Tūbinių istorija

 

Negali žinoti kur eini, jei nežinai iš kur atėjęs..

 2019 09 01d  įvyko Tūbinių istorinės atminties stelų atidengimo šventė. Tai ankstesniojo, 2015 m. atstatyto Tūbinių LDK Vytauto paminklo tąsa įamžinant garsius kraštiečius, dalyvavusius darbuose ir kovose dėl Lietuvos laisvės. Džiaugiamės kad istorinėje šventėje dalyvavo daug artimjų, giminų ir kraštiečių, atvykusių iš kitų miestų.

Tūbinių istorios atminties stelų aprašymai ir kita stelų atidengimo šventės medžiaga skelbiama skyrelyje Paminklo atstatymas.

Filmuotą medžiagą galima pažiūrėti youtube kanale -Stepono filmai:

 

Stelų_atidengimas1_Tūbines_2019_09_01.jpg

Stelų atidengimo šventės epizodas 2019 09 01d. Dariaus Kiniulio nuotrauka



Tūbinės

Tūbinių istorijos pirmas vaizdelis1.jpg

Vietoje pratarmės

Mielas svetainės lankytojau,

nesustabdomas laikas neša mus taip greit, kad nespėjame nė apsidairyti, žiūrėk ir apmastymams jau laikas. Tuomet kyla klausimai: iš kur mes, kas mūsų protėviai, kur ejome, ką sutikome, pamatėme, ką paliksime. Istorija, prasidėjusi nuo giminės ir protėvių paieškų, buvusios Tūbinių mokyklos prisiminimų, vėliau atvedė prie ilgesnio pasakojimo, kuris gal būt sudomins platesnį skaitytojų ratą iš apylinkės, ar  kraštiečius pasklidusius po Lietuvą ir toli nuo gimtūjų namų. Šios istorijos šaltiniai seni laikraščiai, knygos apie Šilalės kraštą ir Žemaitiją, apylinkės gyventojų prisiminimai, išsaugoti dokumentai ir istorinės nuotraukos. Žmonės šiose nuotraukose kartais nebeatpažįstami bet, studijuojant užrašus ir kitas to paties laikmečio nuotraukas, kartais laukia netikėtumai. Medžiaga kuri atrandama savo turiniu apima  kaimus ir apylinkes besiribojančias su Šilalės, Didkiemio, Šiauduvos, Laukuvos, Poežerės, Kaltinėnų miesteliais, Lokystos, Yžnės ir Akmenos upių slėniais, Rudalių, Varsėdžių, Obelyno, Deblių, Dryžų, Vaičių ir Biržų Lauko kaimais. Gyventojų bendravimas ir tarpusavio susiekimas šiose geografinėse ribose vyko arklių kinkiniais,  vadinamais paprastaisiais keliais, jungiančiais gyvenamasias vietoves ir dvarus.Tokių transporto priemonių įtakoje nusistovėjo ir gyventojų migracijos teritorija, įtvirtinta giminystės ryšiais kuriant šeimas. Daugumoje atvejų senesniūjų laikų gyventojų bendrystė apibrėžta dabartinio Šilalės dekanato teritorija, kurios centre Tūbinių parapija. Vietovėje nuo pagonybės laikų išlikę šventviečių, alkakalnių, pagal Akmenos, Lokystos, Yžnės upes išsidėsčiusių senovinių įtvirtinimų liekanų, vad. piliakalnių, kurių gynybinė reikšmė ir vykę mūšiai minimi išlikusiose jų pavadinimuose, senose legendose, užfiksuoti  istoriniuose Kryžiaus žygių aprašymuose. Šiuose aprašymuose atrandame negailestingą gimtojo krašto ir visos Žemaitijos žmonių kovą už išlikimą, už savo žemę ir laisvę. 

Tūbinės ir  apylinkiniai kaimai unikali gyvenamoji vieta ne tik geografine padėtimi, bet ir savo istorija, vienijančia Tūbinių parapijos ir bažnyčios veikla. Ieškant giminės šaknų atrandame, kad čia gyvenančios šeimos susigiminiavę arba per protėvius, arba per palikuonis. Istorinėse senūjų emigrantų kartotekose užfiksuoti kraštiečiai kartu plaukę vienu laivu, gyvenę už jūrų marių vienoje bendruomenėje, kūrę šeimas. Aprašomos artimūjų gyvenamasios vietos beveik apima visus aplinkinius kaimus, iš kurių šventadieniais, dulkėtais ir miško samanomis klotais takeliais, visi traukė į Tūbines. Čia du kartus metuose vyko visoje apylinkėje garsūs Dievo Apvaizdos ir Šv. Kryžiaus išaukštinimo atlaidai su Šv. Kryžiaus kelio apvaikščiojimais. Giminių susitikimai su iki sutemų besitęsiančiomis gegužinėmis ir vaišėmis pamiškėse, nepamirštamos iki šiol, buvo nuostabus, bendruomenę ir gimines vienijantis veiksnys.
Gilinantis į praeitį ir rekonstruojant istorinį Tūbinių krašto paveikslą ir istorinius įvykius, kurie veikė ir Tūbinių apylinkėse gyvenusius žmones, kyla mintis, kad viskas svarbu, kad tai  mūsų savasties dalis, kurią reikia saugoti. Įtraukianti veikla renkant medžiagą, atnešė džiuginančių atradimų, atverstų negirdėtų istorijos puslapių, kartais nusivylimų, dėl negrįžtamai prarastų dokumentų ar nuotraukų. Dalis prisiminimų, apylinkėje gyvenusių šeimų ir giminių istorijos fragmentai, talpinami remiantis pateikta medžiaga  nepretenduoja į tikslią istorinę analizę, bet padeda atkurti praeities paveikslą, kurio vaizdinių turėtų atsirasti daugiau. Tikiuosi, kad šiose istorijose daugelis kraštiečių ir tūbiniškių atras nežinomų savo tėvų ar protėvių gyvenimo akimirkų, pamatys nuostabių krašto istorijos ir gamtos vaizdų. Save paskyręs šiam darbui net keletui metų, džiaugiuosi sulaukęs pritarimo ir pagalbos, esu dėkingas už pataisymus, trūkstamus aprašymus nuotraukoms ir už atlaidumą pasitaikantiems netikslumams. Šiuo metu Tūbinių ir aplinkinių kaimų aprašymai dar papildomi nauja medžiaga. Tai gal bus vienas pirmūjų bandymų surinkti kiek galima daugiau žinių apie kraštą ir jo žmones, prisidės prie geresnio pažinimo ir, galbūt, pritrauks dėmesio išsamesniems Tūbinių istorijos ir paveldo tyrimams.

Tūbinės 0112 12

Tūbinės iš paukščių skrydžio,  2016m rugpjūtis. 

Apie "Tūbinių istoriją"

Tūbinių praeitis neatsiejama nuo senovinės Karšuvos, Medininkų krašto istorijos, taip pat nuo visos Žemaitijos istorijos. Labai svarbus kraštui buvo Žemaitijos dvasinis centras Žemaičių Vyskupija su sostine Varniuose, Varnių kunigų seminarija, net kelis šimtmečius veikusi Kražių pradžios mokykla, vėliau giminazija ir kolegija. Čia dirbo garsūs išsilavinę mokytojai, žinomi vyskupai, mokėsi pažangus krašto jaunimas, vėliau žinių siekęs Vilniaus, Krokuvos, Karaliaučiaus, Peterburgo Universitetuose. Visa eilė Kražių mokyklos mokinių tapo iškiliais visuomenės ir valstybės  žmonėmis, pasipriešinimo ir sukilimo prieš Rusijos caro imperiją dalyviais. Kražių mokyklos istoriją smulkiai aprašęs istorikas K. Misius rado duomenų apie pažangius ir drąsius jos mokinius, stojusius prieš caro žandarus, pasipriešinusius vykdomai krašto rusinimo politikai, paminėtinos caro valdžios mokiniams iškeltos baudžiamosios bylos ir paskirtos griežtos bausmės. Krašto istorinės pažinties kelyje aptinkame ir XVIIa pradžioje kraštą užklupusios niokojančius maro epidemijos pėdsakus, daugiau sužinome apie Žemaitijoje vykusius istorinius įvykius ir juose dalyvavusius žemiečius, atrandame žymius aukotojus, Šilalės ir Tūbinių bažnyčių, Tūbinių kalvarijų statytojus, šių bažnyčių vizitatorius, garsius Žemaičių, vėliau Telšių vyskupijų vyskupus, kurie rūpinosi ir pasaulietiniu gyvenimu, gausiomis katalikiškomis organizacijomis. Istoriją praturtina iš šio krašto kilę, taip pat Tūbinėse dirbę kunigai, atlikę bendruomenei reikšmingų darbų, palikę šiltus prisiminimus. Bažnyčiai ir jos vykdomai kultūrinei veiklai talkino aktyvūs pagalbininkai mokytojai, choristai ir muzikantai.

Tūbinių istorija, tai buvusio Tūbinių dvaro, Tūbinių bažnyčios, aplinkinių Kiaukų, Girininkų, Pajėrubynio, Paneročio, Dargalių, Jakaičių, Payžnio, Brokštėnų kaimų, plačių giminių ir skaitlingų šeimų istorijos. Žmonės į Tūbines ir čia vykstančius atlaidus atvykdavo iš parapijos pakraščių, Bytaučių, Paakmenio, Laukdvarių ir Mažrimų, Vabolių kaimų, kraštiečiai atvykstantys pas gimines iš Balsių, Šilų, Šėrikų kaimų, Šilalės  ir kitų miestų, gimines lankantys artimieji iš Amerikos, atrandamos žinios apie jų paaukotas pinigines lėšas. Tarp tokių geradarių paminėtina Rozalija Rekašienė iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Čikagos miesto, apie kurią 1938 m. parapijos laikraštyje dėkodamas paminėjo kun. D. Masiulis. Buvusi Pajėrubynio k. gyventoja Rozalija Rekašienė, atvykusi į gimtinę kartu su 12m dukra Filomena, ne tik pastatė paminklą ant tėvų kapo, bet ir paaukojo lėšų Tūbinių bažnyčios remontui, religinių reikmenų pirkimui. Kun. D. Masiulis už tai atsidėkodamas įteikė jai lauktuvių artimiesiems pasilikusiems toli už vandenyno. Grįžusi į Ameriką Rozalija ir jos dukra Filomena savo neišdildomais įspūdžiais Lietuvoje pasidalijo su savo bendruomene Amerikos Lietuviškoje spaudoje. Žinoma daugiau dosnių žemiečių paaukojusių bažnyčios ūkio reikmėms žemės, po mirties atidavusių palikimą. 

Ankstyvuoju Nepriklausomos LR laikotarpiu Tūbinėse vyko intensyvus visuomeninis kultūrinis gyvenimas. Jame dalyvavo daug patriotiškai nusiteikusio  jaunimo, veikė paštas, pradžios mokykla, biblioteka, bent trys  parduotuvės. Svarbus visų aplinkinių kaimų kultūrinis centras buvo Tūbinių bažnyčia. Žmonės čia rasdavo ne tik dvasios ramybę, bet ir tuokėsi, krikštijo vaikus, giedojo gausiuose giesmininkų choruose, dalyvavo įspūdingose religinių švenčių procesijose, Kalėdų ir Velykų šventėse. Šalia, smėlio kalnelyje esančiose kapinėse, Tūbinių ir aplinkinių kaimų  gyventojai nuo seniausių laikų laidojo savo artimuosius. Būtent pagal tokius žmonių bendrystės kriterijus 1926 metais, Lietuvos bažnyčiai įgijus savarankiškumą, buvo pertvarkomos vyskupijos ir dekanatai, steigiamos naujos parapijos. Tūbinių parapija, Telšių vyskupijos kurijos sprendimu, įkurta 1937m. Tūbinėse vyravusi žmonių bendrystė ir dvasinė atmosfera padėjo pagrindus išaugti puikiam jaunimui pasirinkusiam kunigystės kelią, kopusio bažnytinės hierarchijos laiptais. Tai gerb. prelatas Stasys Žilys ir kun. Vladislovas Juškys iš Dargalių. Šių garsių parapijiečių pėdomis pasekė jaunoji karta. Jos atstovas, Klekniškės kaimo gyventojo šeimoje užaugęs Lietuvos karininkas, mjr. Remigijus Monstvilas dvasiniame kelyje pasiekė LR Karinių jūrų pajėgų vyresniojo kapeliono rango. Kunigas Darius Trijonis 2017 metais gruodžio 16 d. konsekruotas  Vilniaus Vyskupu, Viešvilės Kristaus Atsimainymo parapijoje dirba kun. Kęstutis Pajaujis. Šilutės ir aplinkinių Vanagų, Pagėgių ir Rukų Evangelikų Liuteronų bažnyčios parapijas  aptarnauja klebonas Remigijus Šemeklis. R. Šemeklio mama Jadvyga Gudauskaitė, D. Trijonio ir K. Pajaujo tėvai kilę iš Tūbinių parapijos Kiaukų ir Paakmenio kaimų.

Ryškia gija Tūbinių istorijoje nuo prieškarinių laikų persipina iš Tūbinių parapijos kilę ir čia dirbę žinomi mokytojai. Dvarininko Juozapo Radžiaus šeimoje išaugo net keturi vaikai tarpukariu įgiję prestižinę mokytojo profesiją. Vienas jų Vytautas Radžius, jaunystėje kartu su būsimu prelatu Stasiu Žiliu mokęsis Telšių kunigų seminarijoje, kunigu netapo, tačiau, karo metu pasitraukęs iš Lietuvos, dirbo Lietuviškoje giminazijoje Hiutenfeldo miestelyje Vokietijoje, vėliau emigravęs į Ameriką, tapo žymiu Amerikos Lietuvių išeivijos kultūros ir visuomenės veikėju, apdovanotas LR Valstybiniu apdovanojimu. Jo brolio, mokytojo  Apolinaro Radžiaus šeimoje išaugo žymus teatro režisierius Egidijus Radžius, kurio vardu pavadintas kultūros namų dramos teatras Kretingoje. Mokytoja dirbusi Albina Radžiūtė netikėtai mirė anksti, 1928 m. Jos sesuo Elena Radžiūtė Pronskienė, dirbusi mokytoja aplinkinėse mokyklose, 1945 metais apsistojo Tūbinėse, buvo Tūbinių pašto vedėja, vėliau Tūbinių mokyklos mokytoja. Jos šeimoje gimė ir augo būsimas žemės ūkio mokslų daktaras, buvęs LR seimo narys Mykolas Pronckus, kuris savo autobiografinėje knygelėje aprašė pokario vaikystės dienas, praleistas Tūbinėse. Šiltais prisiminimais Tūbinių krašto senoliai dalijasi apie savo mokytoją iš pašaukimo Antaną Račkauską, rengusį vaidinimus Tūbinių pavasarininkų šventėse, čia mokytojavusį, vėliau savo namuose Kiaukų kaime atidariusį pradinę mokyklą, kuri mokinių skaičiumi buvo išaugusi net iki 4 klasių. Aktyvus ir gabus mokytojas A. Račkauskas vienas pirmūjų, kartu su visa šeima patyrė sovietinę prievartą. 1941 m. birželio mėn kaip "pavojingas" komunistinei ideologijai, kartu su mažamečiais vaikais ir besilaukiančia žmona buvo pakrautas į gyvulinį vagoną kelionei į Sibirą, kur išbuvo net  17 ilgų nepriteklio metų. Kartu vykusi dukra dėl badavimo ir  maisto medžiagų trūkumo tremtyje mirė, o kita dukra, dėl nežmoniškų kelionės salygų gimusi ik atvykus į tremties vietą, liko gyva tik stebuklo dėka. Badavimas, ligos ir moraliniai išgyvenimai paliko randus visam gyvenimui, kuris dėl tremtinių trečiarūšių žmonių statuso sovietmečiu ir šiaip nebuvo lengvas. 

Garbingos mokytojo profesijos atstovais nuo prieškario laikų pasižymėjo Dapkų ir Pintverių šeimos, kurių šaknys Jakaičių ir Paneročio kaimuose. Mokytojais dirbo net keli Pajėrubynio kaime gyvenusios Zofijos ir Albino Kaulių šeimos nariai, panašias profesijas rinkosi jų palikuonys. Albino brolis Adomas Kaulius, mokytojas darbavesis tarpukario Lietuvos mokyklose, taip pat buvo tarp pirmūjų 1941m  birželio mėn. tremtinių, artimūjų atmintyje išlikę jo pasakojimai apie tremtinių likimus.

Tūbinių krašto žmonės ir istorinė praeitis užfiksuota senose foto nuotraukose stebina savo geografija, o trumpos žinutės jose dvasiniu turiniu, meile savo kraštui ir begaliniu tikėjimu ateitimi, kuris tūbiniškius lydėjo nuo pat seniausiūjų laikų. Didelę dvasios stiprybę reikėjo turėti, kad imtis Tūbinių bažnyčios, Šv. Kryžiaus kelio kalvarijų statybos, aukojant tam savo lėšas ir žemę, kaip tai padarė Tūbinių dvaro savininkai Ignotas ir Teklė Jacevičiai. Jų sūnus Anupras Jacevičius, mokslo siekęs Kražiuose ir Vilniaus Universitete, tikėdamas laisvės siekiais kartu su savo iškiliu giminaičiu, Telšių apskrities bajorų vadu Vladimiru Gadonu dalyvavo 1831 m. sukilime, sumaniai vadovavo Žemaitijos krašto sukilėliams. Sukilėlių kovų istorijose atrandamas ir Tūbinių pėdsakas. A. Jacevičius su savo būriu atsitraukdamas trumpai buvo apsistojęs tėvų dvaro žemėse, Tūbinių miške. Tačiau, žandarams persekiojant, sukilėliai buvo priversti trauktis tolyn iš Lietuvos į Prūsiją. Tūbinių dvaro paveldėtojas A. Jacevičius atsidūrė Prancūzijoje, kur kiek vėliau su savo pirmosiomis atžalomis pas jį atvyko žmona Rožė Jacevičienė, emigracijoje susilaukusi šeimos padidėjimo net iki 7 vaikų. Analogišką kelią nuėjo ir Dargalių dvaro savininkas Juozapas Rimkevičius, taip pat mokęsis Kražių mokykloje. Vėliau dirbo Raseinių apskrities Pilies teisme. 1830 metais rudenį, prasidėjus sukilimui, organizavo sukilėlių būrius Raseinių apskrityje. Tų pačių metų balandžio mėn. J. Rimkevičius buvo paskirtas Žemaitijos patrankų liejyklos, ginklų ir parako dirbtuvių viršininku, vadovavo sukilėlių pulkui, turėjo pulkininko laipsnį. Sukilimą numalšinus pasitraukė į Prūsiją o 1832 metais J. Rimkevičius taip pat atsidūrė Prancūzijoje. Nansi miestelis Prancūzijoje, kurio kapinėse amžinojo poilsio atgulė Anupras ir Rožė Jacevičiai, buvo tarsi prieglobsčio sala daugeliui sukilimo dalyvių, turėjusių ir kilmingų šaknų. Iki šių dienų šiame Prancūzijos miestelyje, kaip ir daugelyje kitų europos miestų, išlikę Lietuvos Didžiosios Kunigakštystės pėdsakai, didikų Leščinskų statyti rūmai su LDK herbais, menami jų giminystės ryšiai su Prancūzijos valdovais. Anupras Jacevičius, tituluojamas lenkų generolu, gyvendamas Prancūzijoje apie sukilimą parašė savo prisiminimus.

1831 m. sukilimo prieš carinę Rusijos valdžią žiaurus numalšinimas, buvo smūgis drąsioms svajonėms atkurti buvusią Lietuvos Lenkijos valstybę. Dvarininkų, rėmusių ir organizavusių sukilimą, laukė žiaurus susidorojimas: kartuvės, įkalinimas arba tremtys į Rusijos gilumą. Tradicinis bajorų dvaras virto kolonizacijos ir rusifikacijos įrankiu, žemės buvo nacionalizuotos, priverstinai parduotos arba išnuomotos caro kariškiams ir valdininkams. Dėl šios priežasties pradėjo nykti Tūbinių, Brokštėnų, Dargalių dvarai ir jų ūkinė veikla, 1844m. uždaryta Kražių gimnazija. Pertvarkant krašto administravimą didžioji Žemaitijos dalis buvo priskirta Kauno gubernijai. Dar daugiau kraštas nukentėjo po 1863-1964 m sukilimo numalšinimo, kada buvo sustabdyta žemaitijos bajoriškų seimelių veikla, kapitula ir kunigų seminarija iš Varnių buvo iškelti į Kauną, uždrausta lietuviška spauda, apribotas lietuvių kalbos vartojimas.  Tačiau  žemaičiai nepasidavė ir greitai išplito pogrindinis lietuviškų knygų platinimo tinklas. Svarbų vaidmenį suvaidino Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, organizavęs slaptą jų spausdinimą, gabenimą, platinimą per bažnyčiose dirbusius kunigus. Šios veiklos nenutraukė persekiojimai, knygnešiams keliamos bylos ir ilgi kalinimo metai. Tarp tokių nuo caro valdžios nukentėjusių net 9 kunigai. Viso lietuviškų knygų ir spaudos platintojų priskaičiuojama virš 2000. Netrukus rusų kėslai grubiai pravoslavinti katalikų bažnyčią Žemaitijoje sulaukė pirmūjų masinių didvyriškų pasipriešinimų ginant bažnyčias Kestaičiuose ir Kražiuose.

Vargingas gyvenimas krašto žmonėms buvo carinės Rusijos priespaudoje, sunkūs ir Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi metai. Senosiose nuotraukose galima matyti ir medines klumpes mūvinčių žmonių. Spaudžiama nepriteklių didelė dalis gyventojų patraukė pirmūjų emigrantų pramintais takais į Ameriką, Kanadą, Lotynų Amerikos šalis. Žinių apie tūbiniškius emigrantus randame nuo XVIIIa pabaigos, kai dėl politinės ir ekonominės suirutės Europoje, žmonės masiškai paliko savo namus. Emigraciją dar labiau skatino prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, Lietuvoje įsivyravęs chaosas ir skurdas.

Visuomenės nepasitenkinimas esama padėtimi, Vyskupo Motiejaus Valančiaus ir kitų dvasininkų darbas žadinant tautinį atgimimą per valstiečius ir smulkiuosius bajorus, padėjo pamatus 1918 m. atkurti Lietuvos valstybę. Sąlygas siekti politinės ir ekonominės Lietuvos laisvės sudarė  1905-1907 m. įvykiai Rusijoje, neužilgo prasidėjęs I pasaulinis karas ir Rusijos imperijos griuvimas, išlaisvinęs daugelį Europos tautų. 

Paskelbus  LR Nepriklausomybės Aktą iš esmės buvo kuriama nauja valstybė, kurią reikėjo įtvirtinti ir apginti. Mūšiai ginant kraštą įsisiūbavo net keliomis kryptimis: su bolševikais iš rytų, su lenkais iš vakarų ir su Lietuvos teritorijoje plėšikaujančiais vokiečių kariuomenės likučiais, vadinamais "bermontininkais"Į vyriausybės kvietimą į gynėjų gretas įsijungti savanoriais atsiliepė  ir Tūbiniškiai. Pavyzdį čia rodė Kalniškių kaimo gyventojai, iš kurio ginti Nepriklausomybės savanoriais išėjo net 6 kaimo vyrai. Visi jie LR valstybės Prezidento A.Smetonos buvo apdovanoti Savanorio Kūrėjo medaliais. Už drasą ir narsumą kovose pasižymėjęs Kalniškių km. gyventojas, savanoris Antanas Petrokas tapo Lietuvos karžygiu, apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi.

1919 m pabaigoje į naujai kuriamos Lietuvos kariuomenę ginti ikrašto laisvės buvo pašaukti pirmieji šauktiniai, tarp kurių tūbiniškiai Petras Macas ir Stasys Vištartas. Nepriklausomybės kovoms aprimus, dalis buvusių savanorių papildė šauktinių gretas, dalyvavo formuojant pirmuosius reguliariosios kariuomenės pulkus. Vėliau, grįžę iš tarnybos, buvo aktyvūs Tūbinių šaulių kuopos veikloje, rodė ištikimybės tėvynei pavyzdžius mokinių ir jaunimo tarpe. Aktyvaus šaulio, mokytojo Zigmo Jauniaus namuose, kur buvo mokykla ir Tūbinių šaulių būrio štabas, mokiniams  buvo įrengta skaitykla, užsakyti laikraščiai. Z. Jaunius kartu su Jeronimu Jasūdu prisidėjo iškilmingai atšvenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį, 1928 m. Šiai progai pažymėti ir artėjant Vytauto Didžiojo mirties 500-asioms metinėms psitikti, Tūbinėse pastatytas Nepriklausomybės paminklas, tapęs Valstybės šventinių minėjimų ir susikaupimo vieta.

Didelį tautos vienybės ir viso pasaulio lietuvių pasididžiavimo jausmus sukėlė 1933m  kraštiečių emigrantų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atliktas didvyriškas skrydis iš Niujorko į  Kauną, vienmotoriu lėktuvu "Lituanica", įveikiant Atlanto vandenyną, jaudinantis jų laukimas Kauno Aleksoto oro uoste, deja pasibaigęs tragiška žinia. Savo testamentu, šį didvyrišką skrydį lakūnai skyrė atgimstančiai Nepriklausomai Valstybei ir jos jaunimui. Šio rekordinio skrydžio metinės S. Girėno gimtinėje Vytogaloje, sutraukiančios daugybę žmonių, kasmet iškilmingai atžymimos jau 85 metus. 

Ramų Tūbinių apylinkės ir Lietuvos žmonių gyvenimą 4-ojo dešimtmečio pabaigoje sujaukė auganti politinė įtampa pasaulyje. Rusijoje ir Vokietijoje įsigalėjus diktatūroms, Stalini ir Hitleriui, slapta susitarus pasidalinti Lenkiją ir grasinant ultimatumis, 1940m buvo aneksuotos visos trys Baltijos šalys. Lietuvą  užplūdo Raudonoji armija, atnešusi bolševizmą, kuris pasireiškė Letuvos Valstybės kariuomenės vadovybės ir visos intelektualiosios tautos dalies naikinimu, 1941 m. birželio mėn trėmimais ir kalinimais. Galop, prasidėjus karui, rusai vejami vokiečių bėgo, sprogdino karo amunicijos sandėlius, naikino ir degino reikšmingesnius pastatus, nužudė nekaltų žmonių Tūbinėse, Dargaliuose, gretimuose kaimuose. Tokiems okupanto veiksmams daug priežasčių nereikėjo. Tipiškas pavyzdys jauno kunigo, kilusio nuo Laukuvos, Pauliaus Racevičiaus sušaudymas 1941-06-27d netoli Joniškio, kur jis tuo metu dirbo. Jo ir kartu besislepiančio zakrastijono sušaudymo priežastis galėjo būti besitraukiančių alkanų rusų kareivių neapykanta išeiginiais rūbais apsirengusiems bažnyčios tarnams. Atsitraukiant rusams nebuvo pasigailėta lietuvių patriotų uždarytų kalėjimuose. Tarp daugybės aprašytų įvykių, susijusių su besitraukiančia sovietine valdžia ir kariuomene, paminėtinos žudynės Tauragėje, Šepetos miške, Kaune, Marijampolėje, Kretingoje, Zarasuose, Panevėžyje, Gaižiūnuose, Sedoje, Pravieniškėse, Rokiškyje, Skaruliuose, Vilniuje. Ypač šiurpą keliančios Lietuvos patriotų iš Telšių, Plungės ir Kretingos žudynės su nežmoniškais kankinimais įvyko Rainių miškelyje prie Telšių. Payžnio km. gyventojo P. Luganeckio pasakojimu, kankinamų pasmerktūjų šauksmus turėjo nustelbti specialiai atvarytų traktorių variklių garsai. Išlikę karo metais atkastų kūnų vaizdai ir prisiminimai skatina niekada to nepamiršti, informaciją apie sovietinius nusikaltėlius ir jų nusikaltimus saugoti ateities kartoms, kad tokie žiauruma niekada nepasikartotų.

Vokiškaji okupacija iš dalies leido atkurti buvusią tvarką ir kai kurias valdžios institucijas, atskleisti sovietų nusikaltimus, tačiau dėl įvairių priežasčių taip pat žuvo taikūs gyventojai Tūbinėse, Panerotyje, Brokštėnų k. Juoda istorijos dėme tapo Vokietijos nacistų organizuotos žiaurios Šilalės krašto žydų žudynės Tūbinių miške, buvo prisidėjusių, metusių šešėlius nekaltiems savo artimiesiems. Trečiaisiais karo metais, vokiškają okupaciją vėl keitė sugrįžtanti sovietinė. Tiek vieni tiek kiti tūbiniškiams nešė artimūjų praradimus, moralinius ir ekonominius nuostolius. Gaisruose sudegė daug Tūbinių kaimo pastatų, nuo okupantų savivalės žuvo nekaltų žmonių, sujaukti likimai ir priverstinai po pasaulį išsklaidytos šeimos. 1941 m. Raudonajai armijai ir frontui artėjant, dalis Tūbinių šaulių dalyvavo birželio sukilėlių gretose, vėliau, tęsiantis antrajai sovietinei okupacijaiįsijungė į ginkluotą pasipriešnimą, trukdė diegti sovietinę kolūkinę santvarką, pravesti "rinkimus", baudė už kolaboravimą su okupacine valdžia. Tačiau, kovojančių pusių jėgos buvo nelygios ir laisvos Lietuvos kontūrams tolstant, beveik visi ginkluoto pasipriešinimo dalyviai, paaukojo gyvybes.

Įsigalėjęs  bolševizmas nutraukė natūralų Lietuvos ekonomikos ir visuomenės gyvenimo vystymąsi. Statant sovietinį "šviesų rytojų" nuo sovietinės valdžios nukentėjo stambesnieji Tūbinių apylinkės ūkininkai, buvo nusavintas inventorius, arkliai, ūkiniai pastatai. Panaudojant visą arsenalą prievartos elementų vykdoma kolektyvizacija atimant žemę, vėliau įsisiūbavo sodybų ir vienkiemių griovimo vajus, priverstinai formuojant gyvenvietes. Ypač nuo sovietmečio nukentėjo Lietuvos dvasininkija ir aktyvioji bendruomenės dalis. Buvo įkalinti arba Sibire atsidūrė dauguma Tūbinių šaulių, dalis mokytojų, Tūbinėse dirbę kunigai. Parapijos įkūrėjas kunigas Domininkas Masiulis, dirbęs Tūbinėse prieš karą, 1944 m.Vėžaičiuose žuvo po rusų kariškių automobilio ratais, neišiškintomis aplinkybėmis važiuodamas dviračiu. Kun.  Antanas Jurgaitis, puikiai užsirekomendavęs Tūbinėse organizuojant religinių švenčių procesijas, buvo skubiai iškeltas į Kaltinėnus, galop dėl savo kovos už dvasinę laisvę, taip pat pateko į sovietinius lagerius. 

Žemaitijos dvasinis centras Telšių kunigų seminarija buvo uždaryta. Pirmasis jos Rektorius vyskupas Vincentas Borisevičius, dieną prieš prasidedant karo veiksmams su planuota vizitacija apsilankęs Tūbinių bažnyčioje, dėl prasidėjusio rusų kariuomenės judėjimo ir užtvertų kelių, tolimesns vizitacijas Varsėdžiose ir kitur turėjo utraukti. Vėliau V. Borisevičius dėl savo nepaklusnumo sovietinei valdžiai saugumo buvo persekiojamas, o netrukus, po apsilankymo Šilalės Parcinkulio atlaiduose buvo suimtas, įkalintas ir šantažuojamas bandant palaužti morališkai. Tačiau Vyskupas nedvejojo, neišdavė savo įsitikinimų kalbėti netiesą, kategoriškai raštu atsisakė būti skundiku ir saugumo(NKVD) informatoriumi. Už tai jis buvo dar kartą suimtas, žiauriai kankintas, nuteistas ir sušaudytas šūvių į galvą. Tik taip represinė valdžia mokėjo kalbėtis su nepalenkiamais tautos dvasios išrinktaisiais.

Pokario metais, siaučiant sovietiniams baudėjų būriams iš vienos pusės ir tęsiantis ginkluotam pasipriešinimui iš kitos, žmogiškosios moralės išbandymus išlaikyti buvo ypač sunku. Dalis nesusipratusių,  prisidėjo prie sovietinės valdžios organizuojant trėmimus, aprašinėjant dvarų ir stambesnių ūkininkų turtą. Dar po šešių dešimtmečių gyvos nuoskaudos dėl prarasto turto, dėl piktos valios pastangomis suformuotų trėmimų ir dėl to praleistų gyvenimo metų tremtyje, dėl artimūjų netekties  pokario metais, siautėjant sovietiniams baudėjų būriams iš vienos pusės ir be kaltės baudžiamiems iš kitos. Istorija rodo kad, vykstant pilietiniams susirėmimams, tai sunkiai išvengiami dalykai, bet tai sunku priimti žmogiškąja prasme, kyla klausimų kuriems niekada nebus vieno atsakymo. Priešprieša tarp žmonių ir kolektyvinė atsakomybė pirmiausia buvo primesta okupanto baudžiant visą šeimą, tremiant mažus vaikus ir senelius, dėl savanaudiškų tikslų atimant turtą, priešinant tautinę nesantaiką. Ilgus metus moraliniai ir ekonominiai praradimai slėgė tremtinių šeimas kurios priskirtos atstumtiesiems, iš tremties sugrįžusieji negalėjo atsiimti nusavinto turto, galiojo draudimai net apsigyventi gimtojoje žemėje.

Sovietinė valdžia savo socialistinę ideologiją primetinėjo mokyklose, tikėjimo laisvės ir kitose visuomenės gyvenimo srityse. Pogrindyje leidžiamos "Bažnyčios kronikos" žinutėse randame ir įrašus apie tikinčiūjų persekiojimą Tūbinėse. Mokykloje mokinių elgesys buvo mažinamas už bažnyčios lankymą, už dalyvavimą bažnyčios remonto darbuose. Dėl tokios valdžios "priežiūros" pradėjo nykti Tūbinių bažnyčios istorinis paveldas, Šv. kryžiaus kelio kalvarijų koplyčios, suniokotos  bažnyčios statytojų Jacevičių palaidojimų kriptos. Visoje Lietuvoje TSRS valdžios nurodymus uoliai vykdanti komunistinė valdžia greitai pradėjo valstybės simbolių, Nepriklausomybės paminklų griovimo vajų, kuris pasiekė ir Tūbines.  Tačiau čia ne viskas ėjosi taip sklandžiai. Gavęs užduotį į Tūbinių centrą atvairuoti traktorių ir pamatęs, kad bus griaunamas paminklas, jo vairuotojas Aušra pasipriešino ir nuo tokio "darbo" nusišalino. Partorgui Jankeliui teko ieškoti kitų talkininkų, o gal ir pačiam paminklą daužyti, iš miestelio centro išvilkti. Tačiau vandalams to nepakako. Buvusio Tūbinių gyventojo Stasio Pudževio teigimu, tuo pat metu buvo nugriautos ir 8 mažosios Tūbinių kalvarijų Šv. Kryžiaus kelio koplyčios, paliekant tik 4 esančias šalia bažnyčios.

Sunku būtų vertinti sovietinės okupacijos laikotarpį, kuris tęsėsi dešimtmečius: nerastume vienos tiesos. Nuomonę lemia žmogaus amžius, šeima, buvusi socialinė padėtis. Nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą aktyvesnė visuomenės dalis, išvengusi sunaikinimo ir trėmimų, rizikuodami, persekiojant sovietinėms saugumo tarnyboms, dirbo pogrindyje, dalis prisijungė prie pasyviosios rezistencijos arba visai nustojo tikėjimo turėti savo valstybę ir Nepriklausomybę susigražinti. Vyresniosios kartos žmonėms menantiems pokario sovietizaciją ir ginkluoto pasipriešinimo laikus, dar iki šių dienų išlikusi baimė drasiai apie tai kalbėti, neišblėsta mintis, kad toks panašus laikotarpis ir vėl gali ateiti.

Atslūgstant karo ir pokario siaubui, aktyvių Tūbinių apylinkės žmonių bendrystė  prasiveržė kultūrine veikla, kurioje lietuviškumas galėjo reikštis laisviau. Tiek muzikantų ir saviveiklos kolektyvų, kiek buvo Tūbinėse aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, galėtų pavydėti ir didelis miestelis. Tai neabejotino talento žmonės, kurių dauguma palikuonys tų prieškarinių muzikantų, giesmininkų ir vaidinimų aktyvistų, išsaugojusių savo tėvų tradicijas. Kultūrinė veikla, apjungianti praeitį ir sovietinę dabartį, padėjo išlaikyti žmonių dvasinę sveikatą, dėjo pamatus ateities permainoms, kurios jau buvo nebe už kalnų. Bėgant stagnacijos dešimtmečiams sovietinė TSRS ekonominė sistema ir jos ideologija išsisėmė, artėjo neišvengiamos permainos. Nepriklausomybės troškimą pažadino Sajūdis ir laisvi rinkimai. 1989 m. visus suvienijo "Baltijos kelias". Atkūrus valstybę Nepriklausomą Lietuvos Respubliką sugrąžinta žemės nuosavybė, atsivėrė "geležinė siena" dešimtims metų atskyrusi mus nuo viso likusio pasaulio, vėl pasijutome ori tauta su savo Valstybe. Reikiamu istoriniu momentu visi buvome vieningi, valią išreikšdami taikiu būdu, Sajūdžio organizuotose protesto mitinguose už laisvą gyvenimą. Išvedus sovietinę, vėl buvo atkuriama Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė. Tūbinių savanorių, Krašto apsaugos  ir šaulių tradicijas garbingai pratęsė jaunimas, įsijungęs į šių laikų savanorių gretas. Buv. Kiaukų k. gyventojo prieškario Lietuvos kariuomenės puskarininkio Tauragės KA būrio vado Felikso Noreikos pavyzdžiu pasekė jo brolio Vlado anūkas, Gintaras, užaugęs Petro ir Onos Noreikų šeimoje.  Pasirinkęs kariškio profesiją, Gintaras užsitarnavo kapitono laipsnį. Tarnybą pradėjęs 1996 metais, pasižymėjo Krašto apsaugos savanorių pajegose(KASP) Žemaičių apygardoje, kilo pareigose iki kuopas vadoPraėjęs mokymus Nevados dykumoje Amerikoje, G. Noreika vyko su 4-ąja NATO šalių kontingento pamaina į Afganistano Goro provinciją. Vėliau  dirbo Klaipėdoje, šiuo metu toliau tęsia tarnybą KASP 3-ioje rinktinėje, yra Šilalės savanorių kuopos vadas, atlieka švietėjišką darbą mokyklose ir jaunimo tarpe. 

Ilgi okupacijos metai nepraėjo be pasekmių visuomenėje. Kartu su Nepriklausomybe atėję jaunos demokratijos išbandymo metai leido prie valdžios sugrįžti buvusiam tarybiniam aktyvui. "Drausmingi" buvusios partinės nomenklatūros atstovai, savaip traktuodami įstatymus, dalijo valstybinių įmonių turtą ir savanaudiškais tikslais, pamiršdami tikruosius jos savininkus, "kilnojo" žemę, susiformavo prekybinės monopolijos. Atėjus ekonominiam nuosmūkiui, valdžia savo bejėgiškumą pridengė "valstybės gelbėjimu" vykdydant reformas dirbančių pensininkų, kitų pažeidžiamų visuomenės sluoksnių saskaita. Nesilaikant etikos normų politika ėmė tapti verslu, įsigalėjo politinė korupcija, kurios neveikia įstatymai. Didelė Lietuvos visuomenės dalis tokia padėtimi tapo nusivylę, o didėjant socialinei turtinei atskirčiai, vėl prasidėjo masinė jaunų žmonių emigracija į Vakarų Europą, Didžiają Britaniją, Airiją, Ameriką, Skandinavijos šalis. Tai gal šeštoji žinoma tūbiniškių emigrantų karta dėl savo ateities dirba svetimuose kraštuose ir kaip seneliai ir proseneliai, vėl puošia gimtąsias vietas sunkaus darbo vaisiais. Suklestėjusios technologijos pakeitė pasaulį, emigracijoje gyvenančius priartino naujos ryšio ir susiekimo priemonės, bet sunku nepatirti skausmingo namų ilgesio, gyvenant toli nuo gimtūjų namų, be tėvynėje likusių artimūjų. Atsigręžiant į praeitį, prisimenant ką teko išgyventi mūsų protėviams, seneliams ir tėvams, jaučiame, kad dabartinis laikas-taikos ir galimybių metas, kad gyvenimas laisvame krašte duoda  vaisius, teigiamus  gyvenimo pokyčius. Tolstant sovietmečiui vis labiau vertinami laisvojo pasaulio privalumai, galimybė keliauti praplečia vidinį pasaulį, padeda atrasti savajį tapatumą, skatina atsigręžti į turtingą krašto istoriją, prisidėti atstatant ar restauruojant paveldo objektus, gražiau tvarkyti sodybas. Žinoma tiesa, kad į tą patį upės vandenį antrą kartą neįbrisime. Iškylantys nauji iššūkiai, kuriuos pasitinkame, yra mūsų gyvenimo dalis, istorija kurią paliksime palikuonims, augančioms ateinančioms kartoms. 

Renkant medžiagą šiam pasakojimui teko sutikti nuostabių žmonių, neabejingų gimtinei kraštiečių, buvusios mokyklos mokytojų, klasės ir mokyklos draugų, buvusių kaimynų, aplinkinių kaimų gyventojų ir jų atžalų. Nuoširdžiai dėkoju visiems supratusiems, pasitikėjusiems, pasidalijusiems nuotraukomis ir prisidėjusiems prie šios istorijos atsiradimo kas kuo galėjo. Visus besidominčius savo giminės šaknimis, krašto praeitimi, kviečiu pasidalyti savąja istorija ir atversti daugiau senūjų Tūbinių gyvenimo puslapių.

Autorius ir sudarytojas

Augenijus Bendikas,

2012-2019 m.


Apie protėvius ir jų palikimą

Žemaitija, istorijos fragmentai ir Tūbinės skaityti čia


Senūjų Tūbinių pėdsakais

Skirtingų istorijos šaltinių minimos skirtingos Tūbinių pirmo paminėjimo datos. Kad Tūbinių apylinkės buvo gyvenamos nuo akmens amžiaus laikų byloja rasti akmens amžiaus įrankiai. Vienas toks radinys tveriamasis kirvis įtrauktas ir į Lietuvos archeologinių radinių katalogą, kur nurodyti jo matmenys, taip pat kad rastas Tūbinių kaime kasant kanalą.

Kirvis akmeninis įtveriamas

LDK Didžiojo Kunigaikščio Karšuvos Valsčiaus inventoriuje Tūbinės pirmą kartą paminėtos 1562 -aisiais metais. 1667-aisiais dokumentuose paminėta Tūbinių valda turėjusi 12 dūmų. Vėliau Tūbinių valda apėmė ir aplinkinius kaimus. Paminetinas Tūbinių istorijos laikotarpis, kuomet jos priklausė Šilalės dvarui, kurį valdė P. Pilsudskis. 1737 ir 1751 metais jis buvo LDK Vyriausiojo tribunolo deputatas, mirė 177 metais pastatęs Šilalės bažnyčią. 1816 metais  Šilalės valdai be miestelio priklausė 41 valstiečių ir 7 bajorų kiemai, be kitų kaimų jai priklausė ir Tūbinių apylinkėje buvę kaimai Brokštėnai Degučiai, Jakaičiai, dalis Payžnio, Vabolių, Šėrikų kaimai.

Žinomesnė Tūbinių  istorija susijusi su Tūbinių dvaru ir dvaro savininkais Jacevičiais, kurie buvo naujai statomos Tūbinių bažnyčios fundatoriai. Jacevičių  rūpesčiu ir lėšomis 1923-24m ji buvo pastatyta ir pašventinta kartu su šventoriuje įrengtomis Šventojo Kryžiaus kelio kalvarijų koplyčiomis. Svarbūs Tūbinėms buvo ir 1928-1930-tieji metai, kada buvo iškilmingai švenčiamas Lietuvos Nepriklausomybės 10m jubiliejus, taip pat ruošiamąsi pažymėti Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 500 metines. Šiuo laikotarpiu miestelyje buvo pastatytas Nepriklausomybės dar vadinamas Tūbinių Vytauto Didžiajo paminklas, įkūnijęs daugelį amžių vykusias lietuvių kovas už laisvę ir nepriklausomybę. Prie paminklo šventes švęsti rinkdavosi pavasario, šaulių organizacijos nariai, jaunalietuviai, bei apylinkės mokyklų mokiniai, grojo Tūbinių pučiamųjų orkestras. Sovietmečiu paminklas ir kalvarijų koplyčios buvo apleistos ir neprižiūrimos, o 1964 m. paminklas ir dalis koplyčių buvo visai nugriauta.

Aktuali Tūbinėms mokyklos istorija, kurioje mokėsi dauguma šių apylinkių gyventojų, jų tėvų ir protėvių. Jos istorija, prasidėjusi 1911 metais sudėta atskirame skyriuje.


Tūbinių dvaras ir bažnyčia

Knygoje"Lietuvos dvarų ir sodybų atlasas I, istorinės raidos bruožai, 2012 m., patalpintas autoriaus K. Misiaus Tūbinių dvaro sodybos istorinės žinios ir detalus aprašymas

"Tūbinių dvaro sodyba buvo į rytus nuo Tūbinių bažnyčios. Dvaras LDK laikais priklausė Šiauduvos valsčiui. Dėl artumo su Karšuvos valsčiumi kartais nurodomas buvęs jame.Didžiojo kunigaikščio Tūbinių kaimas minimas 1562 m. Karšuvos valsčiaus inventoriuje. 1667 m. nurodyta atskirta nuo Šiauduvos tijūnijos didžiojo kunigaikščio Tūbinių valda turėjusi 12 dūmų. Taigi jau tada turėjo stovėti ir ekonomui (valdytojui) skirti pastatai. 1717m. Tūbinių valdytoja  buvo Malgožata Prialgauskienė. 1726 m. Tūbinės duotos valdyti Jonui ir Marijonui Adakauskams, 1751m.- Felicijonui Buchoveckui. 1794 m, mirus Tūbinių valdytojui Tadui Jančiauskui(Janczewski),buvo surašytas valdos inventorius. Tuomet Tūbinėms priklausė Baltkalnio, Girininkų, Mažrimų, Paneročio, Tūbinių kaimai ir neišlikęs Jončiškių vienkiemis. Dvaro sodyba buvo sena ir neprižiūrėta. Mediniai jos pastatai apleisti, sunykę, ponų namas sukiužęs, gyventi mažai tinkamas. Jo vidurinę dalį užėmė didelė priemenė, kurios centre įrengta virenė, veikiausiai neturėjusi kamino išvesto virš stogo(inventoriuje nepaminėta). Viename pastato gale buvo bajoro šeimos kambariai- troba su dviem mažais langeliais ir miegamasis(alkierius), kitame gale- šeimyninės patalpa ir taip pat miegamasis šalia jos. Ponų patalpas šildė paprastų koklių krosnis, šeimyninėje stovėjo plūkto molio duonkepė krosnis. Pagrindinis fasadas buvo atgręžtas į kiemą, kuriame stovėjo svirnas grūdams ir nauja gerųjų arklių arklidė-vežiminė. Šalia arklidės buvo senas tvartų kiemas su daržine pašarui, už jos- nauja spirito varykla (bravoras). Atokiau nuo kitų pastatų dunksojo klojimas su jauja. 1798 m. caras Pavelas I Tūbines dovanojo Fiodorui Remenovičiui. Matyt pastarasis įgaliojo kariškį dvarą parduoti. 1800m. iš pulkininko Timofiejaus Avčinikovo Tūbinių valdą nupirko Ignotas Jacevičius. Jis pertvarkė dvaro pastatus, užveisė didelį sodą, 1824 m. Tūbinėse pastatė bažnyčią ir ją aprūpino. 1826 m. Tūbines paveldėjo sūnus Anupras Jacevičius.

1833m. Tūbinių dvaras su Pakasokio ir Degliškės polivarkais(iš viso 37 valakai žemės) buvo konfiskuotas. 1833 m. dvarą paimant iždo žinion,  surašyti šie Tūbinių dvaro pastatai: senas gyvenamasis namas, svirnas, paukštidė, arklidė, 2 tvartai, 3 daržinės, klojimas, spirito varykla, ledainė, rūsys, vandens malūnas, prie jo tvartas ir daržinė. Iš viso sodyboje stovėjo 15 pastatų. Dvarui taip pat priklausė 2 smuklės. Degliškės polivarke buvo gyvenamasis namas, klojimas, svirnas, 2 tvartai. Pakasokio palivarke stovėjo naujas gyvenamasis namas, svirnas, dar tvirta daržinė ir senas klojimas, bei smuklė. Prie Tūbinių vėliau prijungtas konfiskuotas Dargalių dvarelis. Iki 1844 m. valda buvo nuomojama.

Steigiant valstybinių valstiečių kaimų bendruomenes(valsčius), sudarytas liustracinis jos inventorius, kuriame pastatai aprašyti išsamiau. Tuomet sodyboje stovėjo smarkiai aptriušęs pušinių rastų, dviejų galų stačiakampis(23x9m)ponų namas su dviem vienodo dydžio(8,5x7,6 m) fligeliais. Viename jų buvo sena salė, kitame-virenė su dūmtraukiu virš stogo, 2 podėlio patalpos ir priemenė su kaminu, 7 kambariai, iš kurių 4 sienos tinkuotos, o trijų-tapetuotos popieriumi, ir 4 pagalbinės patalpos. Patalpų lubos ir grindys buvo lentinės, kamine virenėje plūkta asla. Vidaus durys stalių darbo su vyriais ir spynomis, gerosiose patalpose dvivėrės. Patalpas šildė 3 plytinės  ir 2 paprastų koklių krosnys. Pastatas stovėjo ant akmeninio pamato, buvo uždengtas malksnų stogu ir apkaltas ;lentomis. Kai kurie langai turėjo langines. Virš kraigo kilo 2 kaminai. Taigi veikiausiai, XIX a pradžioje dvarą valdant Ignotui Jacevičiui, namas buvo naujai pastatytas, ar iš esmės perstatytas ir įrengtas pagal to meto vidutinių dvarų ponų namams keliamus reikalavimus, bet, perėjęs valstybės žinion, apleistas.Dar du pastatai-svirnas(21x8.2 m) ir gerųjų arklių arklidė- vežiminė(21,5x9m.)- taip pat buvo suręsti ant akmenų mūro pamatų iš tašytų rastų, tačiau dengti šiaudais. Arklidę- vežiminę sudarė trys patalpos. Galuose buvo arklidės(6-ms ir 4-ms žirgams), per vidurį-vežiminė su dvivėriais vartais. Patalpos buvo rakinamos. Didesnė žirgų patalpa ir vežiminė išklotos lentomis. Kiti sodybos statiniai, išskyrus kiaulidę, pamatų neturėjo. Visi buvo suręsti iš apvalių rastų, dengti šiaudais. Tvartų kieme stovėjo 2 vienodo ilgi tvartai(30x6.8x6,4 m.) ir daržinė pašarams. Už jo buvo daržinės javams (40x8,5 m.) ir šienui(39x6,5 m.). Klojimas(27x9,2 m.) turėjo jaują ir pertvara atskirtą peludę, į  ją vedė dveji dvivėriai vartai. Sodyboje taip pat stovėjo ledainė, paukštidė, spirito varykla. Kiaulidė buvo pažangus tuo laikotarpiu statinys: turėjo pamatus, o beveik 16 m. ilgio ir 7 m. pločio pastatą 6 pertvaros dalijo į atskirus gardus, kurių kiekviename buvo durys į lauką. Tokio tipo kiaulidės tapo ypač populiarios XIX a pabaigoje-XXa pradžioje.

Sodybos struktūrą iliustruoja maždaug tuo pačiu metu kaip ir inventorius, sudaryti dvaro žemių planai: 1823m. bažnyčios valdos planas ir 1849m. Tūbinių dvaro žemių planas. Juose atpažįstami kai kurie sodybos pastatai- ponų namas su fligeliais, tvartų kiemas su dviem vienodo dydžio lygiagrečiai sustatytais tvartais  ir stačiakampe pašarų daržine. Į pietryčius nuo tvartų kiemo pavaizduoti 2 statiniai veikiausiai buvo javų ir šieno daržinės. Prie ponų namo stovėjo ir pagrindinį kiemą formavo svirnas ir vežiminė. Už to namo link upelio driekėsi sodas.Valstybinių valstiečių kaimų bendruomenės(valsčiaus) steigimo procese dvaro centre buvo suplanuoti 5 atsarginiai sklypai, o spirito varyklą, paukštidę ir kiaulidę nurodyta nugriauti ir jų medžiagą parduoti. Kiti dvaro pastatai ir jau minėti sklypai 1851 m. buvo išnuomoti Dominykui Žadeikai. Nuomininkas Tūbinėse negyveno, dvare įsikūrė subnuomininkai, pastatų niekas neprižiūrėjo, jie iro ir buvo niokojami. 1862 m. beveik visi pastatai grėsė sugriūti. Statinius leista nusipirkti našlei Justinai Geidukienei. Valstybinis vaismedžių sodas kelis dešimtmečius dar buvo nuomuojamas įvairiems asmenims.

Tūbinių dvaras planas 

1849 m Tūbinių apylinkės žemėlapyje pažymėti Tūbinių dvaro pastatai (juodos spalvos figūros) ir dvaro savininko I. Jaceviciaus įkurtas vaismedžių sodas.

1823 m. bajorų Jacevičių statytos Tūbinių bažnyčios bei kalvarijų projekto plano aprašymuose paminėti pagrindiniai fundatoriai, Tūbinių dvaro savininkai bajorai Teklė Godliauskaitė ir Ignacas Jacevičiai jų giminės, taip pat pavardinti žmonės prisidėję reikalinga kita pagalba.

Planas Tūbiniu bažn dvaro2

1823m. bažnyčios valdos plane pažymėta bažnyčia ir kalvarijų koplytėlės, pastatytos kristaus kančių kelią vaizduojantiems paveikslams. Kiek žemiau, kairėje pažymėtas ir netoliese esantis bažnyčios fundatorių Jacevičių valdomas Tūbinių dvaras ir nuo bažnyčios į dvarą vedantis kelias.

Kalvarijų išsidestymas2

Tūbinių bažnyčia ir kartu 1823 metais suprojektuotas Šv. Kryžiaus kelio kalvarijos, kurias sudaro 12 mažesnių mūrinių koplyčių, iš kurių viena didesnė pamiškėje, ir dvi didelės koplyčios, stovinčios viena kapinėse, kita šventoriuje.

Kunigas Vincentas Juzumas savo veikale „ Žemaičių vyskupijos istorija“, išleistame 1899 m. apie Tūbinių bažnyčios atsiradimą rašė:

" XIX amžiaus pirmoje pusėje Tūbinių savininkas buvo itin pamaldus, pavyzdingas žemvaldys, bajoras, Telšių apskrities maršalka Ignotas Jacevičius, gyvenęs savo Tūbinių dvarelyje. Atitrūkęs nuo namų šurmulio, vienumoje, jis ilgai ir nuoširdžiai melsdavosi ne tik savo, bet ir visų žmonių išganymui. Tam reikalui netoli dabartinės Tūbinių bažnytėlės, prie pušyno, šis bajoras pasistatė nedidelį namelį, kuriame ilgas valandas praleisdavo paskendęs maldose. Taip karštai besimeldžiant, jam kilo mintis toje vietoje pastatyti bažnyčią, kad joje galėtų melstis ne tik jis pats, bet ir Tūbinių bei aplinkinių kaimų žmonės. Pasitaręs su žmona Tekle Godliauskaite, 1820 metais ėmėsi įgyvendinti savo sumanymą. Tuo reikalu I. Jacevičius kreipėsi į tuometinį kunigaikštį, žemaičių vyskupą Juozapą Giedraitį ir jo koadjutorių oficiolą Gailevičių. Pagal tuomet galiojusią teisę Jacevičiai oficialiai užrašė valaką (mažiau negu hektaras) žemės suplanuotai bažnyčios statybai, o kunigui paskyrė 80 sidabro rublių algos metams. Minėtas vyskupas, gavęs Dvasinės kolegijos sutikimą, 1821 metais leido Jacevičiams funduoti Tūbinių bažnyčios statybą. Jau 1822 metais vyskupo įgaliotas Šilalės klebonas kun. Tomas Pilsudskis su kunigais altaristu ir vikaru pašventino būsimos šventovės akmenį, 1823 metais Dievo namų statyba jau buvo baigta."

V. Juzumo aprašytas namelis pušynėlyje, kuriame meldėsi pamaldusis I. Jacevičius, greičiausiai buvo dabartinės Šv. Kryžiaus koplyčios vietoje. Kol naujai statoma Tūbinių bažnyčia dar nebuvo pašventinta, gavus vyskupo leidimą, Šv. Kryžiaus koplyčioje 1822 m. buvo pradėtos laikyti Šv.Mišios.

Rašydamas savo istorijoje apie Tūbinių kalvarijų steigimą, kunigas Vincentas Juzumas pažymėjo vienuolių bernardinų įnašą: Dvarininkas I. Jacevičius savo sumanymą dėl kryžiaus kelio įrengimo Tūbinėse derino su vyskupu ir bernardinų provincijolu, koplytėlės ir didžiosios koplyčios pradėtos rengti „bernardinų patartose vietose“, gavus mažesniųjų brolių pritarimą, bei vyskupų leidimą. Kalvarijas šventino Telšių bernardinų vienuolyno gvardionas ir provincijos kustodas kunigas Ambraziejus Gaurogkas. Pasak V. Juzumo, kalvarija užbaigta 1924 m., o po metų, Šventojo Kryžiaus išaukštinimo dieną ji iškilmingai pašventinta.

Kalvarijų koplytėlė1111 Kapinių koplyčia Kalvarijų koplytėlė2222

 Tūbinių kalvarijų koplytėlės I-stotis dešinėje, ir XIV-stotis kairėje. Kapinių koplyčia-VI stotis centre.

Šv. kryžiaus kelias Tūbinių kalvarijos pirmą kartą iškilmingai apvaikščiotos 1825 metais.

„ 1825 M. RUGSĖJO 14 D. t. y. Šv. KRYŽIAUS IŠKĖLIMO DIENĄ PIRMĄ KARTĄ PROVINCIJOS TVARKYTOJAS KUN. AMBRAZIEJUS GRAUROKAS, DALYVAUJANT DAUGYBEI ĮVAIRIŲ LUOMŲ ŽMONIŲ IR TALKININKAUJANT KITIEMS PAMALDAUS BAŽNYČIOS FUNDATORIAUS PAKVIESTIEMS KUNIGAMS, KELIOSE VIETOSE PASAKĘS JAUDINANČIUS PAMOKSLUS APIE VIEŠPATIES KANČIĄ, VIEŠAI APVAIKŠČIOJO TŪBINIŲ KRYŽIAUS KELIUS. TĄ DIENĄ VISUOMET MELDŽIAMASI KAPINĖSE IR Šv. KRYŽIAUS KOPLYČIOJE. “

Humanitarinių m. dr. Asta Giniūnienė, Monografijoje  "Kryžiaus kelias Lietuvoje XVIII a. II pusėje–XX a. pradžioje", 2013m. surinkusi vertingos istorinės medžiagos apie Lietuvos kalvarijas rašo:

"Tūbinių Kalvarija garsėjo visame Raseinių paviete. Ji buvo plačiai žinoma ir dėl bažnyčios didžiajame altoriuje buvusio stebuklingo Švč. Mergelės Marijos paveikslo. XIX a. pabaigoje V. Juzumas Tūbinių Kalvariją populiarumu prilygino Beržoro Kristaus kančios keliui. Iškilmingos Kryžiaus kelio procesijos buvo rengiamos pavasarį ir rudenį, pažymint titulinę Dievo Apvaizdos ir Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventes(nukeliamas į artimiausią sekmadienį. Ši tradicija tęsėsi daugiau nei pusantro šimto metų ir nutrūko tik sovietmečiu. Kunigo Vladislovo Juškio pasakojimu, minėtomis iškilmių dienomis, po sumos, kapa vilkintis kunigas, nešdamas Šv. Kryžiaus relikviją, su maldomis ir giesmiemis nuo šventoriaus pirmosios stoties pajudėdavo miškelio link. Kai procecija sustodavo prie stoties, kunigas įdėdavo relikviją į koplytėlę. Kryžiaus kelias būdavo apeinamas ratu- tikintieji aplankę paeiliui stovinčias I-V stotis, pasukdavo į šeštąją- didžiąją koplyčią (kapinėse) ir pasiekę tolimiausią koplytėlę, stovinčią miške ant kalnelio(VII), sugrįždavo pro VIII-XI stotis bažnyčios link į Šv. Kryžiaus koplyčią(XII), po to lankydavo dvi paskutiniąsias (XIII, XIV) stotis-koplytėles šventoriuje." 

Mokslininkės dr. A. Giniūnienės monografijoje taip pat randama žinių, kad Tūbinių kalvarijų koplyčios pradžioje nebuvo aprūpintos tapytais paveikslais; tą galėjo padaryti tik didesnės ir svarbesnės parapinės bažnyčios. Tačiau bernardinai rūpindamiesi Kryžiaus kelio stotimis, prisidėdavo ir prie koplytėlių puošybos grafiniais  paveikslėliais raižiniais. Toks komplektas, esantis ir Tūbinių bažnyčioje užfiksuotas 1830 m. sudarytame inventoriuje. Vėliau, Lietuvoje masiškai atsisakant senūjų grafinių atvaizdų, 1878 m. Tūbinių bažnyčioje raižiniai irgi pakeisti naujais, tapytais paveikslais, kurių didžioji dalis kad ir nukentėję nuo laiko, išsaugota iki šių dienų.

Tūbinių kalvarijų Luigi Morgari paveikslai po apžiūros2 2017m vasara

Nuotraukoje keletas Tūbinių kalvarijų Kryžiaus kelio stočių paveikslų saugomų bažnyčioje.

Luigi Morgari paveikslų autoriaus inicialai2

Kitoje paveikslų pusėje ant drobės kolekcijos autoriaus, italų dailininko Luigi Morgari inicialai, 2017m vasara.

 Koplyčia sena Šv. Kryžiaus2

Šv. Kryžiaus kelio XII-oji koplyčiasvarbiausia kalvarijų stotis, pastatyta kartu su bažnyčia 1823 m.

Daug metų Tūbinių bažnyčios šventoriuje stovinčios Šv. kryžiaus koplyčios rūsys, su unikaliomis skliautinėmis lubomis, slėpė tūbiniškiams mažai žinomos, bažnyčios steigėjų ir statytojų Jacevičių giminės palaikus. 

Kriptos1 1823 kriptu metai

 Šv. Kryžiaus koplyčios rūsys ir sovietmečiu nuniokotos mūrinės palaidojimų kriptos, 2014m. Rūsio sienoje išlikę iškalta statybos data, 1823 m.

Tūbinių kalvarijos paminėtos 2014 m. atrastame bažnyčios fundatorės Teklės Jacevičienės 1843 m mirties įraše, kuriame nurodyta jos palaidojimo vieta.

Jacevicienes Tekles įrašas apie mirtį

Teklės Jacevičienės - Godlevskos mirties įrašo kopija. LVIA įrašas L. 1018v. N. 7 
Teklė Jacevičienė - Godlevska, Igno žmona, 67 m. našlė, palaidota šalia savo anksčiau mirusio vyro Igno Jacevičiaus Tūbinėse, Kalvarijų 12 stoties koplyčioje.
Vėliau, pagal Lietuvos Valstybinio Archyvo dokumentus, nustatyta kad, 1829 m. pirmiausia šioje koplyčioje buvo palaidotas 79 m. Tūbinių dvaro savininkas, vienas bažnyčios steigėjų ir fundatorių Ignas Jacevičius. 
Scan Jacevicius Ignas 1829m Siluvos Rkb mirties metrika 669 1 625 L1328 N147
Igno Jacevičiaus 1843 m. mirties įrašo kopija. 
F. 669 Ap. 1 B. Žemaičių (Telšių) vyskupijos kurijos archyvinis fondas 1843 m. mirties (Šilalė L. 1014, Tūbinės L. 1018)
Lietuvos Valstybinio Istorijos Archyvo(LVIA) apie Igną Jacevičių nurodoma, kad Ignas Jacevičius mirė 79 m. amžiaus 1829m lapkričio 30d., palaidotas Tūbinių Kalvarijų koplyčios rūsyje.
Įrašai  Lietuvos Valstybinio Istorijos Archyvo religinių bendruomenių skyriuje saugomose knygose padaryti tuo laikotarpiu naudota senovine lenkų kalba. Pagal juos daroma išvada, kad Igno ir Teklės Jacevičių šeimoje tuo laikotarpiu buvo 3 sūnūs: Anupras, Severijus, Juozapas Julius. Centrinę vietą Tūbinių kalvarijų ansamblyje užima Dievo Apvaizdos Tūbinių bažnyčia, kurios  vaizdas anuomet nuo dabartinės bažnyčios šiek tiek  skyrėsi.

 Tūbinių bažnyčia prieš didelį remontą

Tūbinių bažnyčios vaizdas iki 1939 metais vykdytos rekonstrukcijos. Stogas medinis, bokšteliai mažesni, negu dabar esantys. Bažnyčią iš galo, nuo pat jos pastatymo, puošia Kristaus skulptūra "Nukryžiuotasis".

Nukryžiuotasis LIMIS 20000017003546

Nukryžiuotasis-LIMIS, 1964 m.

Švč. Skausmingosios Dievo Motinos paveikslas Tūbinių bažnyčioje. 1964 LIMIS 20000017003953 Šventasis Pranciškus Tūbinių bažnyčioje 1964 m Šventojo Zacharijaus skulptūra .LIMIS 20000017005066 Laiminančio kristaus skulptūra

Bažnyčioje 1964 metais meno istoriko Mečislovo Sakalausko aprašytas Švč. Skausmingosios Dievo Motinos paveikslas, Šv. Pranciškaus, Šv. Zacharijaus  ir Laiminančio Kristaus skulptūros (LIMIS).

Mečislovas Sakalauskas. Nešiojamas altorėlis su Švč. Mergelės Marijos bareljefu Tūbinių bažnyčioje. 1964 LIMIS 20000017004198

Mečislovas Sakalauskas. Nešiojamas altorėlis su Švč. Mergelės Marijos bareljefu Tūbinių bažnyčioje. 1964, LIMIS-20000017004198

Tarp nedaugelio bažnyčios istorinių relikvijų, iki šių dienų  išsaugotas unikalus, Tūbinių dvaro savininkų Jacevičių 1926m. bažnyčiai ir parapijai dovanotas, ornamentais puoštas būgnas.

 Būgnas 1824 2016m  Bugno papuošimai  Jaceviciu herbas1

Būgnas inkrustuotas kalto metalo elementais ir dvigalvio erelio atvaizdais, iki šių dienų išlaikęs savo pirmapradę išvaizdą. Specialioje plokštelėje, užtvirtintoje ant būgno šono, įspaustas Jacevičių giminės herbas, Anupro  Jacevičius šeimos vardų inicialai ir metai, 1826-ieji. 

Daugybę metų šis būgnas buvo neatsiejama Tūbinėse vykusių Velykų  švenčių dalis ir rytą auštant kviesdavo kaimo gyventojus, žadindamas  į rytines pamaldas. Garsas, tai stiprėjantis, tai vėl nuslopstantis, užpildęs šventorių pasklisdavo po apylinkę, suteikdamas šioms šventėms nepakartojamo džiugesio.

Bažnyčios inventoriniuose aprašymuose minima, kad buvo dar vienas būgnas naudotas apeigose. Šiuo metu vienintelis išlikęs senovinis būgnas apeigoms nebenaudojamas, saugomas kaip kultūros paveldo objektas, kuriam 2016-aisiais sukako 190 metų.

Tūbinių parapijos praeitį leidinuke "Tūbinių parapija" 1938 m. aprašė  tuo laiku dirbęs kunigas Domininkas Masiulis, tam skirtą skyrelį  pavadindamas "Keletas žinių iš Tūbinių parapijos praeities". Jame rašoma:

"Kur šiandien stovi parapijos bažnyčia ir garsios (apylinkėje) Kryžiaus kelio stotys, ten prieš 117 metų(dabar 190m. a.p.) buvo dirvos ir miškas. Ta žemė priklausė Tūbinių dvaro savininkams pp. Ignacui ir Teklei (Godliauskaitei) Jacevičiams. Jie gyveno toje vietoje, kur dabar gyvena p. K. Višinskis. Nors Tūbiniai priklausė (prieš karą{I p. a.p.}) Raseinių apskričiai, bet p. Jacevičius buvo kitos apskrities, būtent Telšių, maršalka(apskrities viršininkas) ir iždininkas. Jacevičiai buvo uolūs katalikai. Parapijos bažnyčia buvo už 7 km. (Šilalėje). Jie norėjo arčiau maldos namus turėti. Tuo reikalu kreipėsi į Žemaičių Vyskupą Juozapą Arnulfą Kunigaikštį Giedraitį prašydami leisti Tūbiniuose pastatyti koplyčią-bažnyčią, prie kurios galėtų gyventi altarista. Jis pasižada tam tikslui paaukoti žemės sklypą (20 dešimt.) ir visas didžiasias bažnyčios statybos išlaidas padengti. Pirmasis dokumentas kuris randamas Tūbinių bažnyčios archyve yra minėto vyskupo Juozapo Giedraičio atsiūstas atsakymas pp. Jacevičiams, kad tokiam sumanymui labai pritaria.

Tuojau buvo pradėta statyba. Nors pamatus išmūrijo skirtus mūriniam pastatui, bet sienas pastatė iš medžio.(...).1822 m. Šilalės klebonas klebonas Pr. Dargevičius Vyskupo paskirtas, jau pastatytą Tūbinių bažnyčią, titulu "Dievo apvaizda" pašventina. Pašventinimo dokumentą, be minėto Š. klebono dar pasiršė šie dvasiškiai: kun. J. Bruževičius-Laukuvos vikaras, kun. Pr. Zamukis- Šilalės vikaras ir M. Jurkauskas Balsių altarista. Nors greitai buvo paskirtas kunigas(altarista), bet metrikos knygos pradėta vesti tik 1832 m.(mirimo) ir 1862 m. (gimimo). Pavartę tas metrikų knygas sužinome kokie Dvasios Vadai čia gyveno ir dirbo. Pasirodo kad jau devynioliktas kunigas čia gyvena. Iš šių 18 kunigų keturi dirba kitose parapijose, o 14 jau yra mirę(iki 1938 m.-a.p.). Bet reik pažymėti, kad Tūbiniai laiminga vietelė, nes visi šią vietą apleido sveiki, mirė kitose parapijose."

Pagal kunigo Domininko Masiulio sudarytą sarašą nuo bažnyčios įsteigimo pradžios Tūbinėse dirbo šie dvasiškiai:

Kun. Karolis Rimkevičius 1822-1832(?). Kun. Juozapas Jankauskis 1832-1845(?), kun. Kazimieras Brazdauskis 1845-1859, kun. Andriejus Mikutis 1859-1860, kun. Pranciškus Šadzevičius 1860-1869, kun. Bronislovas Stasevičius 1869-1870, kun. P. Šiaulevičius 1870-1881, kun. Valentinavičius 1881-1882, kun. Jacevičius 1882-1885, kun. Pranciškus Žukauskas 1885-1886, kun. Povilas Žaibavičius1886-1897, kun. V. Bartkevičius 1897-1904, kun. Augustinas Mažeika 1904-1918

Tarpukario metais Tūbinėse dirbo ir gyveno: kun. Domininkas Dundulis 1919-1925, kun. Aleksandras Bialazaravičius 1925-1930, kun. Boleslovas Lašas 1930-1931, kun. Stanislovas Aužbikavičius 1931-1936, kun. Pranciškus Baltrūnas 1936, kun. Domininkas Masiulis nuo 1936 m. lapkričio mėn. 1 d. iki 1940 m.

Klebonas D. Masiulis, laikraštėlyje "Tūbinių parapija", aprašydamas buvusius bažnyčios remontus, pažymėjo, kad stogas uždengtas gontais(lentutėmis) 1908 metais. Ten pat paminėti ir kiti buvę bažnyčios remontai:

Tūbinių bažnyčios remontai1

D.Masiulis, laikraštis "Tūbinių parapija", 1938m. gruodžio 25 d. numeris.


                 Tūbinių bažnyčios bokštelis rekonstruotas 1939m

Tūbinių bažnyčios didžiojo bokštelio projektas. Šį projektą istorikas K. Misius atrado tarp 1925 m. parapijos dokumentų, saugomų Lietuvos Valstybiniame Istorijos archyve(LVIA).

Tūbinių Bažnyčios akis22

Bažnyčios fasadas, apie 1950 m.

Tūbinių klebonas 1938 metais buvusiais bažnyčios remontais domėjosi neatsitiktinai. Istoriko K. Misiaus teigimu, kaip tik 1939 metais, dirbant D. Masiuliui, buvo atlikta bažnyčios bokštelių rekonstrukcija. Galima numanyti kad tuo pat metu medinėmis lentelėmis dengtas stogas buvo pakeistas skardiniu, o klebonui  teko nemaži, su remonto darbais  susiję rūpesčiai. 

Tarp senų dokumentų atrastas, ranka nupieštas bokštelio projektas liūdija, kad bažnyčios rekonstrukcijai ruoštasi ne vienerius metus, tik įgyvendintas jau artinantis blogajam periodui, antrajam pasauliniam karui.

Tūbinių bažnyčia apie 1960m

Tūbinių bažnyčia, apie 1955m. Nuotrauka iš V. Lukoševičienės rinkinio

Bažnyčia medinė, su dviem bokšteliais, kurių viršūnes puošia metaliniai kryžiai saulutės.

Tūbinių bažnyčios altorius1 1944m

Tūbinių bažnyčios didysis altorius, apie 1944m

Bažnyčioje trys altoriai, išpuošti liaudies meistrų medinėmis šventūjų skulptūromis. Didžiojo altoriaus centre stovi Kristaus statula.

Altoriai 3

Tūbinių bažnyčios altoriai, 2017m Velykos


Tūbinių bažnyčios vargonai  

Tubine 2 2

Duomenys apie Tūbinių bažnyčios vargonus pateikti Lietuvos kultūros paveldo centro svetainėje.

Tūbinių vargonai3


Senoji varpinė. Tūbinės prieš 80 metų.

Senoji Tūbinių varpinė1  Senoji Tūbinių varpinė1

Senoji Tūbinių varpinė, 1950m. Kitoje nuotraukoje varpinė apie 1964 m. sunykusi ir paramstyta.

Skamba Tūbinių senoji varpinė1

Tūbinių bažnyčios varpų garsai į kapines palydėjo daugybę parapijos gyventojų.

Šilalės Valsčius XVIIIa 4 Tūbinių varpinė2

Knyga "Šilalės kraštas", (VII tomas, Šilalės valsčius, 2006


 

Tūbinių shema 1937 39 m

Tarpukario Tūbinių planas, 1936-39m. Kazys Misius, LVIA, f.669, ap.48, b.144. Bažinyčios ir gyventojų žemės sklypų priklausomynė sužymėta pagal plano aprašą.

Tūbinių vaizdelis1 Tūbinių vaizdelis

Paminklo aplinkos vaizds

Klebonija
Tūbinių klebonijos pastatas, 1950 m. Iš Albinos Vilkanauskaitės Jokubauskienės nuotraukų rinkinio
Daug metų tarnavusi pagal savo paskirtį, nukentėjusi nuo gaisro karo pradžioje, klebonija sovietmečiu tapo Tūbinių septynmete mokykla.

Iš atlaidų1

Keliuku pro Tūbinių bažnyčią, apie 1950 m. Nuotraukoje matomi senieji šventoriaus medžiai, menantys ir bažnyčios statybos laikus. Iš Mėtos Višinskytės Budreckienės albumo.

Iš atlaidų į Kiaukus

Iš Tūbinių atlaidų namo į Kiaukus. Tolumoje matomas bažnyčios bokštas. Apie 1950 m. nuotrauka iš Elenos Dargužaitės Mikalauskienės albumo

Tūbinėse

 Vestuvės Tūbinėse1


  Tūbinių koplyčia2   

Tūbinių kaimo koplyčia, apie 1950m.

Nuosavoje žemėje prie Jerubino upelio, koplyčią pastatė ūkininko Kazimiero Bagdono tėvas, apie 1935 m.

1964-aisiais metais, užtvenkus Jėrubyno upelio vagą ir įrengiant tvenkinius, koplyčią  nutarta nugriauti. Apie statybą kitoje vietoje tuometinė sovietinė valdžia negalvojo. Laikiną medinę koplyčią pastatė ir Šventūjų skulptūras priglaudė netoliese gyvenęs Stasys Pudževys, jo mama ir artimieji. Vėliau, medinei koplyčiai sunykus, skulptūroms kieme buvo sumūryta nauja iki šiol tebestovinti koplyčia. V. ir J. Almonaičių knygoje "Šiaurės Karšuva" paminėti prieškaryje rašiusio Jono Buračo įspūdžiai apie šią koplyčią, išreikšti  žodžiais:

"Stovi, kaip gyvos, nuskaptuotos dievaičių stovylos žmogaus ūgio didumo: šv. Vincentas, Kristus su kryžiumi ir P.Marijos dangun ėmimas".

Kraštotyrininkų teigimu statulos pagamintos maždaug 1935-1936 metais. Skulptūrų autorius žinomas apylinkės dievdirbys Jeronimas Jasūdas iš Kiaukų.

     Koplyčioje Šventasis Vincentas00   Kristus su kryžiumi00   Koplyčioje Šventosios Marijos Dangun ėmimas000   

Šventūjų skulptūros Tūbinių km. koplyčioje, 2017m.

Šiuo metu koplyčią prižiūri, buvusioje Šidlauskų sodyboje įsikūrusi ir jos aplinką puoselėjanti  Daivos ir Dariaus Eitvydų šeima. Per daugelį metų būta ir vandalizmo atvejų. Pagal S. Pūdževio, gyvenančio Beržės kaime pasakojimą, skulptūros vagių buvo išvogtos ir bandytos išvežti į Lenkiją, gal būt su tikslu jas parduoti.  Apsaugojo geroji apvaizda: po trijų mėnesių jos vėl buvo sugražintos  į savo buvusią vietą.

Tūbinių koplyčia naujoji 2 nuo1965 m

Tūbinių km. koplyčia, 2017 m.

Tūbinių kaimo koplyčia pakeitė savo dislokacijos vietą, tapo kitokios išvaizdos, išgyveno  karus ir sovietinę santvarką. Tiktai globojama ištikimų parapijiečių sulaukė vėl Nepriklausomos  Lietuvos laikų, o joje stovinčių šventūjų skulptūrų akys, kaip ir daugelį dešimtmečių, pasitinka ir palydi pro šalį einančius ir važiuojančius.


Tūbinių parapijos istorija

Žemaičių vyskupų vizitacijos Tūbinėse, bažnyčios kunigai 1920-1960 m

"Kaip buvo praeityje, taip ir šiandien, ir ateityje parapija išliks  krikščioniško bendruomeninio gyvenimo esmine forma.  Jei nėra parapijų, tai negalime kalbėti nei apie tautos, nei apie valstybės krikštą."

Popiežius Benediktas XVI

Žemaičių  vyskupas  F. Gasparas Cirtautas ir vyskupas  P. Karevičius iš jo perėmęs Vyskupystės ganytojo pareigas, įėjo į dabartinės Šilalės bažnyčios istoriją. Vyskupas  F. Gasparas Cirtautas 1905m. liepos 26 d. pašventino naujosios Šilalės bažnyčios kertinį akmenį statybos pradžioje, o 1919m. birželio 29 d. vyskupas P. Karevičius konsekravo Šilalės bažnyčią.

Vyskupo P. Karevičiaus vizitacija Tūbinėse užfiksuota 1919 m birželio 30-31 d. 1919 m birželio 30 dieną, atvykęs į Tūbines, jis suteikė Sutvirtinimo sakramentą net 562 asmenims.

Po vyskupo P. Karevičiaus vizitacijos atrandamos ir pirmosios žinios apie norą steigti Tūbinių parapiją. Prie to prisidėjo tais pat metais Tūbinėse bažnyčios kuratu pradėjęs dirbti  kunigas Domininkas Dundulis.

Istorikas K. Misius pateikia duomenų, kad "prašymas priklausyti Tūbinių parapijai Žemaičių vyskupijos kurijai buvo pasiūstas 1922 metais. Jį pasirašė 1336 asmenys". Tačiau istorinis laikas buvo nepalankus, krašte vyko reformos, valstybės ir kariuomenės kūrimo darbai. Vyskupijos kurijai pareikalavus, kad gyventojai kleboną išlaikytų, atsirado prieštaraujančių, todėl parapija tuo laiku nebuvo  įsteigta. D. Dundulis rūpinosi Tūbinių bažnyčia: 1923 m. vasarą prašė kurijos iš Kaltinėnų Valstybinio miško skirti kaip pašalpą medienos bažnyčios grindų ir prieglaudos remontui, buvo planuojama statyti ir naują kleboniją. Prašymas išduoti leidimą statyti Tūbinėse naują kleboniją buvo pasiūstas 1925. Pritarus dekanui, toks leidimas buvo gautas, bet ši statyba jau buvo naujo, į  Tūbines ateinančio kunigo rūpestis.

Domininkas Dundulis1

Kunigas D. Dundulis(1885-1946). Nuotrauka iš A. Liekio knygos "Vainutas", 2006m. 

D. Dundulis, baigęs Kauno Žemaičių kunigų seminariją, 1910 m. lapkričio 28 d. buvo įšventintas diakonu. 1911 m. birželio 5 d. Kauno arkikatedroje Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas įšventino D. Dundulį kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias aukojo gimtosios Anykščių  parapijos bažnyčioje, iš kurios buvo kilęs. Apie 1915 m. D. Dundulis tarnavo vikaru Vainute, paskui iki 1918 m. buvo vikaras Švėkšnoje, nuo 1918 m. sausio perkeltas vikaru į Kvėdarną. Nuo 1920 m. iki 1925 m. vasaros jis buvo Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios kuratas, kunigas filialistas.

Iš Pr. Jako Tūbiniškiai

Ant  Jakų kalno, apie 1922m. Pirmas iš dešinės Kazimieras Jakas. Nuotrauka iš P. Jako rinkinio

Iš Macaitės Rėginos Pudževienės M. Ona ir sirvydaitė

Bažnyčios choristės iš Jakaičių k.: Ona Sirvydaitė (Macienė) ir B. Kaveckytė (Dapkienė), 1925m. 

"Ilgiausiai atminčiai dėl draugės Onytės Sirvydaitės, nuo B. Kaveckytės" Nuotrauka iš R.Macaitės Pūdževienės, Macų šeimos rinkinio. 

Olės Tūbinių choras

Tūbinių bažnyčios  giesmininkės. "Atminčiai, brangių draugių Tūbinių choras, 1925 m."Iš  P.Beinoriaus šeimos nuotraukų rinkinio.

D. Dundulis Vainute, pasižymėjęs kaip geras ūkininkas, sudarė sutartį su vyskupu, kad šioje parapijoje jis būtų paliktas iki gyvenimo pabaigos, už tai įsipareigojo sutvarkyti ir numelioruoti visas parapijai priklausiusias žemes. Savo įsipareigojimą įvykdęs, klebonas įsigijo parapijai vokišką javų kombainą, kuriuo pjaudavo javus ir kuldavo grūdus. Tai buvo vienas pirmųjų javų kombainų XX a. pirmosios pusės Vakarų Lietuvoje.

Vokiečių okupacijos metais Vainuto klebonas D. Dundulis krikštijo žydų vaikus, išrūpindavo jiems fiktyvius dokumentus. Jis padėjo savo seseriai Julijai Juozokienei, kuri savo namuose taip pat slėpė žydus. Kai jo pagalba žydų vaikams buvo atskleista ir dvi mergaitės jo akivaizdoje nušautos, dvasininkas patyrė didelį sukrėtimą ir susirgo, gydėsi, bet ir pasveikęs liko prastos sveikatos. Už žydų slėpimą ir pagalbą jiems dvasininkas buvo suimtas ir tardomas. Jis yra vienas iš 159 Lietuvos kunigų – žydų gelbėtojų. 1944 m. giminaičio kviečiamas pasitraukti į Vakarus, D. Dundulis atsisakė palikti parapiją ir kur nors keliauti. 

Iš Tūbinių kunigas D. Dundulis perkeltas 1925 m. vasarą ir iki gyvenimo pabaigos, 1946 m, buvo Vainuto Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas. Įdomu kad karo pradžioje, 1941 m. Tūbinėse nudegus klebonijai, D. Dundulis į Vainutą pasikvietė Tūbinių vargonininką S. Pintverį, kuris tenai išdirbo apie 10 metų, iki savo mirties.

Vainuto bažnyčia Kun. Dundulis Kun. Dundulio paminklas1

 Vainuto Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ir D. Dundulio kapas Vainuto bažnyčios šventoriuje.

"Po tamsybių aš tikiuos šviesos"  

Šventojo rašto žodžiai, iškalti ant juodo akmens D. Dundulio paminklo, atspindi kunigo gyvenimo nuostatas ir tikėjimą. D. Dundulis buvo vienas iš 159 Lietuvos kunigų – žydų gelbėtojų.

Po D. Dundulio, 1926 m. Tūbinių bažnyčios kuratu tapo kun. Aleksandras Bialazaravičius. Jo pėdsakas Tūbinėse ypač ryškus. Vienas svarbiausiūjų A. Balazaravičiaus darbų buvo 1926-1927 m. pastatyta nauja 9x11 m dydžio Tūbinių klebonija.

Kun. A. Bialazaravičius

Kunigas A. Bialazaravičius, apie 1928m.

A. Bialazaravičius  kunigu dirbo Pašaltuonyje, Kavarske, Vidžiuose, taip pat Gardame, kur rūpinosi naujos bažnyčios statyba. Atkeltas į Tūbines dirbo iki 1930 m.

Lietuvoje valdžioje įsitvirtinus Krikščionių demokratų partijai, kunigams ir tikintiesiems buvo palankios politinės salygos. Vyskupijose kunigai buvo skatinami dalyvauti kuriamose religinėse organizacijose, susirūpinta vaikų ir jaunimo mokymu. 1926 metais mokyklose Lietuvoje buvo įvestas privalomas tikybos pamokos, o nuo 1927 m. privalomas pradinis mokslas. Gal todėl viena iš seniausių atrandamų istorinių Tūbinių gyvenimo  nuotraukų padaryta velykų šventėje, kur klebonas A. Bialazaravičius sėdi centre apsuptas didelio vaikų būrio.

Bialazaravičius su mokiniais1

Velykinis "Aleliūja..." su Tūbinių pradžios mokyklos mokiniais, apie 1925 m. Nuotrauka iš P. Jako rinkinio.

 Iš užrašo ir nuotraukų palyginimų galima nustatyti suaugusių žmonių, velykinio renginio organizatorių  tapatybes. Iš kairės Ona Jakaitė, kunigas Aleksandras Bialazaravičius ir Kazys Jakas. 

Bialazaravičius su vaikais su šv. Velykom Aleliūja Jakaitei Bronei Jakas K. iš Tūbinių

K. Jako užrašas nuotraukoje skelbia: "Aš pavedu draugei Jakaitei. Sveikinu su šventomis Velykomis drauge, "Aleliūja", savą paveikslą, sudiev. J. "Aleliūja" B."Jos malonybei, Jakaitei Bronei su pagarba nuo manęs, J.K. iš Tūbinių, Aleliūja".

Pasilieku sau šį paveikslą mirusios mamytės 1926m. liepos mėn 31 d. O. Petravičiūtės  

"Pasilieku sau šį paveikslą mirusios mamytės O. Petravičiūtės, 1926m. liepos mėn 31 d." O. Petravičiūtę Mačaitienę iš Paakmenio laidoja Tūbinių kun. Aleksandras Bialazaravičius. Nuotrauka iš A. Vilkanauskienės albumo.

Visinskiai trys broliai tais

Laidotuvės Višinskių  giminėje, vienos iš seserų vyro Brazausko laidotuvės Tūbinėse, apie 1925m. Iš kairės pirmi trys priekyje stovi Knystautų šeima, ketvirtas Siminauskis, viduryje Konstantinas Višinskis, jam už peties Vincentas Višinskis, dar už jo, trečiame plane centre Motiejus Višinskis.Matildos_laidotuvės-1925-1930_metai.jpg

Matildos Višinskienės laidotuvės. Laidoja kun A. Bialazaravičius, Dalyvauja trys broliai Višinskiai, abu broliai Knyzeliai, 1925-1930 metai.

 

Vyskupo J. Staugaičio vizitacijos Tūbinėse

Naujos, 1926 m. įkurtos Telšių vyskupijos pirmuoju vyskupu buvo paskirtas Justinas Staugaitis, buvęs politinis veikėjas, vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.

Tarp nudirbtų vyskupo J. Staugaičio darbų be Telšių kunigų seminarijos įkūrimo, minimas Telšiuose pastatytas Kurijos pastatas, įkurtų net 12  naujų parapijų, organizuoti 3 eucharistiniai kongresai, masiniai religiniai renginiai, kurių metu vyskupas lankė parapijas. Vyskupo, tautos dvasios ir valstybės puoselėtojo J. Staugaičio   veikla turėjo įtakos visam Žemaitijos kraštui, o patyrimas valstybės valdymo reikaluose prisidėjo prie to, kad visose Telšių Vyskupijos parapijose kunigai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, Šaulių, Pavasario, Jaunalietuvių, kitų patriotinių ir katalikiškų organizacijų veikloje.

Pirmoji vyskupo J. Staugaičio vizitacija Tūbinėse užfiksuota 1928 m. birželio 5 d. netrukus po Telšių vyskupijos įsteigimo. Vizito metu vyskupas padėkojo Tūbinių kun. A. Bialazaravičiui už naujos klebonijos statybą, gražiai prižiūrimus jos ūkinius pastatus.

Iš Pr Ant ilgos atminties nuo Stasytės Lengvinaitės draugei Onutei Macaitei1

Grupelė Tūbinių bažnyčios giesmininkių, 1928m. Iš kairės pirma Ona Macaitė(Jakienė). "Ant ilgos atminties nuo Stasytės Lengvinaitės, Draugei Aniai(Onai)".Iš Pr. Jako nuotraukų rinkinio.

Stanislovo Pintverio Tūbinių choras3

Tūbinių bažnyčios choras, kartu su pavasarininkais, vyskupo J. Staugaičio išlydėtuvėse, 1928 m.  

Ant nuotraukos  užrašyta: "Atminimui, Tūbinių giesmininkai, Vyskupą išleidant, drauge ir pavasarininkai, 19-5/VI-28". Antroje eilėje penktas iš dešinės bažnytinio choro vadovas, vargonininkas Stanislovas Pintveris , pirmoje eilėje pirmas iš dešinės Kazimieras Jakas, antroje eilėje septinta iš kairės Olė Dapkutė, aukščiau tarp moterų Stasė ir Bronė Dapkutės iš Jakaičių km. Stasė ir Eugenija Būdvytytės  iš Paižnio, kiti choro dalyviai. Nuotrauka iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio.

Sprendžiant iš to koks didelis Tūbinių bažnyčios choras dalyvavo vyskupo palydėtuvėse, kunigui Aleksandrui Bialazaravičiui, kuris tuo metu dirbo Tūbinių bažnyčioje, taip pat visai bendruomenei vyskupo atvykimas buvo neeilinis įvykis.

Kun. A. Bialazaravičiaus  pastoracinės veiklos laikotarpyje Tūbinėse, kaip ir visoje atgimstančioje Lietuvoje, vyko intensyvus kultūrinis gyvenimas. Daugelyje istorinių nuotraukų A. Bialazaravičius užfiksuotas kartu su parapijiečiais, Tūbinių apylinkių gyventojais.

Pavasario kuopos valdyba. Įsikūrimas 1928 m 

Lietuvos katalikiško jaunimo pavasario sąjungos (LKJPS) Tūbinių kuopos valdyba, 1928 m. Stovi iš kairės antras Stanislovas Pintveris, penktas Kazimieras Jakas. Sėdi Olė Dabkytė, kun. A. Bialazaravičius, kuopos valdybos pirmininkas Jonas Konstantinavičius. Antrame plane matosi naujos vos prieš metus pastatytos Tūbinių klebonijos pastatas.

Kunigas A. Bialazaravičius buvo naujai kuriamos LKJPS  Tūbinių kuopos dvasinis vadovas, o vargonininkas S. Pintveris jos kasininku. Nuo 1931 iki 1936 m. Tūbinių kuratas buvo kun. Stasys Aužbikavičius

 Kun. Aužbikavičius2  

Stasys Aužbikavičius(1885 - 1950), kunigas žydų gelbėtojas.

Stasys Aužbikavičius rinko parapijiečių parašus, kuriais remiantis Šifrai Grodnikaitei buvo išduoti fiktyvūs dokumentai Gražinos Griovelytės vardu. S. Aužbikavičiaus vardas įrašytas tarp kunigų gelbėjusių žydus.

Vyresnieji Tūbinių gyventojai dar ir dabar prisimena linksmą, mėgstantį papokštauti, šiek tiek apkūnaus stoto, kunigą S. Aužbikavičių, mielai bendraujantį su savo parapijiečiais. 

Rūpintis Tūbinių parapijos steigimo reikalais Šilalėje Vyskupijos kurija įpareigojo Šilalės dekaną Pranciškų Kūdį.

Kun. Kanauninkas Pr. Kūdis su Šilalės bažnyčios statytojais 1908m

Kun. Kanauninkas Pr. Kūdis(centre) prie naujai statomos Šilalės bažnyčios, 1908m

Knygoje "Šilalės krašto bažnyčios: istorija ir architektūra" rašoma:

"1931 m. naujai paskirtas Tūbinių kuratas Stanislovas Aužbikavičius vėl pasiuntė kurijai gyventojų prašymą įsteigti Tūbinių parapiją. Kurijos įpareigotas (Šilalės) dekanas Pranciškus Kūdis, 1931 m. balandį pateikė žinias apie norinčius priklausyti Tūbinių parapijai. Naujai parapijai priklausyti pageidavo šios gyvenvietės:

iš Šilalės parapijos- Brokštėnai, Girininkai, Jakaičiai, Kiaukai, Klekniškė, Mažrimai, Paakmenis, Pajerubinis, Pakasokis, Tūbinės(bažnytkaimis ir kaimas); iš Laukuvos parapijos- Dargaliai, Degučiai, Paižnys; iš Kaltinėnų parapijos -Bytaučiai, Bytlaukis, Eidžiotai, Gerdučiai, Griguliai, Kalniškiai, Kaštauniškė, Virkės;

Tūbinių parapijos žemėlapis ribos2

Naujai įkurtos Tūbinių parapijos ribos ir kaimai, 1937m.

Iš viso Tūbinių parapijai priklausyti norėjo 246 šeimos-1401 asmuo. Apklausos metu iš minėtų kaimų 18 šeimų nepanoro būti Tūbinių parapijoje."

Apie šaulį kunigą S. Aužbikavičių, 1935 m. pašventinusį Tūbinių Šaulių būrio vėliavą, NKVD ir stribų nužudytą netoli Kaltinėnų, žinių pateikiama Šilalės Kraštiečių Draugijos išleistoje knygoje "Kaltinėnai" (IX -ji knyga, serija Šilalės kraštas). 

S. Aužbikavičius gimė 1885 m. Burniuose, Kaltinėnų valsčiuje. Baigęs Kauno kunigų seminariją 1910 m. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Žemaičių Kalvarįją. Nuo 1914 m. dirbo tose pačiose pareigose Viduklėje, 1918 m. Vėžaičiuose, nuo 1921 m. paskirtas naujai įkurtos Stalgėnų parapijos klebonu, rūpinosi bažnyčios vargonais ir  kitu vidaus inventoriumi. 1931 metais kunigas Stanislovas Aužbikavičius atsikėlė į Tūbines, buvo Tūbinių bažnyčios kuratas, priklausė Tūbinių šaulių būriui. Nuo 1932 m. buvo renkamas Tūbinių šaulių būrio valdybos nariu.

Aužbikavičius kunigas 1

Kun. S. Aužbikavičius savo gimtinėje Burniuose

Į Tūbines, į buvusią dvarvietę pas Višinskius, kur buvo apsistojęs S. Aužbikavičius, iš Kauno, lankydamas savo tėvus Kaltinėnuose, atvykdavo kunigo brolis, Lietuvos kariuomenės pulkininkas Vladislovas Aužbikavičius. Pagal A. Višinskytės pasakojimus, Vladislovas atvykdavo su  žmona, buvo visuomet pasitempęs, "tikras ponas karininkas". Kunigo Stanislovo Aužbikavičiaus pamokslai Tūbinių bažnyčioje, dalyvavimas sukarintos šaulių organizacijos veikloje, kunigo brolio, Lietuvos kariuomenės pulkininko, Vladislovo Aužbikavičiaus patriotinis nusiteikimas lėmė, kad abiejų brolių likimas  pokario metu sovietinės okupacijos salygomis, pasibaigtų tragiškai. Knygoje "Kaltinėnai" apie S. Aužbikavičių rašoma:

 "1950 05 13  kunigas buvo pakviestas tėvo metinėms į Dirgėlų kaimą pas Kostą Katauską. Tuo pat metu, į Dirgėlų kaimą, pas Kostą Katauską, pasiunčiama Kaltinėnų stribų grupė. Sovietinio MGB agentė buvo išdavusi, kad toje sodyboje įrengtoje slėptuvėje, laikosi partizanas Jonas Kentra -Tigras. Kai Jonas Kentra iš bunkerio išlindo pasišildyti pavasario saulėje, pasaloje buvę stribai jį nušovė. Nušovė ir K. Katauską, o kun. S. Aužbikavičių vertė lysti į slėptuvę išvaryti kitų partizanų. Tačiau jų ten nebuvo. Kunigas buvo smarkiai sumuštas ir suimtas, po ko netrukus mirė. S. Abromavičius prisiminimuose rašė, kad "kunigą įmetė į daboklę o vėliau subadė durtuvais". 

Kunigo Aužbikavičiaus kapas Kaltinėnų kapinėse

 Kunigo Stanislovo Aužbikavičiaus kapas Kaltinėnų kapinėse.

Nepaisant kun. S. Aužbikavičiaus rūpesčio Tūbinių parapijos steigimas vėl įstrigo, kai 1932 metais netikėtai susirgo Tūbinių parapijos steigimu besirūpinantis Šilalės dekanas Pranciškus Kūdis. Jis dėl ligos nebegalėjo tęsti  pradėto darbo ir netrukus mirė. Dekano laidotuvėse Šilalėje kartu su kitais tūbiniškiais dalyvavo Tūbinių klebonas S. Aužbikavičius.

Gerb. Kanauninko Pranciškaus Kūdrio laidotuvės Šilalė balandžio 23 d.1

Kun. kanauninko Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios statytojo Pranciškaus Kūdžio laidotuvės, 1932m. balandžio 23 d. Nuotrauka iš M. Višinskytės Budreckienės albumo.

Višinskiai ir kt tūbiniškiai laidotuvėse 

Tūbiniškių delegacija P. Kūdžio laidotuvėse, 1932 m.

M. Budreckienės nuotraukos dešinėje matome: priekyje antras iš dešinės Tūbinių seniūnas Konstantinas Višinskis, jam už nugaros kunigas S. Aužbikavičius, kunigui iš dešinės broliai Vincentas ir Motiejus Višinskiai, keletas aktyvių ūkininkų iš Tūbinių.

P. Kūdžio paminklas ata 1932 m

Kun. Pranciškaus Kūdžio kapas Šilalės bažnyčios šventoriuje.

Tūbinių seniūno K. Višinkio šeimai buvęs artimas, kurį laiką čia gyvenęs klebonas S. Aužbikavičius, kartu su broliais Višinskiais rūpinosi savarankiškos Tūbinių parapijos steigimu, o atsitikus nelaimei kartu lydėjo dekaną į paskutinę kelionę. Tai buvo netektis visai Šilalės parapijai, o ypač Tūbinėms.

Po  kanauninko P. Kudžio mirties praėjo dar trys metai, kol parapijos kūrimo klausimas vėl buvo atnaujintas. Po priminimo, pareikšti savo nuomonę tuo klausimu, 1935 metais, Vyskupijos kurija  įpareigojo Šilalės kleboną Jurgį  Galdiką.

Jurgis Galdikas1

Jurgis Galdikas,  prelatas, pedagogas, filosofas, teologijos mokslų daktaras (1883–1963)

Jurgis Galdikas gimęs 1883 m. balandžio 23 d. Kretingos apskrities Lazdininkų kaime, mokėsi Palangoje, Kaune, Insbruke, Louvaine. Kurį laiką buvo Telšių vyskupystės kanauninkas, Telšių kunigų seminarijos inspektorius, 1932-1938 m. Šilalės, vėliau Palangos, Veiviržėnų klebonas, Švėkšnos dekanas, suteikiamas prelato titulas. Nuo 1956 m. iki mirties J. Galdikas Šilalės altarista, mirė 1963 m. birželio 17 d., palaidotas Šilalės kapinėse.

Klebonas Jurgis Galdikas sudėjo paskutinius taškus ilgoje Tūbinių parapijos kūrimo byloje. Jo išvada dėl Tūbinių parapijos pateikta 1935 m. rugsėjo 29 d. rašte kurijai- "Reikia steigti Tūbinių parapiją". Po tokios išvados Telšių kurijoje buvo pradėta ruoštis Tūbinių parapijos steigimui ieškoma tinkamo žmogaus-kunigo šiam darbui atlikti.

Pasibaigus S. Aužbikavičiaus kunigavimo laikui, apie metus Tūbinių  kuratu buvo kun. Pranciškus Baltrūnas.

Tūbinių Giesmininkai

Tūbinių bažnyčios giesmininkai apie 1936 m. Stasys Pintveris centre. Šalia jo(į kairę) Olė Dapkutė, Ona Macaitė Jakienė, pirmoje eilėje iš kairės antras ir ketvirtas broliai V. ir A. Pintveriai. Nuotrauka iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio.

Kun. P. Baltrūnas, gal būt nebuvo aktyvus parapijos steigimo reikaluose, nes jau 1936m. lapkričio mėn 1 d. į Tūbines paskiriamas naujas, dar jaunas kunigas Domininkas Masiulis.

Dominikas Masiulis

Kun. Domininkas Masiulis(1907-1933-1944).

Netrukus po D. Masiulio paskyrimo, 1937 m. gegužės mėn 25 d., Tūbines antrą kartą vizitavo vyskupas J. Staugaitis. Ta proga, laikraštyje "Žemaičių prietelius", kurį asmeniškai globojo vyskupas, buvo rašoma:

"Vyskupą pasitiko daugybė žmonių, angelaičiai, choras su orkestru lydėjo vyskupą į bažnyčią. Jo ekselencija pažadėjo greitai čia įsteigti parapiją, kad energingas jaunas klebonas čia tvarkosi ir tam ruošiasi, o žmonės mielai padeda ir klauso"

Iš  vyskupo vizitacijos atgarsių spaudoje galima suprasti, kad kun D. Masiulis jau žinojo apie būsimas savo naujas pareigas, kad greitai taps pirmuoju Tūbinių parapijos klebonu. Prisiminimuose, tėvų ir senelių pasakojimuose Vyskupo J. Staugaičio atvykimas į Tūbines išlikęs net po 80 metų. Dalyvavusi vyskupo sutiktuvėse Angelė Mačaitytė Vilkanauskienė prisiminė, kad vyskupas bendravo su tikinčiaisiais, teikė Sutvirtinimo sekramentą, vaikams pirmają komuniją. Juozas Noreika, tuo laiku gyvenęs Kiaukuose prisimenė, kad pirmieji vyskupo pasitikti raiti išjojo Tūbinių Šauliai, padėję  šį vyskupo sutikimą organizuoti, grojo pučiamūjų orkestras.

Nepriklausomoje Lietuvoje vyskupo atvykimas į parapiją visada buvo ypatingas įvykis pavirsdavęs visuotine švente. Pasitikdami vyskupą parapijiečiai specialiai tam ruošdavosi, statydavo net po kelis vyskupo sutikimo vartus, puošdavo juos gėlėmis, pro kuriuos praeidamas, vyskupas trumpai sustodavo ir kartu su tikinčiaisiais melsdavosi.

Vyskupo išleistuvės Tūbiniai 1938 m55

Vyskupo Justino Staugaičio sutiktuvės Tūbinėse, 1937 m gegužės 25 d. Vyskupas J. Staugaitis su gėlėmis stovi centre. Jam iš dešinės, ilgu juodu paltu kun. S. Aužbikavičius, kiek kairiau tarp vaikų, stovi Domininkas Masiulis, antras iš dešinės, vargonininkas S. Pintveris. Nuotrauka iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio. 
Istorinė nuotrauka išsaugota ilgamečių Tūbinių bažnyčios pagalbininkų A. ir S. Pintverių šeimose. Tūbiniškiai stovi kartu su atvykusiu vyskupu J. Staugaičiu ir kunigais D. Masiuliu bei  S. Aužbikavičiumi.  Už gausiai susirinkusiūjų žmonių matosi gėlių girliandomis papuoštas "bromas"  vyskupo sutikimo  vartai. Už susirinkusių tūbiniškių matosi nesenai pastatytos Tūbinių klebonijos ir jos ūkinio pastato fragmentai.
 Tų pačių 1937 m. rudenį, lapkričio 2 d. Telšių kurija Tūbinių klebonui D. Masiuliui oficialiu laišku pranešė, kad įregistruota nauja Tūbinių parapija. Šią datą galima laikyti Tūbinių parapijos pradžia.

 Kad suaktyvinti naujos parapijos gyvenimą, kun. D. Masiulis pradėjo leisti mėnesinį katalikišką laikraštuką "Tūbinių parapija". Šiam tikslui jis rinko medžiagą, redagavo, taip pat rūpinosi leidinuko spausdinimu, bei platinimu. 1938 m leidinuko "Tūbinių parapija" pirmame, lapkričio mėn. numeryje kun. D. Masiulis šiltais žodžiais kreipėsi į  tikinčiuosius ir visus parapijos žmones.

 
Tūbinių parapija1Tūbinių parapija2
Kitame numeryje klebonas D. Masiulis parapijiečius šiltai sveikina su Kalėdomis ir su artėjančiais 1939 metais, primena turtingą Tūbinių bažnyčios ir parapijos istoriją.
 
 Tūbinių parapija 12Tūbinių parapija 22

Tūbinių parapija 44Tūbinių parapija 33
Iš V. Steponaičio bibliotekos archyvo.

 Iš Virginijos L3 Atminčiai nuo K.D. Masiulio Masiulio užrašas Pintveriui3

 "Atminčiai nuo Kun. Masiulio V. Pintveriui " skelbia kunigo ranka rašytas užrašas nuo laiko išblukusioje nuotraukoje.  Kunigas D. Masiulis stovi visiems už nugarų, viršuje. Apie 1939 m. nuotrauka iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio. Nuotraukoje tūbiniškių Pintverių ir Žymantų šeimos nariai, palaikę artimus ryšius su Tūbinių bažnyčia ir ten dirbusiais kunigais. Žymančius(pirmas iš dešinės) ilgus metus buvo bažnyčios maršalka. 

Ypač D. Masiulis būdavo mėgiamas vaikų, kuriuos mokino tikybos dalyko. Vesdamas tikybos pamokas kunigas apvažiuodavo visas aplinkines mokyklas, pasiekdavo netgi Obelyno pradinę mokyklą.

Klebonijos kunigo arkliukas veža mokyklinikus iš obelyno į Kiaukus

Vaikai grįžta iš mokyklos, 1937m. Iš  Angelės Mačaitytės Vilkanauskienės nuotraukų rinkinio. 

A. Vilkanauskienė pakomentavo nuotrauką, kad jinai irgi yra vežime: tikybos pamokas pravedęs Obelyno pradžios mokykloje, klebonas D. Masiulis  pakeliui į Tūbines pavežė mokinukus. Vežimaičio šone pritvirtinta lentelėje galimai žymėjo, kad tai klebonijos transportas.

Kunigas D. Masiulis su vaikais

Tūbinių klebonas D.  Masiulis su pradinės mokyklos mokiniais po tikybos pamokos, apie 1937 m.

Is Liudos 2015 04 17 022

Tūbinių klebonas D. Masiulis su vaikais po tikybos pamokos pradinėje mokykloje, 1937 m.

Kun Masiulis pirmoji komunija

Būsimo kunigo iš Dargalių km. Vladislovo Juškio (10m) pirmoji komunija,1940 m. Nuotrauka iš M. Juškytės Petrauskienės šeimos albumo. 

Nuotraukoje kun. D. Masiulis stovi kairėje, dešinėje kun. iš Šilalės Petras Padlaba. Tai aktyvus apylinkės katalikiško jaunimo globėjas. Dirbęs Varsėdžiuose, kur buvo parapijos „Pavasario“ organizacijos įkūrėjas ir pirmininkas, vėliau organizavo daugelį jaunimo ateitininkų stovyklų Žemaitijoje. Karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją, kur tapo Lietuvos pabėgėlių vaikų ateitininkų organizacijos dvasios vadovu, vėliau emigracijoje JAV, dirbo Cicero aukšt. lituanistinės m-los direktoriumi, Šv. Antano parapijos vikaru. 

1940-aisiais, Lietuvą aneksavus sovietinei Rusijai, bet kokia iki tol klestėjusi visuomeninė veikla Tūbinėse, buvo sustabdyta. Išardyta ir katalikiškos pavasario Sąjungos veikla, kurioje kunigas D. Masiulis dalyvavo, būdamas dvasios vadu.  Netrukus aktyvus kunigas  iš Tūbinių iškėliamas į Vėžaičius, kur išvyko kartu su savo pagalbininku, tūbiniškiu vargonininku Jonu Katausku.
 
Kunigo išleistuvės Tūbiniai1

Gėlės Tūbinių parapijos kunigui Domininkui Masiuliui,1940 m. balandis.

Kun Masiulio palydos iš Tūbinių1, 1940m.jpg

D. Masiulio palydos prie Tūbinių. Nuotraukoje prie bažnyčios matome labai daug mokyklinio amžiaus vaikų, tarp kurių ir Vl Juškys, pasidalijęs prisiminimais apie kunigo išleistuves. Nuotrauką išsaugojo buvusio Dargalių km. ūkininko Juozapo Juškio šeima. Nuotraukos autorius pats kuniga D. Masiulis, buvęs ir fotografas mėgejas. Kitoje nuotraukos pusėje klebono, Tūbinių parapijos įkūrėjo, ranka rašytas palinkėjimas  ir parašas:

"Sudiev mieliems tūbiniškiams! Nors gailiu, bet reik jus palikti,1940-IV-24".

Kun. D. Masiulis Sudiev mieliems tūbiniškiams Nors gailiu bet reik jus palikti 1940 IV 24

Marija Juškytė Petrauskienė, tuo laiku dar buvusi vaikas, prisiminė kad Tūbinių klebonijos žemės ribojosi su jos tėvo ūkiu, todėl klebonas, apvažiuodamas bažnyčios valdas dažnai užsukdavo į sodybą, artimai bendravo ne tik su tėvais, bet kalbindavo ir vaikus, kuriems mokykloje vedė tikybos pamokas. Šiltas klebono bendravimas darė įspūdį, gal todėl Marijos brolis Vladislovas bendraamžių teigimu, jau vaikystėje kalbėjo užaugęs būsiąs kunigu. Vėliau, 1957m balandžio 28 d. jaunasis kun. Vladislovas Juškys Tūbinių bažnyčioje aukojo pirmasias savo mišias.

Tūbinių parapijos įkūrėjo kun. D. Masiulio likimas tragiškas. Vėžaičiuose, 1944 m. rugpjūčio 18 dieną, kunigui važiuojant dviračiu ant jo užvažiavo grįžtančios rusų kariuomenes automobilis. Po šio įvykio buvo įvairių versijų, tačiau tebesitęsiant karui, aplinkybės liko neišaiškintos.

Išvykus D. Masiuliui, vėliau prasidėjus karui ir pirmosiomis karo dienomis nudegus klebonijai ir jos ūkiniams pastatams, apie metus laiko Tūbinės paskirto kunigo neturėjo. Visas reikalingas apeigas Tūbinėse atliko Šilalės bažnyčios kunigai.

Bažnyčios procesijų gėlių barstytojos 1942 m. Kartu Šilalės vikaras Viskantas Gėlių barstytojos
Tūbinių bažnyčios procesijų gėlių barstytojos. Kairėje Šilalės bažnyčios administratorius kun. Jonas Kučinskas(Kučingis), dešinėje Šilalės bažnyčios vikaras kun. Antanas Viskantis, 1942 m balandžio 30d. Pirmaisiais karo metais, nudegus klebonijai, Tūbinės savo klebono neturėjo, bažnyčią aptarnavo Šilalės kunigai. Nuotrauka iš R. Macaitės Pūdževienės, Macų šeimos rinkinio. 
Jonas Kučinskas(Kucingis) pasižymėjo savo pamokslais, kurie skatino pažinti savo tautos tikėjimo kraitį, rūpintis ir gėrėtis savo tauta, skatino domėtis Lietuvos istorija, gėrėtis jos gamtos grožiu. 1942 metais Šilalės giminazijoje mokėsi gabūs jaunuoliai, vėliau tapę žinomais Lietuvoje ir už jos ribų, kaip Vytautas Radžius, Antanas Rubšys ir Stasys Žilys, kuriems kun. Jonas Kučinskis padarė didelę įtaką gyvenimo pasirinkimui, nukreipė kovai už savo tautą ir tėvynės laisvę. Kun. Jonas Kučingis Šv. Kazimiero parapijoje Los Angeles išdirbo 38-rius metus. Lietuvos prezidento buvo apdovanotas LDK Gedimino ordinu. Ypač įsimintinas Jono Kučingio pamokslas pasakytas Čikagoje, Švėkšnos gimnazijos 50 m. jubiliejaus proga. 

 

Komunija Tūbinėse. Iš Genovaites Zemaitytes nuotraukų rinkinio
Pirmoji Komunija Tūbinėse. Iš G. Pocevičienės nuotraukų albumo

Kun. Pranciškus Liutvinavičius 
 
Liutvinavičius1
1942m gegužes mėn. naujai paskirtas Tūbinių bažnyčios kunigas  Pranciškus Liutvinavičius išsamiai aprašė Tūbinių bažnyčios varpinės varpus. Kol klebomija buvo atstatoma, kunigas laikinai gyveno ūkininkų Radžių sodyboje.
Liutvinavičiaus varpų aprašymas
 
Prakartėlė Tūbinių bažnyčioje apie 1946m
Prakartėlė Tūbinių bažnyčioje apie 1942 m.

Dapkaus nuotr

Tūbinių bažnyčios klebonijos statyba. Dešinėje stovi arklių kinkinio važnyčiotojas Jonas Dapkus. Nuotrauka iš Jakaičių km. gyventojo Alfonso Dapkaus albumo. Alfonsas pakomentavo, kad tėvas rastus vežė nudegusios klebonijos atstatymui, o statyba rūpinosi stalius Petras Simanauskis su sūnumi.

Tūbinių giesmininkai 1944 m. Iš Angelės Macaitytes Vilkanauskienės rinkinio

Tūbinių giesmininkai, 1945-46 m. Pirmame plane centre kunigas Pranciškus Liutvinavičius, kairėje vargonininkas Bagdonas, dešinėje Petras Gumuliauskas. Iš Angelės Mačaitytes Vilkanauskienės rinkinio.

Prisiminimas iš Tūbinių horo horistų Tūbiniai 1946 05 11
 
"Prisiminimas iš Tūbinių choro choristų, Tūbiniai, 1946 05 11", Nuotrauka iš R. Macaitės Pūdževienės, Macų šeimos rinkinio  
 
Gegužinė ant Dievyčio kalno

Gegužinė ant Dievyčio kalno, apie 1942 m. Tarp šventės dalyvių galime atrasti ir tuometinės Šilalės valdžios atstovų ir Tūbinių parapijos žmonių. Iš P. Beinoriaus nuotraukų rinkinio.

Gaudiešius ir kun. Litvinavičius gegužineje
 
Gegužinėje iš kairės antras Šilalės visuomenės veikėjas Simonas Gaudiešius(su barzda). Jam iš dešinės Šilalės kun. Jonas Kučinskas(Kucingis) P. Beinoriaus nuotraukos fragmentas.

 
 Iš Prano Birutės Giedoti komunijoje mokinimas001  Klierikas Jakas moko giedoti 1953m
 
Klierikas S. Jakas Iš iš Kiaukų vaikus mokina giedoti Tūbinių bažnyčioje priimant pirmają komuniją, 1948 m. Nuotrauka iš B. Mockevičienės šeimos albumo
Iš Birutes Dajoraitės mergaites
Saviveiklininkės vadovaujamos Olės Dapkutės. Iš B. Dajoraitės albumo. Tūbiniai, 1950 03 22
 
Kunigas Antanas Baškus
1945 m. buvo atimta visa Tūbinių bažnyčios žemė, o neilgai trukus 1949 m. nacionalizuota ir klebonija. Pretekstas patalpų reikėjo naujai atidaromai septynmetei mokyklai. Patyręs pažeminimą, kun. A. Baškus glaudėsi skurdžiame Sankaliėnės namelyje, kur po ligos 1951 metais mirė. 
 
Kunigas Baškus
Kun. Antano Baškaus laidotuvės Tūbinėse, 1951m rugpjūčio 18 d. Nuotrauka iš V. Montrimo rinkinio.
Prie karsto(iš kairės) baltais rūbais bažnyčios patarnautojas Boleslovas Kelpša, antra klebono sesuo, trečia patarnautoja, vadinama Basike, ketvirta kunigo sesuo kartu šeimininkėlė  Eleonora Baškytė, dešinėje buvęs ilgametis Šilalės vargonininkas, Šilalės gimnazijos muzikos mokytojas Romualdas Pempė(Čaikauskas).
Kun Baškaus laidotuvė Juškytės nuotrauka
Tūbinių kunigo A. Baškaus laidotuvės,  Nuotrauka iš M. Juškytės Petrauskienės albumo.

Kunigo Baškaus laidotuves 1951m

Tūbinių kunigo A. Baškaus laidotuvės,  Nuotrauka iš E. Mikalauskienės albumo.

Kunigas Antanas Buskus
Kunigo Antano Baškaus(1886-1951) kapas Tūbinių kapinėse.

Parapijiečių prisimenamas kaip ypatingai geros širdies, kunigas A. Baškus vienintelis Tūbinėse dirbęs, čia miręs ir šalia esančiose kapinėse palaidotas.


Velykos Tūbinėse 

Kunigas Antanas Jurgaitis

Kunigas Jurgaitis Tūbinėse11941 m

Antanas Jurgaitis(1926-1950-2014). Nuotrauka iš P. Valausko šeimos albumo

 Gimęs 1926 m. Upynoje, kunigas mokėsi Upynos ir Skaudvilės pradinėse, Tauragės vidurinėje mokykloje, 1943-1945 m. Telšių kunigų seminarijoje, 1945-1951 m. Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1950 m. įšventintas kunigu. 1951 m. kaip vikaras dirbo Švėkšnoje ir Tūbiniuose, vėliau klebonavo Vaičaičiuose ir Kontaučiuose.
Tūbinių parapija kunigui Antanui Jurgaičiui buvo viena pirmūjų biografijoje, todėl, būdamas jaunas ir turėdamas daug ateities planų, buvo labai aktyvus. Jo dėka bažnyčioje buvo įrengtas generatorius gaminantis elektrą bažnyčios apšvietimui, laisvalaikiu po parapiją važinėjo nuosavu motociklu.
Iš Virginijos Lukošiūtės kun Jurgaitis
 
A.Jurgaitis Tūbinių bažnyčios šventoriuje, apie 1952 m, Nuotrauka iš V. Lukoševičienės rinkinio
 
Iš Prano Birutės bažnytinės vėliavos sventinimas11 Šv. Jurgio vėliavos šventinimas
 
 Tūbinių bažnytinės vėliavos šventinimas. Nuotrauka iš B. Mockevičienės šeimos albumo
 
Prakartėlė Tūbinių bažnyčioje1 apie 1952 m
Prakartėlė Tūbinių bažnyčioje apie 1952m.
 
Ypač tūbiniškiams atmintyje  įstrigę Velykų šventimas ir jų metu A. Jurgaičio organizuojamos įspūdingos inscenizacijos su Kristaus kareiviais, dalyvaujant daug aplinkinio jaunimo, taip pat pučiamūjų orkestrui.
 
Kristaus kareiviai Tūbinėse4
 
Kristaus kareivių, "Žalnierių" rikiuotė, pasiruošusi velykų šventėms. Ant žemės, rankose laikydami kankinimo įrankius, sėdi keturi žydai. Nuotrauka iš Elvyros Gudelienės albumo  

Velykinių apeigų aprašymuose randame  pasakojimų, kur atžymėtas ir velykų šventimas Tūbinėse. Šios šventės iki šių dienų  gyvos Tūbinių vyresniūjų gyventojų prisiminimuose:

 "...Kristaus kančių kelio veikėjai, tai persirengėliai kristaus kareiviai vadinami "Žalnieriais" ir aišku „žydai“ rankose turintys dar ir  Kristaus kankinimo įrankius. Svarbiausias persirengėlių tikslas praktiškas: budinti užsnūdusius žmones.

Persirengėliai susigalvodavo ir kitokių išdaigų pakišdavo snaudžiantiems panosėn buteliuką su eteriniu spiritu, kartais brūkšteldavo silke, bučiuodavo merginoms rankas taip, kad įdurtų su į kaukės nosį įkalta vinute. Raudonai apsirengęs Judas skambindavo prie diržo pririštame monetas. Ir zakristijonas nevengdavo snaudžiančiam pakišti panosėn degančią žvakę.

Kristaus kareivis ir žydai Kristaus kareiviai  Velykų švantėje01, 1952m.jpg

Kristaus kareivis(iš Kiaukų) tarp "žydų". Iš M. Vielavičienės albumo

Kristaus kareiviai baznycioje 1952m

Kristaus kareiviai "žalnieriai" Tūbinių bažnyčioje, apie 1952m. Nuotrauka iš E. Mikalauskienės albumo

 „Žydukų“ svarbiausias tikslas pagrobti kryžių. „Kareiviai“ su kardais neprileidžia įkyrių „žydukų“, dažnai tarp jų įvyksta „susirėmimų“: vieni atsimuša mediniais kardais, kiti puola su ilgomis replėmis ar plaktukais. Visa kova vyksta be žodžių, tik „žydukai“ neva žydiškai marmaliuoja. Nepavykus pagrobti kryžiaus jėga, „žydukai“ imasi visokių apgaulių: siūlo sargybai pinigų, bando užkalbinti ir atitraukti dėmesį, kiša amoniaką po nosimi. Be kryžiaus pagrobimo, „žydukai“ turi ir kitokių užsiėmimų: kimba prie besimeldžiančių, „nudžiauna“ jų daiktus, pririša virvėmis vieną prie kito snaudalius. Drąsesni bernai, atsinešę virves, pamaldžiai klūpančius kiek apsnūdusius maldininkus ir anksčiau rišdavo, o besišnekučiuojančius su mergomis bernus ir botagu supliekdavo. Raseinių krašte, kaip rašė B. Buračas, „jie, slankiodami visais bažnyčios pašaliais, ieškodavo, bene ras ką nors besnaudžiant. Radę miegančius pliekia didžiausiu botagu į bažnyčios grindis, kad, rodos, kas šaudo, net didžiausi snaudaliai pašoka iš miego. Jei kas neboja ir tokio šaudymo, tai toks gauna botagu per kuprą. Kiti Velykų „žydai“ nešasi kopėčias, pagaikščius, rykštes ir kitus pabūklus. Radę ką nors bemiegant, statosi kopėčias ir virsta ant miegančiųjų. Bažnyčios tarnai rodo žaibus ir perkūnijas. Perkūnijos trenksmas turi snaudalius žadinti ir vaikus stebinti.

Kristaus kareiviai žygiuoja

Kristaus kareiviai rikiuotėje prie Tūbinių bažnyčios. Kairėje, su ilgu rimbu rankoje, stovi žydas, dešinėje toliau, matomos pučiamųjų orkestro dūdos. Nuotrauka iš Kestučio Mikalausko rinkinio.
"Velykų rytą, auštant kaimo gyventojus žadina mušamas būgnas, taip tikintieji kviečiami į rytines pamaldas. Tuomet sargybiniai ir "velykžydžiai" sugrįžta į bažnyčią, ir tarnyba užbaigiama kartu su tikinčiaisiais bendroje procesijoje. Jos metu procesija eina  aplink bažnyčią tris ratus, tuo tarpu "velykžydžiai bėga šalia procecijos priešinga kryptimi devynis kart, taip bandydami šansus paskutinį kart sutrkdyti kristaus prisikėlimą. Žydais pasirėdžiusieji pusberniai su savimi  nešasi kopėčias, pagaikščius ir botagus, kiti reples, vinis ir rykštes. Kad šlykščiau atrodytų, pašonėn pasikiša kokią nudvėsusią vištą ar negyvą varną. Kada procesija eina iškilmingai su didele rimtimi, tai „žydai“, parodydami savo priešingumą, eina triukšmaudami, žydiškai koliodamiesi, botagais pliauškindami ir pagaikščiais švaistydamiesi. Kartu su bažnytine procesija eidavo ir kaimo muzikantai. Ketvirtajame mūsų amžiaus dešimtmetyje ir Šilalės raj. (Kvėdarnos, Laukuvos, Upynos, Tūbinės bažnyčiose) per Prisikėlimo procesiją persirengėliai lakstė priešinga procesijai kryptimi savaip darydami tvarką blaškydami maldininkų dėmesį."

Iš M. Vielavičienės Žalnieriai

 Iš M. Vėlavičienės nuotraukų rinkinio. Velykos, 1953-05-20

Kunigas A. Jurgaitis buvo aktyvus kovotojas su tikėjimo priespauda, savo pažiūras skleisdavo ir jaunimo tarpe, o šventinės eisenos, sutraukiančios daugybę žmonių užkliuvo sovietiniam saugumui(NKVD). Greitai A. Jurgaitis iš Tūbinių buvo  iškeltas, o dauguma procesijų dalyvių patyrė saugumo tardymus.
 
 Kn. Jurgaitis, 1952 m.jpg
Kun A. Jurgaitis laidotuvių apeigose, 1952 m.
Klierikas Juškevičius su kun. Jurgaičiu prie Tūbinių bažnyčios.jpg
Kauno kunigų seminarijos kloierikas Vladislovas Juškys(kairėje) ir Kun A. Jurgaitis Tūbinėse, 1954 m.
 
Jaunas kun. A. Jurgaitis globojo Vl. Juškį galvojantį apie kunigystę patarimais ir apsisprendimo kelyje, parašė būsimam klierikui reikalingą pažymą. Vėliau Vladas lankydavo Tūbinių bažnyčią ir kunigą atostogų ir religinių švenčių metu.
1957 m, dirbant Kaltinėnuose, kun. A. Jurgaitis buvo suimtas, ir 1958-10-05 nuteistas pagal sovietinį BK str. 58-10 1 d., laisvės atėmimu 5 metams "už antitarybinę propagandą". Knygoje "Kaltinėnai" apie A.Jurgaičio suėmimą rašoma, kad:
  "per kratą iš kunigo paimta 12 knygų, 32 laiškai, jo parašytas katekizmas parapijos tikintiesiems ir kt. Taip pat nurodoma, kad kunigas kalbėjęsis su komjaunuoliais , raginęs tėvus, kad jų vaikai išstotų iš komjaunimo"

Nuo 1957-03-01 iki 1960-09-12 išbuvo darbo pataisos lageryje. Grįžęs iš tremties buvo Kaltinėnų vikaru, Šakynos klebonu, Šilutės altaristu su vikaro pareigomis, ir kitur. Į Mažeikius atvyko 2002 metais.

Klebonaudamas A. Jurgaitis aktyviai darbavosi pastoracinėje veikloje, rengdavo pokalbius, paskaitas dėl tikėjimo suvaržymo, pasirašydavo raštus aukščiausiems valdžios pareigūnams, nurodoma, kad išleido knygą "Aklas tikėjimas, ar matematinis dievo buvimo įrodymas". 

Kunigas Antanas Jurgaitis4

Kun. A. Jurgaitis, dar gyvas būdamas, pasirinko savo kapo vietą ir pasistatė paminklą. Paskutinis kunigo Antano Jurgaičio prašymas buvo palaidoti jį Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios šventoriuje. Telšių vyskupo leidimu kunigo valia buvo išpildyta.

A.Jurgaičio kapas Mažeikiuose 

2014 m. kovo 25 d., dalyvaujant Telšių vyskupijos kunigams, Telšių seminarijos klierikams, kunigas Antanas Jurgaitis palaidotas  Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios  šventoriuje.


Kunigas Antanas Garliauskis

Kunigas Garliauskis1

Koplyčia Tūbinėse 2

A. Garliauskis su maldininkais prie Tūbinių II kaimo koplyčios, apie 1957 m. P. Gumuliausko nuotrauka.

Koplyčios pastogė ir langas, pro kurį matomos šventūjų figūros, papuošti vainiko juostomis. Spėjama, kad kunigas Antanas Garliauskis ir parapijiečiai susirinko restauruotos koplyčios, arba joje pastatytų šventūjų skulptūrų pašventinimo apeigoms. Vyras,  pirmas iš dešinės stovi su krapyla.

Laidotuvėje Tūbinėse Žymančius iš Vyštartaitės albumo

 Laidotuvės Tūbinėse, apie 1957 m. Laidoja kunigas A. Garliauskas.

Pateiktoje nuotraukoje matome, kad velionį palydi nedaug artimūjų. Panaši galėtų būti ir tūbiniškio Jono Burbos(?) laidotuvių nuotrauka. J. Burba apylinkėje daugelį metų darbavosi tūbiniškių kiemuose prie malkų ruošimo darbų. Kilęs iš garsios Mažeikių gydytojų Burbų šeimos, dėl traumos turėjęs intelekto negalią, Jonas savo gyvenimo dienas leido nuošaliose vietovėse, išsilaikydamas tarp gerų žmonių. Apsivilkęs baltais, tėvo jam atvežtais ligoninės pacientų rūbais, jis išliko daugelio prisiminimuose. Jono kapas pats pirmasis, naujūjų Tūbinių kapų dalyje, miško pakraštyje.

K. Jako šeimos komunija1

 Pirmoji komunija. Nuotrauka iš P. Jako rinkinio

Mikalauskienes nuotrauka, pirmoji komunija.jpg

Pirmoji komunija Tūbiniai 1958 m

Pirmoji komunija, Tūbiniai, 1958 m. Iš Birutės Dajoraitės albumo.

Komunija Tubinese

Tūbinių ir aplinkinių kaimų vaikai po pirmosios komunijos, 1957m. Iš P. Valausko šeimos nuotraukų rinkinio. Kunigas A. Garliauskis stovi viršuje už vaikų. Kairėje pusėje, stovi poterių mokytoja Ona Verpečinskaitė

komunija Tūbinėse

IMG 2962 IMG 2965

Iš A.Lukošiaus, P.Valausko, V.Lukoševičienės nuotraukų rinkinio

iš Albino Lukošiaus komunija  Algirdo Lukošiaus komunija

iš Noreikos Antano Juozo kun Garliaukis komunija 

Iš A. Noreikos šeimos albumo


Kunigas Jonas Kusas

Jonas Kusas Tūbinių klebonas. Iš Vėlavičienės Marytės

Kunigas Jonas Kusas 1915 - 1983 m.

kun. Jonas Kusas,

Kunigas Jonas Kusas Tūbinėse apie 1960 m.

 kun. Jonas Kusas su parapijiečiais

Kun. J. Kusas koplyčios šventinime Paakmenio kaime. Iš M. Vėlavičienės albumo.

Kiaukų koplyčios šventinimas. Iš M. Vėlavičienės 1

Kun. J. Kusas koplyčios šventinime senosiose Kiaukų kapinėse ant Noralio kranto. Iš M. Vėlavičienės albumo.

klebonas Kusas Genutienės Muntvydaitės giminėje

Kun. Jonas Kusas Tūbinių parapijos Kiaukų kaime, apie 1965 m.

Kusas Jonas Tūbinių klebonas Pintveriai

Kun. Jonas Kusas(antras iš dešinės) su parapijiečių Pintverių šeima Tūbinėse, apie 1960m.  V. Lukoševičienės nuotraukų rinkinio.

Iš Pr. Jako Jakai Valauskiai ir kt. Tūbiniškiai

Onos Jackutės vestuvės 1965 m

Klebonas Jonas Kusas kaimynų Juozo Dapkaus ir Onos Jackutės vestuvėse, 1965 m. Nuotrauka iš Onos Jackutės Dapkienės šeimos albumo

Iš Jackutės Dapkų vestuves

Kun. Jonas Kusas artimiausių kaimynų Dapkų vestuvėse, 1965 m. Nuotrauka iš Onos Jackutės Dapkienės šeimos albumo

Kusas su parapijiečiais1

Kun. Jonas Kusas su parapijiečiais Vėlavičiais iš Kiaukų. Nuotrauka iš M. Vėlavičienės.

Pirmoji komunija Tūbinėse

Pirmoji komunija Tūbinėse, apie 1960m.

iš Noreikos Antano Juozo J.Kusas komunija Komunija, kun Kusas.jpg

iš Noreikos Antano Juozo kiaukų

Virginijos Lukošiūtės komunija

V. Lukoševičienės nuotraukų rinkinio

Kelerių Beinorių Paižnio

Paižnio kaimo vaikų pirmoji komunija. Iš P. Beinoriaus nuotraukų rinkinio.

Stasio Dajororo pirmoji komunija,Iš Dajoraitės.jpg

Stasio Dajoro pirmoji komunija, Paneročio k.

kumunija2

Tūbinių ir Kiaukų kaimo vaikai, 1959m. Iš Vl. Noreikos nuotraukų rinkinio

Pirmoji komunija1

A. Bendiko ir Vl. Noreikos vaikai po pirmosios komunijos, 1959m Iš A. Bendiko nuotraukų rinkinio

Is Liudos Donato Vilniaus 32

Kiaukų kaimo vaikai po pirmosios komunijos. Iš Vl. Noreikos nuotraukų rinkinio

Is Liudos Donato Vilniaus 045xdfg Is Liudos Donato Vilniaus 091jjj

Pirmoji komunija. Bronės Noreikaitės Kasiliauskienės šeimos nuotraukų rinkinio

Komunija Tūbiniškių vaikų

Komunija Tūbiniškių vaikų1

Komunija Silvos


Vilkanauskų paminklo šventinimas Iš Angelės Macaitytes rinkinio

Vilkanauskų paminklo šventinimas. Kun. J. Kusas. Iš Angelės Macaitytes Vilkanauskienės  rinkinio

Teodoros Vėlavičienes paminklo šventinimas. Iš Vėlavičienės Marytės

Teodoros Vėlavičienes paminklo šventinimas. Iš Vėlavičienės Marytės

Iš Višinskyte Metos krikštija kun. Kusas

Iš M. Višinskytės Budreckienės nuotraukų rinkinio.

Krikštynos. Iš M. Vielavičienės nuotraukų rinkinio

Iš Vlado Montrimo kun. J. Kusas

Parapijiečiai kasa klebonui Kusui bulves1

Parapijiečiai kasa bulves Tūbinių klebonui. Kunigas  J. Kusas nuotraukoje stovi. Dešinėje pirmame plane klūpo ilgaamžė Tūbinių gyventoja Ona Macaitė. Iš Stasės Tvaronavičienės nuotraukų rinkinio.

Pribuvėja Ona Macaitė Pribuvėja Ona Macaitė Norėčiau kad galėčiau būti su kristumi išvien1

Ona Macaitė(1885 - 1976), tūbiniškių švelniai vadinama "bobulyte", buvo žinoma apylinkės pribuvėja, padėjusi ateiti į šį pasaulį daugeliui senūjų tūbiniškių. Pagal amžininkų prisiminimus, Ona Macaitė dar gyva būdama pasistatė paminklą Tūbinių kapinėse ir sutarė su klebonu, kad  ją palaidos. Jonas Kusas jau Tūbinėse nebedirbo, bet įvykdė pažadą, jai mirus atvyko į Tūbines ir atliko visas reikalingas laidotuvių apeigas.

Pribuvėja Ona Macaitė Norėčiau kad galėčiau būti su kristumi išvien

Onos Macaitės kapas Tūbinių kapinėse, 2018 m.

"Norėčiau, kad jau galėčiau būti su kristumi". Šiais Šv. Povilo žodžiais Tūbinių "bobulytė" išreiškė savo paskutinį troškimą.

kun. Jonas Kusas2  Šeimininkėlė Juzefa

Tūbinių klebonas Jonas Kusas ir  jo šeimininkėlė Juzefa.

Jonas Kusas Tūbinėse klebonavo daugelį metų, iš kur išvyko į Rietavą. Pagal savo būdą geraširdis ir noriai bendraujantis su parapijiečiais  kunigas ilgam išliko tūbiniškių atmintyje.

Įdomu, kad prieš savo gyvenimo pabaigą 1983 metais  J. Kusas į kunigus pašventino dabartinį Tūbinių parapiją aptarnaujantį, ir ypatingą dėmesį Tūbinėms skiriantį  kun. A. Genutį.

kun. Jono Kuso kapas Rietavo kapinėse

 Paminklas kryžius ant kun. Jono Kuso kapo Rietavo kapinėse, 2017 m.

"Tavim pasitikiu, Dieve, ir amžiams nebūsiu apviltas".


Kun. jubil. Juozas Gunta (1924–1950–2015)

Kun. J. Gunta Telšių vyskupų paskyrimu dirbo: Kvėdarnos vikaru, Tenenių, Gadunavo, Varputėnų, Šateikių, Upynos-Kaunatavo, Tūbinių parapijų klebonu, Šilalės altaristu, vėliau kitose vyskupijos parapijose, nuo 2003 metų iki mirties – Kalnalio parapijos rezidentu ir Nasrėnų senelių globos namų kapelionu.

Pirmoji valerijos Zalcaitės komunija, Kunigas Gunta.jpg

Veronikos Zalcaitės pirmoji komunija. Kunigas Gunta, apie 1968m.

Komunija, Pajerubinio-Kiaukų.jpg

 Pirmoji komunija, Pajerubinio k, Zalcienės nuotrauka

Kun. jubil. Juozas Gunta mirė 2015m. rugpjūčio 23-iosios rytmetį, palaidotas rugpjūčio 25d. Kalnalio parapijos Šv. Lauryno bažnyčios šventoriuje. Šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą pasakė Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo 25 Telšių vyskupijos kunigai. Giedojo jungtinis Kalnalio ir Kūlupėnų parapijų choras.


Kunigas jubiliatas Petras Venskus

Kunigas Venskus

Kun. klebonas Petras Venskus (1908 - 1951 m.)

Kunigas P. Venskus Tūbinėse dirbo nuo 1972 m. kovo iki 1981 m.

P. Venskus gimė 1908 m. birželio 29 dieną, Druskių kaime, Veiviržėnų parapijoje. Mokėsi Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje, Telšių kunigų seminarijoje. 1934 m. gegužės 26 dieną įšventinamas kunigu. Vikaravo Laižuvoje, Papilėje, Alsėdžiuose, Kartenoje, Skaudvilėje. Klebonavo Gegrėnuose, šalia Žemaičių Kalvarijos. Užgrobus Lietuvą rusams, 1940 m. nelegaliai spruko į Vokietiją. Po metų sugrįžo. Vėl vikarauja Sedoje, dirba klebonu Žukančiuose, Laižuvoje, Ubiškėje, Kaunatavoje, kur daug rusų tautybės gyventojų.

1948-1956 m. iškentėjo kalėjimo tardymus, Kamčiatkos lageriuose „minkė pyragus“. Grįžęs vikaravo Tveruose. Skiriamas Žarėnų-Latvelių klebonu, Juozapavo, Žemalės, Pakražančio, Tūbinių, Rukų, Sartininkų, Ropkojų, Lauko Sodos klebonu.

Iš čia jį 1996 m. rugsėjo 3 dieną pašaukė Dievo angelas, Altoriui ištarnavus 62 pačius neramiausius metus. Ten ir palaidotas šventoriuje, po galingais medžiais, tokiais kaip ir jis pats.

Kun. Venskus sutuokia Valeriją ir Vytautą, Pajerubinio k.jpg

Kun. Venskus Veronikos Zalcaitės ir Vytauto Tamašausko vestuvėse, Pajerubinio k., 1977m.

Kunigas P. Venckus buvo aktyvus, daug nesirinkdavo žodžių bendraudamas  su parapijiečiais, visada linksmas, kupinas humoro. Ši jo savybė išliko visą gyvenimą, net ir tada, kai kamavo sunkios ligos, kai teko patirti daug skriaudų. Tai rodė išorė, o ką sakė siela, – Dievas vienas žino.

Pirmoji komunija kun. Venskus 1973 m

Pirmoji komunija, kun. Venskus. Tūbinės, 1973 m

Nuolatinis trankymas po parapijas, nepritekliai, nepatogumai lydėjo kunigą kunigystės kelyje ir tik optimizmas ir tvirtas tikėjimas Apvaizda  kun. P. Venskaus nepalaužė. Visada atsidavė Dievui, viską svėrė Dievo svarstyklėmis(2).

Kunigas Venskus laidojimo apeigose Tūbinėse

Kunigas Venskus laidojimo apeigose Tūbinių kapinėse. Kairėje su kastuvu stovi duobkasys, ilgametis kapų prižiūrėtojas, buvęs  Tūbinių bažnyčios būgnininkas Jonas Kūkšta. Nuotrauka iš Onos Jackutės Dapkienės šeimos albumo.

 1981 metais iš Tūbinių iškėlus P. Venskų, parapijai vadovavusį  nuo 1972 m. kovo, naujas kunigas į Tūbines nebepaskirtas, parapijai  nuo to laiko vadovauja Šlalės kunigai.

Iš Muntvydaitės Genutienės 036

Mačaitis su dukra Albina iš Pajėrubynio kairėje, dešinėje Montvydas ir kiti Kiaukų gyventojai po pirmosios komunijos prie Tūbinių bažnyčios.

iš Noreikos Antano Juozo Pirmoji komunija ar kun. Merliūnas

Pirmoji komunija, kun. Merliūnas(?). Iš Juozo Noreikos  šeimos rinkinio

Pročkelė

  iš Stasės Tvaronavicienes444   Pročkelė Klapatauskienė 

Tūbinių bažnyčios pročkelė Bronė Mikalauskaitė Klapatauskienė pareigas ėjo gal 40 metų, patarnavo šiame laikotarpyje net penkiems kunigams. Stasės Klapatauskaitės Tvaronavičienės nuotraukos.

Lietuvos 600 metų krikšto jubiliejus, kun Z. Degutis

1987 metais visame lietuviškajame pasaulyje buvo iškilmingai pažymimas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejus. Reikšmingam jubiliejų  iškilmingai buvo ruošiamasi atžymėti ir Tūbinių parapijoje. Kaip tik tais pačiais metais buvo baigiama autostrados Kaunas-Klaipėdos statyba, asfaltuojamas istorinis vežimų ir vieškeliu buvęs kelias per Tūbines link autostrados ir kaltinėnų. Šia tinkama proga, ir pasitinkant jubiliejinę Lietuvai datą, parapijiečiai, kunigas Zenonas Degutis, organizavo bažnyčios vidaus remontą, o šventoriuje suplanavo koplytstulpių ansamblį su jubiliejiniai datai tinkamais įrašais. Atidarymo dieną Į Tūbines, pažymėti Lietuvos 600 metų krikšto jubiliejaus atvyko daug svečių, Šilalės savivaldybės atstovai, kunigai, Telšių Vyskupijos Vyskupas A. Vaičius.

Lietuvos 600 m krikšto jubiliejus Tūbinėse 1987 m

Vyskupas A. Vaičius(centre) nuotraukoje su kunigais broliais Zenonu(kairėje) ir Česlovu Degučiais Tūbinių bažnyčios šventoriuje, 1987 m. Nuotrauka iš V. Lukoševičienės rinkinio 

Telšių vyskupas Antanas Vaičius, dalyvavęs birželio 28-ąją Romoje vykusiame Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus iškilmingame minėjime ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijoje, nepamiršo ir atokios Tūbinių parapijos. Tą pačią 1987 m. vasarą atvyko pašventinti naujai  Tūbinių bažnyčios šventoriuje įrengto koplytstulpių ansamblio, skirto Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejui.


 Lietuvos krokšto 600 m koplytstulpiai

Koplytstulpių ansamblio projektu ir kapinių sutvarkymu rūpinosi parapijiečiai, jaunas Tūbinių bažnyčios kunigas Zenonas Degutis, prie bažnyčios vidaus papuošimų prisidėjo anksčiau Tūbinių bažnyčią aptarnavęs Šilalėje dirbęs kunigas Merliūnas, prie  darbų prisidėjo buvę kraštiečiai Pranas ir Kazimieras Jurgučiai. Projektą iš dalies rėmė ir Šilalės raj. savivaldybė.

Kapines po remonto

Kapinės po laiptų įrengimo ir koplyčios remonto.

Koplytstulpių ansamblio statybos iniciatoriai atžymėti  medžio kamienuose įspaustais įrašais, o pagrindinė idėja išreiškiama kunigo ir poeto Maironio eilėmis:  "Apsaugok Aukščiausias tą mylimą kraštą, kur mūsų sodybos, kur bočių kapai."

Aleksandra Dapkutė 1985m         Kunigas Degutis atžyma koplytstulpyje

Tūbiniškė Olė Dabkytė apžiūri koplytstulpius, ir juose esančius įrašus. Greitai jie bus pastatyti Tūbinių bažnyčios šventoriuje. nuotrauka iš A. Dapkaus rinkinio, 1987 m.  

Lietuvos 600 m krikšto jubiliejus Tūbinėse3 1987 m  Z. Degučio brolis

Mišios Tūbinių bažnyčioje, 1987m. Nuotrauka iš V. Lukoševičienės rinkinio.

Tūbinių šventė 600 m krikšto Lietuvos

Kun. Zenonas Degutis šventės proga kalba susirinkusiems parapijiečiams. Nuotrauka iš V. Kėblos rinkinio. 

Iš Virginijos Lukošiūtės A. Vaičius šventina11

 Skulptūrų ansamblį šventina vyskupas Antanas Vaičius. Nuotrauka iš V. Lukoševičienės rinkinio. 

Tūbinės 1987m

Vyskupas A. Vaičius, atvykęs į jubiliejines iškilmes Tūbinese teikė ir Pirmają komuniją. Vyresnieji tūbiniškiai dar prisimena, kad prieš 80 metų  pirmają komuniją  vaikams Tūbinėse teikė ir pirmasis Telšių Vyskupas Justinas Staugaitis.

Tūbinėse 600m renginyje su svečiais iš Telšių 1987m

Lietuvos 600 metų krikšto jubiliejaus paminėjimas, Tūbinės 1987m. Nuotraukoje pirmas iš kairės kun. iš Telšių,  atvykęs kartu su vyskupu, toliau stovi Tūbinių klebonas Z. Degutis, vyskupas A. Vaičius, kun Č. Degutis, Šilalės kunigas Ferdinandas Žilys.

 Vyskupas Tūbinėse priima komuniją Iš M. Vielavičienės kun Zenono Degučio komunija1

Pirmoji komunija Tūbinėse iš vyskupo A.Vaičio, 1987 m. Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio.

Pirmoji komunija suteikta kunigo Z. Degučio, nuotrauka iš M. Vėlavičienės rinkinio, apie 1987 m.


 Tūbinių klebonas Algis Genutis.

A. Genutis Palangoje

Klebonas kan. bažn. t. dr. A. Genutis. Palanga, 2007m. Nuotrauka iš "Pajūrio naujienos", Irena Šeškevičienė, 2007 08 10.

Iš Laukuvos kilęs A. Genutis, yra baigęs Kauno kunigų seminariją, nuo 2011m. dirbo Šilalėje ir aptarnavo Tūbinių parapiją.

Pirmoji A. Genučio kunigystės vieta buvo Kretinga. Vikaru čia pabuvęs vos kelis 1983-ųjų mėnesius, A.Genutis buvo iškeltas į Plungę ir Tauragę. Klebono pareigas trejus metus ėjo Sedos parapijoje.

 Vyskupo Antano Vaičiaus patarimu A. Genutis mokėsi Romoje, kur Popiežiškajame Laterano universitete apsigynė disertaciją ir tapo bažnytinių kanonų teisės mokslų daktaru.

Atkūrus Telšiuose kunigų seminariją, A. Genutis pradėjo joje dėstyti, dirbo klebonu Mažojoje bažnyčioje. Telšių kunigų seminarijos rektoriumi dirbo beveik septynerius metus. 2003 m  vysk. Jono Borutos buvo grąžintas į klebono pareigas į Palangą, kur  buvo atsakingas ne vien už Palangos parapiją, bet ir už Palangos dekanatą. Palangos dekanatui priklauso Palangos ir Šventosios bei visos Kretingos rajono bažnyčios: Laukžemės, Salantų, Darbėnų, Mikoliškių, Jokūbavo, Kūlupėnų, Budrių, Grūšlaukės, Kalnalio, Kartenos. Vienas iš daugybės A. Genučio darbų Palangos bažnyčios restauravimas ir iškilmingas jos 100 m. jubiliejaus paminėjimas.2010 m rugpjūčio mėn. kun. kan. A. Genutis gražiai išlydėtas iš Palangos persikėlė į Šilalę ir buvo Šilalės bažnyčios klebonas, nuoširdžiai besirūpinantis ir Tūbinių bažnyčios bei parapijos reikalais. Likimas lėmė, kad 2003 metais  kunigu A. Genutį įšventino Rietavo klebonas Jonas Kusas daugelį metų taip pat dirbęs Tūbinėse.

Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčia 2018 m

Aptarnaudamas Tūbinių parapiją A. Genutis kartu su kraštiečiais ir bendruomene nuveikė daug reikšmingų darbų. Vieni svarbiausių Tūbinių bažnyčios 190m. jubiliejaus šventės organizavimas, jos statybos fundatorių bajorų T. ir I. Jacevičių pagerbimas-palaikų perlaidojimas 2014 m. Labai svarbus buvo kunigo prisidėjimas prie Tūbinių paminklo kunigaikščiui Vytautui Didžiajam atstatymo, kurio iškilmingas atidengimas Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo  atlaidų metu įvyko 2015 09 06 d. Su A. Genučio parama  buvo padaryta ir daroma daugiau darbų Tūbinių bažnytinio paveldo išsaugojimui: atnaujinta nukryžiuotojo skulptūra, bažnyčios Apvaizdos akis, restauruotos 4 išlikusios Šv. Kryžiaus kelio koplyčios, pradėti šventoriaus tvoros statybos darbai ir pirmieji kraštiečių inicijuoto, nugriautų kalvarijų koplyčių atstatymo projekto derinimo darbai.

 Genucio išlydetuves1 2018 08 19

Kunigo Algio Genučio išlydetuves iš Tūbinių parapijos, 2018 08 19. B. Bendiko nuotrauka


 Tūbinių krašto gyventojai ir visuomeninės organizacijos 1920-1955

Ant atminties ilgos laikų diel Viktorija Smalakiūtė 1916.11.15

"Ant atminties ilgos", Viktorija Smalakiūtė, 1916.11.15. Nuotrauka iš P. Jako rinkinio.

Tūbinių savanoris Vištartas2

Tarnyba Rusijos imperijos kariuomenėje, apie 1910-15 m. Iš I. Vištartaitės šeimos rinkinio.

Tūbinėse, Dalios Šimkevič  albumo.jpg

Iš Dalios Šimkeviči--Urbonų.jpg

 

Vestuvė Tūbinėse.jpg

Iš Elvyros Gudelienes Dapkaus Jono Kazimiero Dapkų giminės vestuvė

  Vestuvės Dapkų giminėje Jakaičių km, apie 1920-22 m. Iš Elvyros Gudelienes albumo

Petro Dapkaus vestuvės12.jpg

Petro Dapkaus ir Barboros Kovalskaitės vestuvė Jakaičių k. apie 1926m. Nuotrauka iš Bronislavos Fetingienės rinkinio.

Iš Prano Beinorio 023

Jakaičių k. gyventojo Vinco Dapkaus laidotuvės, 1936m. Nuotrauka iš P. Beinoriaus rinkinio

Vestuvės Jakų giminėje

Nuotrauka iš P. Jako rinkinio

Iš Pr. Jako Sena vestuvė

Vestuvės Jakų šeimoje. Nuotrauka iš P. Jako rinkinio.


Stanislovo Pintverio šeima

Tūbinių gyventojų Stanislovo ir Augusto Pintverių, Juozapo Žymančiaus šeimos apie 1936m. Antras iš kairės stovi kun. Pranciškus Baltrūnas(?) Nuotrauka iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio.

Iš Angeles macaitytes Katauskytės vestuvės1

Vestuvė Mykolo Katausko šeimoje. Nuotrauka iš Angelės Vilkanauskienės albumo.

Radžių šeima kairėje savo sodyboje Tūbinėse2

Radžių sodyboje Tūbinėse, 1939m.

 Iš kairės pirmas Mykolas Pronckus, šalia jo žmona Elena Radžiūtė Pronckienė su sūnumi Mykolu. Elenos sūnus Mykolas Pronckus tapo žymiu žemės ūkio specialistu, agrarinių mokslų daktaru. 1996-2004 m Mykolas Pronckus buvo LR seimo narys. Trečias sedintis su vaiku ant kelių, Elenos brolis Apolinaras Radžius. Tarp kitų atpažįstamas pirmoje eilėje pirmas iš dešinės, prie stalo sėdintis Jurgutis, vėliau žinomas kaip žymus muzikantas ir Šilalės raj. dainų švenčių organizatorius. Šalia jo, iš dešinės antras, Apolinaro Radžiaus vyriausias sūnus  Egidijus(10m). Egidijus Radžius 1929 m. gimęs Tūbinėse, vėliau tapo teatro režisieriumi. Per 30 darbo metų su Kretingos kultūros namų  dramos kolektyvu pastatė net 50 spektaklių. 2001 metais po režisieriaus mirties dramos kolektyvui suteiktas Egidijaus Radžiaus vardas

Mokytoja Elena Radžiūtė 1929 m

 Mokytoja Elena Radžiūtė Pronckienė(1903-1946). Nuotrauka iš M. Pronckaus knygelės "Gyvenimo prasmės beieškant", Vilnius, 2016m. 

1929 m. Baigusi Telšių mokytojų seminariją Elena mokytojavo įvairiose Žemaitijos mokyklose, 1945 metais Tūbinėse, palaidota Laukuvoje, kur gimnazijoje mokytojavo paskutiniaisiais gyvenimo metais.

Mokytojų sarašas 1945 m

Tūbinių mokytojų 1945 m. srašas, kur įrašyta mokytojos Elenos Pronckienės pavardė. Dokumente pateikiama ir daugiau duomenų, kiek tėvai turėjo žemės, kokius mokslus baigė, nurodyta buvusi ir dabartinė darbovietė ir pareigos. 

Elenos sesuo Albina Radžiūtė, taip pat mokytoja, mirė anksti, 1928 m. Palaidota Tūbinių kapinėse.

Jadvygos Radžiūtės Krušinskų šeima apie 1935 m

Jadvygos Radžiūtės Krušinskienės šeima, apie 1930 m. Iš Angelės Vilkanauskienės albumo.

Jadvyga Radžiūtė Krušinskienė su vyru ir Radžiūtė Tūbinių mokytoja

Krušinskų šeima. Sėdi centre Jadvyga Radžiūtė Krušinskienė su vyru ir sūnumi. Stovi J. Krušinskienės sesuo, mokytoja Elena Radžiūtė Pronckienė.  Iš Angelės Mačaitytės Vilkanauskienės albumo.

Radžiūtės Antanas Vilkanauskas Tūbinės

Tūbinių k.  gyventojų Radžių šeimos nariai: iš kairės pirma Apolinaro Radžiaus duktė Danutė , antra Vlada Radžiūtė, trečia Apolinaro Radžiaus žmona Onutė, ketvirtas Apolinaras Radžius, penkta Jadvyga Radžiūtė šešta Egidijaus Radžiaus žmona Elytė. Iš Angelės Mačaitytės Vilkanauskienės albumo

Vytautas Radžius ir Lietuva, 2010 m.jpg

Vytautas Radžius-nekrologas, 2013 m.jpg

Vytauto Radžiaus nekrologas, Amerikos lietuvių laikraštyje "Draugas", 2013m. V. Radžius palaidotas Šv Kazimiero kapinėse, Čikagoje, JAV.


Iš Pr. Jako Tūbinių choristė2Onytei Macaitei nuo draugės Elanos Pudžiuvytės1 1928 VII 6

 "Atminčiai, draugei Onytei Macaitei, Elena Pudžiuvaitė" 1928m.

Iš Pr. Jako Prisiminimui choro draugei Iš Pr. Jako Prisiminimui choro draugei Onutei Macaitei Olės Jakaičiai 1929m

Aleksandra, Olė Dabkytė, 1929 m.

"Atminčiai choro draugei, Onutei Macaitei, Olė-Silva, Jakaičiai".

Mielam broliukui K. Jakui iš Pudževytės1 Tūbiniai 1929 IV 15 Iš Pr. Jako K. Jakui iš Pudževytės Tūbiniai 1929 IV 15

Elena Pudževaitė, 1929-IV-15.

"Atminčiai mylimam broliukui Kazimierui Jakui iš E. Pudževaitės, Tūbinės".

 Nuotraukos 7 vnt iš P. Beinoriaus albumo 

Iš Pr. Jako Stasės Dapkytės Iš Pr. Jako Stasės Dapkytes 

Stasė Dapkutė, 1929m, rugpjūčio 1 d

"Atminčiai!!! Nors kartą pažvelgus prisimink mane. Brangiai Onutei iš Stasės Dapkutės", Jakaičių km.

Iš Prano B Atminčiai savo draugei P.Kavaliauskaitei3 iš S.Šimutienės kaimas Paižnio 1930 m I 20 Stasė Šimutienė

Stasė Šimutienė, kaimas Paižnys, 1930-I-20

"Atminčiai savo draugei P. Kavalskaitei"

  Tūbiniškė   

"Iš p. Kotrynos Grikšaitės, draugei Onai Macaitei: Atminčiai, geležis , akmuo pranyks, bet mano atmintis nepranyks", 1930m.

Marijona Kiupelaite1

Marijona Kiupelaitė.

Stasys Pintveris Tūbinių vargonininkas  

Stanislovas Pintveris, 1929 m.

Kilęs iš Paneročio, Tūbinių bažnyčios veikloje pradėjo dalyvauti dirbant kunigui D. Dunduliui. Vėliau apie 10 metų dirbo Tūbinių bažnyčios vargonininku. 

 Nuotrauka iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio

Jakas vyriausiasisJako užrašas ant nuotraukos S. ir J. Pintveriams1 Tūbinių miestas 1929m

Kazimieras Jakas, 1929 m.

Tūbinių bažnyčios choro giesmininkas K. Jakas, ant savo nuotraukos draugui ir choro vadovui Stanislovui Pintveriui užrašė:

"Ilgai atminčiai palieku ponams primins seną bendravimą, p. Pintveriui Stanislovui, Tūbinių miesto, nuo K. Jako, 1929 m rugsėjo 22 diena"

K. Jakas, taip pat vargonininkas S. Pintveris Tūbiniuose pasireiškė ir Lietuvos katalikiško jaunimo pavasario sąjungos (LKJS) Tūbinių kuopos veikloje. Patriotinis nusiteikimas katalikiško jaunimo tarpe atsispindi užraše ant Jono Konstantinavičiaus  nuotraukos, skirtos draugui ir bendražygiui Kazimierui Jakui.

Nuotrauka iš P. Jako rinkinio

Jonas Konstantinavičius1 1929.IV.26 LKJSJono Konstantinavičiaus laiškas 1929 IV 26

Jonas Konstantinavičius, LKJ pavasario sajungos valdybos pirmininkas ir jo ranka už rašytas tekstas:

"Atminimui! Brangus idėjų Drauge, prisiminimui jaunų dienų palieku Jums šią fotografiją iš to laiko, kada dirbome brangų idėjos katalikišką darbą drauge. Pažvelgęs šią fotografiją pamatysi mane, bet prisimink kilnių mūsų idealų svarbą.

Brangiam draugui Kaziui Jakui Tūbinių kaimo, iš draugo Jono Konstantinavičiaus, 1929-IV-26d." 

Nuotrauka iš P. Jako rinkinio

Olė Dabkytė su drauge Jakaičiai 1929mIš Pr. Jako Ilgai atminčiai Kazeliui Olė

Olė Dabkytė su drauge, 1929m.

"Ilgai atminčiai palieku tau Kazeli, iš Olės Dapkytės, Jakaičiai, 1929m. I mėn 1 d. M.M. p. K. Jakui, k. Tūbinių"

Olė Dabkytė, pradžioje buvusi knygininke, prisidėjusi prie katalikiškos spaudos platinimo, vėliau 1933 metais, buvo išrinkta pavasario Tūbinių kuopos valdybos pirmininke.

Olė su draugėmis

"Atminčiai! Paliekam atmintį mielai Onytei trejybė Olė, Stasė, Donė". Jakaičiai, 1927-VIII-18.p.O. Sirvydaitei, Payžnys. Iš  P.Beinoriaus šeimos nuotraukų rinkinio.

LKJS Tūbinių kuopa.

"Šilalės kraštas", (VII tomas, Šilalės valsčius, 2006 m)

Tūbinių pavasarininkų kuopa1 1

Tūbinių pavasarininkų kuopa2

 Pavasarininkų kuopos Valdyba 1929 gegužės 24 d

 Tūbinių Pavasario  sajungos valdyba su naująja, šventiškai papuošta vėliava. Kunigas A. Bialazaravičius  sėdi centre, 1929 m. gegužės 24 d. Nuotrauka iš P. Beinoriaus albumo

Atminčiai pavasario Tūbinių kuopa 1929m.2

 "Atminčiai, pavasario Tūbinių kuopa, 1929m gegužės 24 d. Stasei Šimutienei"Nuotraukos centre Tūbinių klebonas Aleksandras Bialazaravičius. Nuotrauka iš P. Beinoriaus albumo.  Šventės dalyviai Pavasario sąjungos aktyvas, daugelis jų  bažnyčios choro giesmininkai. Analogiškoje nuotraukoje, patalpintoje knygoje "Šilalės kraštas" užrašyta: "Tūbinių Pavasario kuopos jaunimas Vėliavos(šventinimui) prisiminti. Vladui Vaičiuliui, 1929 m iš Juzės Vaičiulytės". 

Pavasario valdyba

"Prisiminimui, Lietuvos Krikščioniško Jaunimo Pavasario sąjungos kuopos Valdyba, 1929.08.01." Iš kairės  vyrai:  Stanislovas Pintveris, Kazimieras Jakas, sėdi Jonas Konstantinavičius. Nuotrauka iš P. Beinoriaus albumo

Prisiminimui Kuopos Valdyba ir Pavasario sambūrio antspPavasario kuopos vėliavos šv. šeimininkės 1930m 

LKJS os Vėliavos šventinimo šeimininkės1 1930.11.16

Pavasario kuopos vėliavos šventinimo iškilmių šeimininkės, 1930m.  Nuotrauka iš P. Jako rinkinio 

Kazimieras Jakas ir Stasys Valauskaskairėje 1934 m

Kazimieras Jakas, ir Stasys Valauskas, 1934 m.  Nuotrauka iš P. Jako rinkinio

Ona Macaitė Jakienė

Ona Macaitė (Jakienė). Ilgametė Tūbinių bažnyčios giesmininkė ir saviveiklininkė, savo pomėgiui likusi ištikima visą gyvenimą.

Iš Prano Beinorio Paižnio

Jadzė Košaitė, 1934m. V 6d.

"Atmink! Kad radai ir mane, už tolimo ir nepalankaus kelio."

Dapkutės Olė. Brone

Iš kairės, Aleksandra(Olė), Bronė ir Stasė Dapkutės

Atmink Kad radai ir mane už tolimo ir nepalankaus kelio. Jadzė Košaitė Kaltinėnai 1934m

Stasė Stankovičiūtė(Bytautienė), apie 1930m.

Iš Prano Beinorio 044 1111

Būdvytytės iš Paižnio: kairėje Stasė (Šimutienė), dešinėje Eugenija(Beinorienė)

Vaičiuliai Tūbinės

"Atminimui, gerbiamam draugui J. Kaziukui iš Vlado Vaičiulio"

Iš Prano B Prisiminimui gerai draugei iš draugės Olės Dabkytės Jakaičiai 1936m VIII 3 MM p. St.Šimutienei Paižnis1

"Prisiminimui gerai draugei iš draugės Olės Dabkytės, Jakaičiai, 1936m-VIII-3-MM p. St.Šimutienei, Paižnis."

 1935 metais Pavasario sąjungos pirmininko pavaduotoju tapo Stasys Jackus, 1937 m. dvasios vadovu-kun. Domininkas Masiulis. 1937 ir 1938m. kuopos valdybą papildė nauji nariai: Alfonsas Padkamaris, Vladas Mockaitis, Vladas Mačaitis, Stasys Pocevičius.

Tūbinių pavasarininkų kuopa34

Tūbinių mergaičių pavasarininkių kuopa, 1938m. Kun. D. Masiulis stovi centre 6-as iš kairės.

1938m. išrinkta nauja valdyba, prisidėjo naujų narių, Pavasario Sajungos Tūbinių kuopa minėjo savo veiklos dešimtmetį. Šventėje dalyvavo 6 kuopos ir vietos mergaičių kuopa. Pašventinta nauja vėliava. Po  pamaldų vykusio iškilmingo posėdžio metu 30 kandidačių paskelbti tikraisiais nariais. Šventės pabaigoje suvaidintas 4 veiksmų vaidinimas "Ant tėvynės aukuro"

Nuotrauka iš R.Macaitės Pūdževienės, Macų šeimos rinkinio

Iš Macaitės R. vaidinimas po gegužinės

Tūbinių katalikiško jaunimo Pavasario sąjungos  šventės vaidinimo dalyviai. Vaidinimo režisierius daugeliu atvejų buvo aktyvus Tūbinių mokyklos mokytojas  A. Račkauskas.

Paskutinis Lietuvos Katalikiškos Jaunimo Pavasario sąjungos Tūbinių kuopos Valdybos Pirmininkas buvo J. Katauskis. 1939 m. sovietinė valdžia aktyvią organizacijos veiklą privertė nutraukti. 


 Jaunoji Lietuva, Tūbinių skyrius

Šiek tiek žinių apie šią jaunimo organizaciją randame laikraštyje "Jaunoji karta", Nr. 2, 1934 m.

IMG 1955


Tūbinių pučiamųjų instrumentų orkestro istorija.

J.Macas orkestro vadovas

Jonas Macas(1895-1944) Tūbinių pučiamūjų orkestro įkūrėjas ir vadovas. 

J.Maco pučiamieji Tūbinių šventėje2

 Iš kairės pirmas Pranas Kairys(1926 - 2010), antras Petras Macas, trečias Okockis(tėvas), ketvirtas orkestro vadovas Jonas Macas, Okockis (sūnus).
Aktyvus orkestro griežikas Jono brolis Petras Macas, nepriklausomybės kovų dalyvis,grojo legendinio 3-iojo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto pulko orkestre.

LR Kariuomenės pradžia su griežikais1 1921 m

 3-iasis D.L.K. Vytauto pulkas netoli Ukmergės. Priekyje pulko dūdų orkestras, 1921 m. Iš Reginos Macaitės Pudževienės, Macų šeimos nuotraukų rinkinio

Tai pirmoji P. Maco pažintis su dūdomis, kurios vėliau jį ir jo brolį Joną lydėjo visą gyvenimą.

Bendiko albumo senosios Petras Dapkus ir Žymančius

J.Maco orkestre dar  grojo Petras Dapkus(kairėje), būgną mušė Juozas Žymančius(dešinėje), taip pat Pranas Zandovas.

Jono Maco orkestras, apylinkėje buvo labai populiarus, grodavo vestuvėse, šaulių, jaunalietuvių, pavasarininkų  gegužinėse, bei Valstybinių švenčių minėjimuose, kurie vykdavo prie Vytauto Didžiojo paminklo. 

Knygoje "Tauragės apskrities dūdų orkestrai", kurią  kaip dovaną, gautą iš autoriaus, saugo Tūbinių orkestro įkūrėjo, Jono Maco anūkės Reginos Macaitės Pūdževienės šeima gyvenanti Balsių kaime, aprašomi J. Maco dukterų prisiminimai apie tėvo Jono ir brolio Petro Maco suorganizuotą pučiamūjų orkestrą ir to meto gyvenamajį laikotarpį Tūbinėse. 

(Ištrauka iš A.Batavičiaus knygos "Tauragės apskrities dūdų orkestrai")
Dūdų orkestras 33
Dūdų orkestras 2

Bendiko albumo senosios vestuves papildyta

Tūbinių J. Maco muzikantai kaimo vestuvėse, apie 1927 m

Groja Pranas Kairys(viršuje pirmas iš dešinės), pirmoje eilėje pirmas iš dešinės būgnu Juozas Žymančius , su triūba Petras Dapkus iš Jakaičių k. Vestuvės vyko Brokštėnų km. gyventojų Bendikų giminėje. Atpažįstama Kazimiera Bendikienė(1881-1952), viršuje ketvirta iš kairės), už jos Antanas Mockus, Bronė Bendikaitė Fetingienė(1909-1995) su vyru Antanu, stovi aukščiau jaunūjų poros. Antanas Fetingis su Lietuvos pasienio policijos uniforma į vestuvių šventę atvyko iš Tauragės.

Jaunieji ūkininkai

Apie jaunuosius ūkininkus knygoje "Šilalės kraštas", (VII tomas, Šilalės valsčius, 2006

Šilalės valsčius jaunieji ūkininkai1Šilalės valsčius jaunieji ūkininkai2

Bendiko albumo Dargaliai

Dargalių kaimo jaunūjų ūkininkų ratelio(JŪR) nariai per savo gaminių parodėlę, 1934 m. Nuotrauka iš A. Bendiko šeimos albumo 

Plačiau apie Dargalių JŪR informacijos pateikiama skyrelyje/ Dargalių k


Mokslai žemės ūkio mokyklose

Kuriant Nepriklausomą Lietuvą reikėjo atstatyti išdegintus, išplėštus kaimus, sugriautus miestus, statyti mokyklas, tiesti kelius, statyti tiltus, kurti savo pramonę, švietimą ir kultūrą. Reikėjo kurti naują, modernią visuomenę su nauju ūkiu ir buitimi. Tam reikėjo nemažai nagingų, išsimokslinusių įvairių sričių specialistų.

Nors Antrasis Pasaaulinis karas buvo padaręs žemės ūkiui labai daug ir gilių žaizdų, jų gydymas vyko spėriai. Tačiau norint naujai ir moderniai ūkininkauti, buvo reikalingos žemės ūkio mokymo įstaigos, kurios ruošė savus specialistus. Jau 1924 m. Dotnuvoje vietoje rusų laikais veikusios vidurinės žemės ūkio mokyklos buvo įkurta Žemės ūkio akademija. Be aukštosios žemės ūkio mokyklos, buvo kuriamos aukštesniosios specialiosios žemės ūkio mokyklos. Kad ūkininkai būtų geriau paruošti, Žemės ūkio ministerija kūrė žemesnes žemės ūkio mokyklas. Be Žemės ūkio ministerijos, žemės ūkio kultūros kėlimu rūpinosi Žemės ūkio rūmai, įkurti pačių ūkininkų ir jų organizacijų 1927 m. Lietuvos Žemės ūkio rūmai, kurdami žiemos žemės ūkio mokyklas ir organizuodami kaimo jaunuomenę į jaunųjų ūkininkų ratelius, prisidėjo prie jaunosios ūkininkų kartos paruošimo gyvenimui.

Žiemos žemės ūkio mokyklos mažai skyrėsi nuo žemės ūkio mokyklų. Skyrėsi tuo, kad žiemos žemės ūkio mokyklos kursas buvo trumpesnis. Tada gerai organizuoti jaunųjų ūkininkų rateliai buvo tik nedaugelyje šalių. Lietuvoje jaunųjų ūkininkų rateliai pradėti organizuoti 1929 m. Gerai organizuotas darbas greit davė vaisių: 1937 m. pabaigoje apie 30 000 kaimo jaunuolių jau priklausė jaunųjų ūkininkų organizacijai. Jaunieji ūkininkai buvo praktiškai ir teoriškai ruošiami ūkininkavimo darbui. Būsimi ūkininkai turėjo savo žemės sklypelius, kuriuose jie praktiškai mokėsi auginti žemės ūkio produkciją. Ūkininkų organizacija atliko ir švietėjišką darbą, turėjo savo knygynus, kooperatyvėlius, skaityklas, rengė darbo ekskursijas

Mokslo pazymėjimai1Alfonso uzrasai 1935 m 1

Žemės ūkio mokyklų baigimo dokumentai, 1934 ir  1935 metais. Paskaitų konspektų fragmentas, 1935 m.

Nemokamas mokslas Tauragės žiemos žemės ūkio mokykloje prasidėdavo spalio–lapkričio mėnesiais ir baigdavosi balandžio mėnesį. Įprastai mokslas trukdavo penkis mėnesius. Daugiausia ją lankydavo atitarnavę karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje ir sugrįžę į savo sodžius ūkininkų vaikai, jau kiek išmanantys žemės ūkio reikalus. Į mokyklą priimdavo ne jaunesnius nei 17 metų ir baigusius bent pradžios mokyklą, mokančius rašyti ir skaityti. Mokykloje, be teorinių žinių, kursantai atlikdavo praktinius darbus.

Baigusiems Žiemos žemės ūkio mokyklą buvo išduodami Švietimo ministerijos patvirtinti pažymėjimai. Geriausiai baigusiems buvo skiriamos Žemės ūkio rūmų dovanos. Ūkininkai ar būsimieji ūkininkai, baigę Žiemos žemės ūkio mokyklą, turėjo atitinkamą statusą ir į juos buvo žiūrima kaip į perspektyvius, moderniai dirbančius ūkininkus. 

Švietėjišką darbą papildė Žemės ūkio rūmų leidžiama ūkininkų pamėgta literatūra. 

Is Aliaus pask. tevisk gfh

Kauno ŽŪ mokyklos kursantai studijuoja  ŽŪ rūmų leidžiamą literatūrą. Kursantas  A. Bendikas sėdi centre, 1935-birželis.

Mėgstamiausias buvo savaitinis laikraštis „Ūkininko patarėjas“, 1937–1938 metais turėjęs apie 80 000 skaitytojų. Jauniesiems ūkininkams buvo leidžiamas laikraštis „Jaunasis ūkininkas“, kaimo moterims – „Šeimininkė“, smulkioms ūkio šakoms – „Sodas ir daržas“, žemės ūkio specialistams ir pažangiems ūkininkams – „Žemės ūkis“, „Sodžiaus menas“ ir kiti leidiniai.

Kursai ŽŪR Kaune1935 m1

Kursantai prie Žemės Ūkio mokyklos bandymų stoties inspektų. A. Bendikas sėdi ant kėdžių iš kairės antras, 1935m

Alfonso mokslai Kaune1

Alfonsas tarp kursantų viršuje trečias iš dešinės, 1935m.

Išsaugotas  ŽŪ mokyklos paskaitų konspektas, kuriame rašoma kaip prižiūrėti medelyną ir bites. Jis gali būti aktualus ir šių laikų sodininkams.

Tauragės agronomai

Tauragės žiemos žemės ūkio mokyklos pirmoji laida su mokytojais ir egzaminuotojais, 1932 m. kovo 26 d. Nuotrauka iš E. Mažrimo straipsnio "Pirmosios Lietuvos Respublikos amatų ir kitos mokymo įstaigos Tauragėje"

Agronomas, vėliau dirbęs Šilalėje ir 1934m. spalio 30d. lankęsis Dargalių jaunūjų ūkininkų šventėje, antroje eilėje septintas iš kairės.

Siuvimo amatas

Beveik kiekvienas kaimas ar miestelis turėjo savo siuvėją, buvo ir keliaujančių siuvėjų. Iš šių siuvėjų retas kuris turėjo siuvimo mašiną – siūdavo rankomis. Tarp siuvėjų, išmanančių amatą, buvo „pašauktų“, garsių ir mažiau išmanančių. Tarpukario metais tradiciškai siuvėjo amato mokėsi, būdami gizeliais, pas siuvimo meistrus. Žinoma, kad Tauragėje pirmoji siuvimo amato ėmėsi mokyti Tauragės mergaičių amatų-ruošos mokykla.  Lankyti kursus turėjo teisę tik baigę bent pradžios mokyklą ir moką šiek tiek siūti.

IMG 0048

Iškaboje rašoma: "Neapmokami kirpimo, siuvimo ir išsiuvinėjimo kursai" Kursus Tauragėje organizavo firma "Singer". Brokštėnų kaimo gyventoja Bronislava Bendikaitė prie siuvamos mašinos antra iš kairės. Liudviko Fetingio gyvenančio Lenkijoje šeimos nuotrauka, apie 1926m.

  Macai senūjų Tūbinių siuvėjai1 

 "Nuo draugės draugėms" užrašas nuotraukoje, kuri išsaugota Macų sodyboje, Tūbinių kaimo pakraštyje. Nuotrauka iš R. Macaitės Pudževienės, Macų šeimos rinkinio.

Prie siuvimo mašinos sėdinti siuvėja, Onos Macaitės Jakienės uošvienė, Kazimiero Jako mama. Siuvimo amatas Jakų, taip pat Macų giminėje nuo senų laikų. Onos brolis Jonas Macas, žymus tarpukario muzikantas, ne tik mėgo groti, buvo ir žinomas kaip vienas gabiausių apylinkės kraučių(siuvėjų).

Dajoro siuvykla 1

Siuvykla Paneročio kaime Stasio Dajoro sodyboje, apie 1946 m. Iš B. Dajoraitės nuotraukų rinkinio

Iš kairės pirmas Stasys Dajoras, šalia prie pirmos siuvimo mašinos žmona Stasė Noreikaitė Dajorienė, prie kitos mašinos Bronė Vilkanauskaitė(Peleckienė), stovėdama rankomis siuva giminaitė gimnazistė, šalia Dajoro siuvėja mokinė.

Kirpimo kursai.jpg

Kirpimo siuvimo pamokos

Siuvimo amatas Tūbinėse.jpg

Iš Dalios Šimkev. albumo

Zofija su mamos mašina

Siuvėja Elena Kauliūtė, Pajerubinio km. siuvo ne tik didelei savo giminei, bet ir aplinkiniams kaimynams.


Tūbinių krašto savanoriai, LR kariuomenės kūrėjai

Antrojo Lietuvos ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus 1918 m. gruodžio 27 d. atsišaukimas į Lietuvos piliečius raginantis ginklu ginti tėvynę

Antrojo Lietuvos ministro pirmininko – Mykolo Sleževičiaus – 1918 m. gruodžio 27 d. atsišaukimas į Lietuvos piliečius, raginantis ginklu ginti tėvynę. Laikraščio „Lietuvos aidas“ fragmentas. Į nepriklausomybės kovas 1918-1922m. turimais duomenimis įsijungė 7 Tūbinių parapijos gyventojai. Tarp jų net 5 savanoriai iš Tūbinių parapijos, Kalniškių kaimo.

Tūbinių krašto savanoriai, sv.jpg

Tūbinių krašto savanoriai

Tūbinių krašto savanorių apdovanotūjų sarašas, sudarytas pagal "Versmės" leidyklos surinktą medžiagą, paskelbtą 2010 m. Jis dar nėra galūtinis. Vienas labiausiai kovose pasižymėjęs Tūbinių krašto  savanorisapdovanotas Vyties kryžiumi, Kalniškių k. gyventojas Antanas Petrokas(1897-1959). LR kariuomenės 4-ojo pėst. L.K. Mindaugo pulko savanorio A. Petroko pavardė paskelbta apdovanotūjų saraše 1938 m laikraščio "Karys" Nr.46, švenčiant Lietuvos Nepriklausomos respublikos 20-ąsias metines.   

 Vyties Kryžiaus kavalierius Antanas Petrokas 1930m  

LR Nepriklausomybės kovų savanoris Antanas  Petrokas, 1919m.

V. Kavaliausko knygoje "Lietuvos Karžygiai" rašoma:

   Antanas Petrokas Lietuvos karžygiai12 1  Knygos viršelis 4 tomas P raidė 

   Antanas Petrokas Šaulys1934m  Vyties kryžius 11 Medalis savanorio kūrėjo11 Medalis LR 10 m. jubiliejui11

Vyties kryžiaus kavalierius Antanas Petrokas ir jo apdovanojimai, 1934 m.

Vlada Sakalauskienė didžiuojasi išsaugojusi savo tėvo LR Savanorio kūrėjo apdovanojimus ir dalį dokumentų1

Antano Petroko dukra, Vladislava Sankalienė(g. 1926 m.), gyvenanti Šilalėje, pokario metais patyrusi nežmoniškus NKVD tardymus ir smurtą , džiaugiasi laisva Lietuva ir didžiuojasi iki šių dienų išsaugojusi visus savo tėvui skirtus LR Valstybės apdovanojimus: Vyties Kryžių, Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo medalį, LR 1918-1928 m. Nepriklausomybės medalį ir daugumą dokumentų.

  Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo medalis Nepriklausomybes medalio liūdijimas

Savanoriais kūrėjais pripažinti ir medaliais be A. Petroko dar apdovanoti: iš Tūbinių Rapolas Jurevičius, iš Kalniškių km. gyventojai Bernardas Gajauskis, Kazys Martinkus, Aleksas Balsys ir Stasys Vidmantas, Juozas Novickis. Iš Paakmenio km. Valerijonas Sankalas. Iš Girvainių km. Jonas Nevardauskas. Iš Gulbių km. Jonas Sakalauskas. Iš tolimesnių apylinkių-Rugienių km. Juozas Vilkanauskas ir  Juozas Vaišvila Rauško km. Savanoriams įgijusiems savanorio kūrėjo statusą, valstybė neatlygintinai skyrė žemės sklypus, numatė eilę kitų lengvatų.

KARIŠKIAMS ŽEME APRŪPINTI ĮSTATYMASKalniškių valda-polivarkas-Leonardopolio dvaras.jpg

KARIŠKIAMS ŽEME APRŪPINTI ĮSTATYMAS. Ypač šis įstatymas buvo aktualus Tūbinių parapijos, net  penkiems Kalniškių k  gyventojams, Lietuvos laisvės gynėjams savanoriams. Jiems buvo išdalyta didelė dalis Kalniškiuose buvusio, Leonardopolio polivarko žemių.

Lankausko Aruno Kalniškių 007vnxdghfg

Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės kovų savanorio, Kalniškių kaimo gyventojo laidotuvės Kaltinėnų kapinėse. Nuotrauka iš Arūno Lankausko rinkinio.

Atminimui Petro Macaus Stasiui Jackevičiui Kiaukų majaus mėn. 20d

Tūbinių kaimo gyventojas Petras Macas,  3-jo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto kariuomenės pulko šauktinis. "Atminimui Petro Macaus, Stasiui Jackevičiui iš Kiaukų, 1921 m." Iš Reginos Macaitės Pudževienės, Macų šeimos nuotraukų rinkinio.

Išsaugojęs savo nuotrauką dedikuotą draugui, P. Macas, grįždamas iš tarnybos į gimtus namus parsivežė jų  daugiau.

Tarnyba Nepriklausomai Lietuvai1

 Petro Maco tarnybos draugai,  3-iojo D.L.K. Vytauto pulko šauliai Janek Šidlo ir Kolia Savilov, 1921m. kovo 19 d.

Spėjama, kad nuotarka daryta šalia fronto linijos netoli Žaslių. Iš Reginos Pudževienės, Macų šeimos nuotraukų rinkinio 

K 

Vyskupo Pranciškaus Karevičiaus atvykimas į Ukmergę, 1922m. Iškilmingame vyskupo sutikimo garbės sargyboje 3-iasis D. L. K.  Vytauto pulkas.

 "Macui Petrui prisiminti ir kitų muzikantų, 1922 m. lapkričio. Čia kada Vyskupas atvažiavo į Ukmergie, šitas paveikslas tada nuymtas, 3 p. D. L. K. Vytauto pulko komanda grižikų". Iš Reginos Macaitės Pudževienės, Macų šeimos nuotraukų rinkinio 

LR kariuomenės pradžia mokymo kursas 1920 m

1920-ųjų vasario 1-ąją, buvo pradėtas formuoti 1–asis parubežinis (pasienio) pulkas. Jo vadu paskirtas plk. ltn. Petras Kubiliūnas. Vinjetės centre patalpintos nuotraukos apačioje dar įskaitomas užrašas "Petras Kubiliūnas".  Pulko kariškių portretai atvaizduoti atstatomos Nepriklausomos Lietuvos žemėlapio fone, matomi pasienio stulpai,  Klaipėdos ir Šilutės miestai, užrašyta data, 1920 m. Iš Reginos Macaitės Pudževienės, Macų šeimos nuotraukų rinkinio.

Iš Vištartaitės kaiminkos Tarnyboje2 

S. Vištartas. Iš I. Vištartaitės šeimos rinkinio.


Šaulių sąjunga. Tūbinių šaulių būrys.

Apie šaulius Šilalės krašte ir Tūbinių šaulių būrį knygoje "Šilalės kraštas", (VII tomas, Šilalės valsčius, 2006 m)

Šilalės valsčius visuomenines org 1 22Šilalės valsčius visuomenines org2

Tūbinių šauliai1 1Tūbinių šauliai2 

Tarpukariu Tūbinių šauliai daugiausia buvo laisvės kovų savanoriai, buvę LR kariuomenės šauktiniai, taip pat mokytojai, labai prisidėdavo čia dirbę Tūbinių bažnyčios kunigai, visa aktyvioji bendruomenės dalis. Todėl veikla buvo labai efektyvi, organizuojama daug renginių parapijos gyventojų tarpe, vyko bendravimas su jaunimu ir mokykla.

Ona Vilkanauskienė su broliu ir draugėmis

Pasibuvimas Tūbinėse po atlaidų. Pirmas iš kairės su LR kario unforma Stasys Vilkanauskas, sėdi pirma iš dešinės  jo sesuo Ona Vilkanauskaitė su Ole Dabkyte centre ir kt. draugėmis, 1930 m. Nuotrauka iš Albinos Vilkanauskaitės Jokubauskienės  rinkinio

Tūbinių svečiai kariškiai

Po atlaidų pievelėje poilsiauja LR kairiuomenės puskarininkio Feliksas Noreikos šeima(kairėje), žmona Stase Lebrikaite ir dukra Margarita. Šalia draugų šeima(?), vyras su LR policininko uniforma, apie 1940m. Nuotrauka iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio.

Iš Urbučio Šilinskio mokykla

Tūbinių mokyklos mokiniai prie mokyklos, kuri buvo įrengta nuomuojamame Z. Jauniaus gyvenamajame name, apie 1939m.

Tarp mokinių stovi uniformuotas šaulys, galbūt Z. Jaunius. Šauliai mokytojo Z. Jauniaus iniciatyva mokykloje įrengė skaityklą, rūpinosi knygomis ir laikraščiais. Ant mokyklos pastato užkabinta lentelė pažymi, kad čia įsikūręs ir Tūbinių šaulių štabas.

Šauliai buvo ir  Tūbinių paminklo statybos organizatoriai, vėliau padėję jį prižiūrėti. Aktyviausias čia taip pat buvo mokytojas ir muzikantas Zigmas Jaunius. Paminklas buvo pastatytasLietuvos kunigakščio Vytauto Didžiojo garbei 1929-30 m. Projektuojant ir statant paminklą talkino dievdirbys ir kryžių meistras Jeronimas Jasūdas iš Kiaukų. Vėliau prie paminklo vykusių iškilmingų Valstybinių švenčių progomis šauiliai priimdavo ištikimybės priesaikas.

Šaulių būrys Tūbinėse

Tūbinių Šauliai būrys prie Tūbinių paminklo, 1938-ieji m. Nuotrauka iš  V. Katausko šeimos rinkinio.

Nuotraukoje stovi: iš kairės antras Pranas Dapkus, šalia su LR Valstybiniais apdovanojimais Antanas Petrokas, penkta iš kairės Stasė Trijonytė Račkauskienė, už jos stovi broliai Jonas ir Antanas Trijoniai. Antras iš dešinės stovi Povilas Stulga, trečias Zigmas Jaunius(?), už jo, aukščiau prie medžio stovi Stanislovas Pintveris. Sėdi iš kairės: Kazimieras Bagdonas, Pensavas, J. Katauskas, Dominikas Petkus, Antanas Noreika.

Iškilmingi priesaikos žodžiai, kuriuos tarė stojantieji į šaulių būrį 1938 m. prisaikdinant šauliui, kunigui Stasiui Aužbikavičius skambėjo:

"Aš ...(vardas pavardė), tvirta valia ir visa siela prižadu ginti, ligi būsiu gyvas, Tėvynės Lietuvos nepriklausomybę, naikinti priešininkus visomis karo priemonemis ir nesiliauti kovojus, kol bent vienas priešininkas bus Lietuvos žemėje."
(Iš Virginijaus Jocio ir Povilo Kriščiūno knygos "Laukuva", I dalies.)
Lietuvos šaulių sąjunga(LŠS)-"savanoriška karinė nepolitinė organizacija, įkurta 1919 metais birželio 7 d. Jos tikslas-kovoti dėl Lietuvos laisvės ir ją saugoti". Sąjungos šūkis-"Nepriklausomai Lietuvai"(ten pat).

Šaulio liūdijimasSavanoris Šaulys Antanas Petrokas11

Lietuvos Respublikos kariuomenės savanorio Antano Petroko Šaulio liūdijimas. Dokumentą daugybę metų, rizikuodama būti suimta, saugojo dukra Vladislava Sakalauskienė.

Antano Petroko istorija pagal LVIA duomenis2

Ištrauka iš V. Kavaliausko knygos  apie Nepriklausomybės kovose pasižymėjusius kovotojus, Vyčio Kryžiaus  kavalierus "Lietuvos Karžygiai".
Bagdonas Kazys-Ūdra-Lukštas1.jpg
Tūbinių k gyventojas, buv. šaulių būrio valdybos pirmininkas, pokario pasipriešinimo sovietams kovotojų sarašuose.

Šaulių organizacijos prieš karą išleistuose "Trimito" laikraščiuose galime rasti trumpų pranešimų ir apie Tūbinių šaulius.

Šauliai Tūbinėse Šauliai Tūbinese sporto svente2

Šauliai Tūbinese Šauliai Tūbinėse mirė Petras Vištartas1 

 Prie  Tūbinių paminklo, vykdavo Valstybinių švenčių paminėjimai, kviesdamas į šventę grojo pučiamūjų orkestras, keldamas susirinkusiems iškilmių nuotaiką. Vieta prie paminklo buvo populiari ir įsiamžinimui nuotraukose įvairiomis progomis. Išlikę tik keletas nuotraukų kuriose matomas senasis Tūbinių paminklas ir jo aplinka prieš jį nugriaunant 1964-aisiais metais. 

Is Liudos 2015 04 17 017

Tūbinių moksleiviai 1939-aisiais metais baigę pradinę mokyklą. Nuotrauka Iš L.Vismantaitės albumo.

"Mokiniai po baigiamojo egzamino, prie Tūbinių karių paminklo"

Užrašas byloja kad Tūbinių Vytauto Didžiojo paminklas tarp gyventojų dar buvo vadinamas karių paminklu. Galbūt dėl to kad jis simbolizavo visų laisvės kovų atminimą, ir dėl viename jo šlaite buvusių išlietų sukryžiuotų ginklų. Pirmoje eilėje iš dešinės  Brazauskaitė, antra Adelija Kauliūtė(Iš Kiaukų), trečia Viktorija Petkutė, penkta Marytė Pintverytė(Knyzelienė), šešta  Ieva Navickaitė. Viršutinėje eilėje ketvirta iš kairės Bronislava Kairytė (Urbutienė). 

Kunigo  D. Masiulio redaguojamame "Tūbinių parapijos" leidinuke, 1939m. birželio mėn kronikoje apie šį mokyklos įvykį parašyta: 

Tūbinių parapija. Kronikoje mokykla1


Paminklas Tūbinėse

Tūbiniškiai prie paminklo apie 1955 m. Nuotrauka iš Onos Jurgutytės Norvaišienės albumo.

Lietuvos laisves kovų didvyriams Tūbinės Aliukas prie paminklo Alfonsas prie paminklo3 1962 m

  Zigmas Dapkus iš Jakaičių km. Aloyzas ir Alfonsas Bendikai prie Tūbinių paminklo apie 1958 m.

Prie Tūbinių paminklo1

Tūbinėse. Iš M. Juškytės Petrauskienės albumo

Tai galbūt paskutinės žinomos nuotraukos, kur dar matomas senasis Tūbinių paminklas, prieš jį nugriaunant 1964-aisiais. Sovietmečiu niekieno neprižiūrimo paminklo būklė  apgailetina, tvora apgriuvusi,  "Statant socializmą", tautos istorija ir jos simboliai, buvo visaip menkinami, patriotinės organizacijos, kurios paminklu rūpinosi prieš karą, atėjus sovietams buvo išvaikytos, dauguma jų vadovų ir narių atsidūrė Sibire, galop prasidėjo griovimo vajus.

Amžiumi vyriausias Tūbinių kaimo gyventojas šaulio Juozo Knyzelio sūnus Aloyzas (g. 1933 m), pasidalinęs prisiminimais, nuotraukoje, kur šauliai stovi prie paminklo, be kitų šaulių atpažino savo uošvį, Stanislovą Pintverį. Aloyzas kartu su žmona Maryte pasidžiaugė, kad yra žmonių neabejingų savo kaimo ir krašto istorijai, kad dedamos pastangos atitaisyti buvusios santvarkos žmonėms padarytą skriaudą ir atstatyti paminklą. Jis taip pat papasakojo, kad paminklą šefavo  Tūbinių aktyvas: Šauliai, Pavasarininkai ir Jaunalietuviai. Pavasarininkų sueigose Stanislovas Pintveris taip pat suspėdavo dalyvauti. Kiekviena  šių organizacijų prižiūrėjo po  dalį paminklo teritorijos.

Pasibaigus sovietiniam laikotarpiui ir  Lietuvai vėl atgavus Nepriklausomybę, Tūbinių bendruomenės ir kraštiečių iniciatyvos dėka, prisidedant Šilalės savivaldybei, paminklas Vytautui Didžiajam, dar vadinamas Nepriklausomybės arba karių paminklu, stovėjęs Tūbinėse nuo 1930 iki 1964 m., atstatytas 2015 m..

 Atstatyto paminklo atidengimo iškilmėse 2015 m. rugsėjo 6d dalyvavo mažiausiai penki buvusių šaulių vaikai, dar daugiau anūkų ir proanūkių, tame tarpe ir palikuonys tų šaulių, kurie nupaveiksluoti  pateiktoje nuotraukoje prie paminklo. Tai Kiaukų kaimo gyventojo Antano Noreikos sūnus Juozas, atvykęs iš Natkiškių kaimo, Stanislovo Pintverio dukros Salomėja ir Marytė, Jono Katausko, Alfonso Bendiko artimieji. Būtent priklausymas šiai organizacijai buvo  pretekstas  daugumą šaulių išsiūsti į Sibiro ir Tolimūjų Rytų lagerius, kur teko patirti nežmoniškus išbandymus, ir tik tikėjimo ir stiprios valios pastangomis išsaugoti gyvybę.


Tarnyba LR kariuomenėje.

Antanas Vilkanauskas Vilakaviškyje 1928m

Iškilminga LR. kario priesaika Marijampolėje, 1930m. Rikiuotėje kariuomenės šauktinis iš Girininkų k. Stasys Vilkanauskas. Iš St. Vilkanauskaitės Deksnienės nuotraukų rinkinio

Vilkanauskas Stasys2

Stasys Vilkanauskas, Girininkų km.~1930m.

Feliksas karininkas centre
Nuotraukoje Lietuvos kariuomenės 9-oji  karių kuopa Tauragėje, 1938 m. Kuopos vadas Feliksas Noreika sėdi pirmoje eilėje centre. Nuotraukos iš Vlado Noreikos šeimos albumo

Feliksas Noreika užaugo 6 vaikų Petro Noreikos ir Teodoros Daukilaitės Noreikienės, šeimoje Kiaukų kaime. Prisiekęs Lietuvos patriotas nuėjo neeilinį kaimo vaiko, Lietuvos kariuomenės puskarininkio ir karo metų emigranto gyvenimo kelią.

FFeliksNordeika Feliksas Antanui Vilkanauskiui

Feliksas Noreika(1910-1983), Tauragė, 1936-IX-4. Nuotrauka dedikuota draugui Antanui Vilkanauskui iš Girininkų km. Iš Albinos Vilkanauskaitės Jokubauskienės nuotraukų rinkinio.

Feliksas Noreika ir Vilkanauskas Antanas  

Feliksas Noreika ir Antanas Vilkanauskas švenčia Naujuosius metus. Iš Aldonos Vilkanauskaitės Žilienės nuotraukų albumo.

Feliksas su draugu3

Nuotraukos iš Vlado Noreikos šeimos albumo.

 Vladas Noreikakairėje su draugu
Vladas Noreika(Felikso brolis) nuotraukoje kairėje, su Antanu Vilkanausku, apie 1936 m. 
Iš Vlado Noreikos šeimos nuotraukų rinkinio.

Iš Prano B1 mielam broliui A. Būdvyčiui iš brolio J.Būdvyčio Džiaugėnai Kaunas

"Mielam broliui A. Būdvyčiui, Paižnio k. iš brolio J. Būdvyčio. Džiaugėnai" Iš Prano Beinoriaus nuotraukų rinkinio.

Stasys Kllapatauskis

Stasys Klapatauskis, Tūbinių km. Nuotrauka iš Stasės Tvaronavičienės nuotraukų rinkinio.

Iš Vlado Montrimo Kareivis su apdovanojimais2

Vyr. puskarininkis N. Prišmantas, Marijampolė, 1938 m. Iš Vlado Montrimo nuotraukų rinkinio

Apdovanojimai: iš kairės DLK Gedimino ordino medalis, antras -Nepriklausomybės medalis.Tarnyba vyko sunkiųjų kulkosvaidžių kuopoje, greičiausiai Vytenio pulke. Nuotrauka siūsta iš Marijampolės į Tūbines"Mylimai panelei Juzytei"

Gečas Juozas. 1937m.jpg

Gečas Juozas, 1937m

Jonas Trijonis kiaukų km

Jonas Trijonis iš Kiaukų km. Nuotrauka iš Albinos Vilkanauskaitės Jokubauskienės  rinkinio

"Skiriu Elei Astrauskaitei, 1940m.X men 9d."

Iš Vištartaitės S. Vištartas

Stasys Vištartas, Tūbinių km. apie 1930m. Iš I. Vištartaitės nuotraukų rinkinio.

Jonas Dapkus Jakaičių km

Jonas Dapkus, Jakaičių km. apie 1930 m

iš Albino Lulošiaus 005hgjkhjkhyu

Tūbiniškio Jono Lukošiaus iš Tūbinių km. prisiminimas iš karo tarnybos, 1940 m. Nuotrauka iš Albino Lukošiaus nuotraukų rinkinio

S.Mikalauskas

S. Mikalauskas ,1940 m. Nuotrauka iš Albinos Vilkanauskaitės Jokubauskienės  rinkinio. " Vieni rašo įgyti garbės, kiti dėl mados, o aš rašau dėl atminties amžinos, 1940 m."

Jonas Normantas, nuo 1932m LR kariuomenės karo kapelionas111.jpg

Kunigas Jonas Normantas(1895-1920-1960). Iš Jadvygos Gudauskaitės Šemeklienės albumo.

Kun. Jonas Normantas nuo 1932m LR kariuomenės kapelionas. Antrosios bolševikų okupacijos metais nuteistas 10 metų, bet po 5 m paleistas. Nuo 1960m. Kelmės altarista, kur mirė 1960-12-29d.

Alfonso tarnyba Kaune

 Alfonsas Bendikas, Brokštėnų km.,~1935 m.

A.Trijonis1A.Trijonis1 2

"Atminčiai, geležis ir akmuo su laiku pranyks, bet mano atmintis per amžius nepranyks!" K. Jakui nuo draugo A. Trijonio, Tūbiniai,  1928.11.15. Nuotrauka iš P. Jako rinkinio

Antanas Vilkanauskas

Antanas Vilkanauskas, 1928 m. Iš Stasės Vilkanauskaitės Deksnienės nuotraukų rinkinio

Pipiras Jonas 11

Jonas Pipiras.

Juozas Knyzelis Šaulys11 Šaulys Juozas Knyzelis ant arklio.jpg

Juozas Knyzelis, kavaleristas, apie 1923m.

Šauliai prie Puntuko akmens apie 1930 35 m. J. Knyzelis ant arklio centre122

LR kariuomenės kavaleristų būrys prie Puntuko akmens pratybose netoli Anykščių, apie 1923 m.

Tūbiniškis J. Knyzelis ant arklio centre. Nuotraukoje Puntuko akmuo dar be Dariaus ir Girėno atvaizdų. Bareljefas lakūnams Atlanto nugalėtojams buvo iškaltas karo metu, 1943m.

Stasys Dajoras tarnyboje2 Stasys Dajoras Trečiojo Artilerijos Pulko trečios baterijos eilinis

Stasys Dajoras Trečiojo Artilerijos Pulko, trečios baterijos eilinis, 1932 m. Nuotrauka iš Birutės Dajoraitės nuotraukų rinkinio.

Stasys Dajoras tarnyboje

"Atmintis kariuomenės, jodinėjimas arkliu Josiu. Viena graži diena, po pamaldų, Kaune Šančiuose, 1932-XI-13 dienoje. Nuotrauka iš Birutės Dajoraitės nuotraukų rinkinio.

Iš Vištartaitės kaiminkos S. Vištarto tarnyba

Tūbiniškio S. Vištarto tarnyba

Justinas Peciukaitis1

Justinas Pečiukaitis tarnyboje, 1938m. Nuotrauka iš Aurimo Pečiukaičio albumo.

Pirmoji ugnies būrio arklidė Justino Pečiukaičio Tarnyba 1938m. spalio 17 d

Pirmoji ugnies būrio arklidė, 1938m. spalio 17 d. Nuotrauka iš Aurimo Pečiukaičio albumo

 Tarnyba Panemunės kareivinėse, Kaunas, 1927m.

Rūkyti griežtai draudžiama

"Vienybe kariuomenės pagrindas". Nuotrauka iš St. Paškevičiaus rinkinio

"Tik gerai apmokintas karys baisus yra priešui".

Poilsis kareivinėse Panemunėje

"Nepergalėtas tas kuris garbingai žuvo kovoje","Saugokitės tinginio kaip kokio maro jūsų kūnui ir sielai", "Kario pareiga ginti Tėvynę", "Garbinga mirtis dėl Tėvynės laisvės". Nuotrauka iš St. Paškevičiaus rinkinio

Kariškoje virtuvėje

Raportas virtuvėje. Nuotrauka iš St. Paškevičiaus rinkinio

Iškilminga rikiuotė

Iškilminga rikiuotė

Fotografija M.Šuro1 Šančiai Juozapavičiaus pr. 55

Artileristai Kaune, 1927m. 

Justinas Peciukaitis 1 mas is kaires

Kariai žygyje, Justinas Pečiukaitis 1-mas is kaires. Nuotrauka iš Aurimo Pečiukaičio albumo

Justino Pečiukaičio Tarnyba

Prie smetoniško alaus kartu su draugais. J. Pečiukaitis trečias iš dešinės. Nuotrauka iš Aurimo Pečiukaičio albumo.

I masis husarų pulkas 1

Pirmojo husarų, Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilo pulko kariai Kaune, Radvilėnų gatvėje. Šiame pulke tarnavo ir Tūbinių krašto jaunimo.


 Kalvė kariuomenėje

Arklių kaustymas Lietuvos kariuomenės pulko kalvėje. Nuotrauka Tauragės istorijos muziejaus fondo.

 Vystarto tarnyba 

Baigusio tarnybą Lietuvos kariuomenėje pažymejimas išduotas Broniui Vištartui, Balsių km.

Atsargos kario Dilinsko liūdij LR karys Dilinskas 11

Lietuvos kariuomenės atsargos Karys Dilinskas ir jo Atsargos kario LIŪDIJIMAS, 1938m.

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje nebuvo lengva. Liūdijime, kurį savo palikuonims išsaugojo Lietuvos patrijotas, buvęs karys Steponas Dilinskas, randame griežtas karinės prievolės vykdymo salygas, galiojusias Nepriklausomoje Lietuvoje.


Skrydis per Atlantą sukrėtęs Lietuvą

Didelį poveikį patriotiniam pakilimui Lietuvoje padarė didvyriškas S.Dariaus ir S.Girėno skrydis per Atlanto vandenyną vienmotoriu lėktuvu "Lithuanica" iš Jungtinių Valstijų į Lietuvą 1933 metais.

Abejingų šiam lakūnų žygiui nebuvo tiek Amerikoje, kur buvo įsikūrę šimtai tūkstančių lietuvių, tiek visoje Lietuvoje, o ypač Šilalės krašte, iš kur buvo kilę abu lakūnai.  Visi Lietuvoje ir lietuviai Amerikoje sekė lakūnų pasiruošimą, kelionei aukojo pinigus ir 1933 metų liepos 16 dieną, pavojingai pakrautas lėktuvas iš Niujorko Kenedžio aerouosto, pakilo tolimam skrydžiui į išsvajotą Lietuvą.

Vėliau tie, kurie išlydėjo lakūnus į tėvynę, rašys ir skelbs, jog visam laikui įsiminė jų veidus, kuriuose atsispindėjo vyriška valia, padiktavusi tvirtą sprendimą – įveikti Atlanto platybes.

.Darius ir Girenas pries skrydį Dariaus Gireno Lituanica

Kraštiečiai Steponas Darius ir Stasys Girėnas Amerikoje, prie savo lėktuvo. Kitoje nuotraukoje "Lithuanica" virš Niujorko. St. Darius ir S. Girėnas ruošiasi tolimam skrydžiui į Lietuvą.

Pasaulio spauda plačiai rašė apie “Lituanicos” startą, pripažindama jį rizikingiausiu ir drąsiausiu pakilimu transatlantinių lėktuvų istorijoje:

“Lituanicos” variklis didina sūkius, propeleris suaimanuoja skardžiu, kurtinančiu garsu, oro sūkuriai virpina lėktuvo liemens drobę. Stiklo langelis dar atidarytas, greta sėdintys pilotai atsigręžia į stovinčiuosius prie lėktuvo ir kilstelėdami rankas atsisveikina. "

 Meilė Lietuvai, savo tautai paskatino juos ryžtis labai pavojingam skrydžiui. Jį skyrė būsimoms kartoms, oreivystės ateičiai. Jau kitą dieną Kaune, Aleksoto oro uoste, didvyrių  laukė apie 25 tūkstančiai žmonių. Kraštiečių lakūnų  su bendraminčiais Kaune laukė Alfonsas Bendikas iš Brokštėnų, vėliau ne kartą pasidalijęs savo prisiminimais. Jam, kaip ir kitiems emigrantų vaikams, ypač rūpėjo, kad didvyriškas žygis į Lietuvą būtų sėkmingas. Jo tėvai, brolis Jonas, daugelis draugų ir kaimynų daugelį metų gyveno ir dirbo Amerikoje kaip ir Stasys Girėnas iš Vytogalos kaimo, ar Steponas Darius iš gretimo Klaipedos rajono. Simbolinėje pašto siuntoje, kurį lakūnai skraidino į Lietuvą, buvo net 700-tai emigrantų laiškų artimiesiems Lietuvoje. Emigracijos išardytos šeimos svajojo, kad nutiesus oro tiltą iš Amerikos į Lietuvą, ryšys su artimaisiais taps lengvesnis. 

Pagal pasakojimus, aerodromo prieeigose Kaune susirinkusi didžiulė minia sustingusi išstovėjo visą naktį. Nerimą kėlė tai, kad orai pasidarė labai prasti. Iš Niujorko pakilusių bičiulių belaukiant Kauno Aleksoto oro uoste prasidėjo tikra audra, dangų raižė žaibai. Tačiau ilga nerimo naktis baigėsi  lėktuvo taip ir nesulaukus. Miniai pradėjus skirstytis, džiaugsmo nuotaikos virto ašaromis, visus apėmė slegiantys jausmai ir nelaimės nuojauta.

Tik kiek vėliau gauta tragiška žinia: Lietuviai lakūnai S.Darius ir S.Girėnas lėktuvu „Lituanica“ žuvo dabartinėje Lenkijos teritorijoje, prie Pščelniko kaimo.

Dariaus ir Gireno pašto kvitas

Oro paštas, kurio lydraštyje savo ranka pasirašė patys lakūnai, nepasiekė savo tikslo. Vieni pirmųjų istorijoje įveikę Atlanto vandenyną, lakūnai žuvo likus apie 775 km ir vos trims valandoms skrydžio iki išsvajoto tikslo.

Dariaus Girėno lėktuvo kritimo vietoje 1933m. liepa

Liepos 19-osios popietę Kauno aerodromą užtvindė kur kas gausesnė minia, negu naktį laukiant “Lituanicos”. Kai tik didysis lėktuvas, lydimas eskorto, pradėjo sukti ratą aplink  Kauno miestą, sugaudė fabrikų sirenos, suskambo visų bažnyčių varpai... Žmonių širdys virpėjo skausmu. Retas kuris galėjo sulaikyti ašaras: dviejų taurių narsuolių tragedija dabar pavirto visos tautos tragedija.

Dariaus ir Gireno laidotuvės Kaune

Stepono Dariaus ir Stasio Girėno laidotuvės, Kaunas, 1933 m. Nuotrauka iš  J.ir V. Almonaičių knygos "Šiaurės Karšuva".

Laidotuvės  pasižymėjo masinėmis žmonių eitynėmis,  šviečiant skaisčiai liepos vidurio saulei. Daugelis tuomet spėliojo, kad skrydžiui įvykus keliomis dienomis vėliau, viskas būtų pasibaigę laimingai.

Gedėjo ne tik Kaunas, bet ir visa Lietuva. Iškilmingą žuvusiųjų lakūnų sutikimą ir laidotuves transliavo Lietuvos radijas. Lietuvos aeroklubo ir lakūnų sutikimo komiteto pirmininkas Z.Žemaitis prie mikrofono šnekėjo labai susijaudinęs:

„Jūs įrodėt pasauliui, kad ir mažos tautos žmonės gali atlikti milžiniškus žygius, kurių pavydi galingos tautos. Parodėt mums kilnų pavyzdį, kaip reikia mylėti tėvynę. Ir kaip dabar, po 500 metų, Lietuvos vaikai stiprybę semia iš Vytauto Didžiojo darbų, taip mūsų ateities kartos, ypač jų jaunuomenė, seks jūsų kilniu pavyzdžiu ir žengs Lietuvos garbės keliais...“

Dariaus gireno laidotuvese Kaune

Liepos 20–oji buvo paskelbta gedulo diena. Nepaprastai iškilmingai vykusių laidotuvių ceremonijoje, dalyvavo apie 60 tūkstančių žmonių.
Tragiškas įvykis plačiai buvo pažymimas Lietuvos apskričių miestuose ir miesteliuose, rengiamos pamaldos, minėjimo vakarai, skaitomos paskaitos. Narsių lakūnų netektį skaudžiai išgyveno į JAV bei Pietų Ameriką emigravę lietuviai. Čikagoje bei kitose lietuvių kolonijose įvyko daug gedulo vakarų, bažnyčiose buvo laikomos gedulingos šv. Mišios. Į pamaldas Niujorko rajone Brukline atvyko Beneto oro uosto viršininkas, prie simbolinio katafalko garbės sargyboje stovėjo Amerikos legiono kariai veteranai su pulko, kuriame Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo S. Darius, vėliava.

 Dariaus ir Gireno testamentas g4

Atvirukuose, išleistuose po šio tragiško įvykio, buvo paskalbtas Stepo Dariaus ir Stasio Girėno "Testamentas", kuris liūdija, kad lakūnai suprato kokia yra  didelė rizika ir kad jie gali žūti, bet žygiui vis tiek ryžosi dėl jaunos Lietuvos Valstybės, dėl jos piliečių garbės ir pavyzdžio jaunajai Nepriklausomos Lietuvos kartai.

Dariaus Girėno paminklas JAV

Šiuo metu lakūnų ir lėktuvo relikvijos saugomos Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Specialioje salėje galima apžiūrėti asmeninius lakūnų daiktus, apdovanojimus, S. Dariaus užrašų knygelę, bei pačios „Lituanicos“ liekanas. 

Pamatyti šių relikvijų dažnai vykdavo ir didvyriams sentimentų daug turintys  Šilalės, Tūbinių krašto žmonės. Su ekskursijomis, kurias organizuodavo mokykla, "pažiūrėti Lithuanikos" vykome ir mes Tūbinių mokyklos moksleiviai, vėliau, dar kartą su klase vidurinėje mokykloje.

Ekskursija 3

 Tūbiniškiai prie Vytauto Didžiojo Karo muziejaus, apie 1962 m. Čia matome Petrą Macą, brokštėniškius Donatą Ambrozą, Jurgį Kėblą, Alfonsą Bendiką, Pikšrį, J. Urbutį, Tomą Bendiką su draugais Petru Stulga, Kestučiu Mikalauskiu ir kitais tūbiniškiais, kurie kartu vyko į Kauną.

Dariaus ir Gireno paminklas

Apie 1987 m, nuvykęs į Lenkiją pas savo seserį Br. Fetingienę,"Lithuanikos" lėktuvo katastrofos  vietą aplankė A. Bendikas. Sutvarkytoje miško aikštelėje stovėjo senasis paminklas Lietuvos didvyriams, kurio projekto autorius buvęs žinomas Nepriklausomos Lietuvos architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.  Nuo tos nerimo "Lithuanikos" laukimo nakties Kaune, buvo praėję daugiau kaip 50 metų.

Lenkijos lietuviai prie Paminklo Soldimo girioje1, apie 1980m.jpg

 

Lenkijos lietuviai su tautiniais rūbais prie Paminklo Soldimo girioje, apie 1980m. Iš Bronės Fetingienės šeimos albumo.

Sėkmingas rekordinis S. Dariaus ir S. Girėno skrydis per Atlanto vandenyną, kad ir pasibaigęs tragiškai, pažadino Lietuvą, suteikė sparnus jaunimui siekti savo svajonių. Pakilti virš debesų galima buvo  ir fotomontažo būdu, kaip tai padarė tūbinišiai, tuo laiku mokinęsi Kaune.

Viktoras Mikalauska su bendamoksliu  Lakūnai iš Tūbinių1

Tūbiniškio Viktoro Mikalausko "pasiskaraidymai" su bendramoksliais. Fotomontažas,Kaunas, apie 1935m.

Emigracija ir darbai už Atlanto.

Mokslininkas geografas ir politinis Lietuvos veikėjas Kazys Pakštas apie socialines problemas ir emigraciją Nepriklausomoje Lietuvoje rašė:

"Lietuvos kaimas turi didelį  žmonių perteklių apie 300 tūkstančių. Šienapjūtės ir rugiapjūtės trumpu sezonu mūsų kaimo darbininkas padienis uždirba 5 litus per dieną ir gauna valgį. Tačiau berno metinė alga prie viso užlaikymo svyruoja tik tarp 300 ir 400 litų. Išskyrus didžiąją vasaros darbymetę, visur toliau nuo didelių miestų lengvai gaunamas darbininkas ir už 2 ar 3 litus per dieną, be valgio. Argi galima laikyti tokį uždarbį pakenčiamu? Ir ar galima už jį reikalauti našaus ir sąžiningo darbo? Juk už tuos pinigus jis negali tinkamai pakūrenti savo pečiaus -pilvo, be ko jis virsta paniurusiu, sustingusiu, vos pakrutančiu sutvėrimu. Ir vėl, argi gali jis nesvajoti apie raudoną revoliuciją, apie svieto lyginimą, kai aplink mato vis dėlto ir pasiturinčių žmonių, o kinas jam parodo, radijas ir laikraščiai jam praneša, kad

kažkur tolimose žemėse darbininkas daug geriau gyvena, automobiliais važinėjasi, gerai valgo, o jam, skurdžiui, tik užuojautą siunčia..."

Ellis island2

Motyvai, kas skatino emigraciją gana aiškūs, ką jau kalbėti apie dar senesnius laikus. Gyvenimas baudžiavinėje, carinės Rusijos prispaustoje Lietuvoje, buvo dar sunkesnis. Todėl vis daugiau žmonių stengdavosi atsiradus galimybei išvykti iš Lietuvos į Ameriką, ar kur kitur emigruoti.

Ellis islan2

Imigracijos Archyvas ir muziejus, veikiantis nuo 1850 m.,ir kurio vaizdai matomi šiose nuotraukose, turi neeilinę istoriją susietą su Amerikos imigracija ir istorija. Šiuo metu muziejuje taip pat priimami lankytojai ir organizuojamos ekskursijos turistams.

1895 metais saloje stovintys pastatai ir juose buvęs archyvas nukentėjo nuo kilusio didelio gaisro. Gaisro metu sudegė daug archyvinės medžiagos, tame tarpe ir 1890-tūjų metų Jungtinių Valstijų gyventojų sarašai. Po gaisro atstatytas muziejus vėl pradėjo veikti 1900-aisiais metais.

Emigracijai plečiantis, prasidėjo pasaulinės laivų statybos kompanijų lenktynės dėl kelionės per Atlantą trukmės, taip pat didelių transatlantinių laivų statyba. 

Titanikas1

"Titanikas"

Didžiausias iš kada nors tuo laiku pastatytų, karališkasis pašto laivas "Titanikas", savo pirmąją kelionę per Atlantą baigė tragiškai.

Iš Anglijos Sauthamptono uosto laivas išplaukė 1912 metų balandžio 10-ają dieną. Iš laivu plaukusių virš 2.2 tukstančio žmonių, išsigelbėjo tik apie 700. Su šiuo laivu keliavusiems keletui lietuviu, tarp kurių buvo ir pagarsėjęs kunigas iš Marijampolės Juozas Montvila, išsigelbėti nepavyko.

  Po laivo susidūrimo su ledkalniu, jaunas, vos 27 metų sulaukęs kunigas J. Montvila, atsisakė jam skirtos vietos gelbėjimosi valtyje, išgelbėdamas gyvybę kitam, visai nepažįstamam žmogui ir žuvo kartu su kitais pusantro tūkstančio žmonių. Savo pašaukimui jis tarnavo iki pačios pabaigos. Pasak liudininkų, kunigas iki paskutinės akimirkos, neišvengiamos mirties akivaizdoje, rūpinosi kitais, klausė išpažinčių, teikė paskutinio patepimo Sakramentą, guodė ir ramino skęstančiuosius tomis kalbomis, kurias mokėjo: lenkų, rusų ir vokiečių.

Emigrantų laivas New York

Laivas su emigrantais iš  Europos įplaukia į Niujorko jūrų uostą.

Pirmoji didelė emigracijos banga iš Lietuvos prasidėjo apie 1870-tuosius. Žmonės pradėjo bėgti nuo bado grėsmės ir tęsėsi kelis dešimtmečius. Taikliai buvo juokaujama: "Neklauskite kiek žmonių emigravo iš Centrines ir Rytų Europos, klausti reikia, kiek jų liko namuose..." Tokia padėtis Europoje buvo 1880-1914 metais. Tą patį galetume pasakyti ir apie to laiko Šilalės krašto gyventojus. Atvertus tuo laiku laivais keliaujančių keleivių-emigrantų sarašus, rasime beveik visų kaimynų, giminių ir daugumos Šilalės krašto šeimų atstovų pavardes.

Daugelio emigrantų, išvykusių iš Lietuvos XIXa pabaigoje galūtinis  tikslas  buvo užsidirbti ir sukurti geresnį gyvenimą Lietuvoje. Emigracija tuo laiku reiškė daug daugiau negu šiandien-nebuvo telefono ar kitų priemonių greitam ryšiui su šeima palaikyti, išskyrus laiškus. Kelionės laivais buvo brangios, ilgos ir varginančios. Tačiau uždirbami pinigai, kitoks gyvenimas naujajame pasaulyje suteikdavo žmonėms viltį ir emigracija tesėsi.  Dalis ankstyvūjų emigrantų savo tikslus įgyvendino, dalis prarado sveikatą arba žuvo dirbdami pavojingomis salygomis. Kita dalis emigrantų įleido šaknis, užaugino vaikus, o sulaukę senatvės, atgulė svetimuose kraštuose dažnai lietuviškomis tapusiose kapinėse ir į Lietuvą nebegrįžo.

Liūdna Amerikoj be tevynes iš lietuviškos spaudos1

Ankstyvosios emigracijos rezultate, didžioji dalis Tūbinių, Brokštėnų  ir aplinkinių dvarų žemių,  XIX pradžioje vykdant reformas, buvo išparduota grįžtantiems emigrantams, kurie daugumoje buvo kilę iš šių apylinkių.

 Germans-emigrate-1874   800px-Germans-emigrate-1874

Nuotraukose užfiksuoti vaizdai, kuriuose atsispindi situacija emigrantus plukdančiuose laivuose 18-tojo amžiaus antroje pusėje. Keliones  tokiais perkrautais laivais ne visada buvo smagios.

Seima 8

Kartais išvykdavo ir didelėmis šeimomis, kaip matome nuotraukoje.

Nelegalus sienos kirtimas tuo laikotarpiu nebuvo sunkus. Patekti į Vokietiją per Nemuną buvo galima  sumokėjus tuom besiverčiantiems kontrabandininkams apie 5 rublius. 

Rusijos imperijos pasieniečiai

Carinės Rusijos pasieniečiai  pelnydavosi iš nelegalaus imperijos sienos kirtimo ir gyveno prabangiai. 

Grupės pabėgėlių emigrantų, naktimis pereinančių sieną ties Jurbarku, kartais sudarydavo ir iki 50 žmonių. Tarp jų daug pasienio apylinkių, Tauragės ir Šilalės  krašto žmonių.

 Lagaminai1

 Taip atrodė  lagaminai ir emigrantų manta. Brangiausia, ką emigrantai išvykdami ilgam laikui galėjo pasiimti, tai šeimos nuotraukos.

pppovvjafjhgfhbb

Pirmą kartą pamatyta laisvės statula emigrantams reikšdavo ne tik ilgos kelionės pabaigą, bet ir naujo gyvenimo pradžią, įspūdžius išliekančius visam gyvenimui.

Elis island emigrantai eileje2

Pirmosios bangos emigrantų daugumoje laukė sunkus darbas anglies kasyklose. Šis verslas Amerikoje XVIII pabaigoje kaip tik plėtesi. 

Pagal Egidijaus Aleksandravičiaus išleistos knygos "Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija" aprašymus, intensyviausiai emigrantai iš Lietuvos vyko į JAV, Pensilvanijos krašto anglies kasyklas, kur jau buvo išvystyta infastruktūra ir išsiplėtė didelės gyvenvietės. Tačiau daugelio  Šilalės ir Tauragės krašto emigrantų galūtinis maršruto tikslas nurodytas Amerikos Illinojaus Valstija, Westvillės miestelis. Būtent Westvillės vietovėje tuo metu kūrėsi naujos anglies kasyklos ir buvo reikalinga darbo jėga.
Viso šiame angliakasių miestelyje tuo laikotarpiu iš keturių tūkstančių gyventojų apie du tūkstančiai buvo imigrantai iš Lietuvos. Daug kas svetimoje žemėje baigė gyvenimą, liko palaidoti bent dviejose Westvilės miestelio lietuviškose kapinėse.

Darbas tokiose kasyklose buvo nepakeliamai sunkus ir pavojingas. Pačioje pradžioje akmens anglies ištraukimui iš šachtų buvo naudojami arkliai. Nebuvo tinkamų apsaugos priemonių nuo užgriuvimų ir galimo gaisro. Nesant ventiliacijos, darbai vyko antracito dulkėse, kurios  labai kenksmingos  sveikatai. 

Anglių kasykloje

Anglies kasykloje, JAV

Pagal pasakojimus, dėl užgriuvimų po žeme ir sprogimų žuvo daug kartu dirbusių lietuvių. Daug nelaimingų atsitikimų ir istorijų aprašyta dokumentuose saugomose muziejuje, kuris  Westvillėje veikia ir šiandien. Ypač didelė katastrofa įvyko 1891-aisiais metais. Tuo metu kasykloje jau dirbo mūsų kraštiečių. Šios ir kitų katastrofų aukų pagerbimui miestelyje pastatytas memorialas ir įrengtas parkas - muziejus.  

Westville sa1 images

Taip atrodė anglies kasykla ir salygos kokiomis dirbo šachtose XVIII-tojo amžiaus antrojoje pusėje ir vėliau, XIX a. pradžioje.

  atsisiųsti westville miners

Pagal  anglies kasyklų Westville gyventojų  sarašus galime spėti, kad didelė dalis nuotraukoje esančių kasyklos darbininkų yra emigrantai iš Rytų Europos ir Lietuvos.

Bendikai westville futbolas

Westvilės  miestelio futbolo komanda, kurioje daugiau kaip pusė žaidėjų Lietuviškomis pavardemis.

 Memorial westv

 Memorialas žuvusiems šachtininkams atminti, su pavardėmis iškaltomis ant plokščių.

Daug pavojų tykojo ankstyvūjų emigrantų darbininkų iš Lietuvos, dirbančių pačiuose sunkiausiuose darbuose Amerikoje. Daugelio iš jų svajonės liko neįgyvendintos, kitus lydėjo sėkmė. Daugumos tikslas svetimame krašte buvo užsidirbti ir grįžti į tėvynę.

 Kelionė į Ameriką daugumos keliautojų iš Lietuvos prasidėdavo nelegaliu sienos kirtimu ties Jurbarku į Vokietiją, tolimesnis tikslas Hamburgo, Bremeno, kiti jūrų uostaį. Daugumoje būtent iš čia prasidėdavo apie mėnesio ir ilgesnės trukmės kelionės laivu iki New York. Toliau Čikaga, Pensilvanija arba akmens anglies turtinga Westvilės apylinkė Ilinojaus valstijoje. XIX a pabaigoje čia kūrėsi  nauja lietuvių darbininkų kolonija į kurią važiuodami vieni pas kitus vyko daug kraštiečių iš Šilalės valsčiaus.

"Hamburg-Amerika Linie" kompanija, kurios paslaugomis dažnai naudojosi emigrantai iš Lietuvos, įkurta 1847-aisiais metais. Ji buvo viena iš pirmūjų laivų kompanijų, kuri specializavosi keleivių pervežimu iš Europos į Ameriką, per Atlanto vandenyną. 

pppovvjafjhgfh

Nuotraukoje emigrantai plūsta į laivą Hamburgo jūrų uoste, 1910 m. Tuoj sugaus garlaivio sirenos ir prasidės dar viena tolima kelionė.


 

Kraštiečių emigrantų istorijos

Amerikonas.Iš Muntvydaitės Genutienės 030 Recovered 

"Amerikonas", vedęs lietuvaitę Petravičiūtę iš Kiaukų apylinkių. V. Genutienes nuotrauka.

Juzefai Macaitei brolienė Nagiėnė1

"Juzefai Macaitei(Pintverienei a.p.), brolienė Nagienė". Iš Salomėjos Pintverytes Linkienės nuotraukų rinkinio

Iš Pr. Jako Antano Kazimieropanos Tūbiniskes

Jakaitė Marijona ir Petkaitė Marijona, Halsted St, Chicago, USA. "Fotografija mano dukrelių dėl tamstos, Broleli, dėl atminties seselių. Mes abidvi seselės mergelės, atminti žimines apsirėdę". Iš Pr. Jako, Jakų šeimos nuotraukų rinkinio

Lietuvos parlamentaro Leonardo Šimučio pėdsakai Payžnio kaime. 

Šimučių šeima, Šėrikų kaimas.

Daug ambicijų turintis jaunuolis iš Šėrikų k , apie 1913 m. atkeliavęs Amerikon L. Šimutis apsistojo Čikagoje ir tuojau įsijungė i visuomeninės veiklos sūkurius.

Iš Prano B Brangiam broliui ilgam atminčiai Stasiui Šimučiui2

Leonardas Šimutis jaunystėje, apie 1913 m. Nuotraukoje kur jis su lietuviškumo simboliu Vyčio ženkleliu švarko kalnieriuje, užrašė: "Brangiam broliui, ilgai  atminčiai Stasiui Šimučiui". Iš P. Beinoriaus šeimos nuotraukų rinkinio.

Užaugęs didelėje šeimoje L. Šimutis nuo jaunų dienų turėjo gilias  patriotizmo šaknis ir meilę tėviškei. Ištikimybę Lietuvai, kurios, gyvendamas emigracijoje nuolat pasilgdavo, jis jautriai išliejo viename savo eilėraštyje:

Tėvyne, aš laukų išsilgau,  
Išsilgau tėviškės daržų, 
Ir veidą ašaromis vilgau . . . 
Išsilgau girių ir beržų.

Ir vieškelių, kur ved bažnyčion, 
Vingiuotų per laukus takų. 
Kad bent sapne aš juos matyčiau! 
Ilgiuos jaunystės aš laikų. 
(Lietuvių poezijos antologija, p. 447)

Leonardas Šimutis su žmona  Vingiuotas_vieškelis0_į_Šilalės_bažnyčią.jpg

Leonardo brolio Stasio Šimučio vestuvės. Iš P.Beinoriaus šeimos nuotraukų rinkinio.

Leonardo aprašytas vieškelis iš Šėrikų k. į Šilalę.

Brooklyn brangiam diedei1

Leonardo Šimučio vaikai, Leonardas 6m ir Valdemaras 4m, ką tik atvykę į Niujorką, siunčia žinutę savo dėdei į Payžnio kaimą, 1927 m

"Brangiam diedei atminčiai, Stasiui Šimučiui, Brooklyn, JAV"

Simučių 1927 03 09 kelione iš Bremeno į New York

 Lietuvos parlamentaro A. ir L. Šimučio šeima įrašyta "George Washington " laivo keleivių sarašuose, kuris 1927 03 09 dieną išplaukė iš Vokietijos miesto Bremeno į Niujorką.

Laidotuvė iš Paižnio

Šimutytės Adelijos laidotuvės, 1930m. Iš P. Beinoriaus šeimos nuotraukų rinkinio

Pagal nepatvirtintus duomenis parlamentaras L. Šimutis į Ameriką 1927 m. grįžo gimtinėje palikęs vieną iš savo atžalų Adeliją, kuri už dviejų metų susirgo ir mirė. Nuotraukoje matome Šimučių giminė iš Šėrikų k., taip pat artimeji iš Payžnio k. Kairėje antroje eilėje už vaikų Šilalės vargonininkas Pempė(Čaikauskas), šalia Olė Dapkutė. Nuotrauka iš P. Beinoriaus rinkinio.

Atminčiai skiriu šitą fotografija del mamytws Stases Šimutienes. M.M Aldona Šimutaitė k. Payžnis 1935m II 8 d

"Atminčiai skiriu šitą fotografija del mamytes Stases Šimutienes. M. M Aldona Šimutaitė, k. Payžnis, 1935m II 8 d." Iš P. Beinoriaus šeimos nuotraukų rinkinio.

Neužilgo Stasys  Šimutis emigravo į Kanadą žmona Stasė kartu nevyko, liko Payžnyje, gyveno kartu su Juozu Dapkumi. Vėliau Stasys atsiuntė įgaliojimą savo broliui Pranui į Šėrikų k. savo turtą Payžnio k. tvarkyti jam.

Iš Prano B Brangiam broliui ilgam atminčiai Stasiui Šimučiui2 Leonardas Šimutis Amerikos lietuvių tarybos steigėjas ilgametis jos pirmininkas ir nenuilstantis kovotojas už Lietuvos laisvę2

Leonardas Šimutis emigracijos pradžioje apie 1913 m. ir po 60 metų, 1972-aisiais metais. 

L. Šimutis, kaip Amerikos Lietuvių veikėjas, pasižymėjo ypatinga tolerancija ir pažiūrų stabilumu. Savo pasirinktam politiniam kovos už Lietuvos Nepriklausomybę ir lietuvybės puoselėjimo keliui jis liko ištikimas visą gyvenimą iki mirties 1975m.

1974 metais L. Šimutį kalbino žurnalistas Romas Sakadolskis iš „Amerikos balso“

Amerikos balsas

Amerikos Lietuvių Tarybos steigėjas, ilgametis jos pirmininkas ir nenuilstantis kovotojas už Lietuvos laisvę, paliko daugybę metų kauptą, ypatingai vertingą lietuviškosios išeivijos dokumentų ir nuotraukų archyvą. Jame užfiksuoti lietuvių išeivijos delegacijų vizitai Lietuvos laisvės klausimais pas JAV prezidentus, kitas valstybines instancijas. Šių vizitų vienas iniciatorių ir vadovų buvo Amerikos Lietuvių Tarybos pirmininkas L. Šimutis.

Auka Lietuvai vaduoti.jpg Broliams iš Mazosios Lietuvos, 1941-06-15.jpg

Amerikos Lietuvių Tarybos steigėjas, ilgametis jos pirmininkas ir nenuilstantis kovotojas už Lietuvos laisvę Lituanistikos  tyrimų ir studijų centrui, Čikagoje(Lithuanian Research and Studies Center) paliko daugybę metų kauptą, ypatingai vertingą lietuviškosios išeivijos dokumentų ir nuotraukų archyvą. Jame užfiksuoti lietuvių išeivijos delegacijų vizitai Lietuvos laisvės klausimais pas JAV prezidentus, kitas valstybines instancijas. Šių vizitų vienas iniciatorių ir vadovų buvo Amerikos Lietuvių Tarybos pirmininkas L. Šimutis.

Simutis ir John Kenedy

Lietuvių išeivijos delegacija audiencijoje pas Amerikos prezidentą J. Kenedį. L. Šimutis prezidentui iš kairės centre. Pirmas iš dešinės V. Adamkus, 1962 m.

Šimutis su Amerikos Prezidentais1940 1960

Daug metų laivakortėmis emigrantus aprūpindavo agentūra "Draugas" su kuria bendra lietuviškoji veikla siejo ir vieną žymiausių krašto emigrantų Leonardą Šimutį.

Leonardas Šimutis1

 

Draugo Laivakarčių Agentūra bilietai į Klaipėdą1.jpg Vaziuojancių į Lietuva demesiui.jpg

Vėlesniais Lietuvos Nepriklausomybės metais kelionės maršrutą iš Ameriką į Lietuvą galima buvo pasirinkti plaukiant tiesioginiu reisu iki Klaipėdos, Amerikos Švedijos linijos laivu.


Pirmosios bangos emigrantai iš Tūbinių apylinkių, 1870-1900m.

Bendikai, broliai Kazimieras ir Povilas3, ~1890m.jpg Povilo Laikrodžio grandinė1, ~1886-88.jpg

Pajėrubynio k gyventojai Kazimieras ir Povilas Bendikai. Iš kairės Kazimieras, dešinėje jo brolis Povilas, apie 1886-88m. 

Pagal nuotraukos gamybos būdą ir amžių, broliai tikėtina nusipaveikslavo prieš išvykimą į Ameriką 1886-1890 metų  laikotarpyje, gal vienos iš savo seserų vestuvių proga. Akis užkliūva už Povilo liemenės kilpoje užtvirtintos kišeninio laikrodžio grandinės, kuri randama ir kitose senose nuotraukose. Švarkuose įsegtos gėlės liūdija, kad proga nuotraukai greičiausiai buvo vestuvės giminėje.Pagal išlikusias nuotraukas, randamus kelionių dokumentus ir Amerikos gyventojų surašymo duomenis, nustatyti trys Pajerubinio k. gyventojai broliai, Antano Bendiko sūnūs, XVIIIa pabaigoje, XIXa pradžioje, ne kartą keliavo už Atlanto. 

 KJM020-Kazimieras-orig,113 1886-87.jpg Kazimiero foto kt pusė.jpg  

Kazimieras Bendikas, Čikaga, JAV, apie 1887m.

Kitoje nuotraukos pusėje randame išsamių duomenų apie atelje kurioje ji buvo daryta. "Studio J. B. Scholl" buvo įkurta Prancūzijoje 1880m. Čikagoje minėta atelje adresu St Halsted 547 veikė labai trumpai, vos 2 metus. Pagal tai galima nustatyti, kad viena seniausių šioje istorijoje, Pajerubinio k sodyboje išsaugota nuotrauka turi būti datuojama 1886-1888 metų laikotarpyje. Būtent tuo laikotarpiu K. Bendikas atvyko į atelje ir atminimui padarė šią foto.

 

Bendikas Pranciškus2.jpg  Pranciškaus grandinė.jpg

Pranciškus(?) Bendikas(1864-1917). Nuotraukos iškarpoje paryškinta nešiojamo kišeninio laikrodžio grandinė.

Bendiks Amerikoje! Taip tvirtino, vyriausia iš giminės amžiumi, virš 90-ties metų sulaukusi Povilo Bendiko anūkė Bronė Mačaitienė, senojoje Bendikų sodyboje išsaugojusi šią istorinę nuotrauką. Tai spėjama Povilo brolis Pranciškus.

antique_1906_english_hallmark_silver_graduated_albert_pocket_watch_chain__fob_1_lgw (1).jpg

Populiarus aprangos aksesuaras, kišeninio laikrodžiograndinė, XVIIIa pabaigoje buvo kokybiškas juvelyrinis dirbinys, gaminamas iš sidabro.

Pajerubinio vienkiemio gyventojo Antano Bendiko vaikai vieni seniausių žinomų emigrantų iš Tūbinių krašto iškeliavę už Atlanto su pirmaja emigrantų banga dar XVIII a. pabaigoje. Viso randama žinių apie tris Antano vaikus Kazimierą, Pranciškų ir Povilą. Povilas Bendikas vienas aktyviausių žinomų emigrantų iš Tūbinių krašto, uždarbiauti į skirtingas vietas vykęs net 5 kartus, pragyvenęs už Atlanto apie 20 metų tapęs Amerikos gyventoju ir laimingai sugrįžęs. 

Vos 8-nerių metų netekęs tėvo, augęs tarp 11-kos brolių ir seserų, į savo pirmają kelionę Povilas iškeliavo sulaukęs  22-jų metų, apie 1888 m. Pirmosios kelionės data užfiksuota dokumentuose, surašant Amerikos gyventojus 1900 metais. Grafoje, kur reikėjo nurodyti nuo kada ir kiek laiko gyvena, arba anksčiau gyveno Amerikoje, Povilas, kaip ir jo jauna žmona Kazimiera Vištartaitė, nurodė, kad jie Amerikoje jau gyveno 1888-1900 metais. Panaši data nurodyta ir kelionių dokumentuose, 1887-1900 m.

Atvykęs į Ameriką pirmosios keliones metu išdirbo apie 10 metų. Sulaukęs 30metų, čia apsisprendė kurti šeimą ir vesti 18 m merginą iš to paties krašto, Balsių km. Kazimierą Vyštartaitę. Vestuvių ceremonija įvyko gausiai lietuvių apgyventoje Čikagoje.

Bendikai, Kazimiera ir Povilas122, Chicaga,1899m.jpg

Kazimieros Vištartaitės ir Povilo Bendiko sutuoktuvės, 1899m. Nuotrauka, kartu su kitais dokumentais, ilgus metus saugojo mažai žinomą  Povilo Bendiko šeimos istoriją. 1900-aisiais metais, jauna šeima, jau su dukrele Zofija ant rankų, grįžo į Lietuvą, į gimtąsias vietas.

Bendiko Povilo Vestuvių registracija1893-1905 ST George baznycioje01.jpg

Bendiko Povilo santuokos registravimo įrašas Čikagos, Šv. Jurgio bažnyčios, 1893-1905 m. knygoje. Registracijos data 24-04-1899 m. Įraše nurodyti jaunosios tėvai Jurgis ir Petronelė Gudauskaitė(Vištartai), jaunojo tėvai Antonijus ir Leonora-Judentaitė(Antanas ir Eleonora-Judžentaitė Bendikai) Santuokos liūdininkai: Tadas Lukošius ir Petras Drūkteinis, sutuokė Šv. Jurgio bažnyčios  kun. Motiejus Kraučiūnas.

2012 m. pabaigoje atrastas suskaitmenintų santuokos registracijos dokumentų išrašas buvo pirmoji patvirtinta žinia apie močiutę Kazimierą ir senelį Povilą Amerikoje.

Licenzija vedybu

Kazimieros Vyštartaitės ir Povilo Bendiko santuokos licenzija(Mariage licenze).

Į paieškas Amerikoje įsitraukusiam Benjaminui 2013 m. sausio men. pavyko atidaryti ir patį santuokos registracijos dokumentą LICENZIJĄ.

Pirmoji Povilo kelionė randama Hamburgo jūrų uosto 1850 - 1934 metų keleivių sarašuose, kur nurodyta, kad 1890 m. vasario 24 d., iš Hamburgo, laivu "Moravia", su Vokietijos vėliava, į New York, vyko 22 metų Paul Bendicks iš Kowno, Rusland. 

 Povilo kelione 1890 m2

laivas1

Ankstyvųjų kelionių dokumentuose nėra daug duomenų apie pačius keliautojus, nėra nurodyta pas ką vyko, arba ką paliko namuose. Daugiau informacijos galima rasti vėlesnėse, antrojoje ir trečiojoje  P. Bendiko kelionėse, kurios įvyko atitinkamai 1903 ir 1908 metais.

Antroji Povilo kelionė

Hamburgas - Niujorkas, JAV, 1903 m.

pppovvjafjhgfhbbxfv

Laivas "Belgravija" su kuriuo 37 m amžiaus Povilas plaukė iš Hamburgo į Niujorką 1903 metais.  


keleiviu sarase Povilaspajerubin

Jungtinių Valstijų imigracijos pareigūno, priskirto Hamburgo jūrų uostui, laivo manifestas, užpildytas Povilui vykstant į Ameriką 1903 metais. Saraše įrašytas keleivis Pawel Bendicks iš Pajerubin.

Trečioji Povilo kelionė

Hamburgas - Niujorkas, JAV, 1908 m.

Laivas "Pretorija" su kuriuo Povilas išplaukė iš Hamburgo į New York 1908-aisiais metais gruodžio 26 dieną. 

kelione 1908m

Keleivių saraše įrašytas 44-erių m. Pawel Benedikt iš Pajerubyn. Taip pat nurodyta, kad jo gyvenamoji vieta yra Jungtinės Valstijos. Tai patvirtina, kad Povilas jau natūralizuotas Amerikos gyventojas.

Bent dviejose Westvillės Lietuvių kapinėse, sprendžiant pagal užrašus ant paminklų, daug Šilalės, Kaltinėnų, Laukuvos  krašto žmonių, kurie čia atgulė amžiams, tame tarpe Bendiko Motiejaus šeima, su kuriuom Povilas,  ne tik giminiavosi bet ir artimai bendravo. 

Westwille kapinės222   116465424 137816643116 

Westvilės kapinėse randasi ir dviejų Motiejaus brolių kapai

 "Tegul bus tau lengva ši svetima žemelė" dažnam čia atgulusiam lietuviui skelbia ant akmens iškaltas užrašas su prierašu prie pavardės: pvz,"iš Kaltinėnų", kas rodo, kad daugelis čia palaidotų ir šioje vietovėje gyvenančių yra lietuviai, kurie žino ir mažesnes apylinkes Lietuvoje. 

 photo 51 teciaus dok

Užrašų knygutė, parvežta iš Amerikos, su  Westvillės Lietuvių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios antspaudu, pažymėjusiu matomai Motiejaus antrojo vaiko krikšto datą: 1912 rugpjūčio 14 diena. Užrašų knygutė atrasta Jurgio Vyštarto gimtinėje Balsių pakraštyje. Senelio nuotrauką ir užrašų knygutę išlikusią per sodyboje kilusį gaisrą surado Donatas Vištartas.


 

Kelionė ir  nuotykiai Argentinoje.

Bremenas - Buenos Aires, Argentina, 1925 m.

Plovilas Bendikas 1920 m

Povilas Bendikas, 1920m.

Tarpukariu,  prasidėjus didžiajai ekonomikos krizei, JAV ir Kanada beveik liovėsi įsileisti imigrantus. Todėl  šie pokyčiai lėmė ketvirtają P. Bendiko kelionę, kurios galūtinis tikslas buvo Pietų Amerika, Argentina.

 argentina1 Argentina bilietas

Laivo keleivių sarašas, rastas senosiose keleivių kartotekose, įrašytas 58 m. Povilas Bendikas iš Brokštėnų, vyriausias tarp visų keliaujančių, iš Lietuvos. Saraše, kur dominuoja vien lietuviškos pavardės, įrašytas ir 30m Mykolas Kučinskas, kartu vykęs į šią kelionę. Gali būti, kad jis Povilo žento, dukters Marijos vyro Izidoriaus Kučinsko artimas giminaitis. 

Kitame paveikslėlyje laivo bilieto istorinei kelionei iš Bremeno į Buenos Aires pavyzdys.

Argentina Povilo kelionė Sierra Morena

Laivas "Sierra Morena"registruotas Vokietijos Bremeno Jūrų uoste, kelionę į Buenos Aires, Argentiną, pradėjo 1925 m. kovo 21 d

Tai sunkiausia, tolimiausia P. Bendiko kelionė už Atlanto. Jis pirmą kartą vyko į Pietų Ameriką ir pirmą kartą iš Nepriklausomos Lietuvos. Prisimename energingus jo žento Izidoriaus Kučinsko pasakojimus apie keliones laivu ir fantastinius gyvūnus, kuriuos buvo galima pamatyti galingam laivui skrodžiant bangas. Dar pasakojo kaip jis gatvėje prekiavo žuvimi, garsiai šūkaudamas, kad prekyba vyktų sklandžiai ir kad pirkėjų būtų daugiau. Įdomus žmogus, vėliau prieš karą, Varniuose įkūręs nuosavą restoraną, ne kartą lankėsi pas savo švogerį Alfonsą Brokštėnuose. 

Priešpaskutinė Povilo kelionė į  Argentiną  nebuvo  sėkminga. Pagal pasakojimus, visi kartu tuo laiku atvykę emigrantai buvo uždaryti panašiai kaip priverstinių darbų stovykloje ir pristatyti prie ypatingai sunkaus fizinio darbo, laivybos kanalo kasimo. Patyręs didelių vargų ir su tuom susijusių sveikatos negalavimų, Povilas nutarė, kad iš šios vergovės reikia bėgti. Tokia proga pasitaikė ir Povilas atsidūrė laisvėje. Prasidėjo klajonės pėsčiomis iki tol nepažįstamame krašte, kad kaip nors pasiekti jūrų uostą. Čia jam padėjo atsitiktinai, pakelyje prie laužo, sutiktų benamių valkatų patarimai. Keliauti be pinigų jiems nebuvo naujiena, o geriausias būdas prisikabinus prie traukinio, po vagonu. Tokiu būdu Povilas pasiekė jūrų uostą. Toliau reikėjo patekti į laivą, kuris plauktų į jam gerai pažįstamas Jungtines Valstijas, o iš ten  į Lietuvą į savo naujai kuriamą ūkį Brokštėnuose.

Povilas and Kazimiera V. Bendikai, užrašas ant Amerikos imigrantų garbės sienos1.jpg Povilas and Kazimiera V. Bendikai, užrašas ant Amerikos imigrantų garbės sienos21.jpg

Imigrantų Bendikų registracijos Amerikoje imigracijos garbės sienoje sertifikatas išduotas Alfonso Bendiko šeimai 2019 m. 

Kitame paveikslėlyje Amerikos imigrantų garbės siena Ellis Island saloje, kurioje talpinamas įrašas apie imigravusius asmenis arba šeimas. Sertifikatas patvirtina, kad "Povilas ir Kazimiera V. Bendikai"  į Jungtines Amerikos Valstijas atvyko iš Lietuvos. Duomenis pateikė "Ellis Island foundation. Ink "kompanija.

Ellis island12

Garsioji  Laisvės statula, stovinti Ellis saloje Niujrko prieeigose.

Nuo 1850-ūjų metų saloje veikia imigrantų registravimo biuras, vėliau Imigracijos Archyvas ir muziejus, priimantis lankytojus ir šiuo metu.


Vyštartai

Pagal atrandamus duomenis Vyštartų giminėje pirmasis Amerikos žemyne atsirado prosenelis Jurgis Vištartas (vyresnysis). Į Ameriką kartu su savo atžalomis spėjama buvo atvykęs 1892-1897m laikotarpyje.

Emigrantų šeima11

Jurgio Vištarto(1847-1924) ir Petronėlės Gudauskaitės(1860-1928)šeima(?)xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx, apie 1897m.

Nuotrauka daryta Amerikos Vakarų Virdžinijos valstijos Clarksburgo miesto atelje, išsaugota Pajerubinio kaimo sodyboje, kur gyveno Povilo Bendiko šeima. Vyriausioji dukra , stovinti dešinėje, spėjama Kazimiera, g. 1881m. Berniukas stovintis kairėje paauglys jos brolis Jurgis, g. 1885 m. Vėliau 1889m , Kazimiera tapo Bendiko Povilo žmona.

ghjghj 
Petronėlė Gudauskaitė Vištartienė ir Jurgis Vištartas, apie 1920m.

Kazimieros brolis Jurgis 1905m ir 1910m taip pat keliavo į Ameriką. Kelionių tikslas tas pats Westvilės miestelis, Ilinojaus valstijoje. Čia darbavosi daug kraštiečių iš Šilalės, Balsių ir Tūbinių.

Jurgis Vištartas 1908m53833632_10217803153726166_4844830642984189952_n.jpg

Jurgis Vištartas(1885-1959) Čikagoje, apie 1910 m.
Jurgio Vyštarto kelionė 1905 m Jurgio Vyštarto kelionė 1910 m
 
Pateikiamuose kelionių dokumentose užfiksuotas vis kitoks, klaidingai iš pateikto dokumento nuskaitytas, Jurgio vardas.  Inrgio ir Turgio vardu užregistruotas Jurgis, šiek tiek apsunkino kelionių dokumentų suradimą.   
Pagal 1910 m. Amerikos gyventojų surašymo duomenis , Jurgis, atvykęs į Ameriką tais pačiais metais užregistruotas gyvenantis kartu su savo švogeriu Povilu Bendiku viename name. Vėliau jiems grįžus į Lietuvą 1915-aisiais, Jurgis buvo krikšto tėvas jauniausiąjam Povilo sūnui Alfonsui.

Antano Maco kelionė į Argentiną, 1925 m.

Amerikoje įsikūrus daug kraštiečių ir giminių, norinčių emigruoti daugėjo , tačiau vėliau, prisidėjus didžiajai ekonomikos krizei, JAV ir Kanada beveik liovėsi įsileisti imigrantus. Todėl keliaujantys už Atlanto patraukė į pietinę Ameriką: Argentiną, Braziliją ir kitas Lotynų Amerikos šalis. 

Iš Prano Jako(Onos Macaitės Jakienės anūko), nuotraukų rinkinio

Lietuviai išvykstantys į Argentiną 2025 05 09

Lietuviai išvykstantys į Argentiną Bremeno(Vokietija) jūrų uoste, 1925 05 09. Antanas Macas viršutinėje eilėje antras iš kairės. 

 Ant istorinės nuotraukos įspausta data ir  trumpa A. Maco žinutė namiškiams.

"Mieliem !!! namiškiam leidžiu atmintin šį paveikslą, kaipo jau esame Bremene. Šis paveikslas fotografuotas Kantori(jūrų uoste, muitinėje, a.p.). Šiame paveiksle esame visi iš Lietuvos, kurie vykstame į Argentiną, "

Atsisveikinimo laiškas iš Bremeno  Laivas Weser su kurio A.Vilkanauskas 1925 m. gegužės 9 d. iš Lietuvos išvyko ilgam

Laivas  "Weser" su kuriuo 23 m.  Antanas Macas 1925 m. gegužės 9 d. išplaukė iš Vokietijos Bremeno jūrų uosto į Buenos Aires, Argentinoje.

Antano Maco Vekselis 1000Lt kelionei į Argentiną

Brolio Petro Maco šeimoje išsaugotas Antano Maco 1925m balandžio 29 d. vekselis 1000Lt, kurio data rodo, kad likę tik 10 dienų iki  laivo išplaukimo iš Vokietijos Bremeno jūrų uosto. Vekselis už skolintus pinigus, dažnas emigranto dokumentas paliktas giminaičiams Lietuvoje.

 Vokietijos Bremeno m. prekybos rūmų svetainėje talpinami archyviniai duomenys senūjų Bremeno emigrantų laivų keleivių sarašai. Paieškos langelyje įrašę pavardę galime sužinoti ar tarp senūjų emigrantų, išvykstančių už Atlanto, nėra mūsų giminaičių ar kraštiečių.

Antano Vilkanausko kelionės manifestas

 Laivo "Wester" keleivių saraše be A. Maco dar galime rasti kartu išvykusius parapijiečius: Pauliną Ramonaitytę 22m. iš Jakaičių km., Bronių Žilį, 26m. iš Dargalių km, taip pat kitų kraštiečių. 

Antano Maco šeima Argentinoje apie 1930 m Nuotraukos iš Argentinos viršelis

Macų šeima Argentinoje, apie  1930 m. Iš R. Macaitės, Macų šeimos nuotraukų rinkinio

Aukštos kokybės nuotrauka, tvarkingai įpakuota firminiame lankstinuke, liūdija Antano šeimą ne tik susilaukus dukrelės bet ir pasiekus geresnį  gyvenimą toli nuo gimtūjų namų.

Antano Maco laiškas1

"Atminties paveikslas mylimiems broliams ir švogeriams, Macai A. ir O."

Vėliau likimas susiklostė taip, kad ryšys su artimaisiais nutrūko ir tolimesnis Antano Maco ir jo šeimos likimas nėra žinomas.

Iš Pr. Jako, Jakų šeimos nuotraukų rinkinio

Antano Maco žmona

Gali būti kad ši nuotrauka be užrašo, saugoma kartu su kitomis siūstomis iš tolimosios Argentinos, byloja apie pasišventimą vienuolių luomui būtent Antano Maco arba Kazimiero Jako  giminėje.


Istorinėse banginių medžioklėse lietuvis iš Tūbinių(1928-1929m).

Jono Bendiko istorija

 Brolis Jonas   

Jonas Bendikas, 1927 m.                          

Emigravęs iš Lietuvos 1927m. Jonas pasirinko Kanadą. Jau buvo žinoma apie tėvo ir kitų kraštiečių Argentinoje patirtus vargus. Gal būt jo tikslas buvo Amerika, tik tuo laiku, dėl apribojimų, ten negalėjo tiesiai nuvykti.

Jono Be5

Oscar II

Kelionė laivu "Oscar II" į Halifax, Nova Scotija, Kanadoje, prasidėjo iš Danijos miesto Kopenhagos, 1927m. kovo 7 d.

Jonas, iš pradžių įsikūręs Kanadoje, dirbo žemę, laivuose kurie medžiojo banginius. Jono seserims  atsiūstų nuotraukų kitoje pusėje užrašytose žinutėse atsispindi namų ilgesys ir nuotaikos, kuriomis gyveno tuometiniai jauni emigrantai, palikę tėvų namus.  

 Jonas tabako plantacijoje Jonas Aloyzas Bendikas1, 1929m.jpg

Naujajame krašte Kanadoje, Joną pasitiko šiltesnis klimatas ir kitokia augmenija. Pirmose atsiūstose nuotraukose  jis įsiamžino tarp vešlių augančio tabako lapų, pamatytų pirmą kartą.

Jono laiskasJono laiskas 1929

Kupinas naujų įspūdžių, jis buvo laimingas pasiekęs savo tikslą ir skubėjo pranešti apie save  seserims: Zofijai į Pajerubinio kaimą, ir Kazimierai į Brokštėnus. Broliui Alfonsui tuomet buvo 12 metų. 

„Dieku Dievu už sveikata, kaip palydėjot ligi staldo taip ir tebesu sveikas, o kada pasitiksma nežinau šianden rašydamas ar greitai ar ne“. Kanada, 1927-tieji metai.

Jonas Bendikas 1927m Canada2

Jono laiskas 1929 m1 Banginių medžioklė Džordžija 1929m 

1929_m_Georgijos_v.Jonas_Bendikas-Banginio_medžioklė11.jpg

 „Šita žuvis kurias mias gaudėm. Ot ir aš čion esu pri tuos žuvies, galet pažinti... “ 1929 m., Džordžija. Jonas ant banginio stovi antras iš kairės.

Įdomi istorinė nuotrauka, daryta prisiminimui dar ir dėl to, kad "šita žuvis", tiksliau, mėlynasis banginis, labai didelis ir pagaunamas retai. Nuotraukoje nurodytas adresas ilgą laiką buvo mįslė: kas ta Džordžija, kokioje valstybėje, jeigu tai sala, kur ji randasi? Pasidomėjus banginių medžioklėmis, paslaptis paaiškėjo su netikėtumais.

Pietų Džordžija, kartu su Pietų Sandvičo salomis yra Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija. Tai  sala besiribojanti su Pietų Atlanto Vandenynu ir Škotijos jūra iš kitos pusės. Visai netoli Arktika, pasakiškos gamtos, pingvinų ir kitokių gyvūnų karalystė.

 Pietų Džordzija

Sala Pietų Džordžija, kurioje randame dėdės Jono pėdsakus, paliktus prieš 90 metų.

Tikra staigmena, kad tokią pat kaip Jono atsiūstą nuotrauką, kur jis stovi ant banginio, galime pamatyti ir vienoje meksikietiškoje  interneto svetainėje : "Humpback Whale hunter" (Gallery 2).

Banginis_ir_Jonas_Bendikas-meksikietiška_svetainė.jpg

Svetainės stop kadras, kurioje matome istorines nuotraukas apie banginių medžioklę, praėjusio šimtmečio pradžioje. Jonas 28m. nuotraukoje pažymėtas rodykle

 Iš šios svetainės taip pat sužinome, kad nuotraukos, tarp kurių ir nuotrauka su dėde Jonu, talpinamos svetainėje, padarytos banginių medžioklės stotyje Grytviken, Pietų Džordžijos saloje, praėjusio šimtmečio pradžioje. Nuotraukoje su žvejais, matoma sugauta labai didelė mėlynojo banginio patelė.

Atrasta nuotrauka patvirtino, kad Jonas dirbo būtent Džordžijos salos Grytvikeno banginių medžioklės stotyje, iš kur, 1929 m gegužės 19 dieną, bent 2 tokias pat nuotraukas su laiškeliais kitoje pusėje, pasiuntė  savo seserims į Lietuvą.

Grytviken

Žemėlapyje pažymėtas Grytvikeno gyvenvietėje esantis Pietinės Džordžijos muziejus(South Georgija Museum), kuriame be nuotraukų randame ir aprašymus apie banginių medžioklės verslą.

Banginis Grytvikeno stotyje

Stotyje išsaugotuose dokumentuose pažymėta, kad vien 1930-31 metų sezone šiuose vandenyse viso buvo sugauta net 29 tūkstančiai banginių. Apie banginių apdorojimo Grytvikeno stotį 1930m. susuktas dokumentinis filmas išliko iki šių dienų. Pažiūrėti galima čia.

XVIII-XIX a. įvairiose šalyse, dėl mėsos ir taukų poreikio, pramoninė banginių medžioklė tapo svarbia ūkio šaka. XX a. pradžioje atsirado ir specializuoti laivai - fabrikai, kuriuose tiesiog jūroje sumedžiotus banginius išdarinėdavo ir perdirbdavo.

Mėlynieji banginiai didžiausias žinomas kada nors Žemės istorijoje egzistavęs gyvūnas, užaugantis net iki 33 m ilgio ir 150 tonų svorio. Užpakalinėje banginio kūno dalyje, prie uodegos, yra mažas nugaros pelekas. Normaliai banginis plaukia apie 20 km/val. Plaukdamas trumpą laiką banginis gali pasiekti net 50 km/h greitį. 

Masinės banginių žudynes daugumoje valstybių baigėsi tik 1986 metais, Tarptautinei banginių medžioklės komisijai (TBMK) uždraudus pramoninę banginių medžioklę.

Pietų Džordžijos sala šiuo metu egzotinių turistinių kelionių ir karališkūjų pingvinų rojus

Pietų Džordžija01.jpgPietų Džordžija02.jpg

Whaling station gryvtiken South Georgija

Banginių medžioklės laivas sustingęs Pietinės Džordžijos salos Grytvikeno gyvenvietės  įlankoje, primena senasias banginių medžioklės istorijas, kuriose dalyvavo ir 28 m. Jonas Bendikas iš Brokštėnų.

  Jonas 1 Jono laiskas 1931 metu

Bendikas Jonas Kanadoje, Moose Jaw Sask., 1931m.

 "Jau keturi metai kaip apleidau jus visus, o kiek praeis kol pasimatisma, 1931 m. vasario 16“.  

Šita data neatsitiktinė. Būtent šią, šventinę Lietuvai dieną, Jonui širdį suspaudė namų ilgesys.

Jono Bendiko naturalizacijos dokumentas JAV
 1936-aisiais, Jonas persikelia pastoviai gyventi į Ameriką, ir priima jos pilietybę. Paveikslėlyje matome Jono natūralizacijos Amerikoje dokumentą. Pagal dokumentus jo vardas ir pavardė buvo Jonas Aloyinsis Bendikas. Taip išaiškėjo, kad Jonas turėjo ir antrajį vardą. Tame pačiame dokumente nurodoma, kad Amerikoje jis bus vadinamas John Bendik.

Jono JAV sienos kirtimas Detroite

Užfiksuotas Jono individualus Amerikos sienos kirtimas Detroito jūrų uosto muitinės poste, Mičigano valstijoje.

Dokumente nurodyta, kad 1936m. sausio 19d sieną kirto 35m. Jonas Aloyiusis Bendikas iš Tūbinių. Pažymėta. kad iki jūrų uosto jis atvažiavo autobusu. 

Jono ir Jozepinos vestuvės 1940m. Chikago

Jono ir Jozepinos vestuvės, Chicaga, 1940m. Data ant laiško kelia klausimų. Gali būti, kad nuotrauka išsiūsta po vestuvių praėjus porai metų, arba santuoka įteisinta jau paaugus dukrai Alicijai, kuri gimusi 1937m.

Jono laiškas vest nuotrauka

"Atminčiai, sesutei ir švogeriui Z. ir A. Kauliams nuo broli Jono ir Jozephinos Bendikų. Tai mūsų vestuvės čia yra, 1940m yanuary 27"   

Istorija tais6

 1955-aisiais metais Jonas iš Amerikos atvyko pas seserį Mariją į Kanadą(nuotrauka kairėjej).

Jonas su svečiais Palmyra ir Ksavera floridoje Jono Bendiko 2 susitikimai su seserimi ir pusseserėmis.jpg

Sesers Marijos Kučinskienės dukros Palmyra ir Ksavera savo dėdes Jono namuose Floridoje, JAV, 1958m.

Likimas nebuvo palankus ir neleido išsipildyti Jono svajonei sugrįžti į Lietuvą visam laikui, arba bent susitikti su artimaisiais gimtinėje. Turėjo tik galimybę nuvykti aplankyti gimines gyvenančias laisvajame pasaulyje, pas savo sesers Marijos šeimą Kanadoje. 1958 m. dukterėčios iš Kanados atvyko pas brolį į Floridą Amerikoje.


Nuo namų tvarkytojos iki macenatės Lietuvos vaikams. 

Palmyros Kučinskaitės istorija

Palmyra Kučinskaitė kartu su savo seserimi ir mama, Marija Kučinskiene artėjant frontui 1944m. į Vakarus pasitraukė, tiesiai iš studijų Kaune. Kelionė traukiniu dėl karo stovio buvo ilga, tačiau šeima laimingai pasiekė Vokietiją kur pateko į pabėgėlių stovyklas. Vėliau, Kanadai paskelbus apie leidimus pabėgėliams atvykti, pasiekė Kanadą, kur joms buvo suteiktas prieglobstis.

Kuč.Palmyra dar Lietuvoje

Palmyra Kučinskaitė, apie 1940 m.

Kučinskų šeima 1950 m

Palmyra(kairėje) su mama Marija Kučinskiene(centre) ir seserimi Ksavera Kanadoje, apie 1950 m.

svetainpak 004

Seserys Palmyra ir Ksavera Kučinskaitės apie 1960 m.

Palmyra Kanadoje

Palmyra savo sodyboje, šalia Toronto apie 1980m.

Prie mašinos "Cadilac" nuotrauka daryta neatsitiktinai. Kanadoje priimta: žmogaus statusą ir padetį visuomenėje padeda parodyti ir mašina.

Būdama politiškai  išprususi, dalyvavusi Lietuviškoje veikloje Kanadoje, P. Kučinskaitė domėjosi kas vyksta atgimstančioje Lietuvoje, sekė Sajūdžio kelią ir Nepriklausomybės atgavimą. Susirašinėjimas laiškais vyko po kiekvieno reikšmingo žingsnio šia kryptimi. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir pradėjus Valstybės atkūrimą ir socialines pertvarkas,  1992 metais Palmyra, pagerbdama savo motinos a.a. Marijos Kučinskienės ir sesers Ksaveros Kučinskaitės-Bučinskienės atminimą tapo pirmąja Kanados lietuvių macenate pagelbėti Lietuvos vaikams. Tam tikslui paaukojo 10000 dolerių Pagalbos fondui "Vaiko tėviškės namai" Lietuvoje pastatyti vienam atskiram našlaičių namui. Vėliau, 1994 metais vėl aukojo 1000 dol. Varnių apylinkės partizanų paminklo statymui. Už šias aukas macenatei dėkojo Pagalbos fondo "Vaiko tėviškės namai" globėja Kanadoje KLK moterų draugija, ir Kanados generalinis konsulatas.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir pradėjus Valstybės atkūrimą ir socialines pertvarkas,  1992 metais Palmyra, pagerbdama savo motinos a.a. Marijos Bendikaitės Kučinskienės ir sesers Ksaveros Kučinskaitės-Bučinskienės atminimą tapo pirmąja Kanados lietuvių macenate pagelbėti Lietuvos vaikams. Tam tikslui paaukojo 10000 dolerių Pagalbos fondui "Vaiko tėviškės namai" Lietuvoje pastatyti vienam atskiram našlaičių namui. Vėliau, 1994 metais vėl aukojo 1000 dol. Varnių apylinkės partizanų paminklo statymui. Už šias aukas macenatei dėkojo Pagalbos fondo "Vaiko tėviškės namai" globėja Kanadoje KLK moterų draugija, ir Kanados generalinis konsulatas.

Palmyra Kanados Lietuvių macenatė

 Palmyra pirmoji KLK moterų draugijos macenatė

Palmyra Kanados Lietuvių macenatė auka paminklui

Pirmųjų Marijampolės vaiko tėviškės namų pamatų pašventinimo iškilmės1 1997m Pirmųjų Marijampolės vaiko tėviškės namų pamatų pašventinimo iškilmės2

Pirmųjų vaiko tėviškės namų pamatų pašventinimo iškilmės Marijampolėje, 1997m ir  Marijampolės vaiko tėviškės namų vaizdas šiuo metu, 2018 m.

Politinei situacijai pasikeitus, po unitarinės valstybės Tarybų Sajungos žlugimo, Palmyra bent tris kartus buvo atvykusi į Lietuvą, lankė gimines ir gimtasias vietas. Visuomet patrijotiškai nusiteikusi, po nepriklausomybės atgavimo, įsisiūbavus politinei švytuoklei naujosios Lietuvos politikai, jau nevisada pritarė, nepasitikėjo anksčiau valdžioje buvusiais ir vėl sugrįžusiais. 1990 metais,  ji pakvietė savo dėdę A. Bendiką atvažiuoti į Kanadą į svečius.

Bronius su mama Bronislava atvyko į Kanadą1

Sesers namus Kanadoje šalia Toronto pirmieji iš socialistinio lagerio aplankė Bronislava Fetingienė su sūnumi Broniumi iš Lenkijos. Ji čia susitiko su savo dukterėčiomis, Broniaus pusseserėmis, Palmyra ir Ksavera apie 1985 m.

A. Bendikas svečiuose pas dukterėčią Palmyrą Kučinskaitę Kanada 1990m

 A. Bendikas su žmona Brone(dešinėje) svečiuose Kanadoje, Palmyros Kučinskaitės namuose, 1990 m.

Su artimiausiomis draugėmis, Palmyra centre po tėviškės paveikslu11.jpg

Su artimiausiomis draugėmis, Palmyra centre.

Lietuvių emigrantų namuose paveikslas kuriame nostalgiškas tėviškės vaizdas1

Daugelio Lietuvių emigrantų namuose ant sienos talpinamas paveikslas, kuriame nostalgiškas tėviškės vaizdas

 


Tūbiniškiai senūjų emigrantų kartotekose.

Kazimiero Maco dok. Amerikoje

Jono Edvardo Maco, kurio tėvas Kazimieras Macas kilęs iš Tūbinių, gimimas užfiksuotas Ilinojaus Valstijos, JAV, gimimų registracijos knygose 1901 m kovo 3 d.

Jakas Kazimir 1912 m pas broli Juozapa Jaka

Jakas Kazimir, 1912 m vyko pas brolį Juozapą Jaką.


T. Jako iš Deblių kelionė į Ameriką, 1903 m.

Tamasius Jakas is Deblių

Tai gali būti tas pats Tamošius Jakas, pirmasis įsigijęs žemę šalia Tūbinių. Žemės caro laikų pirkimo dokumentus saugo ir dabar ten gyvenantis, T. Jako proproanūkis, Pranas Jakas.

Dabkus Vincent 1910

Vincento Dabkaus , 25 m amžiaus viengungio 1910m kovo 26d kelionė iš Hamburgo į  Niujorką laivu "Kaizerio Augusto Viktorija.


Antrasis Pasaulinis karas, Lietuvos okupacija ir pasipriešinimas 1939 -1955 m. 

Lietuvos sienos 1939 1945 m

LR kariškiai ties Lietuvos Lenkijos pasieniu atgavus Viliaus kraštą Žilinai

LR kariuomenė Lietuvos Lenkijos pasienio užkardoje ties Žilinais, Lietuvai perimant dalį Vilniaus krašto iš Lenkijos, 1939m. Nuotrauka mokytojo Adomo Kauliaus, pateikė L.Vismantaitė, Pajerubinio km.-Iždonai.

LR kariškiai ties Lietuvos Lenkijos pasieniu atgavus Viliaus kraštą Žilinai2

LR kariuomenė Lietuvos Lenkijos pasienio užkardoje ties Žilinais, Lietuvai perimant dalį Vilniaus krašto iš Lenkijos, 1939mNuotrauka mokytojo Adomo Kauliaus, pateikė L.Vismantaitė, Pajerubinio km.-Iždonai.

Pirmoji okupacija-sovietinė, įvykdyta klastingu būdu, skelbiant ultimatumą, prasidėjo 1940 06 14 ir tęsėsi iki 1941 06 22. 

Stalino ir Hitlerio Molotovo Ribentropo paktas ir slaptūjų protokolų pasekmės tinkamai išaiškintas unikalaus istoriko Alfredo Idzelio, paklausyti galima čia.

Rusai žengia ą Lietuvą2 Rusai žengia ą Lietuvą

Įžengusi į Lietuvą, Sovietinė kariuomenė savo karius atvedė ir iki Tūbinių apylinkių, įsikūrė Tūbinių miške, stovėjo šalia Brokštėnų dvaro, kariškiai buvo užtvėrę daug pravažiavimo kelių. Buvusio Tūbinių dvaro, paskutiniojo Tūbinių seniūno K. Višinskio sodybos pastatuose, didelį svirną pavertė maisto ir amunicijos sandėliu.

Nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo nepriklausomos Lietuvos santvarkos ir ūkio griovimas, brutalius veiksmus lydėjo teroras. Dar net netapus LSSR, Komunistų partijos sekretoriaus Antano Sniečkaus įsakymu buvo įkalinta apie 2000 visuomenės veikėjų, net filatelistų, esperantininkų. Metų bėgyje suimta apie 15 000 politinių kalinių, tame tarpe 500 Lietuvos armijos karininkų, apie 6000 puskarininkių ir eilinių. Didžioji dalis jų sunaikinti Lietuvoje, kiti – SSSR. Visi, net nebūdami jos piliečiais, apkaltinti pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį už "socialistinės tėvynės" išdavimą.

Kremlius į atokiausius SSSR šiaurės rajonus iškeldinti iš Lietuvos planavo 700 000 žmonių. Vieta, kur tremtiniai turėjo atsidurti, Lietuviams buvo žinoma nuo garsiųjų sukilėlių ir knygnešių laikų bendru Sibiro pavadinimu.

Sovietiniai Rusijai diriguojant iš Maskvos, Lietuvos komunistinės valdžios nurodymu, beveik visos katalikų ir kitų tikybų institucijos, išskyrus Kauno Kunigų seminariją, buvo panaikintos ir uždarytos, iš vienuolynų išmėtyti vienuoliai, uždarytos visos katalikiškos organizacijos, bažnyčios apdėtos valdžios mokesčiais, atimti arba smarkiai apkarpyti prie klebonijų buvę ūkiai, kai kur nusavintos klebonijos. Per vienerius okupacijos metus 9 kunigai išvežti į Sibirą, 152 perėjo tardymus ar buvo laikyti kalėjimuose, 18 jų iš kalėjimų išsivadavo prasidėjus karui, o 15 kunigų nužudė iš Lietuvos bėgdami raudonarmiečiai ir enkavedistai.

Ypatingai negailestingi enkavedistai buvo nepaklusniems kunigams, dvasiniams rezistentams, kokių tarp kunigų buvo dauguma. Šilalės klebonas kun. Judokas, dar prieš karą patyręs sovietinių kalėjimų skonį Rusijoje, pakartotinai okupavus Lietuvą vėl buvo suimtas ir uždarytas į Tauragės kalėjimą, kur iš jo religinių įsitikinimų buvo tyčiojamąsi bandant palaužti, o kunigui atsisakius valgyti, buvo laikomas 9 paras be maisto ir 4 paras be vandens.  

Skubiai traukdamiesi nuo vokiečių, sovietai visoje Lietuvoje išžudė, nukankino šimtus civilių gyventojų. Netoli Telšių Rainių miškelyje sužvėrėję budeliai nukankino 73 Telšių kalėjimo politinius kalinius. Nužudyti net du raudonarmiečiai, atsisakę tapti budeliais. 

Skaudi drama neaplenkė Tūbinių apylinkės.  Dargalių kaime, kur buvo nužudyti Petkevičių, Rupšlaukių šeimų atstovai ir kiti taikūs gyventojai. 

Petkevičiai raudonojo teroro aukos Dargalių k senkapis1.jpg

Ant Petkevičių kapo Tūbinėse ir ant Rupšlaukių sodyboje žuvusių aukų kapo pastatyti antkapiniai kryžiai su užrašu: "Žuvę nuo raudonojo teroro, 1941m. birželio 24d."

Vokiečiams puolant, besitraukiantiems rusų kariškiams buvo duotas įsakymas viską naikinti ir deginti, kad neatitektų priešui. Tūbinių miške, armijos amunicijos sandėliuose griaudėjo sprogimai, degė klebonija ir jos ūkiniai pastatai, špitolė, Z. Jauniaus name buvusi mokykla. Nepasigailėta buvusio  didelio  Tūbinių dvaro pastatų. Pagal prisiminimus dvarvietėje gyvenęs K. Višinskis suspejo papirkti rusų kareivį, mėginantį vykdyti įsakymą ir padegti pastatus. Todėl  nudegė tik didelis svirnas, kuriame rusų kariškiai buvo įkūrę maisto ir amunicijos  sandėlį.

Pirmasis skaudus bolševikų smūgis Tūbinių bendruomenei buvo aktyvaus visuomenininko, mokytojo A. Račkausko ir jo šeimos suėmimas ir išvežimas į Sibirą su pačia pirmąja trėmimų banga 1941-06-14d.

Is Liudos 2015 04 17 006

Tūbinių, pradines mokyklos mokiniai po baigiamojo egzamino prie paminklo Tūbinėse, kartu su egzaminų komisija, 1939 m. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi mokytojai: Antanas Račkauskas Bronė Barauskaitė Jurgutienė, Motiekaitiėnė, Stanislovas Pintveris. Nuotrauka iš Liudos Vismantaitės albumo.

Pagal artimūjų prisiminimus, netikėtai atvykus transportui, susiruošti A. Račkauskams buvo duota pusę valandos, su galimybė pasiimti reikalingos mantos iki 100 kg. Mašinoje kur buvo kraunama menka manta jau sedėjo mokytoja Noreikaitė. Į gyvulinį vagoną tolimai kelionei pateko visa A. Račkausko šeima ir kūdikio besilaikianti jo žmona. 

Antano Račkausko tremtis41, Komi, 1941-1949.jpg

Antano Račkausko tremtis1, Komi, 1941-1949.jpg

Antano Račkausko tremtis, Komi51, 1941-1949.jpg

Su meškomis01.jpg Antano Račkausko tremtis7, Komi, 1941-1949.jpg

Račkauskai gimtinėje01.jpg

Sugrįžimas į gimtus kraštus po 17m tremties.

Antano Račkausko tremtis201, Komi, 1941-1949.jpg

Antano Račkausko tremtis, Komi21, 1941-1949.jpg

 

Sibire su mama22.jpg

Ypatingai sunkiomis sąlygomis, tremtinių vagone gavusi likimo dovaną gyvybę ir į atšiaurų Sibirą patekusi dar vystykluose, Tūbinių ir Kiaukų mokytojo Antano Račkausko dukra Laimutė Jundulienė, savo vaikystę pavaizdavo dailės kūriniuose.

Laimutės paveikslai01.jpg  Laimutės paveikslai21.jpg

 

Laimutė Račkauskytė Jundulienė su vyru Vytautu, 2019m kovo men.jpg

Dailininke gyvenime tapusi Laimutė Jundulienė, gyvenime nestokoja optimizmo, dalyvauja įvairiuose renginiuose, rengia darbų parodas. 2019m kovo men 30d kartu su vyru Vytautu apžiūrėjo Tūbinių herbo projekto varijantus, paruoštus svarstymui Heraldikos komisijoje, įsteigtoje prie LR Prezidento institucijos.


Vokiečių-nacių okupacija, 1941–1944 m

Jau pačią pirmają karo dieną, birželio mėn 22 , radijo bangomis pasklido informacija, kad 4 val ryto prasidėjo karas ir ateina vokiečiai. Ši žinia greitai pasiekė visą Lietuvą, pasirodė vokiečių bombonešiai. Pogrindinio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) suburti birželio mėn. sukilėliai-partizanai paskelbė atstatantys Lietuvos Nepriklausomą Respubliką, ragino gyventojus ginkluotis, perimti ir saugoti rusų paliktus administracinius pastatus, daug kur rajonuose buvo sudarytos administracijos. Tūbinių apylinkėse pradėjo veikti Stonio vadovaujamas sukilėlių būrys. Būrio pagrindą sudarė Tūbinių šaulių būrio nariai. Pirmoji sukilėlių būrio užduotis buvo surikti ginklus, kurių nespėjo sunaikinti besitraukianti kariuomenė. Ginklų ir įvairios amunicijos Tūbinių miške buvo tikrai daug, bet ir pavojus nabuvo praėjęs. Karo pradžią prisimindama, buvusiame Tūbinių dvare gyvenusi, paauglė buvusi tūbiniškė Aldona Višinskytė tų dienų įvykius, vykusius prieš 77 metus. prisiminė kaip įvykusius vakar. Aldona parodė vietas, kur krito atskrendantys artilerijos svieduniai, kur ganėsi karvės ir džiaugėsi, kad nuo to apšaudymo jos nenukentėjo. Dar prisiminė grupę besiblaškančių rusų kareivių pasislėpusių miškelyje prie Jėrubyno upelio ir suvargusį kareivį, atėjusį prašyti valgio. Mama paruošusi jiems nešė, kai tuo tarpu į kiemą, kuris matėsi nuo kelio ir kuriame buvo daug pastatų, motociklu įvažiavo vokiečių kareiviai.

1941m birželis, vokiečiai Rytų fronte, Bundesarchiv, foto von Estorff.jpg

1941m birželis, vokiečiai Rytų fronte, Bundesarchiv, foto von Estorff

Iki prasidedant karui sovietai spėjo ištremti tik 17 700 žmonių iš visų planuotų 700000. Dauguma jų sudarė moterys, vaikai, seneliai. Tačiau grobuoniškus planus sujaukė ateinanti vokiečių kariuomenė, reikėjo patiems gelbėti savo kailį. Pribloškiantį budelių darbą Šiauliuose aprašė tuometinė spauda, kada rusams pasitraukus rasta uždarytų vagonų, kurių į Rusiją išvežti nebespėjo. Žmonės juose mirė, palikti be maisto ir vandens.

Bolševikų siautėjimas 700 žmonių palikta mirti, 1941m birželis1.jpg

 Sekreckiai iš Brokštėnų  Sekreckiu paminklo užrašas

Brokštėnų k gyventojų Sekreckių kapavietė Tūbinių kapinėse, 2016m. Sekreckis Petras paminklą tėvams 1929m pastatė nenujausdamas, kad taps prasidėjusiančio karo auka: "Sekreckis Petras tragiškai žuvęs, 1941 m."

Pirmosiomis karo dienomis, visai šalia namų, Petras Sekreckis kartu su savo kaimynu Petravičiumi buvo nušautas vokiečių kareiviams šukuojant Brokštėnų dvaro apylinkes. Kaip tai įvyko priežastys liko nežinomos. Išlikę buvusių kaimynų pasakojimai panašūs: P. Sekreckis kartu su  kaimynu, nušauti abu kartu ir čia pat užversti žemėmis. Taip atsitiko greičiausiai del to, kad turėjo ginklą ir dėl nesusikalbėjimo buvo palaikyti rusų žvalgais. Nuo apšaudymų ar pasiklydusių kulkų žuvo Brokštėnų dvare gyvenusio Vainio žmona, tūbiniškis Z. Dargužis, kiek vėliau nušautas Paneročio kaimo gyventojas Pranas Noreika. Pagal prisiminimus, Pranas nešiojęs juodą barzdą ir ganykloje prie gyvulių būdamas pastebėjo praeinančius vokiečius ir bandė pasislėpti, tačiau buvo užmatytas ir čia pat nušautas, kaip besislapstantis žydas. Buvo kalbama, kad toks pat likimas ištiko ir patį vokiečių kareivį, kurį patys vokiečiai už savivalę baudė pagal karo įstatymą.

Pavojinga padėtis Tūbinių apylinkėje, kaip ir visoje žemaitijoje tęsėsi iki rugpjūčio mėn., kol frontas buvo likviduotas. Tačiau taikiai ir viltingai sutikę  pirmosios karo savaitės pabaigoje pasirodžiusius žygiuojančius vokiečių armijos dalinius, Lietuvos gyventojai, jau po poros mėnesių jais nusivylė. Greitai visi suprato, jog vokiečiai tokie pat okupantai, tik rudieji.

Paskelbusi atstatanti Lietuvos nepriklausomybę, Laikinoji Vyriausybė jau nuo 1941 08 05d, dėl vokiečių spaudimo nutraukė veiklą. Prasidėjo antinacinė rezistencija. Pradžioje ji nebuvo tinkamai organizuota ir pasireiškė tuom, kad buvo boikotuojama mobilizacija į vokiečių armiją, jaunimo tarpe reiškėsi ištikimybė savo valstybei. Lietuviai vieninteliai iš okupuotų šalių nesudarė SS dalinių.

1941 12 13 žemesnio rango Lietuvos karininkų buvo įkurta Lietuvos Laisvės Armija(LLA) – pogrindinė karinė antinacinė organizacija, kuri veikė kiekviename valsčiuje, visoje Lietuvoje. Joms priklausė šauliai, valsčiuose dirbę ar mokytojavę atsargos karininkai, moksleiviai.

Vokiečių okupacijos metais Lietuvos gyventojams, ypač Rytinėje jos dalyje, problema buvo plėšikaujantys raudonieji partizanai, kurių būrius dauguma sudarė rusų ir žydų tautybės žmonės. Rūdininkų miške buvo įsikūrusios net ištisos gyvenvietės, kuriuose kaupėsi žydų pabėgėliai, kurie nieko neaugino, o išsilaikė apiplėšinėdami vietinius ūkininkus. Ūkininkams susivienijus ir pasipriešinus raudonieji išžudė apie 40 Kaniūkų kaimo gyventojų, išsityčiojo iš jų palaikų. Netolies suplanuotai nužudžius keletą vokiečių kareivių, išprovokuotas Pirčiupio kaimo sudeginimas su visais gyventojais. Smulkiau apie šias žudynes skaityti: "Pirčiupio motinos paslaptis".

Jau 1943 metais aiškėjo, kad Lietuvai gresia nauja sovietinė okupacija, LLA ima ruoštis partizaniniam karui. buvo įkurtas politinis Lietuvos Gynimo komitetas.

Lietuvos partizanų apygardų dislokacijaLietuvos karas-Pokaris ir MGB.jpg

Aušrelės Būrys-partizanai – kopija.jpg

Aušrelės būrio partizanai

1951 metų spalio mėn trėmimai
 
Ūkininkų turto nusavinimas, kalinimas ir ištisų šeimų išvežimas į Sibirą pagal įskundimus, buvo pokario metų tragedija.

............................................................

Antisovietinis pogrindis

Ypač skaudžiai Lietuvos valstybingumo netekimą išgyveno jaunimas. Laisvės idėjų vedamas būrėsi į pogrindines antisovietines organizacijas gimnazijose, amatų, aukštosiose ir kitose mokyklose. Per visą sovietmetį Vasario 16-osios, Vėlinių, net ir komunistinių švenčių metu suplevėsuodavo trispalvės, pasklisdavo įvairiai padauginti atsišaukimai. Trūkstant konspiracinės patirties, šias organizacijas MGB gana greitai likviduodavo: 1944–1954 m. likviduota virš 20, 1954–1967 – 150.

Iki partizaninio karo pabaigos daugelis organizacijų veikė kaip LLA OS dalis. Gręsiant areštams jų nariai neretai pereidavo pas partizanus. Nelegalių grupių sudėtis įvairiausia – nuo kelių iki kelių dešimčių žmonių, o veikla apimdavo kelis miestus. 1948 m. Telšiuose, Amatų mokykloje išaiškinta LLA grupė, kurios visi nariai buvo įkalinti. 1949 m. spalio mėn. suimti ir įkalinti 12 Telšių gimnazijos ir Telšių mokytojų seminarijos moksleivių, pasivadinusių „Jaunosios Lietuvos būrys“. 1955 m. birželį suimti 7 „Lietuvos laisvės kovotojai“, iš jų – 5 įkalinti. 1958 m. vasarį išaiškinta 8 Telšių moksleivių – Gudžiūno grupė. 1967 m. Varniuose išaiškinta „Vyčio Kryžiaus Lietuvos nacionalinė gvardija“. Priklausė 4 nariai, įkalinti 2.

Jaunosios Lietuvos Sajunga, Kauno skyrius, 1972m atsišaukimas. Iš KGB archyvo, Pateikė Vidmantas Povilionis.jpg
Jaunosios Lietuvos Sajunga, Kauno skyrius, 1972m atsišaukimas. Iš KGB archyvo, Pateikė Vidmantas Povilionis

Sovietinių represijų vykdytojų buvo daugiau nei pakankamai:

NKVD – Vidaus Reikalų Liaudies Komisariatas.

NKGB – Valstybės Saugumo Liaudies Komisariatas.

MVD – Vidaus Reikalų Ministerija.

MGB – Valstybės Saugumo Ministerija.

KGB – Valstybės Saugumo Komitetas. 

Lietuva bolševikų okupacijoje-garaže envd įtaisyta garsa slopinanti kamera kankinimams.jpg         Tuskulėnai-egzekucijų aukos ir budeliai-knyga1.jpg

Lietuva bolševikų okupacijoje. Garaže ENKVD įtaisyta garsą slopinanti kamera kankinimams.

Severino Vaitiekaus "Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai(1944-1947)" dokumentais paremta knyga atskleidžianti sovietinius nusikaltimus, naudotus šaltakraujiško žudymo metodus, jų vykdytojus ir aukas, priverčia suvokti, kad šio laikotarpio  niekada ne valia pamiršti. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos Tyrimo centras ir Valstybės saugumo departamentas.

Pateikiame karo pradžioje Tauragės kalėjime, vadinamoje "Šiūbartinėje" išgyvenusio kalinio, Jono Bildušo parodymų ištrauką:

"Areštavę mane uždarė į Tauragės kalėjimą. 1940 m. lapkričio 5 d. mane išvedė į karcerį. Į karcerį vesdavo visus prieš pradėdami tardymą, kad palaužtų fiziškai ir dvasiškai.

Mane tardė be pertraukos du kartus po 36 valandas, vieną kartą 60 valandų ir vieną kartą 84 valandas. Tūkstančius kartų kartojami tie patys klausimai. Tardymas lydimas keiksmais ir grasinimais. Muša per veidą, galvą muša į sieną. Be sąmonės virstu iš taburetės, nebesiorientuoju, kur aš ir kas darosi aplink. Nualpus pila ant manęs vandenį, atgaivinę sodina į taburetę, muša per veidą, revolverį paėmęs grasina nušauti. Reikalauja prisipažinti nepadarytus nusikaltimus.

Mane tardė pasikeisdami šie enkavedistai: Radionov, Sokolov, Parfionov, Šuranov, atvykę iš Rusijos.

Kai enkavedistams nusibosdavo mane tardyti, nuvesdavo į rūsį, kurio koridoriuje sodindavo ant taburetės, taburetę atitraukdavo nuo sienos, kad negalėčiau atsiremti ir pailsėti ar pasnausti. Atidarydavo į lauką duris, pro kurias verždavosi žiemos šaltis. Vandeniu sulieti rūbai sušaldavo ant kūno. Virsdavau ant žemės, nes norėjau miego. Čia sergėjęs enkavedistas keldavo ir sodindavo ant taburetės, apstumdydavo ir įsakydavo ramiai sėdėti.

Keletą dienų prieš baigiant tardymą enkavedistas Radionov pateikė man pasirašyti protokolą. Po ilgesnio ginčo davė man perskaityti. Buvo parašyta, kad aš prisipažįstu padaręs kiekvieną NKVD kaltinimą..."

Bronius Daunoras , "Lietuvis sovietiniame pragare" rašė":

"Užgrobę Lietuvą, bolševikai išleido kalinius komunistus, o į jų vietas pradėjo kasdien šimtais grūsti niekuo nenusikaltusius lietuvius. Kalėjimuose jie įvedė tokį rėžimą, kuris prašoka baisiausius nujautimus. Hermetiška izoliacija, kamerų perpildymas, nuolatiniai kankinimai, nešvara ir parazitai kalinius tuojau pavertė paliegėliais. Atskyrimas nuo pasaulio, merdėjimas nežinioje, nesibaigią pasityčiojimai — tai nepakeliami moraliniai smūgiai, kurie sistemingai graužė atkakliausią dvasią. Kalinys iš anksto buvo pasmerktas žūti ".

Tai tik trumpos ištraukos iš liūdininko pasakojimo ir B. Daunoro apibendrinimų, dėl ko daugelis kalinių neišgyvendavo sovietiniame kalėjime, kaip kad ir ten patekęs, buvęs Jakaičių kaimo ūkininkas Petras Dapkus.


Tremtys ir kalinimas

Trėmimo nutarimas, 1949-01-29.jpg

Trėmtinių kelionė į sibirą gyvuliniais vagonais  Tremtis vagon1

Tremtinių skirstymo punktas Sibire.jpg

Tremtinių gyvenvietė. Irkutsko sritis, Zimos rajonas, Ikonikų kaimas-1950 m.jpg

Tremtinių gyvenvietė. Irkutsko sritis, Zimos rajonas, Ikonikų kaimas-1950 m

Lietuva-Sibiras- tremtys14.jpg

 

Lietuviai atvyksta į tremties vietą. Bielyj Jaras, Tomsko sr., Kargasoko r.1.jpg

Lietuviai atvyksta į tremties vietą. Bielyj Jaras, Tomsko sr., Kargasoko r.

Lietuva-Sibiras- tremtys.jpg

Lietuva-Sibiras- tremtys4.jpg

Lietuva-Sibiras- tremtys6.jpg

55614089_2543861775641561_4369136042557571072_o.jpgLIETUVIAI SIBIRE. GYVENIMAS TREMTYJE. RETOS NUOTRAUKOS.jpg

Lietuvkai grįžta iš sibiro.jpg

Lietuviai tremtiniai grįžta.


Tolimūjų Rytų Chabarovsko kraštas, Amūro sritis.

Tremtiniai Amūro srityje 5451.jpg

Nedaug yra infomacijos iš kitų šaltinių apie tremties vietas ir Amūro srities lagerius, kur teko atsidurti mūsų kraštiečiams. Pateiktame žemėlapyje nurodoma, kad čia buvo ištremta apie 5450 lituvių.

Knygoje "Lietuviai Tremtiniai Jakutijoje" pagarsinta viena labiausiai žinomų šiame krašte kalėjusių ,savo Gulagų kankinės kančios kelią Chabarovske pabaigusi 1955 metais, dvasinga mokytoja Adelė DirsytėSvarbiausias A. Dirsytės palikimas, kalėjime sudaryta maldaknygė per geležines Sovietų Sajungos sienas pasiekusi Jungtines Valstijas ir atspausdinta Bažnyčios Kronikoje.

Maldaknygė rekomenduota naudojimui daugelio pasaulio katalikų tikėjimo Kardinolų. Jos esmė gerai perteikiama Adelės išsakytais žodžiais:

"Jei reikia aukų, imk jas iš manęs, tik duok man kankinių drąsos ir stiprybės. Amen. "

Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus aprobuota malda, prašant Dievo, kad Adelė Dirsytė būtų paskelbta palaimintąja: 

MALDA 

Viešpatie Dieve, tikėjimo, vilties ir ištvermės šaltini! 

Tu palaikai ir stiprini pasitikinčius ir sekančius Tavimi.

Žiauriuose Sibiro lageriuose daugelį metų stiprinai mokytoją Adelę Dirsytę,

kad liktų ištikima Tavo valiai ir pamokančiu pavyzdžiu artimui.

Viešpatie, suteik malonę, kad mokiusi žodžiu ir savo gyvenimu, o tikėjimą paliudijusi kankinyste, galėtų tapti mūsų užtarėja Danguje.
Amen.

 Pagal, išgyvenusiūjų tremtinių statistiką ir pasakojimus, apie sąlygas ir mirtis del issekimo ir ligų, tremties vietas netoli Chabarovsko, nors ten ir nebuvo amžinojo įšalo, galima prilyginti kraštietės, Laukuvos gydytojos Dalios Grinkevičiūtės prisiminimuose  pagarsintoms kančioms. Jos prisiminimai paskelbti toje pačioje knygoje "Lietuviai Tremtiniai Jakutijoje". Jinai rašė:

 "..1943 m. vasario mėnesį pasidarė akivaizdu, kad žūsime visi. Mirtingumas pasiekė apogėjų. Buvo žiaurūs šalčiai,dūko uraganinės pūgos, ypačiai aršios į poliarinės nakties pabaigą. Barakai buvo visai nekūrenami, ir mirštantieji nušaldavo rankas ir kojas. Gultuose (naruose) gulėjo jau beveik visi susirietę, su nebepajudinamais nuo skorbuto sąnariais, nuo išsekimo ir skorbuto viduriavo. Tuštinosi gultuose; kurie buvo kiek stipresni — nuo gultų krašto ant sniegu padengtų grindų. Artėjo finalas. Ir kada jau niekas jokios vilties nebeturėjo, į Trofimovską atvyko žmogus, kuris išplėšė iš mirties nagų dar besančius gyvus.Tai buvo gydytojas. Jo pavardė Samodūrov, Lozorius Solomonovičius. Jis skverbėsi į kiekvieną baraką; apžiūrėjo visus ligonius, stirtas lavonų, ir ėmė labai energingai veikti. Pats vienas drąsiai stojo į kovą prieš Trofimovsko viršininkus — sočius, aptukusius, įsivilkusius į gerus kailinius, apsiavusius veltiniais, siuntusius mus ramiausiai į aną pasaulį. Būdami šiose pareigose Mavrin, Sventickij, Jankovskij, Travkin, Guliaev ir kiti gelbėjo savo uodegas nuo fronto."

Grinevičiūtė 1965 m

Dalia Grinkevičiūtė žiauraus tremtinių likimo liūdininkė, apie 1965 m.

Knygos, kuri išleista pagal Sacharovo ir kitų Rusijos disidentų surinktą medžiagą perduotą į Jungtines Valstijas, baigiamąjame leidėjų žodyje, apie per stebuklą išlikusią gyvą Dalią Grinkevičiūtę,  parašyta kad:

"...Dirbdama kaimo gydytoja Laukuvoje, Šilalės rajone(Lietuvos SSR), Dalia Grinkevičiūtė pradėjo rinkti medžiagą apie likimą visų lietuvių, nutremtų į Sibirą, kadangi manė, jog tai yra lietuvių tautos istorijos dalis, ir žuvusių vardai neturi būti pamiršti...”


Tarp gyvenimo ir mirties.

Iš Alfonso Bendiko ir Vlado Žeromskio prisiminimų apie kalinimą lageryje Amūro srityje.

1945 m. su frontu artėjančios tarybų valdžios, visi laukė su nerimu. Greitai nuogastavimai ir baimės pasitvirtino. Lietuviškąja 16-tąja divizija, kurios didesniąją dalį sudarė žydai, sovietinė karinė vadovybė į tolimesnes kovas puolant Vokietiją nebesiuntė. Gal iš nepasitikėjimo gal ir dėl to, kad rėžimui reikėjo tinkamų įrankių prievarta brukti tarybų valdžią Lietuvoje, o tam idealiai tiko divizijoje tarnavę kariškiai. Klaipėdoje divizija buvo išformuota, jos kovotojai, tapdami sovietiniais aktyvistais, pasklido po Lietuvą užimdami reikšmingus tarybų valdžios postus, įsijungė į formuojamus baudėjų NKVD, MGB būrius. Netrukus prasidėjo nepaklusnių, patriotiškai nusiteikusių lietuvių terorizavimas, pirmieji trėmimai. Kurdama kolūkius ir norėdama atimti žemę, sovietinė valdžia ūkininkus apdėjo nepakeliamais mokesčiais, nacionalizavo ūkinius pastatus ir inventorių, buvusį šaulį  A. Bendiką pasiekė vietinių tarybinių  aktyvistų kerštas. Jiems nepatiko kad, amžiumi tinkamas imti į karą, jis šaukimo išvengė prisirašęs su savo arkliais ir vežimais prie kelių tiesimo. 1945 m. vasario mėn buvo suimtas ir išvežtas į Tauragės kalėjimą. Vėliau įsodintas į gyvulinį vagoną kelionei į Sibirą, pačią tolimiausią tremties vieta Tolimųjų Rytų Chabarovsko kraštą.

Trėmtiniai prie geležinkelio darbų 

SSSR kalinimo ir tremties žemėlapis1 KOMSOMOLSKAS PRIE AMŪRO - SOV GAVAN ATŠAKA 11.jpg

Žemėlapis su nurodytomis trėmimo vietomis. Rodyklėmis parodyta A. Bendiko ir Vl. Žeromskio priverčiamūjų darbų lagerio vieta Amūro srityje. Tai pati tolimiausia vieta tremtinių žemėlapyje. Žemėlapį   pateikė Lietuvos Genocido centro darbuotoja Birutė Panumienė.

Namuose likusi A. Bendiko mama Kazimiera ir žmona Stanislava su 2 mažais vaikais, neskubėjo atiduoti žemės kolūkiui, vis laukė, kada sugrįš vyras, vaikų tėvas.

Ilgi buvo metai, kol buvo gauta pirmoji žinia iš Alfonso kalinimo vietos, vėliau, kad gal grįš namo. Dėl menko derliaus didumą atimant kaip mokesčius, šeimai teko badauti. Prasta mityba savo padarė: vienas iš dviejų sūnų neišgyveno. Vyriausias sūnus Tomas, dar ilgai prisiminė metus, kada užaugo ilgai lauktos bulvės ir namuose buvo ką valgyti.

Tik gerokai vėliau išgirdome tėvo prisiminimus apie tremtį, kad nebuvo tinkamų salygų gyventi, kad nuolatinis palydovas buvo badas. Ištremtieji, kasdien varomi prie toli esančių geležinkelio tiesimo darbų, dėl blogos mitybos ir išsekimo, iškrisdavo tiesiog eidami. Ne kartą kritinės būklės buvo ir A. Bendikas, bet čia jam padėjo užsispyrimas ir gebėjimas bendrauti su likimo broliais. Po vieno tokio „etapo“, kai jau nebegalėjo paeiti, jį tiesiog parnešė ištikimi draugai. Gal pusė iš tų, kurie buvo kartu, amžiams liko taigoje. Įstrigo atmintyje pasakojimas, kad išgyvenimo sriuba buvo verdama iš įvairių taigoje augusių augalų šaknų ir eglių skujų. Po tokio "maisto" ir badavimo išgyventi galimybių buvo nedaug. Vėliau lageryje maitinimui buvo gaunamos amerikietiškos bandelės, padėjusios ne visiems, dažnam sveikata tik pablogėjo. Kartu buvusiems japonų belaisviams išgyventi sekėsi dar sunkiau. Jų fiziologija tokiems išbandymams dar labiau buvo nepritaikyta, jų išmirė dauguma.

Tėvo tremties metai

Alfonso Bendiko ranka apie 1989m užpildyta Represuotojo Anketoje trumpas įrašas: "Jeigu būčiau žinojęs prieš išvežant ką teks iškęsti, būtų manęs gyvo neišvežę". Lietuvos Gyventojų Genocidas, II tomas A-J 1944-1947

Apie kelionę į sibirą, kalinimą ir išlikimą Chabarovsko krašto darbo lageryje prisiminimus 1968 m. surašė šį košmarą išgyvenęs buvęs kalinys Vladas Žeromskis. Prisiminimus užfiksuotus dar tebestatant "Išsivysčiusį socializmą", pateikė jo dukra, Lietuvos Genocido centro darbuotoja Birutė Panumienė, apie tėvo gyvenimą išleidusi knygą.

Pagal B. Panumienę, jos tėvo Vlado Žeromskio ir to paties likimo kalinio Alfonso Bendiko prisiminimai ir jų palyginimas, leidžia spręsti, kad abu jie buvo kalinami viename lageryje ir dirbo prie to paties geležinkelio tiesimo darbų. Vl. Žeromskio prisiminimuose nėra minimas Alfonso vardas, bet įvardijama "grupė Žemaičių", kurių tarpe galėjo būti A. Bendikas, A. Bardauskas ir kiti Žemaičiai. Numanant, kad prižiūrėtojams reikalingo amato žemaičiai galėjo neturėti, jų padėtis maisto ir išgyvenimo atžvilgiu galėjo būti dar sunkesnė negu Vl. Žeromskio.

Patekiame Vl. Žeromskio prisiminimų epizodą, kuris atskleidžia kritinę padėtį lageryje, kai dėl maisto medžiagų trūkumo.

Vl. Žeromskis: “ ...Vėl pradėjome  viduriuoti.  Prasidėjo  skorbutas.  Dantys  ištįso,  išklebo.  Rodos,  imtum  ir išrakinėtum  visus  pirštais.  Akys paraudo,  apkurtom.  Gelbėjo  eglių  spyglių  arbata,  tačiau  rezultatai  menki.  Daugiau  vargo.  Naktimis  nuolat  keliesi.  Prie blakių  prisidėjo  naujos  bėdos  – atsirado  bado  požymių:  ėmė  tinti  veidai,  pilvai,  kojos.  Rytais  vis daugiau  žmonių,  ilgai  stovinčių  išvietėje,  – per užtinusius  organus  sunku  nusišlapinti.  Mačiau  vieną  ilgai  vargusį,  kol tinime  surado  varpelę.  Ėmė kristi  jauni  žmonės.  Rytais  randame  po 2–3 lavonus.  Mus skuba  išvaryti  iš  barakų.  Vakare  grįžtame  sunkiai  vilkdami  švinines  kojas.  Lavonų  neberandame.  Cukraus  davinį  nešuosi  eidamas  į darbą.  Gerai,  kad dirbame  prie statybų.  Aplink  randame  dilgynių,  balandų.  Iš jų lapų  prisismulkinu  mišinio,  užsibarstau  cukrum  ir valgau.  Stengiausi  kiekvieną  dieną  valgyti  žolės.  Bandžiau  įkalbėti  ir Mečį,  bet jam  neskanu.  Tiesa,  neskanu  ir man, bet valgau  ne iš skanumo.  Kasdien  lavonų  ant narų  daugėja.  Prisipildė  ligoninė....“

Visas Vl. Žeromskio prisiminimų tekstas pateikiamas skyrelyje Archyvas, Vl. Žeromskio prisiminimai, "Apie kalinimą"

A. Bendiko šeimai pasisekė. Stebuklas įvyko einant antriesiems tremties metams. Nesant realaus „nusikaltimo“, kaip išsekęs fiziškai ir nebetinkamas sunkiems darbams, A. Bendikas buvo paleistas, grįžo į gimtinę. Liko gyvas tik didelėmis valios pastangomis, kartu su savo likimo draugu iš Bijotų, Aleksandru Bardausku(Aleksu). Veliau A. Bardauskas, kartu su šeima ilgai dirbo sargu Bijotų Dionizo Poškos Baublių muziejuje. Visą karo laikotarpį saugojęs Baublius, Tarybų valdžios buvo "apdovanotas" kelione ir kalinimu tolimiausiame Sibiro krašte, kad visam laikui užmirštų ne tik Baublius, bet ir savo nuosavą malūną Bijotuose. Įdomus žmogus, pagal charakterį artimas A. Bendikui, kartu iškentėjo tolimąją tremtį, kalinimą, katorgišką darbą, badą ir  pažeminimus.

Draugystė, patikrinta nežmoniškomis sąlygomis, tęsėsi ir sugrįžus į Lietuvą. Pasitaikius progai, Alfonsas Aleksą Bijuotuose aplankydavo. Vieną tokių kelionių į Bijotus iš Brokštėnų, apie 1962-uosius metus, visai šeimai buvo suorganizuota dviračiais. Baublių sargas, visuomet svetingai pasitikdavęs muziejaus lankytojus, galėdamas pabendrauti su likimo draugu, buvo ypač laimingas. Muziejaus sargo Alekso pasakojamą istoriją, kaip Dionizas Poška su 20 talkininkų ritino tuščiavidurį 1000-mečio ažuolo kamieną ir iš paskos ritino talkininkams skirtą bačkutę degtinės, esame girdėję veliau jau atvykę su mokyklos ekskursija. Prisiminimus apie patirtus išgyvenimus tremtyje Aleksandras taip kaip ir Alfonsas buvo užrakinę atmintyje kiek giliai ir pasakojo nedaug. Dar mažai buvo praėję laiko, vešėjo naujoji socialistinė santvarka ir ištremtūjų šeimos tebesigydė moralines žaizdas.

 tevukas  BaubliaiBardauskas112233 Baubliai vaikysteje

A. Bendikas 1957 m. ir Aleksandras Bardauskas 1967 m. Du likimo draugai, kartu išgyvenę ir gyvi sugrįžę iš Tolimūjų Rytų Sibiro, Chabarovsko krašto priverčiamūjų darbų lagerio. Nuotrauka dešinėje: Baubliai  iki 1971 metų.

Tremtinio ir Baublių prižiūrėtojo pasakojimą, užrašytą 1972 metais, plačiau galima perskaityti straipsnelyje: Aleksandro Bardausko baubliai. Po Aleksandro mirties dar daug metų Baublių prižiūrėtojo ir gido darbą Bijotuose tęsė  jo dukra ir kiti šeimos nariai.  

Bendiko Alfonso šeimai pasisekė. Ji nebuvo palaužta dvasiškai ir stebuklas įvyko einant antriesiems tremties metams. Nesudarius bylos apie „nusikaltimą“, kaip fiziškai išsekęs ir nebetinkamas sunkiems darbams, Alfonsas buvo paleistas, grįžo į gimtinę. Liko gyvas tik didelėmis valios pastangomis kartu su savo likimo draugu iš Bijotų, veliau ilgai dirbusiu sargu Bijotų Dionizo Poškos Baublių muziejuje.
Prisiminimus apie patirtus išgyvenimus tremtyje Aleksandras taip kaip ir Alfonsas vaikams pasakojo nedaug. Dar mažai buvo praėję laiko ir ištremtūjų šeimos tebesigydė nesenas žaizdas. Likimo ironija, kad A. Bendiko skundikas, organizavęs suėmimą ir tremtį, veliau už išeikvojimus kooperatyvinėje įstaigoje, pats gavo 25 metus kalėjimo ir  pateko į Sibiro lagerius, iš ten rašė graudžius laiškus kaimynams(J. Aurylai), kad siūstų maisto siuntinių, bet, pagal Tūbines pasiekusią informaciją, ten mirė ir  į Lietuvą nebegrįžo.
 
Alfonsas bitynejpg
 
A. Bendikas savo sodyboje, prie naujai pagamintų avilių, apie 1950m.
 
Bendiko ūkio, kaip ir daugelio kitų ūkių apylinkėje išgelbėti nuo sugriovimo niekas nebegalėjo. Žemė Brokštėnuose buvo paimta kolūkio žinion, diduma ūkinių pastatų, didžioji dalis sodo buvo nacionalizuota, prasidėjo ilgi ir pilki „šviesaus rytojaus“ kūrimo metai. Didžiajame ūkio tvarte buvo laikomi kolūkio arkliai, jaujoje - kolūkio šienas, svirne - kolūkio grūdai. Didžiają dalį savo rankomis sodinto sodo derliaus tekdavo veltui pakrauti į kolūkio mašinas, būdavo uždedamas "planas". Panaši padėtis buvo ir kitų stambesniūjų ūkininkų valdose, taip pat ir Konstantino Višinskio ūkyje, kur tvartai ir daržinės buvo nusavinti, paimti kolūkio poreikiams tenkinti. Be to visi kolūkiečiai buvo priversti atidirbti darbadienius", už kuriuos nieko nebuvo mokama. 

Vėliau, kolūkiui pasistačius naujus pastatus, senuosius buvusių ūkininkų pastatus įsakyta nugriauti „malkoms“. Kolūkiui nebereikia, o tarybinis žmogus negalėjo turėti tiek nuosavybės. Nebuvo galima laikyti daugiau negu 2 karves, turėti arklių, daugiau negu 60a žemės ar turėti kitokį nuosavą verslą.


Ūkininko iš Jakaičių Petro Dapkaus byla

Petro Dapkaus vestuve 3

Petras Dapkus(1889-1948).

Tarpukario Jakaičių kaimo ūkininkas P. Dapkus, ne tik ūkininkavo, bet ir mėgo muziką,  grojo Tūbinių pučiamūjų instrumentų orkestre. Tačiau ramų šio ūkininko, kaip ir visos apylinkės žmonių gyvenimą  sujaukė sovietinė okupacija 1940-aisiais, prasidėjęs karas, o dar daugiau pokaris. Naujoji sovietinė tvarka, diegiama iš karto po karo palietė daugelį šeimų ir apylinkės žmonių. Ypač skaudus likimas ištiko didesnių ūkių savininkus, kurie nesutiko primetama santvarka, nenorėjo atiduoti žemės į kolūkius. Kai kurie jų pasirinko ginkluoto pasipriešinimo kelią, išėjo į miškus, jungėsi į partizanų būrius. Dėl paramos maistu ir esant kitokiems poreikiams, miške esantys kovotojai savo kaimynus ir  pažįstamus ūkininkus, lankė naktimis. Po tokių apsilankymų dienomis ūkininkus terorizavo stribai ieškodami "miškinių". Tokių vizitų sulaukdavo dažnas kaimo ūkininkas, taip pat ir Petro Dapkaus šeima iš Jakaičių. 1946 metais, atsiradus sovietiniam kolaborantui išdavikui, paliūdijusiam apie partizanų nakvynę nuošalioje Dapkų sodyboje, šeimos galva P. Dapkus sovietinio saugumo būrio buvo grubiai išplėštas iš namų ir patalpintas į Tauragės kalėjimą. Čia  buvo tardomas ir ruošiama "liaudies priešo" byla, pridedant kad sodyboje "buvo rasta" ir proklamacijų lietuvos jaunimui stoti į Vokietijos nacionalsocialistų sajungą.

Bendiko albumo senosios Petras Dapkus1

Petras Dapkus, apie 1927m.

Tuo pat metu aprašytas ir  numatytas konfiskavimui visas ūkininko turtas, 6 žmonių šeimą paliekant bado dietai. Negana to Petro žmona Barbora įpareigota šį turtą akylai saugoti iki jis bus iš ūkio išvežtas. 

Dapkaus byla 58 str 016 Prigovor111Dapkaus byla 58 str 016 Prigovor22

Byloje pridėtas surašyto ir konfiskuoto turto sarašas. Jis vėliau buvo patikslintas, paliekant šeimai kai kuriuos pastatus ir minimalią proviziją pragyvęnimui. 

Dapkaus byla 58 str Turto sarašas1Dapkaus byla 58 str turto apr. 22

Vėliau, už paramą partizanams, P.Dapkus nuteistas pagal 58-ajį sovietinio baudžiamojo kodakso straipsnį 10 m. Greitai jis buvo išvežtas į Irkutsko srities kalėjimą ir ten, 1948 metais, dėl "nenustatytų priežasčių", staiga mirė. 

Netekus vyro ir turto, P. Dapkaus šeimai atėjo sunkus laikas, vaikams teko anksti pradėti dirbti, aukoti mokslo metus. Sovietinė santvarka tokioms šeimoms ne tik nepadėjo, bet daugeliu atvejų uždarydavo kelius siekti geresnio išsilavinimo, terorizavo morališkai, "klijavo liaudies priešo etiketes". Padėjo šeimos vienybė, darbštumas, užsimiršti padėjo muzika, kultūrinė veikla kurioje dalyvavo daugelis iš Dapkų giminės.

Paižnio Olės kolektyvas

Jaunimo būrelis Tūbinėse, apie 1949 m.  Iš R. Kelerytės Būdvytienės Albumo. 

Nuotraukoje randame  P. Dapkaus šeimos narius, žmoną Barborą, vaikus Antaną, Algirdą, tetą Aleksandrą-Olę Dapkutę, kaimynus E. ir A. Kelerius, Tūbinių mokyklos direktorių Joną Peleckį(stovi trečias iš kairės), muzikos mokytoją Bronę Vilkanauskaitę(antroje eilėje sėdi pirma iš kairės). Mokytojai Jonas ir Bronė , netrukus sukurs jauną šeimą, kurią naujoji "liaudies" valdžia apdovanos tremtimi  į Sibirą, be teisės sugrįžti į Lietuvą.

Trys Tūbiniškės gimines

Barbora Koveckaitė Dapkienė(viduryje) su vyro P. Dapkaus seserimi Ole(kairėje) ir dukra Albina.

P. Dapkaus šeima1954

Tik po 1991 metų, prasidėjus Atgimimui ir Lietuvai tapus vėl Nepriklausoma valstybe, P. Dapkaus sūnūs, Algimantas Dapkus(pirmas iš kairės ir Antanas Dapkus, paaukoję daug laiko ir pastangų, gavo Aukščiausiojo teismo sprendimą ir dokumentus dėl tėvo Petro Dapkaus rebilitacijos(po mirties).

Antanas Dapkus su mama Barbora

Antanas Dapkus su mama Barbora, apie 1960 m.

Lietuvos specialiojo archyvo fonduose rasta P. Dapkaus byla, kurios kopiją Antanas Dapkus saugo, kaip tėvo atminimą, ir sovietinės valdžios nusikaltimų prieš taikius gyventojus įrodymą. 

Ypatingasis archyvas dėl teistumo1 Dapkaus realibitavimo dok

Petro Dapkaus byla, negrabiai surašyti tardymo protokolai, apklausų ir akistatų medžiaga, su P. Dapkaus parašais, atskleidžia tiktai tokį vaizdą, kokį norėjo matyti baudėjai. Tikrajį vaizdą liūdija tardymą išgyvenę viską savo kailiu patyrę sulaikytieji. Išgyvenusiūjų liūdijimai apie patirtus žiaurumus primena laisvoje valstybėje ir taikoje gyvenantiems, kad tokių nusikaltimų žmoniškumui niekada nevalia pamiršti. 

Antano Dapkaus mamos ir sesers kapas

Antanas Dapkus prie savo mamos ir sesers Albinos kapo, Tūbinių kapinėse. Atstatęs istorinį teisingumą ir gavęs reabilitacijos dokumentus, Antanas ir jo šeima negali aplankyti tėvo ir senelio  kapo, esančio nežinia kur Irkutsko žemėje, Sibire.


 Eilėraštis į tremtį iš Lietuvos

Kaip man atrasti mylimą kapelį
Tarp tūkstančio kitų,
Ant kapo numeris lentelėj,
Be pavardės ir vardo-Tu.
Aš nepapuošiu Tavo kapo rūtom,
Berželis jo šakom nedengs,
Kartos tik tavo vardą lūpos,
Širdy jis amžinai gyvens!
Ir gal tik tėviškės laukų vėjelis,
Gal tik kregždutė Lietuvos,
Pralėkdami numes lapelį,
Atneš tau sielvartą žmonos.
Atneš tau ašaras ir raudą
Našlaičių paliktų varge,
vai kas atlygins jiems tą skriaudą?
Kas jiems atstos Tave?
Kaip rasti kapą ten smėlynuos
Tarp numerių kitų?
Ant rankų man kaip tau grandinės,
aš numeris kaip tu!
Iš Algirdo Statkevičiaus knygos "Balsas iš laisvės kapo", Čikaga, 1984 m.
1951 metų spalio 2-3 dienomis Lietuvoje buvo surengta trečioji didelė pokario trėmimų operacija kodiniu pavadinimu Osen-Ruduo. Rugsėjo 29 dieną Lietuvos
 

Mokytojos B. Vilkanauskaitės ir mokyklos direktoriaus J. Peleckio tremtis..

Jonas Paleckis, Tomo, gim. 1924 m. Skaudvilės Valsčiaus Šiurpiškės kaime, Tūbinių septynmetės mokyklos direktoriumi paskirtas 1950 m. J.Paleckio žmona, Bronė Vilkanauskaitė Paleckienė toje pačioje mokykloje dirbo muzikos ir biologijos mokytoja. Į tremtį ji, būdama nėščia, susiruošė nenorėdama išsiskirti su vyru.

Peleckiai

 Mokytojai Jonas ir Bronė Paleckiai, 1950 m.

Tūbiniškiai jaunimas

Nerūpestingas Tūbinių jaunimo būrelis. Tarp jų ir mokytojai Jonas Peleckis, bei Bronė Vilkanauskaitė, 1949m.

 Jaunas pedagogas ir direktorius, J. Peleckis mokinių  buvo labai mėgiamas, todėl neramiais pokario metais, viduryje dienos, didelio stribų būrio suorganizuotas mokytojo Jono Paleckio išvežimas į tremtį Sibire, giliai įsirėžė buvusių Tūbinių mokyklos mokinių širdyse. 

Šiuos įvykius mokykloje gerai prisimena buvusi mokinė, Stasė Vilkanauskaitė Deksnienė gyvenanti Šilalėje:

"1951 m. rugsėjo 21 d. į Tūbines atvyko didelis stribų(NKVD) būrys. Jie buvo ginkluoti automatais, dauguma tamsaus gymio azijietiškos išvaizdos.  Kartu su jais matomai buvo atvykę ir KGB darbuotojai organizavę šią akciją. 

Atvykėliai, išsidėstę abiejose kelio pusėse, saugojo išvežamą Paleckio šeimą. Didelis mokinių būrys atėjęs mokytoją palydėti, stribus visokiais žodžiais koneveikė, įžeidinėjo. Šie jų artyn neprileido, visaip vaikė, gasdino atstatę šautuvus. Drasesnieji berniukai į sargybinius mėtė grumstus ir taip "palydėjo"baudėjus iki pat miško vidurio."

Jonas Paleckis, apkaltintas dalyvavęs pasipriešinime, kaip Lietuvos Laisvės Armijos(LLA) ryšininkas, kartu su žmona pateko į Irkutsko srities Bratsko rajono lagerį.

Tūbinių mokytojai Peleckiai palieka namus1

V.Vilkanauskas, turėjęs fotografo talentą, šią lemtingą akimirką įamžino seserį su vyru paskutinį kartą žvelgiančius pro tėviškės namų langą. Bronislava tuo laiku jau laukėsi , tačiau tai nebuvo priežastis išvengti nuosprendžio.

Netektis sibire 0.5 m. vaiko,

Bėgant pirmiesiems tremties metams, dėl netinkamų gyvenimo salygų, likimas Peleckių kūdikio neišsaugojo.

Peleckiai sibire Bronės laiškas iš sibiro 1954 m

Paleckiai tremtyje po trijų metų, 1954 m.

Peleckiai Sibire

Jau kelinti metai Sibire, paaugo Peleckių sūnus Antanas

Vladas Vilkanauskas aplankė tremtinius Sibiro Bratsko mieste

Rusijos Sibiro Bratsko mieste tremtinius ir seserį aplankė brolis Vladas Vilkanauskas.

 1958m. Paleckiai iš tremties vietos buvo paleisti be teisės grįžti į Lietuvą. Apsigyveno Sovetsko rajone Kaliningrado srityje. Tuo pat metu, kaip "buožės", buvo ištremta visa Jono Paleckio šeima: tėvai, broliai ir seserys. Tarybų valdžiai ir kuriamiems kolūkiams prireikė jų didelio ūkio. 


Valerijos Auškalnienės tremtis.

Aldonos Višinskytės pasakojimas.

Aldonos istorija nepaprasta. Ji pasirinko savanorišką tremtį pasiaukojusi dėl savo mamos sesers, krikšto mamos Valerijos Auškanienės.

Iš Višinskytes Metos Aldona 

Aldona(g. 1933 m.) Višinskytė Tomsko srities Bialyj Jar gyvenvietėje, 1950m

 Apkaltinta padėjimu partizanams Aldonos teta, V. Auškalnienė patyrė sunkią tremtinės dalią. Į tremiamūjų sarašus piktavalių įrašyta be jokio realaus pagrindo, Valerija prarado ne tik sveikatą, bet ir naujus namus Balsių kaime. Vėliau paaiškėjo kad jos namų prisireikė su naująja valdžia koloboravusiam vietos aktyvistui.

Iš Višinskyte Metos Sibire

Valerija Zobėlaitė Auškalnienė tremtyje, Tomsko sritis, Belyj Jar, 1948 m.

Pagalbos šauksmas, iš sunkiai susirgusios tremtinės Aldonos krikšto mamos, pasigirdo apie 1950 m. Priežastis, kad artimieji žinotų,- kur bus palaidoti jos palaikai. Atvykusi į Tomsko srities netoli Belyj Jar gyvenvietės esantį kaimą trumpam, Aldona čia praleido 10 savo jaunystės metų. Ten pat sukūrė šeimą, susituokė su gruzinų tautybės jaunuoliu Rafaeliu.

Rapikas su draugais 

Tremtiniai, Sibiro miško darbininkai. Rafaelis pirmas iš kairės.

Aldona Višinskytė Sibire netoli Belyj Jar gyvenvietės su drauge Iš Višinskyte Aldonos Sibire Belyj Jar

Aldona Višinskytė, Tomsko srities Belyj Jar gyvenvietėje su savo draugėmis

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 0Sibire

Valerija Auškalnienė, nuotraukoje vyriausia amžiumi sėdi centre, dalį tremties laiko dirbo gyvenvietės valgykloje.

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 114 11

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 115

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 113 11

Lietuviai tremtiniai, Sibiro Belyj Jar gyvenvietės pakraštyje.

Teta Valerija iš tremties grįžo 1965 metais, tačiau niekaip negalėjo atsiimti savo namų Balsiuose, glaudėsi pas savo gimines  Višinskius Tūbinėse. Aldona su  šeima į Lietuvą grįžo pora metų vėliau, kai paaugo sūnus Konstantinas.

Butis žiauri taiga platidraugui Petrui iš B. Jono Komija 12 VIII 1956m1 Komija 12-VIII-1956m.jpg

Draugui Petrui iš B. Jono, Komija 12-VIII-1956m

"Buitis žiauri, taiga plati, aplink bežvaigždės naktys klūpo,

valia tvirta, svaja laki, nors daug draugų taigoj suklupo"

Ir kada mes sugrįšim į tėvynę01.jpg  Ir kada mes sugrįšim į tėvynę.jpg

 Zosei, nuo sibirietės Felės, 1952-V-12, rytų sibiras,

 "Ir kada ir kada, mūs šalelė bus laisva, ir kada  mes sugrįšim į tėvynę"

Prisimink Lietuva Aš Azijos taigoje, Prisimink lietuvių kapą. Mielai šeimininkei Marijonai nuo tremtinės Felės. Sekmadienis 1951m liepa1.jpg

Mielai ...Marijonai nuo tremtinės Felės. Sekmadienis, 1951m liepa.

"Prisimink Lietuva, Aš Azijos taigoje, Prisimink lietuvių kapą"

Kazlauskaitė Mažeikienė Felė, siuntusi laiškus į gimtają Lietuvą,  gyv. Tūbinių k. Suimta 1946, kalinta Joniškyje. 1947- 02-22 nuteista trejiems metams lagerio ir penkeriems tremties - lag. Indellagas, Sverdlovsko sr. Paleista 1949-10-29 (LGG, II tomas, K-S, 1944-1947, psl. 101).


Karo pabėgėlių  Fetingių šeimos likimas.

Norėdami išlikti, tapo lenkais. Pagal Bronislavos Bendikaitės Fetingienės prisiminimus.

Bronė, kilusi iš Pajerubinio km. Povilo Bendiko šeimoje, 1927m. ištekėjo už  vokiečių tautybės Antano Fetingio, dirbusio LR pasienio tarnyboje, Tauragėje. Šeima pradžioje gyveno Skaudvilėje, Tauragėje, vėliau netoli nuo Tauragės Šikšnių kaime šeima įsigijo ūkį, ketino ūkininkauti.

Fetingggiai

 Bronislava Bendikaitė ir Antanas Fetingis, 1927m.

Antanas(Otonas) Fetingis, profesionalus LR kariškis, tarnavo pasienyje, netoli Tauragės.

Šeima su sargyba1

Antanas Fetingis, LR pasienio apsaugos tarnyboje. Nuotraukoje  galimai prie sulaikytūjų pasienio rėžimo pažeidėjų su ginklu stovi kairėje, apie 1938m.

Fetingis už gerą tarnybą buvo apdovanotas LR Valstybiniais apdovanojimais, LDK  Vytauto ordino medaliu, taip pat LR Jubiliejiniu 10m Nepriklausomybės medaliu.

Artėjant frontui, ir grįžtant rusams,  1944m rugpjūčio mėn, Bronislavos ir jos vyro, vokiečių tautybės Antano Fetingių šeima, kartu su kaimynais į Vakarus patraukė arklių kinkiniais. Jauniausiam, iš kartu keliavusių trijų jos vaikų Liudui, buvo vos dveji metai.

Pabėgeliai iš Mažosios Lietuvos

Pabėgelių kolonos iš Rytų Prūsijos-Mažosios Lietuvos.

Pabegeliai

Pabegeliai1

Tragiškas buvo daugelio pabėgelių likimas vežimų vilkstinėje, kurioje važiavo Fetingiai. Ją ne kartą atakavo rusų bombonešiai. Žuvo jų artimiausi kaimynai, daug kitų kartu važiavusių. Tačiau jiems likimas buvo palankus. Išvargę po didelių pavojų ir vargų, pasiekė Vokietijos Štetino apylinkes (dab.Lenkijos teritorija), tačiau ir frontas priartėjo iš paskos. Bronislava su šeima vietinių lenkų padedami prisidavė kad yra lenkai, taip išvengė gražnimo į Lietuvą ir tremties į Sibirą. Tačiau bėdo dar tik prasidėjo. Užimtose teritorijose siautėjo išvaduotojai rusų kareiviai. Kiekviena naktis buvo pilna siaubo: nevaldomi žudymai, prievartavimai pasibaigdavo tik išaušus rytui. Ir taip iki kitos nakties. Bronislava to ilgai negalėdavo pasakoti be siaubo ašarų akyse.

Taikliai aprašo padėtį Rytų Prūsijos apylinkėse internetinis portalas: www.antrasispasaulinis.net

" Puolanti sovietų kariuomenė Rytų Prūsijos pakelėse palikdavo į pakaušius nušautų pabėgėlių kūnus, o ramiuose vokiškuose ir lietuviškuose kaimeliuose – išprievartautas ir nukankintas moteris, mergaites. Tūkstančiai pabėgėlių rado savo kapus Baltijos jūros dugne, kai laivus, kuriais jie plaukė, nuskandino sovietų torpedos".

Pabegelių kolonų bombardavimo įsakymas1, 1945 02 18.jpg

Įsakymas duotas rusų lakūnams subombarduoti "besitraukiantį priešą".

Atsitraukimas ledu11.jpg

Pabegėlių kolonos besitraukiančios kuršmarių ledu. Nuotrauka daryta iš rusų karinio orlaivio. Remiantis faktine medžiaga apie tai Vokietijoje buvo sukurtas  filmas

Rytų Prūsijoje, be vokiečių ir lietuvininkų, buvo nemažai ir kitų tautybių gyventojų. Tačiau Raudonosios armijos kareiviams buvo išaiškinta, kad tai fašistų (tai yra, priešų) teritorija, kad Rytprūsiai esąs karų židinys, o jo gyventojai – vokiečiai – prūsai, kuriems reikią keršyti už visas skriaudas Rusijai. Ir sovietiniai kariai ėmė keršyti…"  Toliau ten pat aprašomi siaubingi sovietinės armijos nusikaltimai civiliniams gyventojams.

Tik po daugiau, kaip 44-rių metų, 1988-aisiais, artimieji iš gimtojo krašto galėjo aplankyti Lenkijoje gyvenančią pabėgėlių likimą išgyvenusią savo tetos  Bronislavos Fetingienės šeimą  ir šalimais miške žūties vietoje  stovintį lakūnų St. Dariaus S. Girėno paminklą. Paminklas stovi vos už kelių kilometrų esančiame buvusiame Soldino miške. 


Dariaus ir Gireno paminklo aplankymas

Broliai Tomas ir Alfonsas Bendikai, nuotraukoje su žmonomis Birute ir Vida Lenkijoje, prie St. Dariaus ir Stasio Girėno pminklo, 1988m.

Bronislava Fetingienė(nuotraukoje pirma iš dešinės) juos pasitiko kartu su savo vaikais Liudu, Broniumi, Vanda ir jų šeimomis.

Kelionė į Lenkiją sutapo su lakūnų žūties 55-osiomis metinėmis. Didvyrių pagerbimo šventėje, kuri vyko lakūnų žūties vietoje, prie pastatyto paminklo, susirinko daug lietuvių iš visų Lenkijos vaivadijų, dalyvavo Lenkijos ir  Lietuvos valdžios atstovai.

Fetingenes šeima3

Didelė lietuvės B. Fetingienės šeima lenkijoje su artimaisiais iš Lietuvos. Bronislava stovi  pirmoje eilėje trečia iš kairės, 1988 m

Iš savo pusbrolio Liudo Fetingio, buvo gauta išskirtinė užduotis parvežti lakūnų krauju aplaistytos žemės taurę į Lietuvą, į Stasio Gireno gimtinę Šilalės rajone Vytogaloje, kur įsteigtas lakūno sodyba muziejus.

AAntano ir Bronislavos Fetingių kapas Lenkijos Pyrzyce miestelio kapinėse1, netoli Štetino, 2018m.jpg

Antano ir Bronislavos Fetingių kapas Lenkijos Pyrzyce miestelio kapinėse, netoli Štetino, 2018m

Vytogala, St. Girėno gimtinėje Liudviko Fetings žemė, 2018 08 07.jpg Alfonsas prie savo eksponato iš Lankijos po 30 metų.jpg 
Alfonsas Bendikas prie stendo kuriame tebesaugoma taurė žemių prieš 30 metų parvežta iš lakūnų žūties vietos Soldino miško girios Lenkijoje ir pateikta Stasio Girėno muziejui Vytogaloje, 2018m liepos 7d.
St. Dariaus ir St. Girėno žūties vietoje 1918m.jpg
St. Dariaus ir St. Girėno žūties vietoje Lenkijoje po katastrofos praėjus 85 metams, 2018-ieji. 
Kelionę į Lenkiją Lietuvos šimtmečio metais paskatino ir Šilalės Savivaldybės suteiktas padėkos raštas Fetingių giminei, daug metų  prisidėjusiai prie kraštiečių, Lietuvos didvyrių, lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties vietos Lenkijoje pagerbimo ir tvarkymo.
 
Antano ir Bronislavos Fetingių namuose Mielecin gyvenvietėje, netoli Štetino, 2018m.jpg
Keturių brolių susitikimas su Antano ir Bronislavos Fetingių šeimos nariais jų namuose Mielecin gyvenvietėje, netoli Štetino, 2018m.
Dabar čia gyvena  sūnaus Liudo šeima, susitikimo metu pateikusi staigmenų. Į gimtajį kraštą po 90 m iš Lenkijos, artimūjų išsaugoti, į gimtus kraštus sugrįžo Antano Fetingio LR Valstybiniai apdovanojimai: LDK Vytauto ordino medalis ir LR 10m Nepriklausomybės medalis, taip pat gausus Šilalės vidurinės mokyklos 1923-1927m  nuotraukų rinkinys.

LR  Valstybės apdovanojimas, LDK Vytauto ordino medalis1.jpg LR  Valstybės apdovanojimas, 10m Nepriklausomybės medalis1.jpg

 Šilalės vidurinė-vinjeyė, 1923-1927m.jpg

Šilalės vidurinė mokykla, 1923-1927m. Liudviko Fetingio šeimos albumo nuotraukų rinkinys perduotas parvežti į Lietuvą.


Tarybų valdžia ir ūkinė veikla Tūbinių apylinkėje, 1946-1980m

Ūkininkavimo sąlygos prie naujosios tarybų valdžios buvo nebepakeliamos. Daugelis ūkininkų sovietinės valdžios ir jos kolūkinės santvarkos nepripažino, vengdami sovietinės valdžios, tremties ar kalėjimo, išėjo į miškus, prisijungė prie organizuoto ginkluoto pasipriešinimo. Kovotojai pas ūkininkus ir gimines lankydavosi naktimis, pagal perduodamus prašymus, jiems vis kitose vietose buvo organizuojamas maitinimas, teikiama kita reikalinga parama. Padėdami partizanams ūkininkai patekdavo į didelį pavojų. Net ir už numanomą paramą, įskundus piktybiškai, žmonės būdavo suimami, tardomi ir įkalinami 10-iai ir daugiau metų. Toks likimas ištiko tūbiniškius Povilą Drūkteinį, Petrą Gumuliauską, ūkininką Petrą Dapkų, Valeriją Zobėlaitę Auškalnienę iš Balsių. Tokiu būdu nukentėjo Tūbinių mokyklos mokytojai, dauguma buvusių šaulių.
Savo tvarką naujoji tarybų valdžia visu pajėgumu diegė ne tik prievartos metodais, bet sėjo baimę, nepasitikėjimą tarp žmonių, buvo pasitelkiami vietiniai kolaborantai, liaudyje vadinami "stribais".
Nepaklususiems savanoriškai stoti į sovietinius kolūkius vėl grėsė Sibiras, buvo ruošiama trečioji trėmimų banga, užsispyrę ūkininkai dar valdė turto, kurio nenorėjo atiduoti. Nuo platesnės trėmimų bangos dalinai išgelbėjo  "visų tautų tėvo“ Stalino mirtis 1952m. kovo mėn, nulėmusi  politinio klimato atšilimą. 
 
Ūkio vadovas Raudonius gal 1950 ieji metai.jpg
Kolūkio "Tarybų Lietuva" pirmininkas Raudonius, apie 1955m. 

Išliko prisiminimų, kokie buvo Raudoniaus pirmininkavimo metai. Tai buvo tipiškas to laiko sovietinis valdininkas, kuris turėdamas daug galių, jomis  naudodavosi  ir savanaudiškais tikslais. Pagal pasakojimus nuo Raudoniaus nukentėjo ir ne viena vieniša apylinkės moterėlė, kur tik jis įnikdavo dažniau lankytis.

Prievolės socialistinei valstybei, blankas, 1947m.jpg 

Kvito pavyzdys apie reikalaujamus valstybei pristatyti maisto produktus. Reikalavimai pateikiami aukščiausiu Valstybiniu lygiu, galbūt vienišai moteriškei turinčiai žemės, begėdiškai pažįmint, kad tai "valstybės ir asmeniškai naudai".

Kolūkio steigimas Tūbinių krašte vyko vangiai. Tuo neramiu laiku, naujai valdžiai niekas nenorėjo jokių įsipareigojimų. Vieni dėl pavojaus atsidurti prie bado slenksčio, kiti dėl įsitikinimų.

Idiliškas bulviakasis okupuptoje Lietuvoje.jpg

Mėta Višinskytė prisiminė pirmojo kolūkio kūrimą Tūbinėse ir būsimo kolūkio pavadinimo rinkimus. Kai susirinkime buvo pateiktas svarstyti šis klausimas, Alfonsas Bendikas pasiūlė kolūkį pavadinti "Bado rykšte". Tai aišku sukėlė plojimų, bet ir atspindėjo sudėtingą pokarinę situaciją ir ūkininkų požiūrį į kolūkius. Badas buvo visai šalia, o kolūkine santvarka, kuri naujos okupacinės valdžios buvo primesta iš sovietinės Rusijos, niekas netikėjo.

Prie Tūbinių skyriaus darbovietės

Padievyčio tarybinio ūkio Tūbinių skyriaus "darbovietė" buvo įsikūrusi buvusio ūkininko Bagdono sodyboje. Ant arklių Bronislovas Bielskis ir Stasys Pudževis. Nuotrauka  iš R.Macaitės Pudževienės rinkinio

Su arkliuku

Bielskis su Pudzeviu.jpg

Jankaičių senkapis Šturmų kaiminystėje

Jakaičių kaimo senkapiai, 2015 m.

Kiek aukščiau Jakaičių senkapių ant kalno, stovėjo Šturmų sodyba. Pagal Alfonso Dapkaus pasakojimą, jo tėvo Jono prisiminimus, būtent Šturmų sodyboje ilgai buvo laikomi uždaryti  aplinkiniai ūkininkai, siekiant priversti juos perduoti žemę ir inventorių, pasirašyti stoti į kolūkį.

Po medelių sodinimo pirmą kartą važiavimas mašina kartu su karve

Po medelių sodinimo talkos grįžimas namo į Tūbines amerikietiška karine mašina "Studebaker". Nuotrauka V. Vilkanausko, iš Albinos Vilkanauskaitės rinkinio

Technika po karo1.jpg

Žemės matavimai.jpg

 

Iš Vištartaitės Ūkvedžių mokykla

ŽŪ mokyklos mokiniai susipažįsta su linų pluošto apdorojimo technologija, 1952 m.

Iš Vištartaitės Ūkvedžių mokykla2

Iš Vištartaitės Ūkvedžių mokykla1

 

Iš Vištartaitės Ūkvedžių mokykla4

Nikodemas  Dekeris Brokštėnų km. gyventojas, žemės ūkio ūkvedžių mokykloje, 1952 m.

Žemės ūkio ukvedziu mokykla 1952 m

Žemės ūkio ūkvedžių mokyklos III-oji laida,1952 m. N. Dekeris 4-oje eilėje 6-as iš kairės

 

Susibūrimas Tūbinių-Kiaukų jaunimo01.jpg

Nuotrauka iš Mikalaukienes, Tūbinių k.


Žemės ūkio darbai 

Patys pirmieji darbai laukuose pavasarį buvo: vyrams – tvorų tvėrimas, po to sekė sėja.

 

 Darbai darbeliai

Sėja Jakaičių k., apie 1950 m. Iš kairės Jonas Beinorius, Albrikis, Jonas Dapkus, ketvirtas Kazimieras Dapkus.

Nuotrauka iš Elvyros Gudelienės albumo.

Darbai darbeliai sėja1

Baigus sėti, buvo vežamas mėšlas ir ariami pūdymai, reikia ruošti durpes kurui, čia pat ir šienapjūtė. Jos nepabaigus reikia pjauti rugius. Po rugiapjūtės vasarojaus pjovimas ir kiti vėlyvo rudens darbai.

Šienapjūtė buvo sunkiausias žemės ūkio darbas. Visos pievos buvo šienaujamos dalgiais, pjaudavo vien tiktai vyrai. Nupjautam šienui apvytus ir pradžiūvus, į pievas išeidavo grėbėjai.

tūbinių šienpjoviai2

 Rugiapjūtė Tūbinių apylinkėje, apie 1948m. Nuotrauka iš Elvyros Gudelienės albumo.

Rugiapjūtė Tūbinių skyriuje

Rugiapjūtė Tūbinių apylinkėje, apie 1966m. Nuotrauka iš I. Vištartaitės albumo

Prie ūkio darbų Paneročio kaime

Atokvėpis rugiapjūtėje pjovėjams ir rišėjoms, Paneročio k. apie 1950 m., iš Birutės Dajoraitės albumo

Iš Vlado Montrimo rugiapjūtė Tūbinėse

Rugiapjūtė Tūbinėse. Iš Vlado Montrimo albumo

Tūbiniškiai lauko darbuose

Rugiapjūtėje, šalia Tūbinių. Iš M. Višinskytės nuotraukų rinkinio

Iš Genovaitės žemaitytes Brokštėnų dv 006 11

Nuotrauka iš G. Pocevičienės albumo

Arklių pjaunamoji

Rugiapjūte

Bulviakasis2

Kolūkio laukuose

Nuotrauka iš A. Bendiko rinkinio

Darbas tarybiniame ūkyje

Darbas tarybinio ūkio laukuose kartu su artimiausiais kaimynais. Pirmame plane prigulęs dešinėje Kazimieras Dapkus. Stovi trečias iš dešinės Boleslovas Kelpša, ketvirtas Alfonsas Bendikas, pirma iš kairės Verpečinskienė.

Lauko darbuose

 Iš Virginijos Lukošiūtės Tūbiniškės ir Elena

 

Tūbiniškiai kaimynai

Tūbinių gyventojai, apie 1960 m. Nuotrauka iš R.Macaitės, Macų šeimos rinkinio.

Kaimynai Dapkai Juozas ir Zigmas

Dapkai, Juozas ir Zigmas(sėdi ant arklio) padėjo savo tėvui Jonui tvarkytis ūkio arklių fermoje ir ganyklose. Nuotrauka iš Elvyros Gudelienės albumo.

Iš Antano Dapkaus Zigmas ir Alfonsas

Alfonsas ir Zigmas Dapkai, Jakaičių k. apie 1960 m.

Iš Pr. Jako Rapikas su K. Vilkanauskiu Iš Virginijos Lukošiūtės Žemės darbai

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 104 11

Iš Virginijos Lukošiūtės Drukteinio sod

 Iš  P. Valausko šeimos albumo.

Karvių ganymas Tūbinių apylinkėse

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 079 11

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 078 11

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 080 11

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 076 11

Trijonytes klasiokes Valauskienes nuotr.1

Tūbiniškės

 Valauskai 1

 Grėbimas arkliais

Grėbėjai


Verpecinskis Dapkus Jonis

 Jakaičių ir Paižnio kaimo gyventojai, apie 1950 m.

Tai statybininkų brigada dirbusi prie tilto per Ižnę statybos: pirmoje eilėje iš kairės  vaikas Zigmas Dapkus, Albinas Šturma, Pranas Verpečinskis. Antroje eilėje Jonas Dapkus, Juozas Lukošius, ketvirtas Vladas Šturma,  J. Dapkus.

Iš Elvyros Gudelienes statyboje

Iš Elvyros Gudelienes statyboje1

Galvijų fermų statybose, apie1960m

Traktoristai Javapjūtė apie 1970 uosius

Iš Angeles Mačaitytes žemės darbai1

Padievytis Šiauduva ūkio susirinkimas

Kalbėtojas direktorius Jankus

Padievytis Šiauduva ūkio susirinkimas2

Padievytis Šiauduva ūkio susirinkimas3

Untitled.FR12 0012hjg

Išvyka su bendradarbiais. Čia matome Petrą Macą, brokštėniškius Donatą Ambrozą, Jurgį Kėblą, tėvelį Alfonsą Bendiką, Pikšrį, Urbutį, brolį Tomą su draugais Petru Stulga, Kestučiu Mikalauskiu ir kitais tūbiniškiais, kurie kartu vyko į Kauną 1962 m.

Alfonso ekskursija su darboviete

Sėdi iš kairės Tūbiniškiai Alfonsas Bendikas, Antanas Dapkus, Jonas Dapkus. Stovi pirmas iš dešinės Rupšys, antras Šidlauskas, trečias Padievyčio Žuvininkystės Ūkio direktorius Jankus.

Is Aliaus pask. tevisk 041

Mokyklos ekskursija1

Ekskursijoje prie IX Forto Kaune Tūbinių mokyklos mokinių tėvai

Is Aliaus pask. tevisk 031jyj

Ekskursija2

Ekskursantų grupė iš Padievyčio ir Tūbinių. Stovi trečia iš kairės mokytoja Aldona Dapkienė, šešta Murauskaitė Kniulienė, pirmas iš dešinės Alfonsas Bendikas. Pirmoje eilėje antras iš kairės Antanas Dapkus, trečias Rupšys, šeštas su akiniais ūkio direktorius Jankus, pirmas iš dešinės Šidlauskas.


Muzikantai ir saviveikla. Muzikantų dinastijos

Vincento Dapkaus , gyvenusio Jakaičių kaime giminėje, beveik visi muzikantai, kultūrinio darbo organizatoriai.

Pasižymėję muzikantai Vincento vaikai: Petras, Ona(Razutienė, Amerikoje), Aleksandra-Olė. Petro vaikai Albina, Antanas, O. Razutienės dukra Aldona(Amerikoje).Muzikuoja ir Vincento sūnaus Jono dapkaus giminėje

Tai tik dalis Jakaičių kaimo gyventojo Vincento Dapkaus palikuonių palikusių ryškesnius pėdsakus profesinėje veikloje ir saviveikloje.

Antanas Dapkus ir Albina daug metų dirbo kultūros srityje ne tik Tūbinėse, bet ir Padievytyje, kur džiugino ne tik  tūbiniškius, bet ir mokė muzikos jų vaikus. 

Antanas su seserim Angele šalia Padievyčio kultūros namų

Antanas su seserim Albina šalia Padievyčio kultūros namų, kuriuose buvo įgyvendinta daug kūrybinių sumanymų. Kurį laiką  Antanui buvo atitekęs ir kultūros namų direktoriaus postas.

Albinos Dapkutės kredo

 "Jei daina ir mirštant galima, aš norėčiau mirti su daina"

Šie Albinos Dapkutės Baipšienes, visą gyvenimą pašventusios muzikai ir dainai, žodžiai užrašyti ant  nuotraukos, tiktų daugeliui iš muzikalios Dapkų giminės.

Nuotraukos(11) iš Antano Dapkaus albumo

Angelė Dapkutė Baipšienė  

Albina Dapkutė Baipšienė(1930-1996)

 Dainų šventė Šilalėje4 11Angelė Dapkutė Baipšienė ir jos vadovaujamas kolektyvas

Albina Dapkutė Baipšienė ir jos vadovaujamas kolektyvai

Albinos Dapkutės

Dainų šventėje Vilniuje


Antanas Dapkusg. 1938

Antanas Dapkus(g. 1938)

Nuotraukos(3vnt) iš Antano Dapkaus rinkinio

Antano Dapkaus repeticijos

 Repeticijos... 

Iš Antano Dapkaus dainų šv2

Agitbrigados repeticija Tūbinėse

Agitmeninės brigados repeticija Tūbinėse, 1985 m.

Nuotrauka iš V. Kniulienės rinkinio

Agitmenine brigada 1985 m

Agitmenine brigados "Šluota" pasirodymas Padievyčio kultūros namuose: Iš kairės A. Dapkus, G. Aperavičiūtė, V. Kniulienė, P. Litvinas, E. Martinavičienė, A. Dapkienė, S. Mikalauskas, 1985 m.

Dainų šventė Šilalėje6

Dapkai tėvas ir sūnus groja pasirodymo metustovi iš kraštų

Dapkai, tėvas ir sūnus groja kartu(stovi iš kraštų)

Tūbinių muzikantai2

Tūbinių muzikantai groja vestuvėje, apie 1970 m.

Smuikas Viktoras Mikalauskas, akordeonas Antanas Dapkus, trombonas Aloyzas Mikalauskas.

Iš Prano Jako nuotraukų rinkinio

Ona Macaitė Jakienė1

Ona Macaitė Jakienė, tarpukario Tūbinių pučiamūjų orkestro muzikantų Macų Jono ir Petro sesuo, ilgametė bažnyčios giemininkė, pati pamėgusi muziką ir dainą, savo talentą perdavė vaikams Aloyzui ir Antanui. Muzika profesija tapo ir jos dukterėčiai, E. Macaitei, dirbusiai muzikos mokytoja Tauragėje.

Viktoro Mikalausko kapela

Antano Dapkaus Aloyzo Jako pasirodymas1

Iš Pr. Jako Vestuvių transportas

Iš Prano Jako nuotraukų rinkinio

Antano Jako grupė polka linksmuolė

Antano Jako  kaimo kapela suorganizuota Poežerėje, 1970 m. A. Jakas centre groja akordeonu.

Antano Jako grupėAntano Jako grupė polka linksmuolė2

Tauragės 2 vidur. pučiamieji laikraštis

Macų palikuonių mokykla

E. Macaitė, Tauragės 2-os vidurinės mokyklos, mokinių pučiamūjų orkestro vadovė.


 Dabkytė Olė, Tūbinių  šviesuolė

 Aleksandra Dapkutė 1929m Aleksandra Dapkutė4Iš Kelerių, Paižnio Olė.jpg

Aleksandra Dabkytė-Olė (1908- 1992), 
 
Olė Dabkytė, knygininkė, katalikiško jaunimo pavasario sąjungos aktyvistė, nenuilstama saviveiklos mylėtoja, daugelio Tūbinių chorų dainininkė ir šokių kolektyvų vadovė įvairių švenčių ir vestuvių šeimininkėlė.
  
 Aleksandra Dapkutė 1950m 
 
Olė, aktyviai dalyvavusi Tūbinių visuomeniniame gyvenime, ypač pasireiškė saviveikloje. Be jos neapsieidavo nė viena Tūbinių apylinkės arba Šilalės rajono šventė.
 
Olės jaunystė
 Nuotrauka iš A.Dapkaus rinkinio

Olė Dabkytė Didkiemis 1930 VD m.III.6

Olė Dabkytė (antrame plane trečia iš kairės) su draugėmis, Didkiemis, 1930-VD-m.III.6 Ant nuotraukos parašyta: "Atmink Didkiemio kompaniją, linksmuosius veidelius ir linksmas dainas". Nuotraukaiš  P.Beinoriaus šeimos nuotraukų rinkinio

Paižnio Olės kolektyvas2 

Nuotrauka  iš  P.Beinoriaus šeimos nuotraukų rinkinio.

Aleksandros kolektyvai

Nuotrauka iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio

Iš Antano Dapkaus dainu šventėje11

 

Nuotrauka iš Antano Dapkaus rinkinio

Iš Birutes saviveikla

 

Nuotraukos(2vnt) iš M. Višinskytės rinkinio

 

Iš Višinskyte Metos Saviveiklos kolektyvas Tūbinėse

Tautinių šokių kolektyvas su vadove Aleksandra Dapkute

Tūbinių tautinių šokių kolektyvas su vadove Ole Dabkyte, 1961 m.

Nuotrauka iš Antano Dapkaus rinkinio

Iš Antano Dapkaus dainų šv1 

Olės koncertai

Saviveikla Tūbinėse

Vienas paskutinių Olės Dabkytės ir Onos Macaitės Jakienės saviveiklinis pasirodymas

Tai gal būt vienas paskutiniųjų Olės Dabkytės kolektyvų pasirodymų, kur dainuoja ir ji pati, apie 1985 m.

Olės, šokėjos, muzikantės, nuostabaus balso dainininkės ir daugelio saviveiklinių kolektyvų vadovės fenomenas Tūbinių padangėje švietė daugiau kaip 60  gyvenimo metų. Pašaukimas kelti nuotaiką ir tarnauti žmonėms ją lydėjo iki gyvenimo pabaigos.

Tūbinių jaunimo susibūrimuose, taip pat vestuvėse, Olė buvo ir nepamainoma šeimininkėlė.

Olė šeimininkele1
 
 Olė šeimininkėlė, LKJ pavasario sajungos šventėje, 1929 m.
Nuotrauka iš Onos Dapkienės rinkinio 
  Olė Dabkytė šeimininkėlė
 
 Šeimininkėlė vestuvėse, 1965m.
 
 
Ole Dapkutė apie 1990m. Visinskytes

Nuotrauka iš Onos Dapkienės rinkinio 
Olės Laidotuvės            Aleksandros Olės kapas pas Tėvus
 
 "Aš šaukiaus į Viešpatį ir jis išklausė mano balsą, priglaudė mane amžinai."
 
Paskutinė Olės Dabkytės kelionė  baigėsi 1992 m. Palaidota šeimos kape, Tūbinių kapinėse

Aleksandra-Olė Dabkytė buvo palydėta su tautiniais rūbais, kuriuos jai buvo parūpinusi Los Anželo miesto(JAV), lietuviškos saviveiklos puoselėtoja, Olės sesers Razutienės šeima.


Dainų šventės Šilalėje

Nuotraukos(2) iš Antano Dapkaus rinkinio

Dainų šventė Šilalėje2

Dainų šventė Šilalėje1

Iš Višinskyte Metos Saviveiklos kolektyvas1 Tūbinėse

Nuotraukos(2vnt) iš Mėtos Višinskytės rinkinio

Dainų šventė Šilalėje tubiniskiai

Tūbiniškiai dainų šventės Šilalėje dalyviai.

Antroje eilėje antras iš kairės Pranas Valauskas, trečias Urbutis, penktas Rupšys, pirmoje eilėje antras iš kairės Jurgis Auryla, ketvirtas Stasys Macas.

Po dainų šventės

Po dainų šventės.

Tūbiniškės21

Iš Genovaitės žemaitytes Tūbinių jaunimas1

Tūbinių merginos, apie 1963 m. Nuotrauka iš Genovaitės Žemaitytės Pocevičienės rinkinio

 Iš Salomėjos Pintverytės

Nuotrauka iš Salomėjos Pintverytės Linkienės rinkinio

 Tūbiniškės1

Nuotrauka iš Mėtos Višinskytės rinkinio

Tūbinių jaunimas apie 1959m

Saviveiklininkų susibėgimas po dainų šventės. Nuotrauka iš Mėtos Višinskytės rinkinio


Tūbiniškių pasirodymai Padievyčio(Šiauduvos)  kultūros namuose

Nuotraukos(5) iš V. Kniulienės rinkinio

Padievytis Šiauduva 012cghghfghfg

Nepamainomos  Tūbinių dainininkės, trys seserys. Iš kairės Mikutienė, Šidlauskienė, Turauskienė

Tūbinių vyrų ansamblis3

Nuotrauka iš V. Kniulienės rinkinio

 Padievytis Šiauduva 001

Dainuoja Tūbinių vyrų ansamblis. Iš kairės A. Dapkus, J. Dargužas, V. Dapkus, S. Macas, S. Pintveris.

Padievytis Šiauduva 016grtdrg

Moterų ansamblis 1982 m.

Moterų ansamblis, 1982 m. Iš kairės A. Dapkienė, B. Gudauskienė, G. Dargužienė, R. Kančauskienė, J. Jankauskienė, G. Aperavičiūtė, M.Knyzelienė, J. Macienė

 Iš Virginijos Lukošiūtės 039

Padievytis Šiauduva 004hjdhjgyhj

Nuotraukos(4) iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio

Iš Salomėjos Pintverytės Linkienės 029bjk

Iš Salomėjos Pintverytės Linkienės 030vfgh

Iš Virginijos Lukošiūtės 038

Iš Salomėjos Pintverytės Linkienės 028cfghjcgfh

Saviveikla kartu su mokytojais


Užgavėnės

Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio

iš Albino Lulošiaus 008vhjvhj

Nuotraukos(3) iš V. Kniulienės rinkinio

Padievytis Šiauduva užgavenes

Padievytis Šiauduva 019

Padievytis Šiauduva užgavenes1

Gegužinės ir susibūrimai po atlaidų

Tūbinių atlaidai nesibaigdavo pamokslu bažnyčioje, giesmėmis apeinant šventus kalvarijų paveikslus ir trankiais įžymiojo Tūbinių bažnyčios būgno smūgiais. Šventinė diena tęsdavosi iki pat vakaro.

 Pagal vyresniūjų tūbiniškių prisiminimus, prieš karą, Tūbinėse  po atlaidų vykdavo kartais net trys gegužinės, kurias rengdavo ir muziką organizuodavo Jaunalietuviai ir Pavasarininkai ir Šauliai. Jaunimo Tūbinių apylinkėse netrūko, gyventojų šeimos buvo skaitlingos.

Tūbinu jaunimas Girninku k.jpg

Pašto dėžutė laiškams.jpg

Dėžutė laiškams...

Tūbinių jaunimo būrelis 1947

Iš R. Macaitės Pūdževienės rinkinio

Tūbinių jaunimo būrelis 1947 06 29
Tūbinių jaunimas, gegužinėje, 1947-06-29 .  Iš R. Macaitės Pūdževienės rinkinio
Garsiūjų triūbų nebesimato, bet su bandonija groja Stanislovas Macas, buvusio Tūbinių orkestro vadovo Jono Maco sūnus. 

Jaunimas su Tūbinių gegužinių muzikantais

Gegužinė Tūbinėse, apie 1946 m. Muzikantai Vilkanauskai iš Girininkų.

Iš R. Macaitės Pūdževienės rinkinio

Jonas Macas su bandonija ir Tūbinių jaunimėlis1
Tūbinių jaunimas, gegužinėje. Su bandonija groja Stanislovas Macas, buvusio Tūbinių orkestro vadovo Jono Maco sūnus, 1946m.
Iš R. Macaitės Pūdževienės rinkinio
Poilsio valandelė
Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 059 11
Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 100 11
Atlaidaijpg
Nuotrauka iš V. Noreikos šeimos rinkinio.

Noreikai Vladas pranas ir zigmas2 Is Liudos Donato Vilniaus 15

Nuotraukos iš V. Noreikos šeimos rinkinio.

Stasys Lukošius su žmona Elena Antano Dapkaus jaunystė

L. Brolėnytei atminčiai Jono Bronės murzos Klaipėda Žiliai 1954 VIII 25 Pintveriai Augusto šeima   Iš Macaitės Rėginos Pudževienės Kaimynai J.KnyzelisVaičiuliai Tūbinės1

Dapkus Alfonsas Vytautas Katauskis dešinėje 

Iš Višinskyte Metos Jakas Aloyzas Iš Višinskyte Metos Juozas Knyzelis

 Iš Mėtos Višinskytės Budreckienės nuotraukų rinkinio

 Iš Višinskyte Metos du Meškauskaite Kvedariene Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 031 11

Iš Mėtos Višinskytės Budreckienės nuotraukų rinkinio

Tūbiniškės2.jpg Mikalauskai, šventė Tūbinėse.jpg

 Iš Višinskyte Metos Loretos Knyzelienė2 Senoji Tūbinių varpinė Valauskis1

Iš Višinskyte Metos po atlaidųIMG_0026.jpg

Iš Višinskyte Metos Šventoriuje

Iš Mėtos Višinskytės Budreckienės nuotraukų rinkinio

Iš Vlado Montrimo po atlaidų

Iš Vlado Montrimo tūbiniškės

Iš Vlado Montrimo Valauskų nuotraukų rinkinio

Iš Višinskyte Metos drauges

Broliai Dapkai ir Elvyrutė su šuniuku

Iš Genovaitės žemaitytes Brokštėnų dv Mokykloje1 

Iš Genovaitės Žemaitytes Pocevičienės albumo

Iš Birutes Dajoraitės šventoriuje

Tūbinių mokyklos septintokės po egzaminų. Iš B. Dajoraitės albumo, 1954 m.

Tūbiniškės3

Iš Elvyros Gudelienes giminės

Tūbinių Vyrai1 

Iš Antano Dapkaus su Aldona Jakiene 

Iš R. Macaitės Pūdževienės rinkinio

Iš Pr. Jako brolis ir sesuo Pintveriai Macaitė Tūbiniškės draugės  

Prisiminimui Tūbinių vakaro

Prisiminimui Tūbinių vakaras, Angelės Mačaitytės Vilkanauskienės nuotrauka.

Tūbinių moksliukes

Moksleivės, iš kairės Aldona Višinskytė, Albina Vilkanauskaitė, Irena Trijonytė, Mėta Višinskytė, Tūbinės, 1952. VI.17

Giminės šventė Tūbinėse01.jpg

Iš Pr. Jako Tūbiniškės12

Iš Pr. Jako Susibūrimas

Iš Pr. Jako Tūbinėse

Iš Pr. Jako Tūbiniškės2

Iš Stasės Vilkanauskaitės Deksnienės albumo(3 nuotraukos)

Iš Birutės Dajoraites Noreikaitės1 

Tūbinėse 1947 m. iš kairės Valė Vėlavičienė Stefa Rimkevičienė Stasė Dajorienė Elena Vilkanauskienė Jadvyga Daukšaitė

Susitikimas Tūbinėse po atlaidų, 1947 m.

Iš kairės sėdi Valė Vėlavičienė , stovi Stefa Rimkevičienė , Stasė Dajorienė, Elena Vilkanauskienė, sėdi Jadvyga Daukšaitė, vaikai Birutė Rimkevičiūtė ir Birutė Dajoraitė.

Stases Deksnienes susitikimas

Trijų seserų Noreikaičių iš Paneročio šeimos, 1952 m.

Iš kairės  Jonas ir Valė Vėlavičiai,  Juozas ir Stefa Rimkevičiai, Antanas ir Kazimiera Vilkanauskai. Vaikai Vėlavičiukai Juozas ir Irutė, dešinėje Bronė Vilkanauskaitė.

Seserys Noreikaits, Pajerubinis,Iš Birutės Dajoraites.jpg

Seserys Noreikaits, Pajerubinis, nuotrauka Iš Birutės Dajoraites

Iš Birutės Dajoraites, po atlaidų.jpg

Iš Birutės Dajoraites, po atlaidų

Tūbiniškės

Nuotrauka iš P.Valausko šeimos rinkinio.

Po atlaidų1

Nuotrauka iš P.Valausko šeimos rinkinio.

Atlaidai4

Benjaminas su draugais kaimynais1

Tūbiniškiai51

Nuotrauka iš P.Valausko šeimos rinkinio.

Tūbiniu jaunimelis2

Nuotrauka iš P.Valausko šeimos rinkinio.

Atlaidai3

iš Albino Lulošiaus 010gfjghj

 Stasės Tvaronavicienes giminė 

Mikalauskų giminė Tūbinėse apie  1962 m. Nuotrauka iš Stasės Mikalauskaitės Tvaronavičienės albumo.

Iš Virginijos Lukošiūtės kaimynai giminės

Valauskų11

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 099 11

 

 

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 012ddbdfdf

Iš Višinskyte Metos žiema1 Tūbiniškės.jpg

Iš Višinskyte Metos baikės1

 

Ant Jėrubyno tilto.jpg


 Vestuvės

Vestuves senoje sodyboje

Vestuves senoje sodyboje2

 

Stasio Pūdževio vestuvė, Paneročio k.

Iš Višinskyte MetosStasio Pudzevio

Vestuves senoje sodyboje3

Vestuves senoje sodyboje1

Iš Višinskyte Metos jaunimas

 

Vestuvės Mikalauskienes nuotrauka.jpg

 

Antano Knyzelio vestuves112.jpg

Antano Knyzelio ir Juzefos Vyštartaitės vestuvės, 1954m. Šalia muzikanto Viktoro Mikalausko sėdi jaunūjų tėvai: Jurgio Vyštarto, toliau už jaunūjų Juozo Knyzelio šeimos. 

Iš Virginijos Vestuvė

Nuotrauka iš Virginijos Lukoševičienės rinkinio

Iš Prano B vestuvės

Nuotrauka iš P. Beinoriaus rinkinio

 Vestuvės Valauskų2

 Nuotrauka iš P.Valausko šeimos rinkinio.

Vestuve val

Tūbiniu jaunimelis

Nuotrauka iš Mėtos Višinskytės rinkinio

Iš Višinskytes Metos vestuves

 

Tūbiniškiai71

Tūbiniškiai61

Tūbiniškiai41

Iš Višinskyte Metos vesrtuve1

Iš Višinskyte Metos vestuvės

Iš Višinskyte Metos Gumuliausko vestuve

 

Petro Gumuliausko ir Fetingytės vestuvės

Iš Elvyros Gudelienes 007dfgh

Vestuvių nuotaikos Jakaičių kaime. Nuotraukos(2) iš Antano Dapkaus rinkinio

Iš Antano Dapkaus 2016 06 12 028fyuftyu

Iš Pr. Jako Tūbiniškiai2

GiminėsLukošiai Žymančiai


Krikštynos 

Krikštynos Tūbinėse

Nuotrauka iš V. Lukoševičienės rinkinio

Krikštynos Tūbinėse.jpg

iš Albino Lulošiaus 003ghjfghjghj

Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio

Krikštynos pas Alfonsą Dapkų1

Nuotrauka iš A. Dapkaus rinkinio


 Išleistuves į sovietinę kariuomenę

Dapkai kaimynai Bendikai1

 Zigmo Dapkaus Jakaičių k. išleistuvės. 

Iš Višinskyte Metos išleistuves22

 Aloyzo Jako Tūbinių k. išleistuvės

Iš Višinskyte Metos išleistuves1

Petro Lukošiaus (s. Kazimiero) išleistuvės

Antano PintverioTonio išlydėtuvės

Antano Pintverio(Tonio) išlydėtuvės. Kelionė iki Šilalės vežimu. Ant arklių sėdi: dešinėje Petras Mikalauskis, kairiau Stasys Pūdževis, už jų nugaros  vežime sėdi Antanas Pintveris, artimiausi giminės ir draugai.

Vlado Kasiliausko išleistuvės į SA visam amžiui

 Vlado Kasiliausko išleistuvėse artimiausi kaimynai. Į Tūbines Vladas nebesugrįžo. Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio

iš Albino Lulošiaus 009ghmvhjm

Antano Lukošiaus išleistuvės. Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio

iš Albino Lulošiaus 018hhjkjk iš Albino Lulošiaus 006vbm

 

Edmundo ir Algimanto Lukošiaus išleistuvės

 BrangūsTėvukai iki greito pasimatymo2 BrangūsTėvukai iki greito pasimatymo Jūsų Antanas 1969 08 16 m. Riazanė Brangūs tėvukai1Riazanė

Antano Jako išleistuvės, apie 1968m.

Kitoje nuotraukoje Antanas po operacijos, bando apsieiti be lazdos. Po nelaimingo atsitikimo sovietinėje kariuomenėje, Antanas neteko kojos. Nuotrauka iš P. Jako rinkinio

iš Albino Lulošiaus 008fhfyuk11111Palydos į sovietinę armiją

Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio

iš Albino Lulošiaus Lukošiai

Albino Lukošiaus išleistuvės 

Kėbluko išleist

Išleistuvės Brokštėnų k. Nuotrauka iš V. Kėblos rinkinio


Tūbinių dvaro įpėdiniai Višinskiai.

Všžišinskio 33

Konstantinas Višinskis, apie 1925m.

Višinskiai, nuo seno siejami su Tūbinių dvaru. Caro laikais dvaras buvo nacionalizuotas, vėliau po eilės savininkų pasikeitimo, dalis žemės atiteko Konstantino tėvo Stanislovo Višinskio šeimai, kurioje buvo net penki broliai ir dvi seserys.

Visinskiai trys broliai tais

Laidotuvės Višinskių  giminėje, vienos iš seserų vyro Brazausko laidotuvės Tūbinėse. Iš kairės pirmi trys- Knystautų šeima, ketvirtas Siminauskis, viduryje Konstantinas Višinskis, jam už peties Vincentas Višinskis, trečiame plane centre Motiejus Višinskis.

Visinskiai trys broliai111

Tarpukaryje buvusio dvaro pastatuose Konstantinas Višinskis gyveno kartu su dviem vyresniais  broliais viengungiais, Vincentu  ir Motiejumi. Kada Višinskių šeima perėmė ar nupirko Tūbinių dvaro žemę kol kas nežinoma. Brolių žemės dalis paveldėjęs jauniausias sūnus Konstantinas Višinskis ūkininkavo iki 1940 m.  tarpukaryje buvo renkamas Tūbinių seniūnu.

 Senieji Višinskiai1 Senieji Višinskiai

Višinskio antroji žmona Zobėlaitė Višinskienė. Kitoje nuotraukoje Višinskienė iš dešinės pirma, centre Višinskienės mama, kiti broliai ir seserys Zobėlai.

K. Višinskis34

Konstantinas Višinskis, apie 1950m.

Višinskinė Tūbinių dvaro pastatai

Tūbinių dvaro daržinės pastato vaizdas iš J. Knyzelio kiemo, apie 1950 m

Iš Višinskyte MetosK.Višinskio laidotuves

 Kunigas Antanas Garliauskis laidoja buv. Tūbinių seniūną Konstantiną  Višinskį, 1954 01 05

Tėvų pasakojimus ir jaunystę prabėgusią Tūbinėse gerai prisimina Mėta Višinskytė Budreckienė.

Mėta Višinskytė apie 1955m

Mėta Višinskytė, apie 1955 m.

Mėta turėjo daug draugų ir draugių. Nenuostabu, kad ir nuotraukų iš jaunystės laikų išliko daug. Tvarkingai išsaugotos ir sudėliotos albumuose, nuotraukos primena archyvą, kur užfiksuota ir dalis  1950-1960 m. Tūbinių istorijos.

Iš Višinskyte Metos šventoriuje1

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 005gfyj

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 087 11

 

 Aldona Višinskytė, g. 1933 m, paskutinio dvaro pastatų valdytojo, jos  senelio, t.p. tėvo, Konstantino Višinskio palikuonė, dabar dar valdo dalį buvusio istorinio dvaro žemių. Sulaukusi garbingo 84 m. amžiaus, ji gyvena šalia buvusios dvaro sodybos ir pasakojo apie buvusio dvaro pastatų likimą, per karą sudegusį didelį svirną, ir kitus karo laiko prisiminimus.

K. Misiaus knygoje minima, kad dvaro sodybos nėra nė žymės, bet pasikalbėjus su K. Višinskio dukromis Mėta ir Aldona paaiškėjo, kad buvusio dvaro ženklų vis tik galima rasti. 

Liepa Liepa Tūbinių dvaro1    

Dvarvietėje tebežaliuoja sunkiai aprašomos išvaizdos ilgaamžė liepą. Tokios pat ilgaamžės liepos šiuo metu dar žaliuoja ir išlikusioje, buvusio Brokštėnų dvaro liepų alėjoje.

   Dvaro obelis Tūbinių obelis1

 Obelis, buvusio didelio dvaro sodo amžininkė, su daugybės metų laiko žymėmis, sulaukė šių dienų. Didelės apimties, tuščiaviduriu kamienu obelis pavasarį žydėjo taip, kaip per geriausio savo derliaus metus. 

Pagal pasakojimus, lygiai taip pat šie medžiai atrodė ir Aldonos tėvo vaikystėje ir jos senelio Konstantino prisiminimuose.

Dar įdomesni Aldonos prisiminimai ir jos protėvių perduoti pasakojimai apie gyvenimą dvarvietėje, apie dvaro pastatuose buvusį, dvarininkų Jacevičių statytos bažnyčios kūrimosi laikus menantį maldos kambarį, su būtinosiomis apeigų priemonėmis, medinėmis šventūjų skulptūromis. Aldona taip pat gerai prisimena karo ir pokario laikus.

Šios istorijos pasakojimą nutraukė nesenai įvykusi skausminga netektis, dukros Tatjanos mirtis ir su tuom susijusio neslopstančio Aldonos širdies skausmo.

Trumpą, bet labai kūrybingą ir aktyvų gyvenimą, gyvenusi Aldonos dukra Tatjana sugebėjo užkariauti žmonių pagarbą ir širdis. Palydėti į paskutinę kelionę Vilniuje susirinko daugybė žmonių, kurie negalėjo patikėti, kad ši mažytė, kukli kaimo moteris, sugebėjo užauginti tokios didelės erudicijos ir taurios sielos ŽMOGŲ. 

Ilgai dar lydės neapsakomas skausmas, skambės dukros draugų ir bendradarbių, jos vadovautų gausių meno kolektyvų atstovų skaitytos eilės, šilti padėkos žodžiai ir išreikšta pagarba Mamai.

Tatjanos eilės atsisveikinimui

Tai dukros Tatjanos rašytos eilės atsisveikinant su  gyvenimu.

Nekrologas Aldonos dukrai

Aldona skaito nekrologą savo dukrai, kurį nuostabiai surašė gausus dukros Tatjanos draugų būrys.

Aldonos g. 1933 m. gyvenimo istorija nepaprasta. Į  Sibirą išvykusi paprašyta padėti Tetai, Tomsko srities Belyj Jar gyvenvietėje pragyveno 10 metų. Ten pat  susituokė ir į Tūbines grįžo kartu su dviem vaikais ir gruzinų tautybės vyru Rafaeliu.

Aldona prie sodybos 2016m

Aldona, prieš keletą metų palaidojusi vyrą , 2016 m praradusi artimiausią žmogų savo dukrą, gražiai prižiūrimoje sodyboje senojoje Tūbinių dvaro žemėje liko viena, lankoma tik sūnaus Konstantino.

Prisiminimuose Mėta tokia pati, kaip ir 60 metų atgal. Jaunystėje buvusi labai aktyvi, beveik visų švenčių ir daugelio vestuvių Tūbinėse dalyvė, dažniausiai  kartu su energingąja Tūbinių saviveiklininke ir drauge Aleksandra Dapkute. Atmintyje  įsirėžė ne tik kolūkio labui nacionalizuoti Višinskio ūkio arkliai, buvusiame nuosavame gyvulių tvarte laikomos kolūkio karvės, bet ir sunkus, dažnai neatlygintinas darbas.

Višinskytė Mėta su vyru Budreckiu2

Šuoliais prabėgo ilgi gyvenimo metai. Mėta su vyru Budreckiu prie savo namų kaime, šalia Balsių, 2015m.

Negailestingas laikas lėmė, kad Mėta, mielai atvėrusi duris, pasidalijusi savo prisiminimais apie Tūbines prieš metus, 2016 metais vasarą, užvertė paskutinį gyvenimo puslapį.  Palaidota Šilalės kapinėse.


 Tūbinių kapinėse artimūjų kapai

 Laidojimo pradžia nežinoma. Išlikę antkapinių paminklų, metalinių kaltų, išlietų kryžių statytų XVIII a.

Kapines anksčiau5
 
Kapinės apie 1950m
 
iš Noreikos Antano Juozo laidotuvės Tūbinėse5
 
Iš Muntvydaitės Genutienės 058 1111
IMG 1945 Zdanavičių kapas  IMG 1944 kunigai Zdanavičiai
Angelės Zdanavičienės kapas Tūbinių kapinėse. Liūdi sūnus kunigas Antanas Zdanavičius ir jo brolis Vladas.
"Palaiminti tie, kurie klauso dievo žodžio ir laikosi jo". Šventojo rašto žodžius, parinko jos sūnus kunigas Antanas. A Zdanavičius gyvenimo saulėlydyje buvo Veiviržėnų parapijos altarista, ten pat bažnyčios šventoriuje ir palaidotas.
 Veiviržėnų bažnyčia, 2019m.jpg Kunigas A. Zdanavičius, Veiviržėnų altarista(1932-1996).jpg Kun. Zdanavičiaus kapas Veiviržėnų bažnyčios šventoriuje.jpg
Veiviržėnų parapijos bažnyčia ir buvusio tūbiniškio kun. A. Zdanavičiaus kapas jos šventoriuje. Ant paminklo užrašas:
"Eik namo ir tebūnie tau kaip tikėjai".
 
K Vistartas Kazimiero Vyštarto kapas
Kazimiero Vyštarto kapas
"CZIONAJ JILSAS KŪNAS S+P KAZIMIERA WISZTARTA, PRASZA SUKALBĖTI WINA AMŽINA ATILSĮ, 1907 M.
 
  
 Kapinėse1 1882 m  Kapinėse2 1887 m
 
 Seniausių kapinėse išlikusių metalinių paminklų amžius siekia 1882-1887 metus.
Originalus užrašas viename jų senovinėmis rašmenimis skelbia:
"Cze ilsas pelenaj s.p. Tamosziaus ir jo paczios Anieles Druktejnių. Praejnanczių prasza atsiduksieti už duszes. Ta minawone statyta 1887 m."
  
Pintverio Stasio senasis paminklas Tūbinėse Prie Valauskų kapo
 
Mediniai kryžiai kapinėse. llgamečio Tūbinių ir Vainuto bažnyčių vargonininko Stasio Pintverio senasis antkapinis paminklas. Prie vyro kapo Juzefa Macaitė Pintverienė su sūnumi, apie 1955m.
 
     Iš M. Vielavičienės prie mamos kapo Prie artimūjų kapo. Iš Angelės Macaitytes Vilkanauskienės rinkinio
 
 iš Albino Lukošiaus kapinėse1 Stanislovo Daargužio poilsio vieta
 
 
Olė su seserim ir broliu Kazimieru Dapkumkairėje prie savo tėvo kapo Tūbinių kapinėse
Iš kairės antrame plane Mykolas Stankovičius gyv. Brokštėnų dvare. Priekyje jo pusseserė Stasė Stankovičiūtė Bytautienė atvykusi iš Kauno, toliau tūbiniškė Aleksandra(Olė) Dabkutė ir Kazimieras Dapkus iš Jakaičių km. Nuotrauka iš Elvyros Gudelienės rinkinio.
 
 
Iš Pr. Jakometai bėga kaip upelio vanduo prie artimūjų kapų
 
"Metai bėga kaip upelio vanduo". Prie artimūjų kapo iš kairės Kazimieras Jakas, Augustas Pintveris, Elena Pintverienė ir Ona Macaitė Jakienė. Iš Pr. Jako nuotraukų rinkinio.
 
Prie artimūjų kapų Noreikai
Iš A. Noreikos šeimos albumo
 
Kapines senieji vartai
 Kapinės, 1980 m.

 Artimūjų palydos amžinajam poilsiui

Laidotuvė Vabolių k.jpg

Laidotuvė iš  Pajerubinio k, Zalcienės nuotrauka

iš Noreikos Antano Juozo laidotuvės Tūbinėse3

Iš Višinskyte Metos K. Višinskio laidotuves

Nuotrauka iš A.Lankausko rinkinio(iš Kalniškių)

Laidotuvės su rogėm.jpg
Bendikai nuotr band 0035555

iš Noreikos Antano Juozo laidotuvės Tūbinėse

Albinas Kaulius važnyčioja į Tūbinių kapines.jpg
Albinas Kaulius iš pajerubinio važnyčioja į Tūbinių kapines

Laidotuvės Tūbinėse2

Buv. Tūbinių, vėliau Vainuto bažnyčios vargonininko Stanislovo Pintverio laidotuvės. Laidotuvių procesiją iš Vainuto į Tūbines lydėjo pakelės bažnyčių varpų skambesys. Nuotrauka iš V. Montrimo nuotraukų rinkinio.

 Iš Vlado Montrimo Valauskų nuotraukų rinkinio 

iš Albino Lulošiaus 004dyutyuyu

Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio

Iš Virginijos Lukošiūtės Laidotuvės

 

Lankausko Kalniškių Laidotuves Tūbinės4

 Laidotuvės Tūbinėse 

Nuotrauka iš V.Lukoševičienės rinkinio

Jurgio Mikalausko laidotuvės 1958 m

Jurgio Mikalausko laidotuvės , Tūbinės, 1958 m. rugpjūčio 18d. Nuotrauka B. Mikalauskaitės Mockevičienės.

Noreiku svet.29

Muzikanto Prano Zandovo laidotuvės. Nuotrauka iš V. Noreikos šeimos nuotraukų rinkinio.

Kapines anksčiau

Nuotrauka iš P. Beinoriaus rinkinio

iš Noreikos Antano Juozo laidotuvės Tūbinėse2


Iš Angelės Macaitytes Laidotuvės Tūbinėse

Laidotuvės Tūbinėse. Iš Angelės Mačaitytės Vilkanauskienės albumo

Iš Prano Beinorio artimūjų palydos

iš Noreikos Antano Juozo laidotuvės Tūbinėse4

 

Juozo Žymančiaus laidotuvė

Juozo Žymančiaus laidotuvės

Išnešimas Jonas Kusas nuo 1970 m

Iš Albinos vilkanauskaites 070

Iš Prano Beinorio senelio laidotuvės

Laidotuvė J. Vaičio giminėje1


Tūbinių giesmininkai.

Tūbinių giesmininkai vyrai

Tūbinių giesmininkai vyrai, dalyvavę vyskupo J. Staugaičio palydose, 1928m.

V. Lukoševičienės nuotraukų rinkinio
 
Tūbiniškiai švogeriai 

Tūbiniškiai nuolatiniai bažnyčios choristai, švogeriai ( iš kairės) A.Pintveris, P. Macas ir K. Jakas, apie 1950 m. 

Iš Virginijos Lukošiūtės Tūbiniškiai Lukošių

Nuotrauka iš A.Pudževio nuotraukų rinkinio

Tūbiniškiai1 1985 m

Giedoriai1

Iš Pr. Jako Tūbiniškės 3 Tūbinių atlaidai bažnycios giesmininkai1 apie 1996m

Giedoriai Tūbinių bažnyčios 190 m

Giedoriai, Tūbinių bažnyčios  190 m. jubiliejus, 2014 m.


Marijos Taikos Karalienės bažnyčia

Vyskupas Petras Maželis, ne vienam kartu su tėvais į Telšius atvykusiam parapijiečiui teikė pirmają komuniją o vėliau, būdamas ne tik Telšių vyskupu bet ir Klaipėdos prelatu, prisidėjo rūpindamasis naujos Klaipedos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statyba, kurią 1960m slaptai pašventino. Šiame pašventinime tarp daugybės susirinkusių dalyvavo ir Tūbinių parapijos tikinčiūjų.

 
Petras Maželis Telšių Vyskupas
Telšių vyskupas ir Klaipėdos prelatas Petras Maželis(1894–1955-1966).

Vyskupas Maželis šventinime

Vyskupas Petras Maželis apeigų metu. Iš A. Noreikos šeimos albumo.

Klaipedos bažnyčia 1960 m

Nuotraukoje naujoji Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia ir jos įšventinime dalyvavę Lietuvos vyskupai: Stankevičius, P. Maželis ir Steponavičius, 1960 m. Nuotrauka iš P. Valausko šeimos albumo.

Naujos Klaipėdos bažnyčios statybos istorija ir jos bokšto griovimas turėjo didelį atgarsį visuomenėje, ilgam išliko daugelio mūsų prisiminimuose. Statyba, pradėta iš gyventojų suaukotų lėšų N. Chruščiovo politinio atšilimo pradžioje, okupacinės valdžios veliau buvo stabdoma, galop jos statytojams kun. L. Paviloniui ir kun. B. Burneikai iškeltos  baudžiamosios bylos nuteisiant kalėti atitinkamai 8 ir 6 metams.  Paaiškėjo ir šių sufabrikuotų bylų tikslai, bažnyčia iš tikinčiūjų  brutaliai buvo atimta, jos 70 metrų bokšto nugriautas, įrengiant čia LTSR "Liaudies" filharmoniją.
1987 metais po daugybės prašymų, Marijos Taikos Karalienės bažnyčia tikintiesiems buvo gražinta, o klebonu ir dekanu paskirtas buvęs šios bažnyčios statytojas monsinjoras Bronislovas  Burneikis.
1988m lapkričio 25d.  Telšių vyskupas A. Vaičius pašventino sugrąžintą bažnyčią ir laikė pirmąsias Šv. mišias. Nuo statybos pradžios ir vyskupo P.Maželio bažnyčios kertinio akmens pašventinimo 1957 m. iki jos atidarymo buvo praėję net 30m.
Kunigų laidotuvėse
 
iš Noreikos Antano Juozo Kunigo Baškaus laidotuvė 1951m

Kunigo(?) laidotuvės. Nuotrauka iš Juozo Noreikos šeimos rinkinio.

Kunigo laidotuves Iš Šilinskio 010

Kunigo(?)  laidotuvės Šilalėje(?)

Kunigo laidotuves Šilalėje Iš Šilinskio 010


  Sąjūdis ir Lietuvos Atgimimas, 1988-1991m

 Atgimm 53198259_2287326668260328_3608792501768421376_n.jpg

Pirmasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikraščio Atgimimo numeris su Justino Marcinkevičiaus kreipimusi į tautą ir giedotas paslapčiomis, į viešumą sugrįžęs Lietuvos Valstybinis Himnas

Mitingas Vingio parke1

Daugelis įsijungėme Sajūdžio veiklą, ragino tą daryti ir kitus. Buvo daug emocijų ir vilčių, kad ir Lietuvoje gali  ir turi ateiti išsilaisvinimas iš sovietinio mastymo, kad būtų laisvė žodžiui ir  pasirinkimui, laisvė kelionėms ir bendravimui su artimaisiais atsiradusiais už sovietinės geležinės sienos.

Šios istorijos autoriui irgi teko laimė prie to prisidėti, organizuoti sajūdžio grupę įmonėje, kviestis į sajūdžio posėdžius įmonės vadovus, raginti veikti su Sajūdžiu išvien, teko prisidėti agituojant ir rengiant pirmuosius laisvus, Sajūdžio prižiūrimus rinkimus į Aukščiausiają Tarybą. Galop žmonių kelti Sajūdžio kandidatai rinkimus laimėjo. Lietuvos ir visos sovietinės Sajungos laukė didelės permainos. Nors buvo dar daug darbo ruošiantis pagrindiniam veiksmui Nepriklausomybės Akto paskelbimui, tačiau abejojančių ateitimi buvo vis mažiau. Sujudimas buvo visoje Lietuvoje, į Sajūdžio organizuotus mitingus susirinkdavosi ir 100 tūkstančių žmonių. Lietuviai greitai suprato, kad laikas veikti ir priminti centrinei Maskvos vyriausybei ko nori Lietuva ir kitos Baltijos valstybės, kad pradžioje deklaruota ekonominė nepriklausomybė yra tik tarpinė stotelė į pagrindinį tikslą Valstybės Nepriklausomybę.

Iškilmingi Sajūdžio iniciatyva organizuoti mitingai Šilalės krašte . 

1989 11 23 d įvyko Lietuvos kariuomenės dienos paminejimas Šilalėje, kur prisiminimais iš tarnybos Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje dalijosi veteranai buvę šauktiniai.

Lietuvos kariuomenės dienos paminejimas Šilalėje2 1989 11 23 dLietuvos kariuomenės dienos paminejimas Šilalėje3 1989 11 23 d

Atgimimas 1989 m A. Bendikas Atgimimas 1989 m A. Bendikas55

Lietuvos kariuomenės dienos paminejimas Šilalėje. Nuotraukose tarp dalyvių randame ir tūbiniškių: pirmas iš kairės Alfonsas Bendikas, 1989 11 23 d. Kadrai iš J. Raudoniaus filmuotos medžiagos apie Šilalės Sajūdį.

Ypatingai pakiliai buvo paminėtas Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 55 metinės Vytogaloje, kur dalyvavo apylinkių gyventojai ir kraštiečiai.

Raudoniaus filmo apie Dariaus ir gireno skr stop kadras Noreikai Macijauskai

Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 55 metinių paminėjimo Vytogaloje dalyviai kiaukiškiai Vlado Noreikos šeimos nariai ir kiti kraštiečiai, 1988m.

Stop kadras iš J. Raudoniaus filmuotos medžiagos apie Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 55 metinių paminėjimą.


Sajūdis Tūbinėse, 1988-89 m.

Tūbinėse, kaip ir visoje Lietuvoje aktyviausių Sajūdžio rėmėjų dėka buvo organizuojami mitingai už Sajūdį ir laisvus rinkimus. Pirmą kartą Tūbinėse iškilmingai atžymėta Lietuvos Nepriklausomybės diena 1989 02 18

Trispalvė Tūbinių bažnycioje1 1988m

Buvusios Nepriklausomos Lietuvos Valstybės vėliava pašventinimui įnešama į Tūbinių bažnyčią.

Trispalvės šventinimas Tūbinių bažnycioje1 1988m

Iškilmingos mišios Tūbinių bažnyčioje. Nuotraukoje skaitovė Vida Sakalauskienė iš Kiaukų ir tūbiniškis Modestas Trijonis. Mišias aukojo Šilalės kun. Alfredas  Memys(1960-2015).

Tūbinių sajūdis 1

Tūbinių sajūdžio mitingas. Kalba Tūbinių Sajūdžio vienas iniciatorių Vytautas Katauskis.

Tūbinių sajudis 10

Mitinge matomas Tūbinių Sajūdžio aktyvas: viršuje iš kairės ketvirtas: Pranas Jakas, toliau Stasys Bagdonas, Stasys Macas, Alfonsas Bendikas, tautiniais rūbais Vida Sakalauskienė, už jos Šilalės Sajūdžio atstovas Aleksandras Kažukauskas, dešinėje prie vėliavos Modestas Trijonis. Nuotraukos centre kalba kun. Alfresas Memys,

Sajūdis Tūbinėse mitingas2

Skelbiami Lietuvos persitvarkymo Sajūdžio dokumentai.

Tūbinių sajūdis2

Tūbinių sajūdžio mitingas. Tūbinių ir aplinkinių kaimų gyventojai, po daugelio dešimtmečių susirinkę pagrindinėje gyvenvietės sankryžoje stovėjusio Vytauto Didžiojo paminklo vietoje, gieda oficialiuose renginiuose draudžiamą Tautinę giesmę -Nepriklausomos Lietuvos himną.

Sajūdis Tūbinėse mitingas1

Mtingo vaizdas iš toliau. Kairėje, Sajūdžio iniciatorių tvorele aptvertas, del numatomos sankryžos rekonstrukcijos nuo sunaikinimo saugomas,  1930 m. pasodintas Nepriklausomybės Ažuolas.

Dauguma artimūjų ir kraštiečių, tik skirtingose Lietuvos vietose,  išgyvenome nepakartojamus jausmus būdami susikibę  į vieną gyvą grandinę  Baltijos kelyje nuo Vilniaus iki Talino 1989 m., minint Ribentropo - Molotovo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, 50 metines.

Augenijus su Astute BALTIJOS KELYJEtėtis  Alfonsas taip pat

Kelionę į Baltijos kelią Sajūdžio kvietimu suorganizavome ir su bendradarbiais nuvykome dviem autobusais ir keletu lengvųjų automobilių. 

Baltijos kelias Lietuvoje planas

Baltijos kelias Lietuvoje-planas

  Baltijos kelias Rec.jpg

Žiguliukų virtinėje galbūt atpažinsite savo ekipažą.

Baltijos kelias1

92 m

Sajūdžio atsiradimas buvo ypatinga šventė politinių kalinių ir tremtinių palikuonims, visiems nuo sovietinės sistemos nukentėjusiems Lietuvos gyventojams, sulaukusiems Atgimimo. LR Nepriklausomybės kovų dalyvio savanorio-kūrėjo, Vyties Kryžiaus apdovanotojo, Antano Petroko dukra, 92 m. Vladislava Sakalauskienė įsijungusi į Sajūdžio veiklą Šilalėje, demonstruoja suknelę su kuria stovejo istoriniame Sajūdžio suorganizuotame Baltijos kelyje, 1989 08 23 d.

Sausio 13

Kovo 11-oji Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo diena.

Kelias į šią dieną ėjo per 100-tūkstantinius mitingus Vilniuje, Kaune ir visoje Lietuvoje

IMG 2082 1

Sugrįžo Valstybė, Žemė ir tautos atmintis, kurią sovietinė sistema visaip stengėsi ištrinti sakydama, kad Lietuva pati pasirinko sovietinį kelią.


 

Sausio 13-osios įvykiai ir laisvėjanti Lietuva

Vilniaus TV bokštas mena kruvinus 1991 m. sausio 13-osios nakties įvykius, kurių metu žuvo 12 žmonių: Loreta  Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius.

Sausio 13 1

Tragišką 1991 m. sausio 13-osios naktį Vytautas Koncevičius saugojo TV bokšto vartus ir buvo sužeistas, nuo sužeidimų 1991 m. vasario mėn. mirė. Tris bokšto gynėjus - L.Asanavičiūtę, R.Jankauską ir A.Kavoliuką - suvažinėjo tankai, kiti gynėjai mirė nuo įvairių šautinių sužeidimų.

Kovo 11 oji

Gynėjų žuvimo vietos pažymėtos granito obeliskais. Šalia pasodinti medžiai – ten, kur krito vyrai, auga ąžuoliukai, o L.Asanavičiūtės žūties vietoje auga liepaitė.

Žuvusieji naktį iš 1991m. sausio 12 į 13 Vilniuje1.jpg

Kasmet prieš Sausio 13-osios minėjimą Telecentro darbuotojų procesija apeina tragiškų įvykių vietas, gynėjų žuvimo vietose padeda gėlių ir uždega žvakes. Tą dieną prie TV bokšto susirenka daugybė žmonių, kad pagerbtų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą. Uždegamas didžiulis atminimo laužas, skaitomos eilės, skamba muzika.

Tremtinių grįžimas 


Tūbiniškių kelionė į Ablingą 1987 08 23

Buvusio Tūbinių pučiamūjų orkestro muzikanto Prano Kairio sūnus, taip pat Pranas(nuotraukoje stovi 9-as iš kairės), kraštiečiams tūbiniškiams organizavo kelionę į Ablingą ir aprodė sodyboje veikiantį, savo paties įkurtą kraštotyros muziejų. 1987m rugpjūčio 23 d. Data daug pasakanti apie artėjantį tiesos sakymą.

Privačiai nuosavybei sugrįžtant tikriesiems savininkams, atsiradus Valstiečio Ūkio Įstatymui, savo nuosavoje žemėje, vienas pirmųjų (Nr.3) Šilalės rajone Valstiečio ūkį įregistravo Alfonsas Bendikas iš Brokštėnų  Kad galėtų tinkamai ūkininkauti, nurovė dalį buvusio tarybinio sodo ir Bendiko ūkis vėl subangavo javais. Prasidėjo naujas, ilgai lauktas darbas nuosavoje žemėje, ūkininkų gyvenimas su vargais ir džiaugsmais.

Alfonso ekskursija 

A. Bendikas svečiuose pas buvusį kraštietį  Joną Uogintą,  Akmenės rajone, 1992 m.

Prieš keliolika metų J. Uogintas gyveno ir dirbo mūsų krašte. Aplankęs draugo šeimą sulaukė šios nuotraukos.

 "Mūsų Lietuvėlė galū gale jau laisva !..."kartu su linkėjimais užrašyta kitoje nuotraukos pusėje. Taip Uoginto šeima pasidalijo savo džiaugsmu su Alfonsu ir jo žmona, kurie visai nesenai buvo atvykę į svečius.  Atgavus  ilgai lauktą Nepriklausomybę, tokie jausmai Lietuvoje  buvo užvaldę visus.

Iš pagrindų pasikeitęs politinis gyvenimas džiugino, kelė entuziazmą, bet sunkūs darbai stipriai prislėgė naujojo ūkininko A. Bendiko pečius. Pavargęs mėgdavo prisėsti virtuvėje prie lango, paskaityti jau kitokios spaudos ar naujo Atgimimo laikraščio numerio. Visuomet gyvai pasitikdavo užėjusį kaimyną ar atvykusius savo vaikus, kartu pasidžiaugdavo nauju gyvenimu ir naujomis galimybėmis.

Ilgainiui, apmastydamas prabėgusį laiką, mintyse nuklysdavo ir į tolimąją Ameriką, kuri dabar  matėsi naujoje šviesoje. Čia prasidėjo jo šeimos istorija, daug metų  pragyveno tėvas Povilas, mama Kazimiera, sesers Marijos šeima, brolis Jonas. Dabar mintis aplankyti tą tolimąjį kraštą, nebeatrodė tokia nereali, o prisiminęs šią  seną savo svajonę sakydavo " jei Ameriką dar pamatyčiau tada jau galėčiau ir numirti..."

Atgimimo metais 1988-1990-aisiais, laiškuose iš Kanados atskriejo džiugios žinios, kad iš laisvėjančios Lietuvos, pagal pakvietimą pas gimines jau galima atvykti, pasiūlė ir Alfonsui ruoštis kelionei.

Pirmosios kelionės už "geležinės sienos"

Atšilus politiniams santykiams ir "Šaltajam karui" baigiantis, būdamas garbaus 75 m. amžiaus ir prastos sveikatos, vienas Tūbinių Sajūdžio iniciatorių A. Bendikas nutarė būtinai nuvykti ir pažiūrėti koks iš tikrūjų yra žmonių gyvenimas ten už Atlanto, "kapitalistiniame" pasaulyje, kaip  dirba ir gyvena kaimo žmonės ir ūkininkai.

Kelionė į Kanadą nebuvo iš lengvūjų. Visi skrydžiai už Atlanto tik per Maskvą, kur teko bent tris kartus suvažinėti. Pirmiausia reikėjo važiuoti, kad gauti ir nupirkti bilietus, paskui palydėti ir už trijų mėnesių, keliauninkų parsivežti jiems į Maskvą sugrįžus.

Vienoje iš kelionių, vaikštinėjant Maskvos centre, gatvėje dirbantys dailininkai A. Bendikui sukėlė didelį susidomėjimą. Jam buvo įdomu, kad galima taip gerai nupiešti portretą per trumpą laiką, gal per pusę valandos. Jis iš kart priėmė pasiūlymą sėsti ir pačiam papozuoti tokiam portretui, nors to niekada gyvenime nebuvo daręs.

Alfonsas 6IMG 2063Arbat starij
A. Bendiko portretas, kokį jį pamatė dailininkas Maskvoje, Senojo Arbato gatvėje, prieš išskrendant į tolimają kelionę už Atlanto, 1990m.
Laikas pozuotojo vaidmenyje Alfonsui bėgo ne taip greitai, bet pažvelgęs į gatavą portretą, labai stebėjosi, kad panašus, rezultatu buvo patenkintas, nuoširdžiai padėkojo dailininkui. Vėliau portreto niekada neprisiminė ir daugiau nežiūrėjo. Supratau, kad paveikslo jam reikėjo ne sau, o tam kad jis liktų kaip prisiminimas iš jo kelionės ir iš gyvenimo.
Maskvos tarptautiniame Vnukovo aerodrome, jau prieš pat lipant į lėktuvą, atsinaujino skausmai kojose  reikėjo dalį lauktuvėms vežtos naminės duonos palikti, kad nešulys tolimoje kelionėje būtų lengvesnis. Tai nebuvo tiesioginis reisas, iš Kanados sostinės Otavos dar laukė 5 valandų kelionė autobusu iki Toronto. Esant tokioms aplinkybėms, tikrai atrodė, kad tai kelionė į nebūtį.

 Alfonsas Kanadoj pask.n

 A. Bendikas įgyvendino savo svajonę apsilankyti Amerikos žemėje, 1990m. rugpjūtis.

Kanad su brone

A. Bendikas su žmona Brone prie P. Kučinskaitės namų .

Laimė kelionė į tolimą kraštą Alfonsui susiklostė sėkmingai, sveikata atlaikė ir kelionės tikslas buvo pasiektas.  Aplankęs sesers Marijos gyvenamas  vietas, kaimynystėje dirbusius Kanados ūkininkus, su daug kuom susidraugavęs, pamatė iki tol nematytą gyvenimą ir ko žmonės pasiekė laisvame  pasaulyje.

Vienas Alfonso naujų draugų buvo Pranas Berneckas, gyvenęs sesers sodybos kaimynystėje, labai lietuvių bendruomenėje žinomas žmogus, ėjęs Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos pirmininko pareigas, Pasaulio lietuvių sporto žaidynių kūrėjas ir puosejėtojas.

1991 metais, vykstant IV-osioms Pasaulio Lietuvių Sporto Žaidynems Lietuvoje, kaip  vienas šių žaidynių organizatorių, būdamas labai užimtas, Pranas  įvykdė savo pažadą atvykti ir Alfonsą  Brokštėnuose aplankyti.

Berneckas su Adamkumi 1991m

Nuotraukoje Pranas Berneckas, IV-ūjų Pasaulio Lietuvių Sporto Žaidynių Lietuvoje  vienas organizatoriųpirmas iš dešinės.

Sporto delegacijos iš viso pasaulio, dėl Medininkų žudynių nutraukė varžybas ir buvo kartu su Lietuva, dalyvaudami aukų laidotuvėse.

Medininkų žudynių aukų laidotuvės, 1991m.jpg

LR Medininkų pasienio punkto pareigūnų žudynių aukų laidotuvės, 1991m

 Sporto delegacijos iš viso pasaulio, dėl Medininkų pasienio posto žudynių nutraukė varžybas ir buvo kartu su  Lietuva dalyvaudami aukų laidotuvėse. 

Pranas Berneckas kaip ir visa Kanados lietuvių delegacija buvo sukrėstas įvykusių pareigūnų žudynių, tačiau, atrado laiko aplankyti besikuriantį atgimstančios Lietuvos ūkininką A. Bendiką Brokštėnuose.

Palmyra Kučinskaitė su Pranu Bernecku centre, tarp artimiausių draugų.jpg

Pranas Berneckas, su buvusia kraštiete Palmyra Kučinskaite, nuotraukos centre, apie 1993 m.

Kelionės viza i Kanadą 004 2 Kelionės viza i Kanadą 001 2 

TSRS piliečio užsienio pasas, leidęs buvusiam tremtiniui Alfonsui Bendikui atverti "geležinę" Sovietų Sąjungos sieną. Kanados viza ir antspaudas liūdija Valstybės sienos kirtimą, 1990 m.


Tūbiniškių ekskursijos

Iš Vištartaitės prie šventovės

Prie vienos gražiausių Europoje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje, apie 1955m.

 

Vandos išvyka. Iš Višinskyte Metos   Iš Macaitės Rėginos giminės

Paižnio gyventoja Anastazija Luganeckienė

Kaimynai Alfonsas Bendikas Bronius Bielskis

Alfonsas Bendikas ir Bronislovas Bielskis Žalgirio mūšio vietoje. Nuotrauka iš M. Pintverytės Knyzelienės rinkinio 

Palangoje. 1961 m

Palangoje. Iš kairės Pikšrys. A. Pintveris, P. Šidlauskas ir J. Kėbla, 1961 m

Pintveriai 2

Mokytojai ekskursijoje, apie 1955 m

Iš Vilkanauskaitės Deksnienes 005 1

Tūbinių merginų būrelis Palangoje prie Birutės kalno, 1960 m.

Prie Elbruso 1990 m

Boržomi šaltiniai

Boržomi šaltiniai Gruzijoje


iš Albino Lulošiaus 029

iš Albino Lulošiaus 030

iš Albino Lulošiaus 028

Ekskursija Odesa

Ekskursija Leningradas

Alfonso tobulinimosi kursaijpg

Kvalifikacijos kėlimo kursai, apie 1970 m. 

Nuotrauka iš M. Pintverytės Knyzelienės rinkinioPedagogai Vilniuje2 Marytes

Šilalės krašto mokytojai  ekskursijoje Vilniuje, apie 1950 m

Iš Višinskyte Metos Tankas

Prie SSSR sienos

Prie "Geležinės"  SSSR sienos!!! Čia pat už jos "supuvęs" kapitalistinis pasaulis.

Patranka Caras trtyrtyrty1111

Šalia patrankos  "Caras"  Maskvos Kremliuje. P. Luganeckas pirmas iš dešinės.

 


Tremtinių keliais

A. Bendiko studentiška kelionė į Sibirą, Tomsko srities Stepanovkos km. 1972 m.

Tėvelio pasakojimai apie tolimąjį Sibirą ir taigą, kur teko atsidurti ne savo valia bei patirti daug siaubingų išgyvenimų, ilgam įstrigo vaikiškoje samonėje. Pasakojimas, kokia tai ilga buvo kelionė, kad vien aplenkti Baikalo ežerą reikėjo traukiniu važiuoti pusę paros, žadino vaikišką smalsumą.

Vėliau, studijų metais, pasklidus informacijai, kad bus organizuojama studentų ekspedicija ir darbas vasarą Sibiro Tomsko srityje, paskatino pabandyti į šią kelionę pakliūti. Rūpejo savo akimis pamatyti, koks tai kraštas ir bent dalį  to tremtinių kelio Sibiro geležinkeliu nuvažiuoti.

Vykome su gausiu studentų statybiniu būriu iš Vilniaus į Maskvą, po to specialiu traukiniu 4 paras iki Tomsko. Iš tenai  dar kelionė garlaiviu Obės upe ir jos intaku Ketė  iki vietų, kur visi keliai prasideda ir baigiasi prie upės.

Kurį laiką plaukiant laivu, laivui sustojus išlaipinti vieną studentų statybininkų būrį gyvenvietėje Belyj Jar, netikėtai susitikome 2 klasės draugai. Pasirodo keliavome kartu ir tik atsitiktinumo dėka nesusitikome. Tuo metu jis taip pat mokėsi Kaune, Kūno kultūros Institute.

Vėliau sužinojome, kad į Belyj Jar gyvenvietės apylinkes buvo ištremta daug lietuvių, taip pat ir iš Šilalės ir Tūbinių apylinkių.

Sunku nupasakoti koks jausmas atsidurti Sibiro taigos glūdumoje, mažai apgyventose vietose, kur vienintelis nesibaigiantis kelias yra upė. Jos pakrantėse, kur tik aukštesnė vieta, įsikūrusios neskaitlingos gyvenvietės. Jų gyventojai daugumoje buvę tremtiniai arba jų palikuonys. 

Cenzus Jono kt dok 016 Vilniaus gelež.Stotis 1972 mpakeliui Tomską2

1972-ūjų vasara, kelionė į Sibirą prasideda. 

 Kelione i Sibirą2 Traukinys kelyje

Traukinys jau ketvirta para veža mus tolyn nuo Lietuvos.

Sibire

Laivo denyje, iš kurio atsiveria ištvinusi, lyg be krantų, Sibiro upė ir neaprėpiamos taigos platybės,  visi  buvome pakylėti gamtos, gerai skambėjo dainos ir gitarų garsai.

Kiekviename upės uoste matome daug  žmonių, atėję, arba atvažiavę dviračiais, kartu su  vaikais. Laivas pasitinkamas ir išlydimas grojant specialiam maršui, kiekvieną kartą sukeliančiam  graudulingus jausmus. Dalis žmonių atvyksta ir išvyksta apsipirkti dviems, trims dienoms Tomske, kiti išvykstantys, gal niekada čia nebesugrįš. Tai buvusių tremtinių gyvenviečių gyventojai, pasilikę čia gyventi po tremties, arba atvykstantys užsidirbti miško  ruošos darbuose.

Kelionė į sibirą1 Cenzus Jono kt dok 015

 Palapinių miestelis šalia Stepanovkos gyvenvietės, kuriame gyveno  apie 100 studentų iš Lietuvos

Įsikūrę taigoje palapinėse, apsisaugoję visomis įmanomomis priemonėmis nuo įvairių dydžių uodų ir širšių, kibome prie tų pačių miško darbų, kaip ir daugelis ištremtūjų iš Lietuvos. Netoli, buvusioje tremtinių gyvenvietėje Stepanovkoje, lietuvių taip pat sutikome. Labai apsidžiaugdavo galėdami pabendrauti, kviesdavo į namus, pasakojo savo gyvenimo  istoriją.

Kartą, pasiklydus mažamečiam vaikui taigoje, į paieškas buvo pajungta ir mūsų stovykla. Didžiausia buvo nuostaba, kad gidas, kuris vedė mus į paieškas, pasirodė besantis lietuvis, kilęs nuo Kauno. Į klausimą kaip čia pateko, atsakė su būdingu kauniečiams jumoru: "..ganiau žvirblius ant komunistų partijos komiteto stogo". Tuose žodžiuose tiesos gal ir nėra, bet buvo aišku, kad trėmimas įvyko dėl politinių priežasčių.


Tūbines senuose žemėlapiuose ir kitos įdomybės

Tūbinių žemėlap.1 1914 m
 1914 m. žemėlapis, vokiečių naudotas per I Pasaulinį karą. Dalis buvusių keliukų matomų žemėlapyje, šiuo metu jau išnykę. Galima atrasti buvusį vežimų kelią, jungusį Tūbinių dvarą su Brokštėnų dvaru. 
Palyginę Tūbinių miestelio planą prieš 165 m ir dabar, pamatysime, kad esminių pokyčių neįvyko.
1849 metų plane, bažnyčia ir kapinių koplyčia pažymėta kryžiais, Tūbinių dvaro sodyba centre pažymėta apskritimu, iki šių dienų neišliko.
 
1849 m                                                       2015 m
Tūbinių vaizdai šiandien ir 1849 m

Tūbinės, 2014 m.

Žemaičių bajoro gyvenamasis namasXVIII XIX a dail. J Perkovskis1

Tipiškas medinis Žemaičių bajoro gyvenamasis namas (XVIII-XIX a , dail. J Perkovskis). Paveikslas daugeliui primena stipresniųjų ūkininkų namus, Tūbinių apylinkėje, statytus XIX a pradžioje.


 Kelias per Tūbines33

Iš atlaidų144

Siminauskio namelis Tūbinėse

Siminauskio namelis stovėjęs šalia Tūbinių  kapinių, pamiškėje.


tubines 0001
Tūbinių kryžius

 Tūbiniškiai8 Kryžius 1925m

Kam buvo pastatytas ąžuolinis kryžius pamiškėje dar vadinamas"Tūbinių kryžiumi"? Gali būti, kad kryžius 1925 m. pastatytas Tūbinių bažnyčios ir kalvarijų 100 mečiui pažymėti. Kryžius atnaujintas vėlesniais metais parapijiečių iniciatyva.

Vytautas Didysis Tūbinėse4 2015 m

2015 metais vietos bendruomenės atstovai pastatė medinę skulptūrą "Vytautas Didysis". Liaudies meno motyvus primenanti skulptūra papuošė buvusios klebonijos, vėliau mokyklos, dabar bendruomenės namų kiemą.

Naujasis Tūbinių paminklas Vytautui Didžiajam, 2015 m.

Tūbiniu vaizdelis5

Tūbines Panerotis

Tūbinės žiema2 

Šventorius3

Kapines Tūbinėse00
Kapinės, 2016 m. 
 Tūbinių kapinės3 
 Tūbinių kapinės, 2016m.
Vakaras Tūbinėse111 2018 08 18

Vakaras Tūbinėse22 2018 08 18


 Skyrelį ruošia kraštietis Augenijus Bendikas. 

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

tel. +370 687 29423

p.s.

 Daugiau medžiagos apie Tūbines pateikiama  skyreliuose:

"Bažnyčios jubiliejus",

"Paminklo atstatymas",

"Mokykla"

Šiuose skyreliuose galima rasti ir nuorodas į filmuotą medžiagą


Tūbinių istorija

Turinys

  1. I. Vietoje pratarmės apie "Tūbinių istoriją"
  2. II. Apie protėvius ir jų palikimą. Žemaitija. Istorijos fragmentai ir Tūbinės*
  3. III.Senūjų Tūbinių pėdsakais
  4.     Tūbinių dvaras ir bažnyčia
  5.     Senoji varpinė. Tūbinės prieš 80 m.
  6.     Tūbinių k. koplyčia
  7. IV. Tūbinių parapijos istorija
  8.     Žemaičių vyskupų vizitacijos. Tūbinių bažnyčios kunigai 1920-1960 m
  9.     D. Dundulis, A. Bialazaravičius, S. Aužbikavičius,
  10.     Telšių vyskupo J. Staugaičio vizitacijos Tūbinėse
  11.     Kun. D. Masiulis, parapijos įkūrimas, 1937m.  
  12.     Tūbinių  bažnyčios choras, kun P. Liutvinavičius.
  13.     Kun  A. Baškus ir jo laidotuvės, 1951m.  
  14.     Velykos Tūbinių km. 1951-1953 m. kunigas  A. Jurgaitis.
  15.     Kunigas  Antanas Garliauskis ir jo pirmosios komunijos.
  16.     Kunigas J. Kusas Tūbinių parapijos klebonas.
  17.     Kunigas Gunta, kun. Venskus.
  18.     Lietuvos 600 metų krikšto jubiliejus, vyskupas A. Vaičius. Kun. Z. Degutis.
  19.     Tūbinių klebonas Algis Genutis.
  20. V.Tūbinių k. gyventojai ir visuomeninės organizacijos 1920-1941
  21.     Lietuvos krikščioniškojo Jaunimo Sąjungos Tūbinių kuopa.
  22.     Tūbinių pučiamųjų instrumentų orkestro istorija.
  23.     Jaunieji ūkininkai. Mokslai žemės ūkio mokyklose.
  24.     Tūbinių krašto savanoriai, LR kariuomenės kūrėjai.
  25.     Šaulių sąjunga. Tūbinių šaulių būrys.
  26.     Tarnyba LR kariuomenėje 1925-1940m.
  27.     Skrydis per Atlantą sukrėtęs Lietuvą
  28. VI. Emigracija, darbai už Atlanto.
  29.      Nepriklausomos Lietuvos parlamentaro L. Šimučio pėdsakai  Payžnio kaime.
  30.     Tūbinių krašto emigrantų istorijos
  31.     Tarp Lietuvos ir Amerikos.
  32.     Antano Maco kelionė į Argentiną, 1925 m
  33.     Istorinėse banginių medžioklėse lietuvis iš Tūbinių. Jono Bendiko istorija.
  34.     Emigrantės Palmyros Kučinskaitės gyvenimo kelias Kanadoje nuo tarnaitės iki   macenatės Lietuvos vaikams.
  35.     Tūbiniškiai senūjų emigrantų kartotekose.
  36. VII. Lietuvos okupacijos. Pasipriešinimo kova 1940 -1955 m.
  37.     Vokiečių-nacių okupacija, 1941–1944 m
  38.     Kaliniai, tremtiniai ir karo  pabėgėliai, 1940 -1955 m
  39.     Ūkininko P. Dapkaus byla.
  40.     Mokytojos B. Vilkanauskaitės ir mokyklos direktoriaus J. Peleckio tremtis. 
  41.     Karo pabėgėlių  Fetingių šeimos likimas. 
  42.     Kalinimas Chabarovsko krašte.
  43.     Tarp gyvenimo ir mirties. Kalinimas filtracijos lageryje. Vl Žeromskio išgyvenimai.
  44.     V. Auškalnienės tremtis, Aldonos Višinskytės istorija.
  45. VIII. Tūbinių mokykla.*
  46. IX. Amatai ir ūkinė veikla Tūbinių apylinkėje.
  47.     Mokslai Žemės ūkio ūkvedžių mokykloje.
  48.     Siuvimo amatas.  Žemės ūkio darbai   
  49. X. Muzikantai ir saviveikla.
  50.     Muzikantų dinastijos: Mikalauskai, Dapkai, Macai-Jakai.
  51.     Aleksandra Dabkytė (Olė), Tūbinių šviesuolė.
  52.     Tūbiniškių pasirodymai Dainų šventėse, Padievyčio(Šiauduvos)kultūros namuose,   užgavėnės.
  53. XI. Gegužinės ir giminių susibūrimai po atlaidų.
  54.     Vestuvės, krikštynos, išleistuves į sovietinę karinę tarnybą.
  55.     Tūbinių kapinėse artimūjų kapai.
  56.     Artimūjų palydos amžinajam poilsiui.
  57.     Tūbinių giesmininkai.
  58. XII. Sąjūdis ir Lietuvos Atgimimas, 1988-1991m
  59.     Sajūdis Tūbinėse, 1988-89 m. Baltijos kelias
  60.     Sausio 13d. įvykiai ir laisvėjanti Lietuva
  61.     Pirmosios kelionės už "geležinės sienos"
  62.     Tūbinių dvaro įpėdiniai Višinskiai.
  63. XIII. Tūbinių parapijos kaimai.
  64.     Paneročio kaimas.
  65.     Girininkų kaimas, muzikantai Vilkanauskai
  66.     Kiaukai, kaimas ir jo gyventojai.
  67.     Paakmenio kaimas.
  68.     Pajerubinio vienkiemio istorija.
  69.     Brokštėnai, dvaras ir kaimas.
  70.     Payžnio kaimas ir mokykla.
  71.     Dargalių dvaras ir kaimas.
  72. XIV. Tremtinių keliais. Tūbiniškių ekskursijos
  73. XV. Tūbinių bažnyčios 190 m. jubiliejus, Jacevičių giminės pagerbimas.*
  74. XVI. Vytauto Didžiojo paminklo atstatymas, 2015m. *
  75. XVII. Tūbinių kryžiai. Įdomesnės nuotraukos iš apylinkės istorijos.
  76. XVIII. Pabaiga

Pastaba:  Temos  pažymėtos *  pateikiamos  atskiruose skyreliuose.


Mielas lankytojau!

Esi tūbiniškis? Gal kraštietis?

Turi senų istorinių relikvijų, nuotraukų ar straipsnių apie Tūbinių kraštą, mokyklą, etc., parašyk, paskambink, pasidalyk

ir  gyvenimas taps šviesesnis..:) :)


 

Alfonsas šviecia Alfonso išdaigos11

 Medžio drožėjo Alfonso Bendiko darbai, 2016 m. vasaros užbaigtuvės.

Kaziuko mugėje 2018m

Kaziuko mugėje, Vilniuje 2018m. Alfonsas B. su kailine.

Kaziukas Prezidentė ir Alfonso drožiniai1 2018.03.03

Praeivių akis Kaziuko mugėje patraukia unikalūs Alfonso inkilai, paruošti 2018m pavasariui.

 

1260 m. liepos 13 d. prie Durbės ežero (dab. Latvija) žemaičių laimėta pergalė prieš Vokiečių ordiną – vienas svarbiausių įvykių Lietuvos istorijoje. Savo reikšme ir mastais ji nusileidžia nebent tik Žalgiriui, o kai kuriais atžvilgiais yra net įstabesnė – juk prie Durbės žemaičiai sugebėjo sutriuškinti jungtines ir gerokai gausesnes Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių pajėgas, talkinami tik mūšio metu į jų pusę perėjusių kuršių. Žemaičių drąsa ir dvasios stiprybė tapo pavyzdžiu visoms Pabaltijo gentims, pradedant prūsais, baigiant Saremos estais. Tai, kad kuršių teritorija nuo Palangos iki Rietavo ir Skuodo šiandien priklauso Lietuvai, taip pat yra tiesioginė šio mūšio pasekmė.

Skaityti daugiau: http://www.sarmatas.lt/07/inga-baranauskiene-durbes-musis/
© sarmatas.lt