pajūrį. Jos vandenys jau skalavo kiekvienam lengvai pasiekiamus, draugiškų Baltijos valstybių, krantus.

S. Žilys yra išleidęs teologines knygas „Gyvenimo šaltiniai“ ir „Gyvoji liturgija“, kurios į sovietų okupuotą Lietuvą būdavo gabenamos ir platinamos slaptai. Kunigas rašo eilėraščius, keletas jų tapo religinėmis ir liturginėmis giesmėmis, yra iliustravęs keletą knygų, nupiešęs ir nutapęs šimtus darbų, kurie išdovanoti po visą pasaulį. Personalinės jo darbų parodos buvo surengtos, Lietuvoje, Kanadoje, Italijoje. 

Stasys_su_LR_prezidente_Dalia_Grybauskaite.jpg

Stasys su LR prezidente Dalia Grybauskaite. Iš Jono Žilio nuotraukų albumo.


 K U N I G A I

Kun. Stasys Aužbikavičius (1885-1950)

Tūbinių klebonas, žydų gelbėtojas, kankinys.

Stasys Aužbikavičius Tūbinėse dirbęs nuo 1931 iki 1936 m. pirmasis įkūrė Tūbinių šaulių būrį, buvo aktyvus Tūbinių šaulių būrio valdybos narys, šventino šaulių sąjungos vėliavą, priiminėjo naujų narių priesaikas. Stasys Aužbikavičius rinko parapijiečių parašus, kuriais remiantis Šifrai Grodnikaitei buvo išduoti fiktyvūs dokumentai Gražinos Griovelytės vardu. S. Aužbikavičiaus vardas įrašytas tarp kunigų gelbėjusių žydus. Knygoje "Kaltinėnai" aprašyta kun. Stasio Aužbikavičiaus žūtis:

"1950 05 13  kunigas buvo pakviestas tėvo metinėms į Dirgėlų kaimą pas Kostą Katauską. Tuo pat metu, į Dirgėlų kaimą, pas Kostą Katauską, pasiunčiama Kaltinėnų stribų grupė. Sovietinio MGB agentė buvo išdavusi, kad toje sodyboje įrengtoje slėptuvėje, laikosi partizanas Jonas Kentra -Tigras. Kai Jonas Kentra iš bunkerio išlindo pasišildyti pavasario saulėje, pasaloje buvę stribai jį nušovė. Nušovė ir K. Katauską, o kun. S. Aužbikavičių vertė lysti į slėptuvę išvaryti kitų partizanų. Tačiau jų ten nebuvo. Kunigas buvo smarkiai sumuštas ir suimtas ir po to netrukus mirė. Abromavičius prisiminimuose rašė, kad "kunigą įmetė į daboklę, o vėliau subadė durtuvais". 

Aužbikavičius kunigas 1

S. Aužbikavičius savo gimtinėje Burniuose, netoli Kaltinėnų.

Vyskupo išleistuvės Tūbiniai 1938 m55Parapijos įkūrimo proga Tūbinese sutinkamas pirmasis Telšių  vyskupas Justins Staugait. Centre priekyje stovi kun Stasys Aužbikavičiaus(juodu paltu) ir vyskupas J. Staugaitis su gėlėmis rankose. Kairėje nuotraukos pusėje tarp vaikų stovi būsimasis Tūbinių parapijos klebonas D. Masiulis, 1937m.

Kunigas S. Aužbikavičius iki gyvenimo galo likęs ištikimas šaulio priesaikai, palaidotas Kaltinėnų kapinėse. Jo kapas kapinių plane pažymėtas tarp svarbių žmonių lankomų vietų.


Kun. Domininkas Masiulis (1907-1944)

Tūbinių parapijos įkūrėjas, laikraščio "Tūbinių parapija" leidėjas.

1937 m. rudenį, lapkričio 2 d. Telšių kurija Tūbinių klebonui D. Masiuliui oficialiu laišku pranešė, kad įregistruota nauja Tūbinių parapija. Šią datą galima laikyti Tūbinių parapijos pradžia. Kad suaktyvinti naujos parapijos gyvenimą, kun. D. Masiulis pradėjo leisti mėnesinį katalikišką laikraštuką "Tūbinių parapija". Šiam tikslui jis rinko medžiagą, redagavo, taip pat rūpinosi leidinuko spausdinimu, bei platinimu. 1938 m. leidinuko "Tūbinių parapija" pirmame, lapkričio mėn. numeryje kun. D. Masiulis šiltais žodžiais kreipėsi į  tikinčiuosius ir visus parapijos žmones kviesdamas visus būti aktyviais katalikais ir bendruomenės nariais.

Kun._Masiulis_po_Tikybos_pamokos_Tūbinėse1.jpg

Kun. Masiulis(dešinėje) su pradinės mokyklos mokininis po tikybos pamokos.

Tūbinių parapijos įkūrėjas kun. D. Masiulis buvo užsitarnavęs didelę Tūbinių parapijos žmonių meilę, tačiau 1940 metais iškeltas į Vėžaičius patyrė tragišką likimą. 1944 m. rugpjūčio 18 dieną, Vėžaičiuose, kunigui važiuojant dviračiu, ant jo užvažiavo rusų kariuomenes automobilis. Po šio įvykio buvo įvairių versijų, tačiau tebesitęsiant karui, aplinkybės liko neišaiškintos.


Kun.  Antanas Jurgaitis  (1926-2014)

Kovotojas su tikėjimo priespauda, tremtinys

Gimė 1926 m. Upynoje. Mokėsi  Upynos ir Skaudvilės pradinėse, Tauragės vidurinėje mokykloje, 1943-1945 m. Telšių kunigų seminarijoje, 1945-1951 m. Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1950 m. įšventintas kunigu.

1951 m. kaip vikaras dirbo Švėkšnoje ir Tūbinėse, vėliau Vaičaičiuose ir Kontaučiuose. Tūbinių parapija kunigui buvo viena pirmųjų biografijoje, todėl,  turėdamas daug ateities planų, buvo labai aktyvus. Jo dėka bažnyčioje įrengtas generatorius  bažnyčios apšvietimui, laisvalaikiu po parapiją važinėjo motociklu. Tūbiniškiams ypač įstrigę į atmintį  Velykų šventimas ir jų metu A. Jurgaičio organizuojamos įspūdingos inscenizacijos su Kristaus kareiviais, dalyvaujant daug aplinkinio jaunimo, pučiamųjų orkestrui. Velykų šventimas su gausiomis inscenizacijomis XX a.  ketvirtajame dešimtmetyje  Šilalės raj.  Kvėdarnos, Laukuvos, Upynos, Tūbinių bažnyčiose buvo sena tradicija.

Kunigas Jurgaitis Tūbinėse11941 m  

Kun. A. Jurgaitis, apie 1952m.

Kristaus kareiviai žygiuoja

Antanas Jurgaitis(1926-1950-2014) ir jo Tūbinėse išrikiuoti "kristaus kareiviai" su pučiamūjų orkestru., 1952m

Šventinės eisenos, sutraukiančios daugybę žmonių, užkliuvo sovietiniam saugumui (NKVD).  Kunigas  Antanas  Jurgaitis buvo aktyvus kovotojas su tikėjimo priespauda, savo pažiūras skleisdavo ir jaunimo tarpe. Todėl greitai Jurgaitis iš Tūbinių buvo  iškeltas, o dauguma procesijų dalyvių patyrė sovietinio saugumo tardymus. 1957 m., dirbant Kaltinėnuose kun. A. Jurgaitis buvo suimtas ir 1958-10-05 nuteistas pagal sovietinį BK str. 58-10 1 d. laisvės atėmimu 5 metams "už antitarybinę propagandą". Knygoje "Kaltinėnai" apie A. Jurgaičio suėmimą rašoma, kad:

"per kratą iš kunigo paimta 12 knygų, 32 laiškai, jo parašytas katekizmas parapijos tikintiesiems ir kt. Taip pat nurodoma, kad kunigas kalbėjęsis su komjaunuoliais , raginęs tėvus, kad jų vaikai išstotų iš komjaunimo"

Nuo 1957-03-01 iki 1960-09-12 išbuvo darbo pataisos lageryje. Grįžęs iš tremties buvo Kaltinėnų vikaru, Šakynos klebonu, Šilutės altaristu su vikaro pareigomis.  2002 metais atvyko į Mažeikius. 

2014 m. kovo 25 d., dalyvaujant Telšių vyskupijos kunigams, Telšių seminarijos klierikams, kunigas Antanas Jurgaitis palaidotas  Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios  šventoriuje.


A M E R I K O S  L I E T U V I A I

 Leonardas Šimutis (1892-1975)

JAV lietuvių visuomenės veikėjas, Lietuvos politinis veikėjas, publicistas, žurnalistas, redaktorius

Be_pavadinimo.jpg

Leonardas Šimutis emigracijos pradžioje apie 1913 m. ir po 60 metų, 1972-aisiais metais. 

Amerikos lietuviškosios veiklos puoselėtojas, Lietuvos laisvės diplomatas, palikęs pėdsakus ir  Payžnio k.,  kur gyveno jo brolis Stasys su šeima. Apylinkėje nuo seno gyvena ir daugiau Šimučio pavardę turinčių žmonių, gal būt turinčių  giminystės ryšių. Būdamas LR  III-jo seimo nariu, L. Šimutis su šeima lankėsi pas brolį Payžnyje, vėliau broliui į Payžnį siuntė laiškus ir nuotraukas, kurias  artimieji išsaugojo  iki šių dienų. Šėrikų k., kur 1892 11 06  gimė L. Šimutis, kaip ir Tūbinės priklausė Šilalės parapijai. Didelėje, patrijotiškai lietuvybės atžvilgiu nusiteikusioje šeimoje užaugęs L. Šimutis, pradžios mokyklą lankė Šilalėje, nuo 1904 m. mokėsi  Kaune, 1912 m. gimnaziją baigė Maskvoje. 1913 m. išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, nuo 1914 m. mokėsi Šv. Bedos kolegijoje (Peru). 1917 metais Čikagos (JAV) De Paul ir Lojolos universitetuose studijavo teisę, anglų kalbą, literatūrą ir žurnalistiką, vėliau Niujorko Fordhamo universitete – sociologiją. 1916–1917 m. – dėstė Šv. Bedos kolegijoje lietuvių kalbą ir istoriją.   

Amerikoje dalyvavo Jaunimo vyčių organizacijoje, steigė vyčių kuopas, skaitė paskaitas, referatus, organizavo jaunimo dramos ratelius, rašė ir režisavo teatro veikalus, vaidino spektakliuose. Nuo 1914 m. – dalyvavo Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijoje, leidinio „Katalikas“ redaktorius. leidinio „Vytis“ administratorius, bendradarbiavo leidiniuose,  rašė straipsnius, eilėraščius, korespondencijas, apsakymus.  1918–1919 m. – Tautos fondo sekretorius, 1918–1920 m. – Amerikos lietuvių tarybos narys. Kaip lietuvių delegacijos narys dalyvavo pas JAV prezidentus V. Vilsoną ir V. Hardingą dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo.

1918–1926 m. – leidinio „Garsas“ redaktorius. 1926–1927 m. – vienas iš leidinio „Rytas“ redaktorių (Kaune).

Į III Seimą buvo renkamas IV (Telšių) rinkimų apygardoje, pagal Lietuvos krikščionių demokratų sąrašą. Nuo 1926 m. birželio 2 d. iki 1927 m. balandžio 12 d. – III Seimo narys. Priklausė LKDP frakcijai. Nuo 1926 m. birželio 9 d. – Žemės ir miškų ūkio komisijos narys, Darbo ir socialinės komisijos narių pavaduotojas.

Šimučiai_keturi_broliai_apie_1926m.jpg

Šimučių šeima apie 1920 m. Iš kairės stovi Feliksas ir Pranas, sėdi Stasys ir Petras. Nuotrauka iš Jūratės Brazauskienės rinkinio.

1927 m. L. Šimutis vel išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, nuo liepos mėnesio tapo leidinio „Draugas“redaktorius. 1934 m. – Pasaulio lietuvių kongreso Kaune dalyvis. Kongrese išrinktas į Pasaulio lietuvių sąjungos valdybą, vėliau – Pasaulio lietuvių sąjungos vicepirmininkas, nuo 1934 m. – Lietuvos Romos katalikų susivienijimo pirmininkas, Lietuvių Romos katalikų federacijos centro sekretorius.

Leonardas_Šimutis-_PL_I-kongresas_Kaune_1935m_rugpj._11d.jpg 

Leonardas Šimutis Pasaulio Lietuvių  I-ame kongrese Kaune, 1935m rugpjūčio 11d.

1940 m. birželio 15 d., SSRS okupavus Nepriklausomą Lietuvos valstybę, 1940 m. rugpjūčio mėnesį buvo organizuota bendra, už laisvą Lietuvą kovojančių organizacijų Lietuvių Taryba, kuri nuo rugsėjo mėnesio Pitsburge organizavosi į  tautinę Lietuvai gelbėti tarybą. Daar vėliau, sutarus su socialistais tapo Amerikos Lietuvos taryba (ALT'u).

1940–1964 m. Leonardas Šimutis  Amerikos Lietuvos tarybos (ALT'o) pirmininkas. 1940 m. kartu su lietuvių delegacija dalyvavo pas JAV prezidentą F. D. Ruzveltą, 1953 m. pas JAV prezidentą D. Eizenhauerį. Jo iniciatyva JAV Kongresas pradėjo tirti Lietuvos, Latvijos, Estijos prievartinį inkorporavimą 1940 metais į TSRS. ALT'a talkino šį tyrimą vykdžiusiam JAV Kongreso sudarytam Ch. J. Kersteno komitetui.

Šimutis_su_delegacija_pas_prezidenta_F._Ruzveltą1.jpg

L. Šimutis su delegacija pas prezidenta F. Ruzveltą

1943 m. – vienas iš Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo organizatorių. 1943–1948 m. – Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo direktorius.  1971 m. – išleido atsiminimus „Amerikos lietuvių taryba: 30 metų Lietuvos laisvės kovoje 1940–1970“. Rašė eilėraščius, operetėms libretus, scenos vaizdelius, feljetonus. 1988 m. – po jo mirties išleista eilėraščių rinktinė (jo sūnaus iniciatyva).

Amerikos Lietuvių Tarybos steigėjas, ilgametis jos pirmininkas ir nenuilstantis kovotojas už Lietuvos laisvę, paliko daug  metų kauptą, ypatingai vertingą lietuviškosios išeivijos dokumentų ir nuotraukų archyvą. Jame užfiksuoti lietuvių išeivijos delegacijų vizitai Lietuvos laisvės klausimais pas JAV prezidentus, kitas valstybines instancijas. Šių vizitų vienas iniciatorių ir vadovų buvo Amerikos Lietuvių Tarybos pirmininkas L. Šimutis.

Leonardo Šimučio sūnus L. Šimutis(1920-2002), vykdydamas tėvo valią, reikšmingą tėvo daug metų kauptą Amerikos lietuviškosios veiklos archyvą perdavė Lituanistikos  tyrimų ir studijų centrui, Čikagoje(Lithuanian Research and Studies Center).

Mirė L. Šimutis 1975 m. balandžio 17 d. Čikagoje (JAV). Palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.


Vytautas Radžius (1925-2013)

JAV lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjas

Vytautas_Radžius._Iš_laikraščio_Draugas.jpg

Vytautas Radžius. Iš laikraščio "Draugas"

Vytautas Radžius gimė 1925 m. lapkričio 9 d. Tūbiniuose, Šilalės valsčiuje, Tauragės apskrityje. 1943 m. baigė Šilalės gimnaziją, kur mokėsi kartu su būsimais žymiais prelatais Stasiu Žiliu ir Antanu Rubšiu, taip pat su V. Sekreckiu iš Brokštėnų. Šilalėje visi draugai išsinuomojo kambarį ir gyveno kartu.. Vėliau trys iš jų, išskyrus V. Sekreckį, įstojo į Telšių kunigų seminariją. Tačiau čia V. Radžius mokslų nebaigė, 1944-aisiais artėjant frontui, jaunieji klierikai išvyko į Vokietiją, kur atsirado galimybė tęsti mokslus. 

Radžių šeima kairėje savo sodyboje Tūbinėse2

Radžių sodyboje Tūbinėse, 1939m.

 Iš kairės pirmas Mykolas Pronckus, šalia jo žmona Elena Radžiūtė Pronckienė su sūnumi Mykolu. Elenos sūnus Mykolas Pronckus tapo žymiu žemės ūkio specialistu, agrarinių mokslų daktaru. 1996-2004 m Mykolas Pronckus buvo LR seimo narys. Trečias sedintis su vaiku ant kelių, Elenos brolis Apolinaras Radžius.  Šalia jo, iš dešinės antras, Apolinaro Radžiaus vyriausias sūnus  Egidijus(10m). Egidijus Radžius 1929 m. gimęs Tūbinėse, vėliau tapo teatro režisieriumi. Per 30 darbo metų su Kretingos kultūros namų  dramos kolektyvu pastatė net 50 spektaklių. 2001 metais po režisieriaus mirties dramos kolektyvui suteiktas Egidijaus Radžiaus vardas

Pagal artimųjų prisiminimus Vytautas, Telšių seminarijos studentas, skubiai išvykdamas iš Lietuvos, buvo trumpam užsukęs į Tūbines, aplankė tėvus, kuriuos matė paskutinį kartą. Likimas tėvams buvo negailestingas. Radžių šeima, kurioje net keturi vaikai buvo įgiję prestižines mokytojo profesijas, naujosios valdžios buvo palaiminti tremtimi į Sibirą. Dėl garbaus amžiaus ir nepakeliamų sąlygų abu tėvai iš Sibiro nebegrįžo, ten ir liko palaidoti.

V. Radžius kunigu netapo, studijavo Vokietijoje Aichšteto ir Dilingeno filosofijos ir teologijos aukštosiose mokyklose. 1947–1949 Aichšteto lietuvių gimnazijoje dirbo mokytoju. 1949 m. atvyko į JAV ir tais pačiais metais, kartu su bendraminčiais subūrė vyrų chorą, kuris vėliau pasivadino Čikagos lietuvių vyrų choru „Vytis". V. Radžius gyveno Marketo Parke Čikagoje, buvo vienas pirmosios JAV ir Kanados lietuvių dainų šventės (1956) ir pirmosios JAV ir Kanados lietuvių tautinių šokių šventės (1958) organizatorių. 1974 m. Roosevelto universitete įgijo verslo vadybos ir buhalterijos bakalauro laipsnį. Buvo „Draugo" dienraščio pirmojo puslapio redaktorius ir administratorius, ilgametis laikraščių „Lietuvių balsas", „Dirva" redaktorius, literatūrinių konkursų, renginių, puoselėjančių lietuvių kalbą ir kultūrą, autorius ir organizatorius.

Radzius.jpg

Vytautas Radžius už ilgametį lietuvybės puoselėjimą apdovanotas Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžiumi. 2003 m. apdovanojimą įteikė LR Prezidentas Valdas Adamkus. V. Radžiaus nekrologas, paskelbtas  Amerikos lietuvių laikraštyje "Draugas", 2013m. Vytautas Radžius palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse, Čikagoje, JAV.

Vytautas Radžius-nekrologas, 2013 m.jpg


  Trečioji stela

Nepriklausomybės kovų 1919-1920 m. Tūbinių krašto SAVANORIAI

Dvigubas_kryžius.jpg

Atgimusi Lietuvos valstybė 1918-1920 metų laikotarpiu sukūrė kariuomenę, kurios pagrindą sudarė savanoriai. Būtent jie kovojo, gynė valstybės Nepriklausomybę ir užtikrino jos vientisumą nuo 1918 iki 1923 metų. Daugiau nei 10000 savanorių susibūrusių iš visų visuomenės sluoksnių, skirtingų tautybių ir religijų, sudarė kariuomenės branduolį, gynė savo valstybingumą ir buvo pasiryžę  žūti už Lietuvos laisvę. Nepriklausomybes kovos nusinešė 1401 savanorio gyvybę, 2766 buvo sužeisti, 829 dingo be žinios.

Lietuvos savanorių vardus ir pavardes galima rasti V. Kavaliausko 7 tomų leidinyje "Lietuvos karžygiai: Vyties kryžiaus kavalieriai(1918-1940)", Petro Rusecko sudarytose 2 tomų knygose "Savanorių žygiai: Nepriklausomybės karų atsiminimai" ir leidyklos "Versmė" internetinėje svetainėje.

Žemiau išvardyti Tūbinių krašto savanoriai, atrinkti įamžinimui pagal "Versmės" svetaines duomenis ir vietinių gyventojų liūdijimais.prisiminimais.

Aleksas Balsys, Prano sūnus, gimė 1902 03 25. 1930 m. Pykaičių k. Laukuvos vls. (Šilalės r.), Tarnavo sav. 1919 02 17- 1920 04 26. 1930m. Kaltinėnų vls., Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas  Nr. 6073, išduotas 1930 12 15.

Bernardas Gajauskas, Augustino sūnus, gimė 1897 06 19 Butkaičių k. Varnių vls.(Telšių r.), kilęs iš Tauragės apskr. Kaltinėnų vls. Tujainių k. Tarnavo sav. 1919 02 09-1921 10 20. 1930 m. gyv. Tauragės apskr. Kaltinėnų vls. Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 5843, išd. 1930 11 11.

Stasys  Vidmantas, Juozo sūnus, gimė 1895 10 02 Dungerių k. Kaltinėnų vls. (Šilalės r.), tarnavo sav. 1919 02 08-1920 02 12. 1929 m. gyv. Kaltinėnų vls. Kalniškių k.  Apdovanojimo liudijimas Nr.  5380, išduotas 1930 07 31.

Juozas Navickis, Juozo sūnus, gimė 1896 02 09 Kaltinėnų mst. Kaltinėnų vls.(Šilalės r.), Metrikuose -Novickis. Tarnavo sav. 1919 04 30-1920 06 06. 1929 m. gyv. Kaltinėnų vls. Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 5897, išd. 1930 11 11.

Rapolas Jurevičius, Juozo sūnus, g. 1900 02 05 Kaltinėnų mst. Kaltinėnų vls.(Šilalės r.). Apdovanojimas išduotas žmonai Kazei, gyv. Šilalės vls, Tūbinių k. Tarnavo sav. 1919 04 24-1922 01 09. Apdovan. liudijimas Nr. 8174, išd. 1932 03 31.

Valerijonas Sankalas, Izidoriaus sūnus. Gimė 1902 11 07 Paakmenio k. Šilalės vls. (Šilalės r.). Tarnavo sav. 1920 11 25-1922 10 13. 1931m. gyv. Batakių vls. Šakviečio k. Apdovanojimo liudijimas Nr.  8272, išd. 1932 04 30.

Antanas Petrokas, Jono sūnus, gimė 1897 11 07 Mišučių k. Šilalės vls. (Šilalės r.), tarnavo sav. 1919 11 24-1921 11 30. 1929m gyveno Kaltinėnų vls. Kalniškių k.  Apdovanojimo liudijimas Nr. 5239, išduotas 1930 06 25. 1920 m. Už narsą ir didvyriškumą apdovanotas  1-jo laipsnio Vyties kryžiumi, kurį  A. Petroko dukra, Vladislava Sankalienė, išsaugojo iki šių dienų. 

Antanas Petrokas Šaulys1934m                                                           

Antano Petrokas, savanoris, Tūbinių šaulių būrio narys, politinis kalinys. Krūtinę puošia apdovanojimai: 1-jo laipsnio Vyties kryžius, Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo madalis ir Lietuvos dešimtmečio 1918-1928m Nepriklausomybes medalis.

Petroko_dukros_Vladislavos_Sankalienės_prisiminimai_pribloškia.jpg

Vladislava Sankalienė, 1938m. Tūbinių šaulių nuotraukoje džiaugėsi pažinusi savo tėvą A. Petroką, 2018 m.

Visus tėvo apdovanojimus ir daugumą jų dokumentų 93 m. Vladislava Sankalienė iki šių dienų išsaugojo rizikuodama savo gyvybe. Prisiminimai, ką jai pačiai ir jos tėvui teko iškentėti pokario metais, pribloškiantys.


Internetino puslapio Tūbinių istorija autoriaus A. Bendiko pranešimas- trumpa istorijos apžvalga, paruošta Tūbinių atminties stelų atidengimo proga(dėl riboto laiko neperskaitytas).

Apie istorinių paieškų pradžią 

Esu gimęs Brokštėnų k., 1968 m. baigęs Tūbinių aštuometę, vėliau mokiausi Telšiuose, 1976 m. baigiau mokslus Kaune, įgydamas inžinieriaus specialybę, vėliau studijavau patentologijos mokslus, domėjausi technine kūryba. Šia tema esu parašęs kelioliką straipsnių Šiaulių m. taip pat respublikinėje spaudoje. Pagal specialybę šiuo metu dirbu Šiauliuose.

1992 m. netikėtai mirė mano Tėvas Alfonsas Bendikas, gyv. Brokštėnų k. Nutrūko gyvenimas kurį jis taip mylėjo. Tėvo sugebėjimas bendrauti, gerbti paprastus žmones, visus aplinkinius vienodai pagarbiai vertinti, jei reikia ir padėti, buvo neatimama jo žmogiškoji vertybė. Gal todėl į laidotuves Tūbinėse susirinko daugybė žmonių iš visos apylinkės. Tai darė įspūdį. Pasižadejau sau, kad tėvo gyvenimas sudėtingame istorijos laikotarpyje, patirtos kančios nežmoniškose tremties-kalinimo salygomis tolimiausiame Sibiro krašte, jo  pasaulis negali taip paprastai išnykti.  Nusprendžiau, eiti tėvo ir jo šeimos gyvenimo takais, pakalbinti jo laikmečio žmones, viską po to aprašyti. Pirminiame etape informacijos buvo labai mažai, gelbėjo plačioje giminėje gauta informacija ir nuotraukos iškilo būtinybė išsiaiškinti seniausius palaidojimus kapinėse atrasti tėvų ir senelių giminės šaknis.

Tūbinių istorijos paieškų pradžiai, lemtinga buvo giminaičio, buv. Šilalės Savivaldybės Traksedžio seniūnijos seniūno, Rimanto Knyzelio 2012 m. giminės susitikime padovanota Junonos ir Vytenio Almonaičių knyga apie Šilales kraštą "Karšuva". Joje trumpai aprašyta Tūbinių bažnyčios atsiradimo istorija ir jos statytojai Jacevičiai, patalpinta jų šeimos bažnyčiai 1826 m. dovanoto būgno nuotrauka su giminų herbo ženklais. Ši informacija vėliau paskatino susidomėjimą ne tik giminės, bet ir viso krašto istorija. Taip, pagal giminystę apėjus daugumą parapijos kaimų, susitikus su daugybe žmonių, susikaupė ir unikali informacija apie Tūbinių kraštą ir jo istoriją. Nuo 2012 m. veikiančioje giminės internetinėje svetainėje, atsirado skyreliai talpinti medžiagą įdomią ne tik giminei, bet ir platesnei visuomenei, Tūbinėse bei aplinkiniuose kaimuose gyvenantiems žmonėms ir kraštiečiams. Tikiuosi, kad netolimoje ateityje, elektroninėje erdvėje Tūbinių istorija turės savo autentišką vietą ir bus lengviau pasiekiama visiems besidomintiems. Bendraudamas, daugiausia su vyresnės kartos žmonėmis, ne kartą girdėjau patikinimą, kad surinkta medžiaga bus „aukso vertės“.

2013 m. pavasarį iš LVIA gautos giminės genealoginės lentelės su dokumentais nurodė, kad prosenelio Antano Bendiko žmona, buvo Eleonora Jacevičiūtė. Ši žinia sudomino ir po Tūbinių pavasarinių atlaidų, pakviečiau brolius  kartu vykti į Tūbines, būgną su Jacevičių herbais surasti ir apžiūrėti. Kanauninkas dr. Algis Genutis dar nebuvo išvykęs, parodė mums Šv. Kryžiaus koplyčioje saugomą istorinį būgną, prisiminimui nusipaveikslavome. Tai buvo pirmas pokalbis apie Tūbinių bažnyčios statytojus Jacevičius ir bažnyčios paveldą. A. Genutis tuomet užsiminė apie bažnyčių fundatorių praktiką laidotis bažnyčiose, kad Tūbinėse galima jų kapavietė yra Šv. Kryžiaus koplyčios rūsyje.

Naudingos medžiagos apie bažnyčios statytojus ir Tūbinių dvarą pateikė buvusios Pajerubinio k. gyventojos Kazimieros Kauliūtės Zarankienės dukra, bibliotekininkė Dalia Kiniulienė, pasidalinusi Tauragės bibliotekoje esančios K. Misiaus knygos "Šilalės krašto dvarai ir sodybos" ištraukomis kur rašoma apie Tūbines. Knygoje pateiktas 1823 m. bažnyčios statytojų Jacevičių paruoštas Tūbinių bažnyčios ir kalvarijų projekto planas, istoriniai senūjų Tūbinių apylinkių žemėlapiai.

Galimais giminystės ryšiais susidomėjo brolis Benjaminas, skyręs laiko ir lėšų tolimesniems Jacevičių giminės šaknų ieškojimams, šiam darbui pakvietęs geneologą. Taip, 2014 metais Benjamino žinioje tarp gausybės iš archyvų gautų naujų dokumentų, netikėtai aptikti įrašai apie Jacevičių palaidojimus Šv. Kryžiaus koplyčios rūsyje. Vėliau žinias apie Jacevičius Benjaminas papildė, atradęs Ignoto Jacevičiaus sūnaus, 1931 m. sukilimo dalyvio, Anupro Jacevičiaus nekrologą, žinias apie jo šeimos pagausėjimą Prancūzijoje, taip pat apie jo giminaitį ir bendražygį Vladimirą Gadoną. Kai kurios žinios apie 1831m. sukilėlius, atsidūrusius Prancūzijoje, pateikiamos Tūbinių atminties stelų paminklo aprašyme.

Tokia buvo pradžių pradžia atvedusi mus iki Tūbinių paveldo atgaivinimo ir Tūbinių istorijos įprasminimo atminimo stelose. Benjaminas pagal gyvenimo patirtį sugeba darbus planuoti, atidaryti valdiškas duris, kai reikia imtis atsakomybės, projektų užsakovo funkcijų. Man prie iniciatyvų ir darbų tenka prisideti informacijos paieškomis, aprašymais, projektavimu ir gamybos priežiūra. Toks darbas vyko ruošiant Tūbinių Vytauto Didžiojo paminklo techninį projektą, kuriant alternatyvius Tūbinių herbo varijantus, Benjaminui pristatant istorinę medžiagą dėl jo gavimo. 2019 m. kovo 21 d. su alternatyviais pasiūlymais teko dalyvauti antrajame Tūbinių herbo projekto svarstyme heraldikos komisijoje. Taip pat dirbau, prie šio svarbaus man, Tūbinių istorijos Atminties paminklo, kuriam ruošiau ne tik techninį projektą, bet ir reikiamą istorinę medžiagą. Taip materializavosi sukauptos  žinios apie Tūbinių kraštą ir istorinę praeitį.

Genealoginės paieškos ir atradimai

Istorinės genealoginės paieškos įtraukianti veikla. Sekant mūsų krašte gyvenusių žmonių genealogijos labirintais, randame unikalių sasajų su svarbiais žmonėmis ne tik  Žemaitijos ar Lietuvos istorijoje, bet ir globaliniuose pasaulio įvykiuose, kaip 1831 m. Lietuvos Lenkijos sukilimas, kova dėl Lietuvos  Nepriklausomybės 1919-1920 metais, Lietuvos pripažinimo politikos gynimas JAV politiniuose sluoksniuose 1918-1922 m., ir vėliau dėl aneksijos nepripažinimo 1940-aisiais ir pokario sovietinės okupacijos metais. Net Vokietijos pralaimėjimo antrajame pasauliniame kare kapituliacijos dokumentus ruošė senos lenkų baronų giminės palikuonis, buvęs TSRS prokuroras Andrejus Višinskis. Viena šios buvusios kilmingos giminės šaka nuo seno gyvena buvusio Tūbinių dvaro apylinkėje.

Paminklai Tūbinėse

Tūbinių LDK  Vytauto paminklas 2015 metais pastatytas vietoje Tūbinėse anksčiau stovėjusio Nepriklausomybės paminklo, svarbus žingsnis atstatant teisingumą ir išsaugant istorinį paveldą. Jis atspindi svarbiausias istorines Lietuvos Nepriklausomybės datas ir laisvės temas. Naujai atidengiamas Istorinės Atminties paminklas su įrašais apie svarbiausius krašto įvykius ir šiuose įvykiuose pasižymėjusius kraštiečius, yra Tūbinių unikalios istorijos branduolys, materializuotas sukauptos istorinės medžiagos rezultatas, kad nusipelnusių žmonių atminimas būtų gerbiamas, saugomas ir išliktų ateities kartoms.

Ateičiai kviečiame pratęsti istorinės atminties įamžinimą ir tinkamai išreikšti pagarbą:

  • Tūbinių krašto politiniams kaliniams,  kalėjusiems už ištikimybę tėvynei,
  • tremtiniams-mokytojams, auklėjusiems jaunimą tarnauti Valstybei ir dėl to nukentėjusiems,
  • ginkluoto pasipriešinimo dalyviams-partizanams, nenusilenkusiems ir kovoje su okupantu paaukojusiems gyvybę.

Šiuo metu Tūbinių krašto okupacijos ir pokario istorija, tremtinių prisiminimai papildomi nauja medžiaga. Šio laikotarpio įvykių atžymėjimui, siūloma Tūbinėse patatyti atskirą, galbūt ažuolinį architektūrinį akcentą arba stilizuotą kryžių. Tikimės atsiras prisidedančių prie šio projekto ir prie diskusijos ką, kaip ir kurioje vietojeokį monumentą pastatyti.


Apie krašto istoriją trumpai

Tūbinės paskutiniuosius keliasdešimt metų tam tikra prasme užmiršta teritorija: keli epizodai knygose apie Šilalės kraštą, po kelias eilutes enciklopedijose. Miestelio centre stovėjęs  Nepriklausomybės paminklas buvo nugriautas, dar visai nesenai nebuvo jokio istorinio akcento, primenančio apie čia gyvenusius žmones ir buvusius įvykius. Nors Tūbinės pirmą kartą paminėtos dar 1561 metais, knygose randame tik padrikas žinias apie krašto dvarus, jų savininkų dalyvavimą 1831 m. sukilime, Tūbinių bažnyčios ir Kryžiaus kelio atsiradimo istoriją. Šios žinios sukauptos daugumoje iniciatyvių kraštiečių, išleidusių gal 10 knygų apie Šilalės kraštą dėka. Nemažai prisidėjo Tūbinėse dirbę kunigai. Tačiau nėra rimtesnių istorikų darbų, skirtų Tūbinėms, išsamesnio istorijos archyvų nagrinėjimo. Humanitarinių m. dr. Asta Giniūnienė, Monografijoje: „Kryžiaus kelias Lietuvoje, XVIII a. pradžioje“, išleistoje 2013 metais, surinkusi vertingos istorinės medžiagos apie Lietuvos kalvarijas, aprašė ir Tūbinių kalvarijų atsiradimą ir kokie „visame Raseinių paviete“ buvo garsūs Tūbinių atlaidai.

Daugiau kaip šimtą metų istorinis Tūbinių bažnyčios būgnas žadino kaimo žmones į Velykų šventes, su „Kristaus kareivių“ rikiuotėmis, įtaigiais kunigų pamokslais ir iškilmingais Šv. Kryžiaus kelio stočių apvaikščiojimais. O kur dar tituliniai Dievo Apvaizdos ir Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai, Lietuvos Valstybės švenčių minėjimai, šaulių priesaikos prie Vytauto Didžiojo paminklo, šventės su sporto ir karinio parengimo varžybomis, jaunalietuvių ir pavasarininkų šventės su vaidinimais. Ypač įsimintinos iškilmingos garsiųjų Žemaičių ir Telšių vyskupų Pranciškaus Karevičiaus ir Justino Staugaičio vizitacijos. Vyskupus pasitikdavo šaulių būrio raiteliai, gėlių girliandomis puošt bromai, gausus bažnytinio choro giesmės, pučiamųjų orkestro dūdos. Švenčių metu Tūbinėse0, net keliose vietose vyko gegužinės su giminių vakarojimais prie tradicinio bendrojo stalo, kurį atstojo miško samanos ir lauko pieva pamiškėje.

Bažnyčios statytojai ir 1831 m. sukilėliai

Tūbinių krašto žmonės ir istorinė praeitis užfiksuota senose foto nuotraukose stebina savo geografija, o trumpos žinutės jose dvasiniu turiniu, meile savo kraštui ir begaliniu tikėjimu ateitimi, kuris tūbiniškius lydėjo nuo pat seniausiūjų laikų. Didelę dvasios stiprybę reikėjo turėti, kad imtis Tūbinių bažnyčios, Šv. Kryžiaus kelio kalvarijų statybos, aukojant tam savo lėšas ir žemę, kaip tai padarė Tūbinių dvaro savininkai Ignotas ir Teklė Jacevičiai. Jų sūnus Anupras Jacevičius, jaunas išsilavinęs žmogus, mokslo siekęs Kražiuose ir Vilniaus Universitete, tikėdamas laisvės siekiais dalyvavo 1831 m. Lietuvos Lenkijos sukilime, sumaniai vadovavo Žemaitijos krašto sukilėliams. Sukilėlių kovų istorijose atrandamas ir Tūbinių pėdsakas, A. Jacevičiaus būrys atsitraukdamas trumpam buvo apsistojęs netoli tėvų dvaro esančiame Tūbinių miške. Tačiau, žandarams persekiojant, sukilėliai įkurdinę sužeistuosius, buvo priversti trauktis tolyn iš Lietuvos į Prūsiją. Tūbinių dvaro paveldėtojas A. Jacevičius atsidūrė Prancūzijoje, kur kiek vėliau su savo pirmosiomis atžalomis pas jį atvyko žmona Rožė Jacevičienė. Emigracijoje Jacevičiai dar susilaukė šeimos padidėjimo net iki 7 vaikų. Analogišką kelią nuėjo Anupro Jacevičiaus bendražygis ir giminaitis Vladimiras Dionizas Gadonas, Kražių mokyklos mokinys, žymus valstybininkas, tapęs 1931 m. sukilimo Žemaitijoje valdžios pirmininku. Trečias bendražygis,  vienas sukilimo vadų  Dargalių dvaro savininkas Juozapas Rimkevičius, taip pat mokęsis Kražių mokykloje, dirbo Raseinių apskrities Pilies teisme. 1831 m. sukilime organizavo sukilėlių būrius Raseinių apskrityje. Tų pačių metų balandžio mėn. J. Rimkevičius buvo paskirtas Žemaitijos patrankų liejyklos, ginklų ir parako dirbtuvių viršininku, vadovavo sukilėlių pulkui, turėjo pulkininko laipsnį.

1831 m. sukilimo Žemaitijoje istorijoje atžymėtinas Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis, davęs leidimą patrankų liejimui panaudoti bažnyčių varpus. 1832 metais J. Rimkevičius taip pat atsidūrė Prancūzijoje. Nansi miestelis Prancūzijoje, kurio kapinėse amžinojo poilsio atgulė Anupras ir Rožė Jacevičiai, taip pat Vladimiras D. Gadonas, buvo tarsi prieglobsčio sala daugeliui sukilimo dalyvių, turėjusių ir kilmingų šaknų. Iki šių dienų šiame Prancūzijos miestelyje, kaip ir daugelyje kitų Europos miestų, išlikę Lietuvos Didžiosios Kunigakštystės pėdsakai, didikų Leščinskų statyti rūmai su LDK herbais, menami jų giminystės ryšiai su Prancūzijos Valdovais. Anupras Jacevičius, tituluojamas lenkų generolu, gyvendamas Prancūzijoje apie sukilimą parašė savo prisiminimus. Išlikęs Prancūzijoje gyvenusių emigtantų sukilėlių susirašinėjimo laiškai, padėje apie sukilimą daugiau sužinoti ir nepamiršti jų žygių, ir įamžinti jų atminimą.

Tūbinių krašto Savanoriai

Paskelbus 1918m vasario 16-osios LR Nepriklausomybės Aktą iš esmės buvo kuriama nauja valstybė, kurią reikėjo įtvirtinti ir apginti. Mūšiai ginant kraštą įsisiūbavo net keliomis kryptimis: su bolševikais iš rytų, su lenkais iš vakarų ir su Lietuvos teritorijoje plėšikaujančiais vokiečių kariuomenės likučiais, vadinamais "bermontininkais". Į vyriausybės kvietimą į gynėjų gretas įsijungti savanoriais atsiliepė  ir Tūbiniškiai. Pavyzdį čia rodė Kalniškių kaimo gyventojai, iš kurio ginti Nepriklausomybės savanoriais išėjo net 5 kaimo vyrai. Visi jie LR valstybės Prezidento A.Smetonos buvo apdovanoti Savanorio Kūrėjo medaliais. Už drasą ir narsumą kovose pasižymėjęs Kalniškių km. gyventojas, savanoris Antanas Petrokas tapo Lietuvos karžygiu, apdovanotas Vyties Kryžiumi.

1919 m pabaigoje, į naujai kuriamos Lietuvos kariuomenę buvo pašaukti pirmieji šauktiniai, tarp kurių tūbiniškiai Petras Macas ir Stasys Vištartas. Nepriklausomybės kovoms aprimus, dalis buvusių savanorių papildė šauktinių gretas, dalyvavo formuojant pirmuosius reguliariosios kariuomenės pulkus. Vėliau, grįžę iš tarnybos, buvo aktyvūs Tūbinių šaulių kuopos veikloje, rodė ištikimybės tėvynei pavyzdžius mokinių ir jaunimo tarpe.

Tūbinių parapijos įkūrėjas kun. Domininkas Masiulis

Ankstyvuoju Nepriklausomos LR laikotarpiu Tūbinėse vyko intensyvus visuomeninis kultūrinis gyvenimas. Jame dalyvavo daug patriotiškai nusiteikusio  jaunimo, veikė paštas, pradžios mokykla, biblioteka, bent trys  parduotuvės. Svarbus visų aplinkinių kaimų kultūrinis centras buvo Tūbinių bažnyčia. Žmonės čia rasdavo ne tik dvasios ramybę, bet ir tuokėsi, krikštijo vaikus, giedojo gausiuose giesmininkų choruose, dalyvavo įspūdingose religinių švenčių procesijose, Kalėdų ir Velykų šventėse. Šalia, smėlio kalnelyje esančiose kapinėse, Tūbinių ir aplinkinių kaimų gyventojai nuo seniausių laikų laidojo savo artimuosius. Būtent pagal tokius žmonių bendrystės kriterijus 1926 metais, Lietuvos bažnyčiai įgijus savarankiškumą, buvo pertvarkomos vyskupijos ir dekanatai, steigiamos naujos parapijos. Tūbinių parapija, Telšių vyskupijos kurijos sprendimu, įkurta 1937m. rudenį. Pirmasis klebonas ir parapijos įkūrėjas kun. Domininkas Masiulis į parapijos tikinčiuosius kreipėsi ir spausdintu žodžiu, savo leidžiamame  laikraštėlyje "Tūbinių parapija". 1938 metais, trumpai aprašęs Tūbinių bažnyčios istoriją, išvardijo net 19 iki to laiko Tūbinėse dirbusių kunigų, kad visi laimingai čia dirbo ir nei vieno nėra Tūbinėse mirusio ir  palaidoto. Tačiau nei V. Juzumas, nei kun. D. Masiulis nepaminėjo apie istorinę bažnyčios statytojų dvarininkų Jacevičių kapavietę, kuri buvo čia pat šventoriuje, Šv. Kryžiaus koplyčios rūsyje, nuo laiko sugriuvusiose kriptose. Tik atsitiktinumo dėka, Jacevičių kapavietė 2014 metais buvo iš naujo atrasta ir patvirtinta archyvų dokumentais.

Kunigai kilę iš Tūbinių krašto

Tūbinėse vyravusi žmonių bendrystė ir dvasinė atmosfera padėjo pagrindus išaugti puikiam jaunimui pasirinkusiam kunigystės kelią, kopusio bažnytinės hierarchijos laiptais. Tai gerb. prelatas Stasys Žilys ir kun. Vladislovas Juškys iš Dargalių. Tame pačiame Dargalių kaime savo mamos tėviškę Maškauskų sodybą lankė St. Žilio ir tūbiniškio Vytauto Radžiaus vidurinės mokyklos ir kunigų seminarijos mokslo draugas, Barboros Meškauskaitės Rubšienės sūnus, būsimas žymus švento rašto profesorius ir vertėjas, prelatas  Antanas  Rubšys. Iš Tūbinių krašto kilusios ir Veiviržėnų bažnyčios šventoriuje palaidoto kun. A.  Zdanavičiaus mamos ir giminės šaknys.

Šių garsių krašto žmonių pėdomis sekė jaunoji karta. Jos atstovas, Klekniškės kaimo gyventojo Vlado Monstvilo šeimoje užaugęs Lietuvos karininkas, mjr. Remigijus Monstvilas dvasiniame kelyje pasiekė LR Karinių jūrų pajėgų vyresniojo kapeliono rango. Kunigas Darius Trijonis 2017 metais gruodžio 16 d. konsekruotas  Vilniaus Vyskupu, Viešvilės Kristaus Atsimainymo parapijoje dirba kun. Kęstutis Pajaujis. Šilutės ir aplinkinių Vanagų, Pagėgių ir Rukų Evangelikų Liuteronų bažnyčios parapijas  aptarnauja klebonas Remigijus Šemeklis. R. Šemeklio mama Jadvyga Gudauskaitė, D. Trijonio ir K. Pajaujo tėvai kilę iš Tūbinių parapijos Kiaukų ir Paakmenio kaimų.

Įsigalėjęs  bolševizmas nutraukė natūralų Lietuvos ekonomikos ir visuomenės gyvenimo vystymąsi. Statant sovietinį "šviesų rytojų" nuo sovietinės valdžios nukentėjo stambesnieji Tūbinių apylinkės ūkininkai, buvo nusavintas inventorius, arkliai, ūkiniai pastatai, nusavinta didžioji dalis aktyviausių ūkininkų tremtinių turtas. Panaudojant visą arsenalą prievartos elementų vykdoma kolektyvizacija atimant žemę, vėliau įsisiūbavo sodybų ir vienkiemių griovimo vajus, priverstinai formuojant gyvenvietes. Ypač nuo sovietmečio nukentėjo Lietuvos dvasininkija ir aktyvioji bendruomenės dalis. Buvo įkalinti arba Sibire atsidūrė dauguma Tūbinių šaulių, mokytojų, kentėjo aktyvūs kunigai. Buvęs aktyvus kun. Stasys Aužbikavičius stribų nužudytas Kaltinėnuose,  Tūbinių parapijos įkūrėjas kunigas Domininkas Masiulis dirbęs Tūbinėse, 1944 m. žuvo Vėžaičiuose važiuodamas dviračiu neaiškiomis aplinkybėmis. Kun. Antanas Jurgaitis, aktyvus kovotojas su tikėjimo prievarta, puikiai užsirekomendavęs Tūbinėse organizuojant religinių švenčių procesijas, iš Tūbinių buvo skubiai iškeltas, vėliau taip pat pakliuvo į sovietinius lagerius. Toks pat likimas ištiko savanorį, apdovanotąjį  Vyties kryžiumi visuomenėje labai gerbiamą, aktyvų šaulį Antaną Petroką. Pavyzdingas šaulys, pasitraukus vokiečiams, kartu su kitais atsidūręs tarp birželio sukilimo dalyvių, tik sugrįžus sovietiniam okupantui, tą patį 1945 m. birželio mėn. saugumiečių buvo suimtas, įkalintas, vėliau išvežtas į  Vorkutą, kur gyveno nežmoniškmis  salygomis ir patyrė ežmoniškus išbandymus. 10-ies metų bausmės laikui pasibaigus, praradęs sveikatą A. Petrokas dar ilgus metus negalėjo sugrįžti į tėviškę.

Tūbinių istorija tarsi sustojo karų kryžkelėje didžiųjų valstybių grobuoniškose tautų dalybose, karo siaube, gaisro pašvaistėse, nekaltųjų kaimo žmonių aukose, pasmerktųjų dejonėse net dvejose masinėse kapavietėse Tūbinių miške ir galbūt vienintelio išsigelbėjusio žydų berniuko, ištrūkusio į laisvę iš kapo duobės liudijimas. Jį priglaudė lietuvių Šilaliečių Lašų šeima, vėliau berniuką priglaudė ir į mokslus leido Prano Šimučio šeima ūkininkavusi Šėrikų kaime. Karui pasibaigus drama toliau tęsėsi okupanto šūviais iš pasalų, medžiojant kylančio pasipriešinimo dalyvius, žiauriais stribų ir MGB „Raudonbarzdžio“ siautėjimais Laukuvos ir Kaltinėnų sulaikymo kamerose, kankinimai marinant badu be vandens Tauragės „Šiūbartinėje“. Savo gimtosios žemės gynėjai-partizanai, pasiryžę iki mirties ginklu priešintis okupantui, buvo išniekinami miestelių aikštėse Skaudvilėje, Kaltinėnuose. Šviesiausių kaimo žmonių- mokytojų, ūkininkų, kunigų suėmimai, kalinimas ir trėmimas į Sibiro Vorkutos, Kazachstano ir Tolimųjų Rytų krašto lagerius, buvo realus to laikotarpio Tūbinių gyvenimas. Likusiems be kaltės kaltiems, dar ilgai reikėjo gyventi baimės apsuptyje, sąmonėje atgimstant praėjusio karo ir pokario siaubo vaizdams. Nebuvo šeimos, kurios nepalietė okupanto, karo ir pokario laikas. Niekas dabar nepasakys koks kaimo žmogaus sprendimas okupanto akivaizdoje tuo laiku galėjo būti teisingas. Pagarba pasiaukojusiems dėl ateities ir pasirinkusiems laisvojo pasaulio idealus.

Tūbinių mokytojai, Vytautas Radžius

Ryškia gija Tūbinių istorijoje nuo prieškarinių laikų persipina iš Tūbinių parapijos kilę ir čia dirbę žinomi mokytojai. Dvarininko Juozapo Radžiaus šeimoje išaugo net keturi vaikai tarpukariu įgiję prestižinę mokytojo profesiją. Vienas jų  Vytautas Radžius, jaunystėje kartu su būsimu prelatu Stasiu Žiliu mokęsis Telšių kunigų seminarijoje, kunigu netapo, tačiau karo metu, pasitraukęs iš Lietuvos, dirbo Lietuviškoje giminazijoje Hiutenfeldo miestelyje Vokietijoje, vėliau emigravęs į Ameriką, tapo žymiu Amerikos Lietuvių išeivijos kultūros ir visuomenės veikėju. Vytautas Radžius už ilgametį lietuvybės puoselėjimą apdovanotas Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžiumi. 2003 m. apdovanojimą įteikė LR Prezidentas Valdas Adamkus.

V. Radžiaus brolio, mokytojo  Apolinaro Radžiaus šeimoje išaugo žymus teatro režisierius Egidijus Radžius, kurio vardu pavadintas kultūros namų dramos teatras Kretingoje. Mokytoja dirbusi Albina Radžiūtė netikėtai mirė anksti, 1928 m. Jos sesuo Elena Radžiūtė Pronskienė, dirbusi mokytoja aplinkinėse mokyklose, 1945 metais apsistojo Tūbinėse, buvo Tūbinių pašto vedėja, vėliau Tūbinių mokyklos mokytoja. Jos šeimoje gimė ir augo būsimas žemės ūkio mokslų daktaras, buvęs LR seimo narys Mykolas Pronckus, kuris savo autobiografinėje knygelėje aprašė pokario vaikystės dienas, praleistas Tūbinėse. Šiltais prisiminimais Tūbinių krašto senoliai dalijasi apie savo mokytoją iš pašaukimo Antaną Račkauską, rengusį vaidinimus Tūbinių Pavasarininkų šventėse, čia mokytojavusį, vėliau savo namuose Kiaukų kaime atidariusį pradinę mokyklą, kuri mokinių skaičiumi buvo išaugusi net iki 4 klasių. Aktyvus ir gabus mokytojas A. Račkauskas vienas pirmūjų, kartu su visa šeima patyrė sovietinę prievartą. 1941m birželio 14d., kaip "pavojingas komunistinei ideologijai", kartu su mažamečiais vaikais ir besilaukiančia žmona buvo pakrautas į gyvulinį vagoną kelionei į Sibirą, kur išbuvo net  17 ilgų nepriteklio metų. Kartu vykusi dukra dėl badavimo ir  maisto medžiagų trūkumo tremtyje mirė, o kita dukra, dėl nežmoniškų kelionės salygų gimusi vos atvykus į tremtį, liko gyva tik stebuklo dėka, vėliau kamavo ligos, badavimas ir moraliniai išgyvenimai paliko randus visam gyvenimui, kuris  dėl tremtinių „trečiarūšių“ žmonių statuso sovietmečiu ypač buvo nelengvas.

Garbingos mokytojo profesijos atstovais nuo prieškario laikų pasižymėjo Dapkų ir Pintverių šeimos, kurių šaknys Jakaičių ir Paneročio kaimuose. Mokytojais dirbo net keli Pajėrubynio kaime gyvenusios Zofijos ir Albino Kaulių šeimos nariai, panašias švietėjiškas profesijas renkasi jų palikuonys. Prieškaryje  žinomas mokytojas Adomas Kaulius taip pat vienas pirmūjų 1941 metai išvežtas į lagerius 10-čiai metų.

Lietuvos Laisvės kovotojas Leonardas Šimutis 

Įžymus laikraštininkas, uolus visuomenininkas ir ištvermingas kovotojas dėl Lietuvos išlaisvinimo Leonardas Šimutis, dar mokydamasis giminazijoje, vėliau emigracijoje Amerikoje, pirmojo pasaulinio karo metu, aktyviai įsijungė į išeivijos lietuvišką veiklą iš kurios nepasitraukė iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Kraštietis Leonardas Šimutis, Amerikos lietuvių tarybos(ALT-o) steigėjas ir pirmininkas. Kaip vienas Amerikos lietuvių delagacijos vadovų net su penkiomis delegacijomis Lietuvos laisvės reikalais lankėsi pas JAV prezidentus, kovojo dėl 1918 -1922m. Lietuvos kaip Valstybės pripažinimo, vėliau dėl 1940 m. sovietų okupuotos Lietuvos aneksijos nepripažinimo Europos saugumo konferencijoje. Visa tai turėjo didžiulę įtaką Lietuvai Nepriklausomybę susigražinant 1990-aisiais po daug metų. Už nuopelnus Lietuvai, 1937 m. Leonardas Šimutis Lietuvos Valstybės vardu buvo apdovanotas Gedimino ordinu.

Sajūdis ir atgimimas Tūbinėse

Politinei atmosferai šylant, 1987 metais, aktyvaus klebono Zenono Degučio, bendruomenės ir kraštiečių pastangomis, iškilmingai pasitiktas Lietuvos krikšto 600 m.  jubiliejus. Tūbinių bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas originalus koplytstulpių ansamblis, suremontuota kapinių koplyčia, rekonstruoti kapinių vartai, tvora, įrengti laiptai.

Atėjus Sąjūdžio vėjams Tūbinės vėl atgijo. Įsikūrė iniciatyvinė Sąjūdžio grupė, nukentėję nuo sovietinės valdžios tremtiniai, buvo kviečiami apie savo patirtį kalbėti organizuojamuose renginiuose Tūbinėse ir Šilalėje. Tuo laiku miestelyje buvo aptvertas išlikęs istorinis ąžuolas, pasodintas dar Tūbinių paminklo statybos metu 1930 metais. Istorinėje vietoje, pagrindinėje miestelio sankryžoje vykusiuose Sąjūdžio mitinguose buvo prisiminta solidi tarpukario istorija, vienijanti čia pat stovėjusio Nepriklausomybės paminklo reikšmė, prie kurio vykdavo įvairūs renginiai ir iškilmingi Valstybinių švenčių minėjimai. Dėl solidaus amžiaus, iš gyvenimo išėjus keletui aktyvesnių Sajūdžio  žmonių, Tūbinių paminklas nebuvo atstatytas. Prabėgo dar 25, naujosios Lietuvos Nepriklausomybės metai, kol buvusių Sajūdžio aktyvistų vaikams kilo mintis atlikti nepadarytą darbą, atstatyti nugriautą Tūbinių paminklą.

Istorinis paveldas

Tūbinių paveldo atgimimas prasidėjo nuo netikėto bažnyčios ir kalvarijų statytojų Jacevičių kapavietės atskleidimo 2014 m. vasarą. Prie šio įvykio prisidėjo kraštiečio Benjamino Bendiko  pateikti dokumentai gauti iš Lietuvos Valstybės Istorijos Archyvo(LVIA). Tais pačiais metais, kraštiečių ir bendruomenės iniciatyva, įvyko iškilmingas Tūbinių bažnyčios 190 m. jubiliejaus minėjimas ir atrastų bažnyčios statytojų Teklės ir Ignoto Jacevičių ir kitų kartu rastų palaikų perlaidojimas. Už metų, 2015-aisiais, reikšminga paveldo atgaivinimo iniciatyva buvo pratęsta, įvyko Tūbinių Vytauto Didžiojo paminklo atidengimo šventė. Tūbinių paminklo atidengimas įsiliejo į šventinių renginių ciklą, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui paminėti. Vėliau, seniūnijos, bendruomenės ir kraštiečių pastangomis atlikta daugiau darbų, įprasminant istorinę atmintį ir grąžinant gyvenamają aplinką. Rekonstruota  Šv. Kryžiaus koplyčia ir dvarininkų Jacevičių šeimos kapavietės kriptos rūsyje, suremontuotos išlikusios koplytėles, pakeista šventoriaus tvoraatsirado naujų akcentų istorinėse Tūbinių vietose, restauruota bažnyčios nukryžiuotojo skulptūra, naujai pagaminta bažnyčios Apvazdos Akis. Kraštiečių ir vietos gyventojų dėka buvo sukauptas gausus istorinių nuotraukų archyvas apie Tūbines ir Tūbinių parapijos kaimus. Didelė dalis surinktos medžiagos, prisiminimai  ir nuotraukos, taip pat medžiaga apie svarbiausius įvykius atstatant paveldą, yra talpinamos elektronineje erdvėje ir prieinama visiems besidomintiems.

Tūbinių senosios istorijos atskleidimas, paveldo išsaugojimo iniciatyvos ir darbai, prisidėjo prie to, kad Tūbinėms, išimties tvarka, suteikta teisė turėti savo herbą ir vėliavą. 2019 m. birželio 02 d., titulinių Dievo Apvaizdos atlaidų metu LR Prezidento dekretu patvirtintas Tūbinių herbas ir vėliava buvo iškilmingai pašventinti.

p.s.

Tūbinių kraštas, iš visų pusių apsuptas piliakalniais ir šventvietėmis, su unikalia  Tūbinių  bažnyčios ir  Šv. Kryžiaus kelio kalvarijų istorija, iš kurio dvasingumo sėmėsi visa eilė kunigų, tarp kurių ir pasiekę garbingo prelato titulo, kaip Stasys Žilys ir Antanas Rubšys(S. Žilio tėvų ir A. Rubšio mamos šaknys Dargalių k. šalia Pakėvio alkakalnio), taip pat Vilniaus vyskupas D. Trijonis (tėvo šaknys Kiaukų  k.), nusipelno visuomenės ir istorikų dėmesio, paremto Lietuvos archyvų galimybėmis.

Augenijus Bendikas. 2019 08 15 d.


 

Vytauto Didžiojo laisvės dvasia atgimė Tūbinėse.

2015 metais buvo atstatytas Tūbinių Nepriklausomybės paminklas.

Paminklas, pastatytas Tūbinėse 1928-1930-ais metais, stovėjo iki 1964 m.

Tūbinių bendruomenės, kraštiečių, Šilalės Savivaldybės pastangų dėka, Tūbinių  paminklas kunigaikščiui Vytautui Didžiajam, dalyvaujant gausybei svečių, iškilmingai atidengtas 2015 09 06 d.

Atstatyti paminklą naujosios Lietuvos istoriniu laikotarpiu aktualu dėl garbingos Tūbinių praeities atminimo ir dėl jaunosios tūbiniškių ir iš čia kilusių kraštiečių kartos. Tai vieta bendruomenės žmonėms ir čia užsukantiems kraštiečiams susitikti, prisiminti tėvų ir senelių istorijas, vaikystės ir jaunystės dienas. Paminklo istorija ir sugrąžinta buvusios prieškarinės Nepriklausomos Lietuvos dvasia, primins naujoms kartoms sudėtas laisvės kovų aukas, skatins paminėti Lietuvos Valstybės šventes, kaip kad buvo Tūbinėse prieškarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje. Aplinka prie senojo paminklo buvo gražiai tvarkoma, vykdavo Valstybinių švenčių minėjimai, žmonės rinkdavosi gausių visuomeninių organizacijų pakviesti, grojo populiarus Jono Maco dūdų orkestras. Prie lietuvių praeities laisvės kovų simbolio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklo, vyko Lietuvos Katalikiškojo Jaunimo Pavasario sąjungos, Šaulių vėliavų šventinimai, priimamos  naujų narių ištikimybės priesaikos.

Paminklo atstatymo iniciatyva kilo dar 2014 m Tūbinių bažnyčios 190m. jubiliejaus šventėje, kada kun. kan. A. Genutis paminėjo apie kylančią iniciatyvą  atstatyti buvusį Tūbinių paminklą, ragindamas visus  susirinkusius rimtai apie tai pagalvoti. Už metų, 2015 m pavasarį, Tūbinėse vykusių Dievo Apvaizdos  atlaidų metu, paminklo atstatymo iniciatoriai jau platino konkrečią informacija apie atstatymo varijantus ir ruošiamą paminklo atstatymo projektą, kviečiant visus neabejingus šiai idėjai, prie iniciatyvos prisidėti.

Atlaidai 2015 m. 06men9

Susitikimas po  2015 06 07d. po pavasarinių atlaidų. Kun. A. Genučio rankose simbolinis "Rūpintojėlis", kraštiečių padėkos ženklas parapijos paveldu besirūpinančiam kunigui. Rūpintojėlį pagamino ir įteikė tautodailininkas iš Mažeikių Alfonsas Bendikas(nuotraukoje vilkintis šviesiu kostiumu).

Informacijos apie paminklo istoriją ir jo iškilmingą atidengimo šventę vykusią Tūbinėse galima rasti šiai progai Šiaulių m. "Titnago" spaustuvėje atspausdintame lankstinuke, kurį paruošė  idėjos autorius B. Bendikas.

Lankstinuką galima rasti čia.

Lankstinukas Tūbinių paminklo atidengimas 2015 m


paminnkkl

 


Naujojo paminklo pirmoje, pagrindinėje paminklo plokštumoje, iškaltas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto bareljefas. Jo apačioje parašyta:

"Pagarbintas būk Kunigaikšti Didysis Vytautai, kuris mumyse prisikėlei"

Mylimiausio Lietuvos Valdovo ir karo vado, Vytauto Didžiojo 500 m. mirties metinės 1930-ais metais pažymėtos Tūbinėse ir visoje Lietuvoje pastatytais paminklais.

Naujajame paminkle Vytautas Didysis taip pat svarbiausioje plokštumoje, orientuotoje į bendruomenės aikštę. 

Antroji plokštuma skirta svarbiai Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo datai, 1918 m. vasario  16-ajai. Čia iškaltas stilizuotas Vyčio atvaizdas ir Lietuvos Valstybinio Himno žodžiai:

"Lietuva, Tėvyne Mūsų, Tu didvyrių žeme, iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia".

Trečioji plokštuma skirta, Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo datai, 1990 m. kovo 11-ajai.

Ąžuolas augantis iš kelmo, simbolizuoja taikioje tautos pasipriešinimo kovoje stebuklingai atstatytą Valstybės Nepriklausomybę.

Taikioje kovoje pralietas nekaltų, beginklių žmonių kraujas primena mums ir primins  ateities kartoms Laisvės kainą, kad  turime ją branginti ir niekada nepamiršti žmonių paaukojusiūjų brangiausią savo turtą gyvybę.

"Uždekime žvakutes už tuos kurie kovojo, už tuos kurie tikėjo, už tuos kurie išėjo"


Paminklo atstatymo akimirkos

Suprojektuotas ir pastatytas iš esmės naujas paminklas, kurio gamybai buvo naudojamos šiuolaikiškos medžiagos ir technologijos. Gamybos procesas nebuvo iš lengvūjų, nes artimo analogo nebuvo žinoma. Į paminklo techninį projektavimą ir gamybos procesą prisiimdami dalį atsakomybės įsijungė šiauliečiai inžinieriai, turintys giminės šaknis Šilalės krašte. Pagal architekto sumanymą buvo paruošti keli paminklo konstrukcijos varijantai ieškant geriausio, kad tenkintų užsakovo, architekto ir skulptoriaus sumanymus. Galvosūkis buvo kai kurios numatytos medžiagos,  sumontuoto paminklo kėlimo bei transportavimo klausimai. 

 Paminklo Karkasas su originalia saulute  Saulutė nauja

Suvirinta metalo konstrukcija paminklų dirbtuvėse, Šiauliuose. Karkaso viršuje,  simboliškai buvo užkelta ta pati metalinė saulutė nuo senojo, Tūbinėse stovėjusio paminklo. Nukentėjusi nuo sovietinių vandalų 1964-aisiais metais, neabejingų Tūbiniškių  išsaugota, istorinė saulutė buvo pakelta į sąlyginai jai skirtą vietą 3-jų metrų aukštyje,  po... 50 metų. Nuotraukoje šalia naujoji paminklo saulutė.

Paminklo granito plokštės, pagal skulptoriaus projektą, buvo pagamintos paminklų dirbtuvėse "Juodasis kaspinas", Šiauliuose.

Paminklo vezimas4  

 Paminklas paruoštas išvežimui į paskirties vietą maršrutu  Šiauliai - Tūbinės, 2015 07 09 diena

Vieta paminklui pamatai

Tūbinėse, šalia bendruomenės namų, laukė paruošta vieta būsimajam paminklui. 

Netrukus prasidėjo  montavimo darbai.

Statyba

 

 Iš dešinės pirmas, statybos techninis prižiūrėtojas architektas Antanas Plaipa,  Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnas Lidžius užsakovai Benjaminas Bendikas ir seniūnaitis Vladas Montrimas.

Statyba3

2015 m liepos 9-oji diena. 

Už kelių dienų, liepos 12d. sekmadienį, vyko metalinės saulutės pakėlimas.

Paminklas4 

Seniūnaičio Vlado Montrimo rankose(kairėje) senoji griovėjų sulankstyta, tūbiniškių daug metų saugota saulutė. Ji mena paminklo ir krašto istoriją. Dešinėje šiauliečio konstruktoriaus A. Bendiko rankose,  naujoji saulutė paminklui.

Paminklas3

Istorinė akimirka. Svarbi paminklo detalė metalinė Saulutė tuoj papuoš paminklo viršūnę. Tai paminklo projektavimo bei gamybos užbaigimo šventė, kurioje dalyavo atstatymo iniciatoriai ir pirmieji  rėmėjai.

Pam. Tūbinėse atidengimas

Paminklo atidengimo ceremonijoje Šilalės Savivaldybės Meras J. Gudauskas ir paminklo atstatymo iniciatorius B. Bendikas, 2015 m rugsėjo 6d.

Dingelio paminklo atdeng8

Dingelio paminklo atdeng31

Dingelio paminklo atdeng30 2

 Dingelio paminklo atdeng11 Dingelio paminklo atdeng11 1

Tūbinių paminklo atidengimo šventės akimirka, 2015m.

Kraštietis Alfonsas Bendikas, dėkodamas už prisidėjimą prie tūbiniškiams brangaus istorinio paminklo atstatymo, Šilalės Kaimiškosios seniūnijos seniūnui p. Lidžiui, prisiminimui įteikė paties išdrožtą inkilą. Nuotraukos kairėje, paminklo atidengimo iškilmes stebi Juozas Noreika, buvusio Kiaukų kaimo gyventojo, Tūbinių Šaulių būrio nario, Antano Noreikos sūnus. Būtent jo tėvas Antanas matomas anksčiau pateiktoje senoje nuotraukoje, kur Tūbinių Šauliai kartu sėdi prie paminklo.

Klasiokai 1968 m Dingelio paminklo atdeng39 

Nuotraukoje klasės draugai Tūbinių aštuonmetės mokyklos 1968 m. laidos mokiniai, iš kairės: Antanas Kėbla, Petras Jurgutis ir Augenijus Bendikas, 1965 m. Kitoje nuotraukoje susitikimas po 50 metų, prie naujojo Tūbinių paminklo, 2015m.

Tūbinių paminklo atstatymas svarbus įvykis bendruomenei, visiems geros valios žmonėms palaikiusiems atstatymo idėją, jaučiantiems pagarbą savo gimtojo krašto istorijai.

B. Bendikas prie Tūbinių Vytauto Didžiojo paminklo 2018 08 19

B. Bendikas prie Tūbinių paminklo, 2018 08 19.

B. Bendiko rūpesčiu, 2018m. sausio 9 d. Tūbinių paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui  įtrauktas į saugomų LR  Kultūros Vertybių Registrą(KVR) Nr: KPD-RM-2658;  Aktas_KPD-RM-2658.pdf TRP

Paminklo atidengimo šventėje dalyvius ir svečius linksmino ansamblis "Jonis", aprašė Šilalės spauda, 

"Šiaulių Kraštas"  ir kiti laikraščiai

Filmuotos medžiagos iš šventės galime rasti pagal pateikiamas nuorodas Augenijaus B. you tube kanale:

Vytauto Didžiojo paminklo atstatymas 1d

Vytauto Didžiojo paminklo atstatymas 2 d

Paminklo Vytautui Didžiajam Tūbinėse atstatymas film.3

(atsiprašome už  techninį broką): 

Daugiau informacijos galima rasti skyrelyje Tūbinių istorija.


Istorija apie Vytautą 

LDK Vytautas dailininkas kraštietis Pranciškus Gerlikas 2000 m

Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas
Paveikslą 2000 metais nutapė dailininkas Pranciškus Gerlikas. P. Gerliko gimtinė Tūbinių parapijos Mažrimų km.

Garsusis karvedys Vytautas Didysis, gimęs Senuosiuose Trakuose g. apie 1350 m. Trakuose gyveno iki 1430 m. spalio 27 d., kada netikėtai mirė. Lietuvos didysis kunigaikštis 1401–1429, realiai – 1392–1429;1422–1423 m. – kartu ir Čekijos karalius; Lietuvos karalius 1429–1430 m. Tai Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus, Jogailos pusbrolis.

Kovodamas su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1382–1384 ir 1389–1392 m. bėgo pas kryžiuočius. 1383 m. spalio 21 d. Tepliavoje buvo pakrikštytas kaip Vygandas, pakartotinai pakrikštytas 1386 m. vasario 15 d. jau kaip Aleksandras.  Abu kartus Vytautas kryžiuočius išdavė ir grįžo į Lietuvą, pasiekęs susitarimus su Jogaila. 1384 m. jis atgavo dalį savo tėvonijos. 1392 m. pagal Astravos sutartį atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino Ldk titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažįstama tik nominali Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos, nors jokių vasalinių santykių nebuvo.
Valdant Vytautui jo pastangomis dauguma LDK sritinių kunigaikščių buvo pakeisti didžiojo kunigaikščio vietininkais, o didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu, kurio nariai jau neblogai išmanė LDK vidaus ir užsienio politikos vingrybes.
Vytautas vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei Žalgirio mūšyje 1410. galutinai palaužusiai Vokiečių ordino karinę galią. Netrukus po šio mūšio, 1411 m sudaryta Torūnės taikos sutartimi Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją.
Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir Pronsko (1430) kunigaikščiais.
1429 m. sausį Lucko pilyje vykusio Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavimo dalyviai (nevainikuoto) Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio (tolimo Vytauto giminaičio) siūlymu Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi.

Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu. Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį . Tai buvo speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio. Po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją. Po to, kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, o trečiąjį – netikėta Vytauto mirtis 1430 m. spalio 27 d.
Tarp I ir II pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena, rugsėjo 8-oji Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė.


 Vytauto Didžiojo karo muziejus

Muziejus įkurtas  1919 metais Lietuvai kuriant savo kariuomenę ir nepriklausomybės kovose atstatant Nepriklausomybę.

Karo muziejus Kaune.jpg

Lietuvos kariuomenei ir krašto apsaugos ministerijai muziejaus įkūrimo metu vadovavo kraštietis Pranas Liatukas(1876-1945), kilęs iš Kvėdarnos valsčiaus,  Padievaičio kaimo. Prano tėvai Dominykas ir Eleonora Liatukai turėjo 45 hektarus legendomis apipintos ir piliakalniais garsios žemaičių žemės.

 1921 m. sausio 22 d. savo įsakyme dėl Lietuvos Karo Muziejaus įkūrimo, Pranas Liatukas parašė šiuos istorinius žodžius:

„Kuriamas karo muziejus turi prakilnų ir garbingą tikslą – pagaminti busimoms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybę.“

Pranas Liatukas

Pranas Liatukas 1876-1945

Kauno Vytauto didžiojo karo muziejus

Vytauto Didžiojo Karo muziejaus pagrindinė ekspozicijų salė Kaune. Po ją galima pakeliauti ir virtualiuoju būdu. Ekspozicijos centre Paminklas Vytautui Didžiajam.

Vytauto Didžiojo vardą muziejus gavo 1930-ais metais, 500 mirties metinių paminėjimo proga. Garbingą vardą, kurį sovietai panaikino 1940-aisiais, o muziejus vardą vėl susigrąžino 1990-aisiais metais.

Vytauto Didžiojo Karo Muziejus 2018m Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-mečio proga išleido katalogą, skirtą visiems Valstybės kūrėjams ir Laisvės gynėjams, kurie negailėdami savo gyvybės ir sveikatos aukojosi Tėvynei. Jame patalpinti tarpukariu žuvusiems už Lietuvos laisvę pastatyti, sovietmečiu nugriauti, o atgavus Nepriklausomybę vėl atstatyti paminklai.

Karo muziejaus katalogas1, 2019 04 01.jpg

Nuotraukoje Vytauto Didžiojo Karo Muziejus išleistas katalogas "Žuvusiems už Lietuvos laisvę" Rankose laikomas egzempliorius autoriaus, muziejaus darbuotojo Edvino Vaidoto dovana, 2019 04 01.

 Karo muziejaus katalogas01, 2019m.jpg Katalogo aprašas apie Tūbinių paminklą.jpg

Katalogo viršelio nuotrauka, 2019 04 01

Kataloge patalpinta informacija apie tarpukaryje Tūbinėse stovėjusį, 1964m nugriautą ir 2015m atstatytą Tūbinių paminklą. Pagal trumpą autoriaus nurodytą informaciją  kuri nurodytame šaltinyje(452) greičiausiai atsirado iš žodinio paliūdijimo, Tūbinių paminklas  vadinamas "Nepriklausomybės 10-mečio paminklu".

Kauno Karo muziejus, Nežinomo kareivio kapas1, 1938m.jpg

Prieš karą stovėjęs, sovietmečiu nugriautas paminklas Kaune: "Kasvakar, saulei leidžiantis, atliekamos apeigos žuvusių dėl Lietuvos laisvės atminimui pagerbti. K. Binkis, "Naujoji Lietuva", 1938m.

Daugelis 1928-1930 metais statytų paminklų, taip pat Laukuvoje ir Kvėdarnoje, buvo statomi kaip trejopos paskirties, kurias apibrėžė trijuose paminklo šlaituose pavaizduotos temos. Tūbinių bendruomenėje paminklas buvo žinomas "Nepriklausomybės", " Karių" ir "Vytauto Didžiojo" pavadinimais. Pastarasis labiau prigijo po Kunigaikščio Vytauto 500-ūjų metinių minėjimo, kai 1930-ieji buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais.

PASTABA: Katalogas kol kas išleistas nedideliu tiražu ir naudojamas muziejaus reprezentaciniais tikslais. Įsigyti šiuo metu galima tik Vytauto Didžiojo Karo Muziejuje.

Trimitas Šaulių laikrastis apie Vytautą

Vytautai D.Palaimink mus

Paminklas žiemą