Gyvenimo knyga

 


( dalis "Gyvenimo knygos istorijų perkeliama į skyrelį "Tūbnių istorijos")Sodyba4 2

Bendikinė iš paukščių skrydžio, 2016 m. Jono Baltikausko nuotrauka

Pratarmė

Iš kur ir kada  atsirado pirmieji žinomi Bendikai, kaip atsirado  bendikinė  Brokštėnuose? Koks buvo senūjų Bendikų gyvenimas Pajerubinio kaime, jų vaikų ir anūkų emigrantų gyvenimas toli nuo tėvynės. Šioje giminės istorijoje aprašomos protėvių šaknų paieškos ir jų rezultatai, emigracijos ir gyvenamojo laikotarpio tėvynėje istorinė apžvalga.

Istorine medžiaga ir nuotraukomis grįstas pasakojimas prasideda žiniomis apie senelį Povilą, jo keliones, darbą ir vedybas Amerikoje, grįžimą į tėviškę Pajerubinio kaime, vėliaugyvenimą naujame ūkyje Brokštėnuose. Daug įdomios  istorinės medžiagos apie Povilo vaikus: ypač apie Joną, taip pat apie Zofiją, Mariją, Bronę, Kazimierą,  jų likimus, šeimas ir palikuonis. 

Kiek plačiau atskleidžiamas artimiausio žmogaus, tėvelio Alfonso Bendiko(toliau-Alfonso) gyvenimas. Jo jaunystės metai, mokslai, tarnyba kariuomenėje prabėgoistoriniame Nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje, jaunai valstybei įsiliejant į pasaulio bendruomenę,augant ekonomikai, sugrįžtant į Lietuvą  ankstyviesiems emigrantams, parvežantiems kitokį supratimą apie žmogaus  gyvenimą laisvame pasaulyje. Būtent tuo laiku atsirado jaunų žmonių galinčių dėl savo valstybės pasiaukoti, parodyti jaunimui pavyzdį, kaip tai padarė kraštiečiai, Amerikos lietuviai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Tokiame valstybės ir visuomenės vystymosi kontekste formavosi patriotinė, žmogiškomis vertybėmis grįsta Alfonso pasaulėžiūra ir pilietinė pozicija būti aktyviąja visuomenės dalimi, esant reikalui pasirūpinti greta esančiais žmonėmis.

Aprašoma sovietinė invazija prieš karą, karo sunkumai ir šeimos išsisklaidymas po pasaulį dėl priverstinės emigracijos, gręsiant susidorojimui ir sovietinei santvarkai. Sunkus pokario laikas, fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai tremtyje, akistata su mirtimi ir grįžimas namo. Skaudi žinia apie sūnaus netektį, žemės ir dalies turto praradimas sovietams priverstinai kuriant kolūkį. Giliai, daugeliui metų paslėpiamos nuoskaudos, auginama ir lavinama gausi šeima sovietinės sistemos salygomis, žmonos liga ir netektis. Širdis sušildė Sąjūdis ir džiaugsmas po 50 metų vėl sulaukus laisvos Nepriklausomos Lietuvos, žemės ir ūkio susigrąžinimas, tolima kelionė už Atlanto ir gyvenimo  svajonės, kurių dalis, dėl netikėtai nutrūkusio gyvenimo,liko neįgyvendintos, liko kaip testamentas vaikams, anūkams ir proanūkiams, būsimosioms kartoms, kurių gyvenimo kelias dar prasidės. 

Tikimės, kad ši istorija padės išsaugoti ir gerbti tėvų ir protėvių atminimą,  stiprins giminystės ryšius ir aktyvesnį bendravimą šeimose. Būdami gyvąja istorijos dalimi, žinodami savo protėvių istoriją ir šaknis, labiau branginsime mums  skirtą laiką, lengviau atskirsime kas gyvenime tikrai svarbu, aiškiau matysime horizontus savo atžaloms.

Bendikų gyvenimo istorija, apjungianti platų, kelių giminės kartų gyvenamąjį laikotarpį, ypač spalvinga savo geografija, apimačia ko ne visą pasaulį nuo Džordžijos salos Pietų Atlanto vandenyne, Pietų ir Šiaurės Amerikos žemynų iki Sibiro Chabarovsko krašto šalia Japonijos Rytuose ir Islandijos salos šiaurėje. Istorija iliustruojama istorine medžiaga ir nuotraukomis. Kai kurių nuotraukų, istorinių dokumentų, kitos pateiktos informacijos  šaltiniai bus tikslinami, sudaromas naudotos literatūros sarašas. 

Ši istorija, arba kitaip "Gyvenimo knyga", papildoma naujais duomenimis ir naujūjų kartų gyvenimo akcentais, skiriama Tūbinių parapijos, Brokštėnų kaimo gyventojo Alfonso Bendiko, jo šeimos  ir protėvių atminimui.


 I. Istorijair protėviai

 Šventadienio tyliaisiais vakarais aš mėgdavau nuo tėviškės kalnelio

žvilgsniu aprėpt gimtinės plotą...

V. M.P.


Sodyba is toli 1

Istorijos pradžia ir paieškos

Daugiau kaip 100 metų praėjo nuo to laiko, kai Šilalės rajono Brokštėnų kaime įsikūrė Povilas ir Kazimiera Bendikai. Šia proga buvo surengta Bendikinės 100-mečio šventė ir pradėta pasakoti ši istorija.

Kad istorija būtų pilna, prireikė nemažai laiko, surinkti medžiagos, pakalbinti daug žmonių, pastudijuoti ne tik kelių kartų giminės, bet ir  krašto istoriją.

Istorijos atsiradimui turėjo įtakos keletas šeimoje išsaugotų ir giminėje atrastų senūjų protėvių nuotraukų, tame tarpe ir atsiūstų iš Amerikos. Vaikystėje išgirstos istorijos apie senelio ir kitų giminių keliones ir emigrantų gyvenimą toli nuo namų, buvo perpasakojamos jau trečiajai  giminės kartai.

Daug vandens nutekėjo nuo to laiko Jėrubyno upelyje, juosiančiame gimtuosius protėvių klonius, suklestėjo technologijos, pasikeitė pasaulis, tik toks pat skausmingas namų ilgesys, būnant toli nuo savo gimtūjų namų. Naujūjų laikų emigrantų istorijos giminėje ir krašte šiandien vėl girdimos iš gana arti. Jau šeštosios giminės kartos atstovai, vardan savo ateities, skaudančia širdimi palieka artimuosius ir bando savo laimę emigracijoje.

Istorijos pradžia romantiška. Jaunas 20m vyras,  atvykęs į Ameriką ieškoti geresnio gyvenimo, būdamas toli nuo šeimos ir namų, net 10 metų paaukojęs savo svajonei, sulaukęs 30metų, rimtai apsisprendė sukurti šeimą.

Ir jauna 18 m mergina, gal kartu su tėvais dar vaikas atvykusi į Ameriką, dar tik svajojanti sutikti savo išrinktajį.

Užsimezgusi dviejų jaunų žmonių draugystė subręsta rimtam žingsniui: sumainyti aukso žiedus toli nuo Lietuvos. Tai įvyko Amerikoje, gausiai lietuvių apgyventoje Čikagoje.

povilo vest. virsap9

Kazimieros Vištartaitės ir Povilo Bendiko sutuoktuvės, 1899m, balandžio 24 diena.

Ši nuotrauka, kartu su kitais dokumentais, ilgus metus saugojo mažai žinomą senelio Povilo šeimos istoriją.

Praėjo ilgi, net dešimt  emigracijos metų, kol Povilas pirmą kartą, po varginančios kelionės laivu, 1900-aisiais metais, kartu su jauna šeima grįžo į gimtąsias vietas.

Vėliau, dar po dviejų kelionių į Ameriką, būnant, kaip nurodoma dokumentuose, Amerikos gyventoju, Povilas  priėmė sprendimą visiškai tuščioje vietoje Brokštėnų kaime įkurti savo ūkį ir su šeima apsigyventi ilgam.

 Apmastant tą  laikotarpį, randant vis daugiau duomenų iš giminės istorijos, nejučia dėliojosi vaizdas, kuris būdingas daugeliui šeimų carinės Rusijos Lietuvoje, o vėliauir Nepriklausomoje  Lietuvoje. Dėl aktyvios emigracijos  gyvenimas  ir šiandien kažkuom panašus.

Protėvių šaknys ir kilmė

Nedaug buvo žinoma apie giminės šaknis ir  protėvius, senelis nesulaukė to laiko, kad galėtų papasakoti savo jauniausiojo sūnaus vaikams, savo anūkams, bet smalsumas, noras sužinoti, tėvelio ir kitų giminių pasakojimai atvedė prie gana rimtų giminės šaknų paieškų.

Pradėti paieškas skatino vispasitaikanti informacija, kad daug istorinių dokumentų ir Lietuvos bažnyčių knygas saugo Lietuvos Valstybinis Istorijos Archyvas(LVIA), o taip pat, kas aktualu su emigracija susijusiai giminei, suskaitmenintos senųjų Amerikos imigrantų registracijos kartotekos,  saugotos Amerikos Elis saloje esančiame muziejuje, šalia Niujorko. Čia stovinti garsioji Laisvės statula pasitikdavo laivus atvykstančius iš viso pasaulio, taip pat ir iš Europos. 

Daug informacijos suteikė Amerikos gyventojų surašymo duomenys, emigrantus vežančių laivų keleivių sarašai, Jungtinių Valstijų, taip pat Europos Honoverio, Hamburgo ir Bremeno jūrų uostų archyvai. Panašų darbą kurdami Virtualūjį Archyvą  jau pradėjo ir Lietuvos Istorijos Archyvas. Nors informacijos ten dar nedaug, jau keleri metai kaip laisvai prieinami Žemaičių vyskupystės 1845 - 1847 m. gyventojų sąrašai. Ypač neblogai sudaryti sarašai išlikę mūsų giminės gyvenamame Šilalės krašte, kas labai pravertė paieškų pradžiai. Rinkdami medžiagą pas artimiausius gimines suradome keletą senūjų istorinių nuotraukų, išgirdome šiam tikslui svarbių pasakojimų.

Sužinoti kokie giminystės ryšiai sieja su Bendikais, palaidotais seniausioje žinomoje giminės laidojimo vietoje Tūbinių kapinėse, mums rūpėjo labiausiai. Čia stovi senovinis akmeninis paminklas su kryžiumi.

Seniausias paminklas Bendikams1918m   Seniausias paminklas Bendikamsužrašai1918m

Užrašas skelbia, kad čia palaidoti: "Kazimieras ir Pranciškus Bendikai",1918 m. Užrašai užrašyti senovinėmis rašytinėmis raidėmis, kas būdinga šiam gyvenamajam laikotarpiui Lietuvoje

Pirmieji prašymai ir susirašinėjimas su LVIA Religinių Bendruomenių skyriumi dėl šios palaidojimo vietos buvo išsiūsti 2011 m. vasarą ir jau 2012 m birželį mus pasiekė geros žinios apie rastus mirties liūdijimus, apie čia palaidotus Kazimierą ir Pranciškų Bendikus, kas buvo jų tėvai, kokių metų, nuo ko mirė, ką paliko išeidami iš šio pasaulio.

 Šilalės klebono Zanievskio 1847-taisiais metais atliktame parapijos gyventojų saraše įrašytas 26 metų Kiaukų kaimo gyventojas Antanas Bendikas(Bendykas). Buvo didelė tikimybė, kad tai  senelio Povilo tėvas, mūsų prosenelis. Šis įrašas leido numanyti jo amžių ir metų laikotarpį kada jis gyveno Kiaukuose. Kaip veliau sužinojome tai pasiteisino.

Antani BendykŽemaitijos gyventojų sarašuose Kiaukų kaime

Paskatinti sėkmės, klausimą apie platesnę paiešką ir visos giminės genealogijos atskleidimą, iškėlėme bendikinės 100-mečio proga organizuotame giminės susitikime. Netrukus toks prašymas į LVIA buvo nusiūstas jau su visų brolių ir jų šeimų pritarimu.

Giminės istorijos paieškos ilgas procesas, reikalaujantis daug laiko ir pasišventimo. Valstybės archyvui vis delsiant pateikti paieškų rezultatus, į šį procesą pasijungė brolis Benjaminas, ten nuvykęsasmeniškai, pateikęs apie giminę jau mums žinomų duomenų.

Šykščias žinias turėję pradžioje, atlikę nemažą darbą, dabar turime žinių ir apie proprosenelius iš dar anksčiau. Įdomu ir tai, kad atsakyme iš LVIA paminėta, kad proproseneliai Bendikai ir Jacevičiai ankstesniuose metrikuose paminėti kaip priklausę bajorų luomui. Istorikai nurodo, kad šiam luomui priklausė apie 10 procentų šalies gyventojų. 

Kaip parodė protėvių istorijos paieškos, dalį giminės šaknų randame Kiaukų kaimo istorijoje, kurioje tragiškas pasekmes  turėjo  XVII a pradžioje siautėjęs maras. Spėjame, kad tuo laikotarpiu čia atsikėlė gyventi ir pirmieji Bendikai, - proprosenelio Tado Bendiko, gimusio apie 1770-uosius protėviai.

Daugiau informacijos apie atrastus dokumentus ir giminės genealogines lenteles galima rasti šios svetainės skyreliuose  "Istorija" ir "Genealogija"


Protėviai Bendikai. Archyvų dokumentai.

Sunku būtų atpasakoti visų, seniausios atrastos protėvių šeimos narių, gyvenimo istorijas ar iki šių dienų atsekti genealogiją , tačiau bent vieną vyrišką Bendikų liniją(pateikiamoje lentelėje paryškinta) šioje istorijoje pabandysime  šiek tiek atskleisti.

Įdomi detalė, kad vyriškoji Bendikų giminės linija net per dvi giminės kartas išsilaikė ir paplito tik per jauniausiūjų sūnų palikuonis. Tokios pirminės žinios buvo girdėtos iš tėvų, o patvirtinti padėjo  informacija gauta iš arhyvo pateiktų dokumentų.

Dokumentuose taip pat galima rasti duomenų apie krikštą, kas buvo krikšto tėvai, apie vedybas, kas buvo sutuoktuvių liūdytojai ,apie gyvenimo trukmę, nuo kokių ligų mirė, kur palaidoti, ką paliko išėjusieji iš šio pasaulio.

Istorinės knygos, išgirsti prisiminimai, padėjo gauti duomenų apie protėvių gyvenamuosius kaimus,jų gyventojus, tikėjimą, istorinį laikmetį, politinę situaciją, ir ūkinę veiklą, kaip gyveno ir užaugino dideles šeimas. Taip pat padėjo ir išsaugotas senelio Povilo 1938m. testamentas.

Genealogija Bendikų 

 

Kaip matome iš genealoginės lentelės Tadas Bendikas,(datos nežinomos)  ir  Judita Šlažaitė(1777 - 1833)  seniausioji žinoma Bendikų šeima, proseneliai. Lietuvos Valstybinio  Istorijos archyvo duomenimis prosenelis Antanas Bendikas (1816-1875m) kilęs iš Tado Bendiko ir Juditos Šlažaitės, 6 asmenų, 3 brolių ir 3 seserų šeimos. Abu jie dokumentuose minimi kaip Kiaukų kaimo gyventojai. Vyriausias sūnus Tadas g. 1814 metais, gyveno tik 45 metus, mirė 1860 metais. Apsivedęs Apoloniją Brazauskaitę 1852 metais vaikų nepaliko. Trečiasis sūnus Aleksandras g. 1822 metais, tačiau daugiau jokių duomenų kol kas neaptikta.

Antanas Bendikas(1816-1875) ir  Eleonora Jacevičiūtė(1826-1890) - seneliai. Archyvo pateikta genealoginė lentelė liūdija, kad Tado sūnusAntanas 1843-aisiais metais vedė  Eleonorą Jacevičiūtę, kitur - Judžentovna(1826-1890) ir susilaukė net vienuolika vaikų, senelio Povilo Bendiko brolių ir seserų.

LVIA 1843m Antano ir Eleonoros vedybos12

Antano Bendiko 26m ir Eleonoros Jacevičiūtės 18m vedybų registravimo1843 11 09 d. įrašas, Šilalės bažnyčios sutuoktuvių registravimo knygoje(LVIA).

Antano Bendikošeima, užfiksuota Šilalės Valsčiaus statistikoje 1867-ais metais.  Šilalės parapijos gyvenviečių ir gyventojų katalikų surašyme, gyvenamoji vieta prie Jėrubyno upelio aprašyta kaip Pajerubinio vienkiemis, kuriame gyveno 15 gyventojų. Reikia manyti, kad tai ir buvo didelė, net 9 vaikus tuo metu jau auginusiAntanoBendiko šeima, vienkiemyje gyvenusi kartu su kitais artimaisiais.  Vaikų amžius surašymo metu buvo: Povilas 1m, Pranciškus 3m, Pranciška 7m, Liudvika 9m, Kazimieras 11m, Antanas 14m, Ona 17m, Marijona 19m, Ieva 22m. Marijona arba Ieva galėjo būti jau vedusios ir vienkiemyje gyventi kartu su tėvais.

Tuo pat metu labai gyvybingame Kiaukų kaime viso 27-iuose kiemuose gyveno 335 gyventojai, vidutiniškai net po 12 žmonių, viename kieme.

Iš dokumentų sužinome, kad Antanas, Pranciškus, Kazimieras ir Povilas, keturi prosenelio Antano sūnūs iš penkių, sulaukė pilnametystės. Vyriausias Vincentas gimęs 1846 metais, mirė nesulaukęs nė metų.

 Povilo gimimo3

Povilo gimimo, registravimo įrašas, 1867m vasario 11d. 

Senelis Povilas, gimęs 1867m, šeimoje buvo jauniausias sūnus. Prosenelė Eleonora, savo pirmą vaiką dukrą Ievą pagimdė būdama 19 metų, o paskutines dukros Eleonoros susilaukė  jau būdama 44 metų.

pppovv31gyxfgfg    

Pajėrubinio kaimo gyventojai Bendikai: kairėje Kazimieras(?), Povilas dešinėje~1887-90 metai.

Ši senūjų Bendikų brolių nuotrauka viena seniausių žinomų giminėje, išsaugota tarp jauniausiojo Povilo sūnaus Alfonso dokumentų.Nuotraukos originalas labai neryškus. Joje blankiame fone užfiksuotos figūros vos matomos, gal todėl retai užkliūdavo mums, Povilo anūkams. Tačiau apdorota ir paryškinta nuotrauka, atskleidė vaizdą užfiksuotą daugiau, nei prieš 120 metų. Išliko prisiminimuose ir tėvų patvirtinimas, kad nuotraukoje senelis Povilas stovi kartu su savo broliu. Pagal nuotraukos gamybos būdą ir Povilo amžių, broliai tikėtina nusipaveikslavo Povilo išvykimo į Ameriką 1888-90 metais laikotarpiu.

Emigracija Bendikų giminėje

Emigracijos banga neaplenkė didelės, net 11-kos asmenų, prosenelio Antano Bendiko šeimos iš Pajėrubinio kaimo.

Pagal išlikusias nuotraukas, randamus kelionių dokumentus ir Amerikos gyventojų surašymo duomenis, nustatyti trys broliai, Antano Bendiko sūnūs, 18a pabaigoje, XIXa pradžioje, ne kartą keliavę už Atlanto. 

Kazimieras Bendikas1 St Halsted 547 Chicago 1887mKazimieras Bendikas2 St Halsted 547 Chicago 1887m

Kazimieras Bendikas, St Halsted 547, Chicago, USA, 1886-1988m.

Būtent šio laikotarpio  Kazimiero  nuotrauka daryta Čikagoje ST. Halsted 547 adresu, išsaugota Pajerubinio km. sodyboje.  Kiek vėlesnius atvykimo metus Amerikos 1900 m gyventojų surašymo metu nurodė Povilas ir vėliau jo žmona tapusi Kazimiera Vištartaitė. Viena Kazimiero kelionė dar užfiksuota 1890-aisiais metais.

Emigranto duonos ragavo ir daugiau prosenelio Antano Bendiko kartos ir giminės atstovų, o vėliau, dar daugiau jų palikuonių. Rekordininkas čia vis tik būtų daugiausiai už Atlanto keliavęs ir daugiausiai metų emigracijoje praleidęs, jauniausias Antano Bendiko sūnus, Povilas. Visus kelionių ir darbo metus sudėjus, Amerikoje jis besidarbuodamas praleido  apie 20 metų. Vėlesniūjų kelionių dokumentuose Povilas kelionių dokumentuose registruojamas kaip Amerikos gyventojas.

Pranciškus Bendikas

Pranciškus(?) Bendikas(1856-1916).

Bendiks Amerikoje! Taip tvirtino, vyriausia iš giminės amžiumi, virš 90-ties metų sulaukusi Povilo Bendiko anūkė Bronė Mačaitienė, senojoje Bendikų sodyboje Pajerubinio kaime išsaugojusi šią nuotrauką. Nuotrauka gali būti daryta apie 1886 m, arba dar anksčiau. 

Bronė prisimina savo vaikystės vasarojimus Brokštėnuose, šiltą bendravimą su seneliu Povilu, jo pasakojimus apie Bendikų keliones ir darbą Amerikoje. Per daug metų Bronei išsitrynė iš atminties, kuris iš senūjų Bendikų, senelio brolių, matomas senoje nuotraukoje, tačiau po atliktų paieškų galime numanyti, kad nuotraukoje senelio Povilo brolis Pranciškus. Švarką puošia ženklas, kaip ir ant  švarkų, kur broliai stovi dviese. Gal būt šis ženklas broliams buvo svarbus, ar liūdijo jų tėvų ir senelių kilmę.

Broliai Pranciškus ir Kazimieras už Povilą buvo vyresni, o pagal randamus emigrantus vežančių laivų keleivių registravimo duomenis, Kazimieras mažiausiai 2 kartus keliavo į Ameriką.  Pranciškaus kelionių dokumentų kol kas atrasti nepavyko.

Povilo kelionės už Atlanto. Bendiko Ūkis.

Povilas(1867-1939)

pppovvjaun pppovv31 Povilas 1920 1938

       1890                1899                  1920                1938 m

 Būdamas jauniausias, vos 8-nerių metų netekęs tėvo, augęs tarp 11-kos brolių ir seserų, sulaukęs  22-jų metų, apie 1888-90-uosius metus , Povilas ilgam paliko tėvų namus. Šią pirmosios kelionės datą, jis nurodė dokumentuose, surašant Amerikos gyventojus 1900 metais. Grafoje, kur reikėjo nurodyti nuo kada ir kiek laiko gyvena arba anksčiau gyveno Amerikoje, Povilas, kaip ir jo žmona Kazimiera, nurodė, kad jie Amerikoje gyveno 1888-1900 metais. Kelionių dokumentuose nurodyta, kad Amerikoje gyveno 1887-1900 metais.

 Kelionės maršrutai, kaip ir daugumos keliautojų iš Lietuvos prasidėdavo nelegaliu sienos kirtimu ties Jurbarku į Vokietiją, tolimesnis tikslas Hamburgo jūrų uostas. Daugumoje būtent iš čia prasidėdavo apie mėnesio ir ilgesnės trukmės kelionės laivu iki New York. Toliau Čikaga, Pensilvanija arba akmens anglies turtinga Westvilės apylinkė Ilinojaus valstijoje. Čia kūrėsi  nauja lietuvių darbininkų kolonija į kurią važiuodami vieni pas kitus vyko daug kraštiečių ir mūsų giminių iš Šilalės valsčiaus. (Povilo kelionės aprašytos skyriuje "Tūbinių istorijos")

Su šiuo, o gal ir dar ankstesniu laikotarpiu, siejama ir senovinė maldaknygė "Szaltinis" kurios savininkė Kazimiera Bendikienė iš "Pajerubinio sodos".

 Maldaknygė 008 icelanddd1222

Pavardė, parašas ir  metai 1913, užrašyti pirmame viršelio puslapyje liūdija, kad šiai Kazimieros maldaknygei jau daugiau negu 100 metų.

Maldaknyge bendikienes3 Maldaknyge bendikienes

Maldaknygę giminės istorijai išsaugojo Povilo ir Kazimieros Bendikų proanūkė Liuda Vismantaitė iš Iždonų

Povilo vedybos, 1899 m.

Daug pavojų tykojo emigrantų darbininkų iš Lietuvos, besidarbuojančių anglies kasyklose Amerikoje, daugelio iš jų svajonės liko neįgyvendintos, tačiau Povilą lydėjo sėkmė, tikslas užsidirbti ir grįžti į tėvynę buvo įgyvendinamas.

1899 m  pavasarį Čikagoje  užregistruota Povilo santuoka su  18–kos metų Kazimiera Vyštartaite, kilusia iš to paties Šilalės krašto. Amerikos elektroninėse duomenų bazėse radome užfiksuotus duomenis apie šios santuokos įregistravimą  ir čia pat saugomą Santuokos Licenziją.

vestuv cikag 

Portretinės vestuvių nuotraukos kitoje pusėje parašyta, kad tai retušieriaus Juozo Bušmono darbas dirbtuvėje Kaune. Manoma, kad portretas padarytas iš senosios vestuvinės  nuotraukos apie 1935-tuosius metus, kai Povilas jau visam laikui sugrįžo į Lietuvą.

Licenzija vedybu

Paveikslėlyje Kazimieros Vyštartaitės ir Povilo Bendiko Santuokos Licenzija  saugoma Amerikos Illinojaus Valstijos archyve. Joje užfiksuotas Kazimieros ir Povilo amžius, kas juos sutuokė, data 1899 balandžio 24 diena.


Vištartai

Vištartų giminė, iš kurios kilusi Kazimiera, labai plati, nuo seno gyvenanti Šilalės apylinkėse. Nagrinėjant genealogiją, net randama, kad Vištartas, vedė Vištartaitę, kas reiškia, kad kelinta karta jau nebesigiminiavo. Labai daug žmonių iš Vištartų giminės kartu su savo kaimynais keliavo ir darbams į Ameriką.

Vištartų Šeimos genealoginė lentelė 2013 02 2011 

Vištartų šeimos geneologinė lentelė. 

Kelios žinomos Vištartų kartos, iš kurių kilusi ir mūsų senelė Kazimiera, gyveno Balsiuose, vadinamoje Vyštartinėje prie Šilalės Laukuvos ir Tūbinių kelių sankrįžos. Tai labai sena gyvenamoji vieta, menanti šimtus metų atgal, šalia randasi ir  Valstybės saugomi senkapiai.

Skyriuje "Geneologija",  suradus seniausią Vištartą ir pažiūrėjus jo palikuonis pamatysime, kad žinomos net aštuonios Vištartų kartos.

 ghjghj Jurgio ir Petroneles vedybų registr. 1880m2

Kazimieros ir Jurgio tėvai: Jurgis Vištartas (1847-1924) ir Petronėlė Gudauskaitė Vištartienė(1860-1928). Šalia jų sutuoktuvių įregistravimo dokumentas, 1880 m.
Prosenelis Jurgis Vištartas (vyresnysis) buvo išvykęs į Ameriką apie 1890-95-uosius metus. Namuose palikęs savo šeimą su dviem mažosiomis dukrelėmis, vyriausiąją Kazimierą, kuriai buvo apie 7-10 metų, vežėsi kartu su savimi. Vėliau, 1889-aisiais Čikagoje, 18 m. Kazimiera tapo Bendiko Povilo žmona. Taip galvojama todėl, kad šiuo kelių metų laikotarpiu Vištartų šeimoje Lietuvoje, vaikų gimimai nebe registruojami. Kitokio paaiškinimo, kaip jaunutė Kazimiera atsirado Amerikoje kol kas nėra. 
Viso Kazimieros šeimoje užaugo 6 vaikai, 5-ios seserys ir brolis Jurgis. 

 vestuv cikk Kazimiera Bendikienė Povilo žm.1 Bdndikinėje Kazimiera

Kazimiera Vyštartaitė Bendikienė 1899 - 1920 - 1938 metai

Vištartų šeima iš kurių kilusi Kazimiera, gyveno  Balsių kaime, Šilalės valsčiuje.

Kazimiera Bendikienė apie 1930 m

Kazimiera, kartu su tėvais namus paliko ir išvyko į Ameriką dar vaikas, o į savo uošvių Bendikų namus Pajerubinio kaime 1900 metais sugrįžo kaip Povilo Bendiko žmona, atsiveždama savo vienerių metų pirmagimę Zofiją. 

Jurgis Vištartas 1908m

Kazimieros brolis Jurgis Vištartas(1885-1959)
Vienintelis Kazimieros brolis Jurgis, 1905 ir 1910 metais taip pat vyko į Ameriką. Kelionių tikslas tas pats Westvilės miestelis, Ilinojaus valstijoje. Čia darbavosi daug kraštiečių iš Šilalės, Balsių ir Tūbinių.
Jurgio Vyštarto šeima1
Jurgio Vištarto šeima apie 1925 m.
Jurgio Vyštarto kelionė 1905 m Jurgio Vyštarto kelionė 1910 m
Pateikiamuose kelionių dokumentose užfiksuotas vis kitoks, klaidingai iš pateikto dokumento nuskaitytas, Jurgio vardas.  Inrgio ir Turgio vardu užregistruotas Jurgis, šiek tiek apsunkino kelionių dokumentų suradimą. 
Jurgis Vištartas Čikagoje, 1910 m.  
Pagal 1910 m. Amerikos gyventojų surašymo duomenis , Jurgis, atvykęs į Ameriką tais pačiais metais užregistruotas gyvenantis kartu su savo švogeriu Povilu Bendiku viename name. Vėliau jiems grįžus į Lietuvą 1915-aisiais, Jurgis buvo krikšto tėvas jauniausiąjam Povolo sūnui Alfonsui.
Daugiau informacijos apie Vištartų šeimą galima rasti skyrelyje istorija/Vištartai
 Sugrįžimas į Lietuvą
 1900-ūjų metų, Amerikos gyventojų surašymo duomenų kartotekoje pažymėta, kad Paul Bendict atvyko į Jungtines Valstijas 1888 m., t.y. prieš 12 metų, apsivedė prieš du metus ir šeimoje registruojama dar nė metų neturinti dukrelė Zofija.
 1900 cenzus
Tokią pat kortelę Amerikos gyventojų 1900 m. surašymo kartotekoje galima rasti ir Povilo žmonai Kazimierai.
Neužilgo po šio gyventojų surašymo, 1901 metais, jauna Povilo šeima susiruošė į Lietuvą, į gimtajį Pajerubinio kaimą. Varginanti turėjo būti ši kelione laivu jaunajai mamai, tačiau viskas baigėsi laimingai.
Buvo pasakojama, kad kelionė buvo būtina pagal gydytojų patarimą, kita priežastis gali būti ir antrasis Kazimieros nėštumas. Netrukus, tais pačiais metais, jau Lietuvoje gimė sūnus Jonas (1901 m), 1903-aisiais dukra Marija, 1909-aisiais Bronislava.
Tarp Pajerubinio ir Brokštėnų

Pajerubinio vienkiemyje, kur gyveno  protėviai, vėliau Povilo tėvai, jo broliai ir seserys, stovejo  dvi trobos ir daug ūkinių pastatų.

Kryzius Pajerubinio vienkiemyje1 

Apie 1906-uosius metus Povilas, sodybos kieme pastatė ir pašventino iki šių dienų dar tebestovintį kryžių. Daug metų vyriausioji dukra Zofija, kuriai tuo laiku jau buvo keleri metai, prisiminė šią kryžiaus šventinimo ceremoniją ir ilgą kunigo sutaną, į kurią šventinimo metu laikėsi įsikibusi. 
 kaul1
  
Apie 1908 m. Povilas jau rūpinosi pirkti žemę naujajam savo ūkiui, o netrukus dar viena tolima kelionė. Iš jos sugrįžus, 1912 metais prasidėjo naujojo ūkio statybos Brokštėnuose.

Povilas, pasistatęs savo naująjį ūkį, pagal 1920-aisiais metais pasirašytą susitarimą, pastatus ir dalį žemės Pajerubinio kaime, su būsima nuosavybės teise perleido valdyti savo pirmagimei, vyriausiajai dukrai Zofijai,  apsisprendusiai tuoktis  su Albinu Kauliumi.

povilas su Kauliumi 1920 m
Nuotraukoje Povilas Bendikas(kairėje) ir jo pirmasis žentas, Albinas Kaulius, 1920 m.

Sutarties dokumentas, kuriam 95 metai, tarp Povilo ir būsimojo žento Albino Kauliaus, išlikęs iki šių dienų. Jo turinys pagrindžia faktą, kad Povilas, būdamas jauniausias iš brolių šeimoje, nuosavybę Pajerubinio kaime įgijo iš savo tėvo Antano kaip įpėdinis. Jame, be kita ko, nurodoma, kad Povilas dukros šeimai perduoda savo iš tėvų paveldėto ūkio dalį: 9.5 dešimtinės žemės, trobą, didelį tvartą gyvuliams, tvartą su daržine, svirną, jaują, sklepą ir kepyklą. Numatytos ir tam tikros salygos turtą dar kurį laiką, nelaimės atveju, susigražinti, taip pat nurodyta suma 10 tūkstančių litų, kurią žentas turi sumokėti, kad ūkį perimti. 

Dokumentas kaul

Visas dokumento tekstas patalpintas skyrelyje "Kauliai"
Povilas patikėjo savo būsimuoju žentu ir netrukus, šalia jo brolio Kazimiero namų, vienkiemyje apsigyveno jauna Zofijos ir Albino Kaulių šeima.
Povilo broliai, viengungis Pranciškus ir šeimos nesusilaukęs Kazimieras, jau buvo mirę atitinkamai 1916 ir 1917m. Kazimiero žmona Ona Bendikienė, prosenelių Bendikų troboje šalia Kaulių,  gyveno iki savo mirties ~1930m.

Jonas Bendikas apie 1923m Bronislava ir Zofija apie 1923m

Jonas, Bronislava ir Zofija apie 1922m

Bendikienes šeima2

Emigranto P. Bendiko šeima, apie 1927 m. Nuotrauka daryta Povilui išvykus į paskutinę kelionę į Argentiną, greičiausiai prieš išvykstant vyriausiąjam sūnui Jonui (nuotraukoje stovi antrame plane). Būsimojo emigranto Jono emigravusio 1927 m. pirmoji stotis buvo Kanada.

Pajerubinio kaime

Kaulių sodybos kieme, šalia daržinės, tarp besiganančių galvijų išdykauja Povilo anūkai, dukters Zofijos ir Albino Kaulių mažamečiai vaikai.

CCI20160224 000002 Antra puse3

Povilo sesuo Bendikaitė Bronytė 15m (Fetingienė) kairėje, 1924 m.

Tais pat metais Zofijai gimė dukra Bronė, kuri ir dabar dar gyvena tame pat Pajerubinio vienkiemyje(91m).

Alfuko gimnazija 1

Moksleiviai prie mokyklos.  Alfonsas Bendikas 11m, viršutinėje eilėje 4-tas iš kairės.

 Ši nuotrauka, draugo dovanota Bronytei(Fetingėnei, g. 1909m), gal visus 90 metų buvo saugoma Brokštėnuose pas jauniausiajį jos brolį Alfonsą. Tai, manoma Šilalės vidurinės mokyklos klasė.

IMG 3276vvvvvvbbbbccc 

Sena Kaulinės šeimyna2

Povilo vaikai, broliai ir seserys, bendramoksliai, 1926 m.

Senoji protėvių Bendikų gyvenamoji vieta Pajerubinio kaime ir čia esančios sodybos, buvo svetingos giminėms ir palikuonims. Pas savo tetas, Povilo seseris, pusbrolius ir pusseseres, vykdami pakeliui į Brokštėnus, užsukdavo ir Povilo vaikai, kiti giminaičiai, to paties Kiaukų krašto mokyklos draugai.

 Sena Kaulinės šeimyna13

Pajerubinio kaime. Povilo vaikai, kartu su tetomis, draugais(giminėmis) ir bendramoksliais 1926.

Nuotraukoje nesimato suaugusių vyrų. Povilas tuo metu buvo savo paskutinėje kelionėje, Argentinoje. Povilo broliai Pranciškus ir Kazimieras palikuonių neturėjo, jau buvo mirę, todėl nuotraukoje tik tetos, dar gyvenančios Povilo seserys ir brolio Kazimiero žmona Ona(antroje eilėje antra iš kairės).

Povilo šeima 1927m

Bendiko Povilo šeima, 1927m lapkričio 26 d, Bronislavos Bendikaitės (17m) vestuvės.

 Stovi iš kairės Povilo dukros Marija, Bronislava, jos vyras Antanas(Otonas)Fetingis ir duktė Kazimiera. Sėdi, žmona Kazimiera, sūnus Alfonsas 13 m. duktė Zofija Bendikaitė Kaulienė. Vestuvės vyko be artimūjų emigrantų: tėvo Povilo ir brolio Jono.   

Bendiko albumo senosios vestuves papildyta

Nuotrauka, kuri išsaugota Brokštėnuose, primena vestuvių šventę artimoje giminėje, vykusią apie 1928m. Nuotraukoje močiutė Kazimiera Bendikienė (viršuje ketvirta iš kairės), Bronė ir Antanas Fetingiai  stovi aukščiau jaunūjų poros. Antanas Fetingis, atvykęs iš Tauragės, su Lietuvos pasienio policijos uniforma.

Vestuvėse groja kaimyno Jono Maco pučiamūjų orkestro muzikantai. Viršuje pirmas iš dešinės Pranas Kairys, būgną muša netoliese gyvenęs ir daug istorijų mums vaikams spėjęs papasakoti, kaimynas Žymančius, triūbą pūtė kaimynas, Jakaičių kaimo ūkininkas Petras Dapkus, kurio likimas, vėliau, sugrįžus sovietams ir įsiplieskus ginkluotam lietuvių pasipriešinimui, susiklostė tragiškai. 

Senelis Povilas Bendikas vestuvėse nedalyvavo, buvo toli už Atlanto, paskutinėje, 1925-ūjų metų kelionėje Argentinoje.

Brokštėnų dvaras

Šeimai gausėjant, 1908 metais, Povilas nupirko žemę būsimajam naujam savo šeimos ūkiui. Žemės sklypą išsirinko Brokštėnų kaime iš Brokštėnų dvaro, kurio dalis buvo parduodama.

Istoriniuose žemės apskaitos archyvuose randame įrašus, kur Martynas Stankovičius, Brokštėnų dvaro žemes tik prieš porą metų įsigijęs iš pulkininko C.Visocko žmonos, jau 1908 -aisiais metais įvairiems asmenims viso pardavė apie 154 ha Brokštėnų dvaro žemės.

 Tais pat 1908-aisiais metais, Povilas sutvarkė visus žemės pirkimo Brokštėnuose dokumentus, po ko vėl išvyko į Ameriką; pinigų reikėjo naujojo ūkio statyboms.

Kiek kelionė tesėsi nežinoma. 1910-ūjų metų Amerikos gyventojų surašymo kartotekose randamas įrašas, kad Povilas gyvena Amerikoje. Į Lietuvą manome, grįžo apie 1912-uosius metus, kada prasidėjo naujojo ūkio statybos.

 Brokštenu dvarvietė

Brokštėnų dvarvietė, 2012 m.

Medinis gyvenamasis ponų namas ir kiti dvaro pastatai, stovėję ant šio kalno, neišliko. Dėl melioracijos ir žemės darbų, žymiai pasikeitė ir anksčiau čia buvęs kraštovaizdis.

Sovietmečiu dvare gyveno buvusių savininkų giminės, vėliau atsitiktiniai žmonės, pastatai buvo apleisti.

Buvusio labai didelio, netoli 600 hektarų valdomos žemės turėjusio dvaro pastatus, galūtinai sunaikino apie 1985 metus kilęs gaisras. 

Brokst. dvar.2Brokst. dvar3

Aukštų ir senų liepų alėja primena praeityje klestėjusio dvaro laikus, 2012m.

Naujasis Povilo ūkis

Netoliese, buvusio dvaro žemėse, daugiau kaip prieš 100 metų 1912-aisiais prasidėjo naujojo Bendiko ūkio statybos.

Būdamas šviesaus proto, daug keliavęs ir matęs pasaulio, Povilas  savo naująjį ūkį projektavo pažangų, pagal gerus to meto projektus. Troba dviejų galų, ūkiniai pastatai dideli, viduryje didelis kiemas. Pagal sodybos išplanavimą ir pastatų skaičių projektas prilygsta nedideliam dvarui, kokių nemažai buvo apylinkėje. Buvo galima laikyti gyvulius, auginti grūdines kultūras ir linus. Javų ir linų džiovinimui jaujoje buvo įrengta džiovykla. 

Ūkininkavimui naujajame Brokštėnų ūkyje buvo neblogos salygos ir pakankamai žemės, apie 25 hektarus. 

 Sodyba11

Ūkio gyvenamasis namas 1912  

 Ūkio gyvenamąjam namui ir žaliaskarėms eglėms šalia, jau virš šimtą metų.

   Darzine 

Jauja ir Staldas, sovietinės valdžios buvo nacionalizuoti, paversti arklidėmis, vėliau priverstinai nugriauti ir iki šių dienų neišliko. 

Pastatai Bendikineje

bgfffdmo Sklepas1

Nuotraukose matomi visi pastatai pastatyti ūkyje per palyginti trumpą laiką 1912 - 1917-uosius metus. Galime tik įsivaizduoti, kaip šie pastatai atrodė nauji.

Prudasii 

Prūdas, įrengtas senelio Povilo, maždaug 1920-aisiais metais, baigiantis ūkio statyboms.

Tai tikras hidro įrenginys, pastatytas pagal atitinkamą projektą. Pylimas supiltas gana aukštas, vandens pralaida didelė, sumontuota iš didelių akmenų. Vaikystėje, įsidrąsinę ir nusileidę į gilią šachtą, vandens tuneliu lengvai pasiekdavome kitą pylimo pusę.

Ūkininkavimas ir darbai 

Ką augino ūkyje galime sužinome iš Povilo testamento, kur išvardinta beveik visos ūkininkavimo kryptys ir dauguma auginamų kultūrų 

Patys pirmieji darbai laukuose pavasarį buvo: vyrams – tvorų tvėrimas ir remontavimas, moterims –buties reikalai ir pievų priežiūra. Po to sekė sėja. Baigus sėti, buvo vežamas mėšlas ir ariami pūdymai. Tuo pačiu laiku reikėjo susikasti durpes kurui. Nespėjai visko kaip reikiant baigti, o žiūrėk – jau ir šienapjūtė prasidėjo. Darbas darbą sekė ir vienas darbas kitam ant kulnų lipo. Šienapjūtė nebuvo dar baigta, kai jau reikėjo pjauti rugius. Po rugiapjūtės vasarojaus pjovimas ir kiti vėlyvo rudens darbai.

Šienapjūtė buvo didžiausias, sunkiausias ir karščiausias žemės ūkio darbas. Visos pievos buvo šienaujamos dalgiu. Šieną pjaudavo vien tiktai vyrai, savi ir samdyti. Nupjautam šienui apvytus ir pradžiūvus, į pievas išeidavo grėbėjai, daugiausia moterys: gaspadinė, mergos (samdytosios merginos) ir pakviestos vienai dienai, dienininkės.

Bendik pilnna1

Povilo Bendiko šeima, 1927+~1936 m.

Nuotraukos dalis kairėje pusėje montažas. Nors tokiu, dabar sakytume, virtualiu būdu, šeima vėl kartu. Spėjama, kad, tą darbą galėjo padaryti tas pats portretų retušierius Juozas Bušmonas iš Šančių, kuris savo antspaudą uždėjo ant portretinės vestuvių nuotraukos. Retušierius meistriškai pridėjo prie jau turimos 1927m. vestuvinės Bendikų nuotraukos, Joną(kairėje pirmas stovi) ir senelį Povilą(kairėje pirmas sėdi).

Šis nuotraukos montažas galėjo būti padarytas Povilui sugrįžus iš paskutinės kelionės, apie 1935-37 m. Povilo ir s. Jono amžius pridėtoje  nuotraukos dalyje kairėje pusėje, gal 10 metų didesnis negu turėtų būti, lyginant su likusiais šeimos nariais, tačiau pats sumanymas originalus, sukeliantis ir apmąstymų. Šeimos galva, 6 vaikų tėvas, jaunystės metus ir sveikatą paaukojęs šeimos gerovei, sugrįžęs į savo svajonių ūkį, apmastė prabėgusį gyvenimą, pasiektus tikslus ir praradimus. Mažai galėjęs pasidžiaugti betarpiškai augindamas vaikus, vėliau ištekindamas dukteris, tėviškėje neradęs vyriausiojo savo sūnaus, būdamas racionalus Povilas, išgyveno tam tikrą krizę, apmastyti tikrai buvo ką.

Pajutęs, kad to laiko, kada visa šeima susirinks po vienu  stogu nebesulauks, kilo  mintis sudėti šeimos narius bent vienoje nuotraukoje, kad likų vaikams ir anūkams. Tokia užduotis buvo paprastesnė. Trūkstamą savo nuotrauką Povilas turėjo galimybę pasidaryti vietoje prisėdęs pas fotografą, o pridėtą sūnaus Jono nuotrauką panaudojo  atsiūstą iš Amerikos.

Povilo testamentas ir artimūjų likimai

1938-aisiais metais, Povilas, jausdamas, kad sveikata jau nebe tokia gera, taip kaip ir kažkada jo tėvas Antanas, apsisprendė, kad  jo naujai įkurtą ūkį, paveldėjimo teise, perims jauniausias 23 m. amžiaus sūnus Alfonsas, jau turintis didelę ūkininkavimo patirtį, baigęs agronomijos ir bitininkystės mokslus Kaune ir Tauragėje, įsitraukęs į Jaunūjų Ūkininkų Ratelio veiklą.

1938 metais lapkričio 14 dieną Povilas nuvyko pas Šilalės notarą Vladą Šimkevičių ir smulkiai surašė ką apdovanotasis turės duoti savo išimtininkams tėvams iki gyvos galvos.

Kiekvienais metais  “...išlaikyti 5 vištas, vieną karvę, vieną avį, dviejų centnerių (cnt) išpenėtą bekoną, dešimt kg išmintų linų, 8 cnt rugių, 1 cnt miežių, 4 cnt avižų, pasodinti 10 cnt bulvių, kad turės duoti 12 kartų per metus pakinkytą arklį pavažiavimui...“, dar daug ko ir nurodė kaip jie turės būti palaidoti. Viskas smulkiai, kad vėliau, nei jis nei jo žmona, neturėtų problemų. Ne  iš nepasitikėjimo, greičiau iš įpročio viską daryti apskaičiuojant tvarkingai. To jį išmokė ir nelengvo gyvenimo patirtis. 

testamentas Povilo

Sutvarkęs ūkio dovanojimo dokumentus sūnaus Alfonso vardu Brokštėnuose, tais pat 1938-aisiais metais, Povilas dar sudarė ir nuomos sutartį, su Albinu Kauliumi parašytą dėl žemės Pajerubinio kaime, kuri jam priklausė po brolio Kazimiero ir jo žmonos Onos Bendikienės mirties. Ši nuomos sutartis yra patvirtinta ir Šilalės notaro Vlado Šimkevičiaus.

 Brokštėnuose su žento Kauliais šeima2 1938 m

Povilas ir Kazimiera Bendikai Brokštėnuose, prie sodybos, 1938 m.

Sėdi, pirma iš dešinės, vyriausioji dukra Zofija. Žentas Albinas Kaulius stovi kartu su jauniausiąja Povilo dukra Kazimiera. Ji tuo metu dar gyveno tėvų namuose.

Tikėtina, kad proga bendrai nuotraukai buvo žemės nuomos sutartis pasirašyta 1938-aisiais metais. Įdomu, kad Povilas žemę Pajerubinio kaime perdavė Kauliui nuomos sąlygomis, paėmęs viso 3000 Lt. pagal pasirašytus vekselius.

Vekselis 1000 Lt 1 lapasVekselis 1000 Lt 2 lapas

Vekselis 2000 Lt 1 lapasVekselis 2000 Lt 2 lapas

Gal būt Povilas tikėjosi pasveikti ir šiuos vekselius vėliau iš savo žento išsipirkti, kad žemė liktų jo šeimai, pvz. sūnui Jonui sugrįžus į Lietuvą.

Visus nupaveikslavo Albino Kauliaus brolis Adomas, mokytojas ir fotografas mėgėjas, šią sutartį pas notarą pasirašęs kaip liūdytojas.

Sutarties parasai1 

Dokumentai 1938-aisiais buvo tvarkomi neatsitiktinai. Daug sveikatos praradęs sunkiuose ir kenksminguose darbuose, Povilas turėjo problemų ir suprato, kad gyvenimo pabaiga čia pat.

Nepraėjus nei metams, kurį laiką sunkiai sirgdamas, 1939 m. pradžioje, artėjančio II-ojo pasaulinio karo išvakarėse, Povilas paliko šį pasaulį visam laikui.

Laidotuves kaime

 Laidotuvės Tūbinėse. Tikėtina, kad Povilas iš Brokštėnų į Tūbines irgi tokiu būdu buvo palydėtas. Vežimą su karstu lydi du trys vežimai su giedoriais, dar keli su artimaisiais ir giminėmis iš paskos. Po laidotuvių, giedodami giesmes visi grįždavo gedulingų pietų. Tokias virtines vežimų su giesmininkais važiuojančias pro šalį vaikystėje teko ne kartą palydėti.

povil gedulo

Bendikas Povilas, Lietuvos ir Amerikos gyventojas, kilęs iš Pajerubinio kaimo, gyvenimą baigė Brokštėnuose. Kunigas Domininkas Masiulis 1939m. sausio 21 d. palaidojo velionį Tūbinių R. katalikų kapinėse.

LVIA 1939m Povilo mirties

Mirusiūjų registravimo knygoje(LVIA) randame Kunigo D. Masiulio įrašą:

"1939 m sausio 19 dieną,  Brokštėnų kaime nuo kepenų ligos, aprūpintas Šv. sekramentu, mirė Povilas Bendikas. Vedęs 72 m. amžiaus, ūkininkas, Šilalės Valsčiaus, Tauragės apskrities, Tūbinių Romos katalikų parapijos, Antano Bendiko sūnus. Šeimos liko: žmona Kazimiera, sūnus Jonas 37m, Alfonsas 23 m, ir dukterys: Zofija 39 m, Marijona 38 m, Bronislava 29 m. ir Kazimiera 25m."

Pragyvenęs sudėtingą gyvenimą, daugiau kaip ketvirtają jo dalį praleidęs emigracijoje ir aprūpinęs savo šeimą, teisiškai sutvarkęs savo turto dokumentus, gyvenimą Povilas baigė nė nenujausdamas, kaip greitai ir kiek ilgam pasikeis jo artimųjų gyvenimas ir jo įkurto ūkio likimas, kad šeima jau greitai bus  išblaškyta po pasaulį  dėl priverstinės emigracijos ir tremties. Koks likimas laukė ūkio paveldėtojo, sūnaus Alfonso, priėmusio sunkią naštą ant savo jaunų pečių, nutarusio žūt būt išlaikyti sunkiai įgytą nuosavybę ir ūkį? Koks likimas laukė kitų artimūjų, kaimynų ir visos Lietuvos žmonių, pajutusių laisvojo pasaulio gyvenimo privalumus.

Zofija (1900-1972) 

Zoffija Zofija kauliene1

Zofija pirmasis Povilo ir Kazimieros Bendikų vaikas. Gimusi Amerikoje,  netikėtai, dar  kūdikio amžiaus, kartu su šeima 1901-aisiais, atsidūrė tėviškėje Pajerubinio kaime. Povilo tėvai, Zofijos seneliai, jau buvo mirę, atitinkamai prieš 11 ir prieš 26 metus, seserys sukūrusios savo šeimas, todel Povilui, jau 10 metų gyvenant Amerikoje, gimtinėje tuo metu gyveno tik broliai Pranciškus ir Kazimieras su žmona Ona. Sodyboje  buvo dvi trobos ir daug ūkinių pastatų.

Zofija ir Albinas Kauliai1
Zofija ir Albinas Kauliai apie 1930 m.

 Kauliai21

Bendikaitė Zofija su vyru Albinu Kauliumi, 1938 m

Susituokę 1920-taisiais metais, jaunieji apsigyveno gamtos prieglobstyje, Zofijos protėvių ūkyje.

 Čia prabėgo visas jų gyvenimas, čia užaugino, į mokslus ir gyvenimą išleido aštuonis savo vaikus. Viena iš vaikų Bronė Mačaitienė, kuriai jau virš 90 metų, ir dabar dar su šeima čia gyvena.

Pajerubinio kaime 2

 Pažvelgus į šias nuotraukas, kurioms jau per 70 metų, ausyse skamba vaikų  klegesys, susiliejęs su gamtos garsais. Tiek čia daug  gyvybės ir gamtos, o kur dar upelio Jėrubyno  čiurlenimas pakalnėje.

Prie šulinio Pajerubinio kaime Poviliukas su Kazike1

Nuotraukoje Zofija su dukra Kazimiera prie šulinio apie 1938 m. Kitoje nuotraukoje  Poviliukas su sese Kazimiera.

 Zofijoa seimyna apie 1927 m

 Zofijos ir Albino Kaulių šeima apie 1932-1933 metus.

kaul
 Zofijos ir Albino Kaulių šeima apie 1950 metus.
 
Šilalės vidurinė 1944

Šilales vidurinė, 1944 m. Zofijos Kaulienes dukra Adelė sėdi iš dešinės pirma

Kaulius ein i atlaidus
 Albinas Kaulius su dukromis pakeliui į atlaidus Tūbinėse. Smėlėtu keliuku per Tūbinių mišką geriau eiti basam.
 
Seserys Kailūtės. Iš Kazimiros Zarankienės albumo
Kauliu auksines vestuves
  
Zofijos ir Albino Kaulių auksinės ir jauniausios dukros Salomėjos vestuvės, 1972 m.
Tai buvo didelė šeimos ir giminės šventė, tačiau nepraėjus nei  metams, Zofija Bendikaitė Kaulienė iš šio pasaulio išėjo visam laikui.
Zofijos laidot.972 m

Artimieji Zofijos laidotuvėse, 1972 metai.

Zofijos laidot.21972 m

Zofiją palydėjo sesuo Kazimiera Budginienė, brolis Alfonsas Bendikas, vyro brolis Adomas Kaulius ir vyras Albinas Kaulius.

Daugiau medžiagos ir istorinių nuotraukų apie Zofijos šeimą ir Kaulių gyvenimą Pajerubinio kaime ir pilni  dokumentų tekstai patalpinti skyrelyje istorija/Kauliai
 
Jonas Aloyzas  Bendikas(1901-1980)

 Brolis Jonas jonas portr  Bendiką JonąJAV Ilinojus 1955 m

         1927                   ~1945                   1955                         

1927 m. pavasarį, būdamas 26 metų,  už Atlanto patraukė Povilo vyriausiasis sūnus Jonas.

Jono Be5

Kelionė laivu "Oscar II" į Halifax, Nova Scotija, Kanadoje, prasidėjo iš Danijos miesto Kopenhagos, 1927m. kovo 7 d.

Oscar II

Jonas, iš pradžių įsikūręs Kanadoje, dirbo žemę, laivuose kurie medžiojo banginius. Jono seserims  atsiūstų nuotraukų kitoje pusėje užrašytose žinutėse atsispindi namų ilgesys ir nuotaikos, kuriomis gyveno tuometiniai jauni emigrantai, palikę tėvų namus.  

 Jonas tabako plantacijoje Jono laiskas 1929

Naujajame krašte Kanadoje, Joną pasitiko šiltesnis klimatas ir kitokia augmenija. Pirmose atsiūstose nuotraukose  jis įsiamžino tarp vešlių augančio tabako lapų, pamatytų pirmą kartą.

Jono laiskasJono laiskas 1929

Kupinas naujų įspūdžių, jis buvo laimingas pasiekęs savo tikslą ir skubėjo pranešti apie save  seserims: Zofijai į Pajerubinio kaimą, ir Kazimierai į Brokštėnus. Broliui Alfonsui tuomet buvo 12 metų. 

„Dieku Dievu už sveikata, kaip palydėjot ligi staldo taip ir tebesu sveikas, o kada pasitiksma nežinau šianden rašydamas ar greitai ar ne“. Kanada, 1927-08-21d.

Jonas Bendikas Kanada 1929m

Jonas Bendikas Kanadoje, 1929m

Jonas Bendikas 1927m Canada2

Jono laiskas 1929 m1 Banginių medžioklė Džordžija 1929m 

1929 m Georgijos v.Jonas Bendikas Banginio medžioklė sėkminga1

 „Šita žuvis kurias mias gaudėm. Ot ir aš čion esu pri tuos žuvies, galet pažinti... “ 1929 m., Džordžija. Jonas ant banginio stovi antras iš kairės.

Įdomi istorinė nuotrauka, daryta prisiminimui dar ir dėl to, kad "šita žuvis", tiksliau, mėlynasis banginis, labai didelis ir pagaunamas retai.

Nuotraukoje nurodytas adresas ilgą laiką buvo mįslė: kas ta Džordžija, kokioje valstybėje, jeigu tai sala, kur ji randasi? Pasidomėjus banginių medžioklėmis, paslaptis paaiškėjo su netikėtumais.

Pietų Džordžija, kartu su Pietų Sandvičo salomis yra Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija. Tai  sala besiribojanti su Pietų Atlanto Vandenynu ir Škotijos jūra iš kitos pusės. Visai netoli Arktika, pasakiškos gamtos, pingvinų ir kitokių gyvūnų karalystė.

 Pietų Džordzija

Sala Pietų Džordžija, kurioje randame dėdės Jono pėdsakus, paliktus prieš 87 metus.

Tikra staigmena, kad tokią pat kaip Jono atsiūstą nuotrauką, kur jis stovi ant banginio, galime pamatyti ir vienoje meksikietiškoje  interneto svetainėje : "Humpback Whale hunter" (Gallery 2).

Banginių medzioklė Džordžija1

Svetainės stop kadras, kurioje matome istorines nuotraukas apie banginių medžioklę, praėjusio šimtmečio pradžioje. Jonas 28m. nuotraukoje pažymėtas ovalu.

 Iš šios svetainės taip pat sužinome, kad nuotraukos, tarp kurių ir nuotrauka su dėde Jonu, talpinamos svetainėje, padarytos banginių medžioklės stotyje Grytviken, Pietų Džordžijos saloje, praėjusio šimtmečio pradžioje. Nuotraukoje su žvejais, matoma sugauta labai didelė mėlynojo banginio patelė.

Atrasta nuotrauka patvirtino, kad Jonas dirbo būtent Džordžijos salos Grytvikeno banginių medžioklės stotyje, iš kur, 1929 m gegužės 19 dieną, bent 2 tokias pat nuotraukas su laiškeliais kitoje pusėje, pasiuntė  savo seserims į Lietuvą.

Grytviken

Žemėlapyje pažymėtas Grytviken gyvenvietėje esantis Pietinės Džordžijos muziejus(South Georgija Museum), kuriame be nuotraukų randame ir aprašymus apie banginių medžioklės verslą.

Banginis Grytvikeno stotyje

Stotyje išsaugotuose dokumentuose pažymėta, kad vien 1930-31 metų sezone šiuose vandenyse viso buvo sugauta net 29 tūkstančiai banginių.

XVIII-XIX a. įvairiose šalyse, dėl mėsos ir taukų poreikio, pramoninė banginių medžioklė tapo svarbia ūkio šaka. XX a. pradžioje atsirado ir specializuoti laivai - fabrikai, kuriuose tiesiog jūroje sumedžiotus banginius išdarinėdavo ir perdirbdavo.

Mėlynieji banginiai didžiausias žinomas kada nors Žemės istorijoje egzistavęs gyvūnas, užaugantis net iki 33 m ilgio ir 150 tonų svorio. Užpakalinėje banginio kūno dalyje, prie uodegos, yra mažas nugaros pelekas. Normaliai banginis plaukia apie 20 km/val. Plaukdamas trumpą laiką banginis gali pasiekti net 50 km/h greitį. 

Masinės banginių žudynes daugumoje valstybių baigėsi tik 1986 metais, Tarptautinei banginių medžioklės komisijai (TBMK) uždraudus pramoninę banginių medžioklę.

Whaling station gryvtiken South Georgija

Banginių medžioklės laivas sustingęs Pietinės Džordžijos salos Grytvikeno gyvenvietės  įlankoje, primena senasias banginių medžioklės istorijas, kuriose dalyvavo ir 28 m. Jonas Bendikas iš Brokštėnų.

  Jonas 1 Jono laiskas 1931 metu

Bendikas Jonas Kanadoje, Moose Jaw Sask., 1931-aisiais metais

 "Jau keturi metai kaip apleidau jus visus, o kiek praeis kol pasimatisma, 1931 m. vasario 16“.  

Šita data neatsitiktinė. Būtent šią, šventinę Lietuvai dieną, Jonui širdį suspaudė namų ilgesys.

Jono Bendiko naturalizacijos dokumentas JAV
 1936-aisiais, Jonas persikelia pastoviai gyventi į Ameriką, ir priima jos pilietybę. Paveikslėlyje matome Jono natūralizacijos Amerikoje dokumentą. Pagal dokumentus jo vardas ir pavardė buvo Jonas Aloyinsis Bendikas. Taip išaiškėjo, kad Jonas turėjo ir antrajį vardą. Tame pačiame dokumente nurodoma, kad Amerikoje jis bus vadinamas John Bendik.

Jono JAV sienos kirtimas Detroite

Užfiksuotas Jono individualus Amerikos sienos kirtimas Detroito jūrų uosto muitinės poste, Mičigano valstijoje.

Dokumente nurodyta, kad 1936m. sausio 19d sieną kirto 35m. Jonas Aloyiusis Bendikas iš Tūbinių. Pažymėta. kad iki jūrų uosto jis atvažiavo autobusu.

Likimas nebuvo palankus ir neleido išsipildyti Jono svajonei sugrįžti į Lietuvą visam laikui, arba bent susitikti su artimaisiais gimtinėje. Turėjo tik galimybę nuvykti aplankyti gimines gyvenančias laisvajame pasaulyje, pas savo sesers Marijos šeimą Kanadoje.

 2015.02.11 jon uzrasai 1 2015.02.11 jon uz3331 

Istorija tais6

 1955-aisiais metais Jonas iš Amerikos atvyko pas seserį Mariją į Kanadą(nuotrauka kairėjej).

Jonas su svečiais Palmyra ir Ksavera floridoje

Marijos dukros Palmyra ir Ksavera  dėdes Jono namuose Floridoje, JAV, 1958-ieji. 

Atsitiko taip, kad Amerikoje, didžiosios depresijos metu banke Jonas prarado santaupas ir iki karo grįžti į Lietuvą nespėjo. Vėliau, okupuota Lietuva ir SSSR geležinės sienos to nebeleido padaryti. Mirė JAV Illinojaus v. Danvilyje 1980-aisiais. Jono asmeninis gyvenimas plačiau panagrinėtas skyrelyje Bendikai emigracijoje.

Marija Kučinskienės(1903-1968) istorija

Marijja Taisoma Povilo vestuvine kt 002

 1927 m -~ 1935 m

Sesuo Marija Kučinskienė, į Vakarus keliavo traukiniu su dviem savo dukterimis, pateko į  pabėgėlių stovyklas Vokietijoje. Vėliau, Kanadai paskelbus apie leidimus pabėgėliams atvykti, pasiekė Kanadą, kur joms buvo suteiktas prieglobstis.

Iš Liudos Marija Bend.Kučinskienė

Marija jaunystėje, stovi kairėje, apie 1920 m.

Kučinskiene TorontoOntarioCanada Kučinskų šeima 1950 m svetainpak 004

Lietuvoje ir su dukromis Kanadoje. Nuotraukoje su šuniuku, seserys Palmyra ir Ksavera 1950-aisiais metais. Matosi ir gal pirmasis automobilis markės"Cadilac"

Palmyra Kanadoje

Palmyra savo žemėse, šalia Toronto pastačiusi ir pardavusi apie 30 namų, ilgainiui tapo verslininke ir apylinkėje  buvo vadinama "Boss"-u.

Prie mašinos "Cadilac"naujesnio modelio nuotrauka daryta neatsitiktinai. Taip Kanadoje buvo pabrėžiama ir žmogaus statusas-padetis visuomanėje

Kucinskk 

Seserys Palmyra ir Ksavera Kanadoje apie 1975-uosius. 


 Tėviškės lankymas tebeesant "geležinei uždangai" ir LTSR

Palmyra atvykoTrakuose

Palmyra Lietuvoje, Trakuose, atvykusi kartu su dainų šventės dalyviais iš Toronto. Vilniuje ją pasitiko dėdė Alfonsas su žmona, brolis Tomas su žmona, kiti artimieji. Keliauti toliau po Lietuvą Sovietinė valdžia draudė.

Palmyros atvykimas

Būdama politiškai labai išprususi, dalyvavusi Lietuviškoje veikloje Kanadoje, Palmyra labai domėjosi kas vyksta atgimstančioje Lietuvoje, visą laiką sekė Sajūdžio kelią ir Nepriklausomybės atgavimą.

Susirašinėjimas vyko po kiekvieno reikšmingo žingsnio šia kryptimi. Visuomet patrijotiškai nusiteikusi, naujosios Lietuvos politikos po nepriklausomybės atgavimo, kai į valdžią sugrįžo buvusi komunistinė nomenklatūra, jau nelabai suprato. Pažadas Lietuvoje pastatyti mokyklą liko neįgyvendintas.

Praėjus daug laiko, politinei situacijai pasikeitus, po unitarinės valstybės, kokia buvo Tarybų Sajunga žlugimo, Palmyra bent tris kartus buvo atvykusi į Lietuvą, lankė savo mokyklos draugę Kaune, gimines ir savo gimtasias vietas. 1990-aisiais, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, ji pakvietė savo dėdę Alfonsą atvažiuoti į Kanadą į svečius. 

Kanad su brone

Alfonsas su žmona Brone prie Palmyros namų Kanadoje, 1990 m. Prabėgo metai ir "Cadilac" čia vėl kito modelio modelio.

Paskutinį kartą Palmyra aplankė Lietuvą ir svečiavosi Šiauliuose, praėjus keletui metų po  dėdės Alfonso mirties 2000-aisiais metais.

Palmyra xx2000m

Palmyraq atvyko

Palmyros susitikimas mamos tėviškėje Brokštėnuose, su vis gausėjančia gimine, bet dėdės Alfonso jau nebėra, 2000m.

Paskutinis Palmyros laiškas ir palinkėjimai gauti 2008 metais. Laiške Palmyra paminėjo, kad taisė sveikatą Amerikoje, šiltojoje Californijoje, kad ten daug medicininės technikos, kad jau naudojosi vežimėliu ir dabar grįžusi jaučiasi geriau.

 Palmyros atvirukas 2008m. lapkritisPalmyros paskutinis laiškas 2

Palmyra išsakė savo nuomonę ir dėl giminės istorijos, apie kurią buvo užsiminta, paskutiniame laiške, kad renkama medžiaga.Palmyra paminėjo, kad tai "reikšmingas gyvenimo darbas", kad galbūt nebus kas tokiame darbe padeda.

Iki giminės susitikimo, 100 mečio šventies, kurioje pasirodė pirmieji šios istorijos fragmentai 2012, dar buvo 4 metai.

Laiške Palmyra apgailestavo, kad pati nieko  reikšmingo nėra nuveikusi, kad žmogaus gyvenimas ne dėkingas o trumpas, kad susikūrus gerbūvį nebėra laiko kada juom pasidžiaugti, netiesiogiai užsimindama, kad jaučia savo gyvenimo pabaigą.

Palinkėjimai visoms brolių šeimoms tokiame kontekste įgauna ypatingą prasmę. Gyventi buvo likę nepilni 2 metai. 

Palmros2

Palmyra Kučinskaitė mirė  2010-aisiais metais. Jos testamento vykdytojos ir geros draugės palaidojo ją Toronto miesto šv. Jono Lietuvių kapinėse, šalia savo mamos Marijos Bendikaitės Kučinskienės ir sesers Ksaveros Bučienės kapų.

Dar svečiuodamasi Šiauliuose Palmyra minėjo, kad vietą savo kapui yra apsižiūrėjusi ir išsipirkusi.

Palmyros test.5 Palmyros test.1

Testamentu, kurio kopiją testamento vykdytojomis buvusios dvi, labai garbaus amžiaus draugės, persiuntė į Lietuvą, Palmyra savo turėtą turtą paliko Toronto miesto senelių, vaikų globos, Lietuvių namams, laikraščiui ir kitoms labdaringoms organizacijoms.

Taip ji atsidėkojo  kraštui, priglaudusiam jos šeimą ir sudariusiam normalias gyvenimo salygas kaip ir daugeliui darbščių imigrantų iš Lietuvos.

(Pilnas testamento tekstas patalpintas skyrelyje "Bendikai emigracijoje")  

 Bronislava Bendikaitė Fetingienė(1909-1995) ir jos šeima

Bronislava Bendikaitė2 apie 1925m

Bronislava Bendikaitė, apie 1924m.

Fetingggiai
 Bronė ir Antanas Fetingiai savo vestuvių  dieną, 1927m.
Artėjant frontui, ir grįžtant rusams, 1944 -aisiais, Bronislavos ir Antano Fetingių šeima iš Tauragės rajono Šikšnių kaimo, kur tuo metu turėjo ūkį, pakinkytais arkliais, kartu su kaimynais, patraukė į Vakarus. Jauniausiam, iš kartu keliavusių trijų vaikų Liudui, buvo vos dveji metai.
Išvargę po didelių pavojų ir vargų, pasiekė Vokietijos Štetino apylinkes (dab.Lenkijos teritorija), tačiau ir frontas priartėjo iš paskos. Bronislava su šeima vietinių lenkų padedami prisidavė kad yra lenkai, taip išvengė tremties į Sibirą, tačiau nesitikėjo, kad čia bus ne ką lengviau. Užimtose teritorijose siautėjo išvaduotojai rusų kareiviai. Kiekviena naktis buvo pilna siaubo: nevaldomi žudymai, prievartavimai pasibaigdavo tik išaušus rytui. Ir taip iki kitos nakties. Bronislava to ilgai negalėdavo pasakoti be siaubo ašarų akyse.

Likimas Bronislavą ir jos šeimą saugojo. Likusį gyvenimą pragyveno Štetino vaivadijoje, netoli nuo tos vietos, kur 1933-aisiais Mielecino apylinkėje miške,  nukrito Dariaus Girėno „Lituanika“ atskridusi tiesiai iš Jungtunių Amerikos Valstijų.

Fetingienejj

Čia užaugino savo atsivežus vaikus susilaukė būrio anūkų.

Liudvik ir Marija Fetings1966 m Mielecin  

Jauniausias Bronislavos Fetingienės sūnus Liudas su žmona Marija Lenkijoje apsivedė lygiai prieš 50-metų: rugpjūčio 27 d.

Bronius su Liudu11 Fetingiai

Apsišvietusi, visuomet patrijotiškai nusiteikusi, Bronislava, Lenkijoje būrė apie save lietuviškumo salą. Be jos neapsieidavo nei vienos Dariaus ir Girėno žūties metinės, buvo tos apylinkės ir iš visos Lenkijos į minėjimą suvažiavusių lietuvių labai gerbiama. 

Griuvus geležinėms sienoms Bronislava, kartu su 2-jų sūnų ir dukros šeimomis ne kartą lankė gimtajį kraštą ir niekada nenutraukė ryšių su gimtine ir savo broliu Alfonsu .

Fetingiai pasitinka svečius iš Lietuvos

Bronislava Fetingienė (nuotraukoje vyriausia amžiumi centre), kartu su savo vaikais Liudu, Broniumi ir Vanda ir visa didelia šeima Lenkijoje, priėmė svečius, brolio Alfonso vaikus, Tomą ir Alfonsą su žmonomis Birute ir Vida.

Fetingenes šeima3

Gimines Lenkijoje pirmasis iš Lietuvos aplankė Alfonsas, nuvykęs iki Varšuvos traukiniu. Nuotraukų iš tos keliones neišliko. Prisimename tik pasakojimą apie turiningą įspūdžiais viešnagę ir , kad atsisveikinant su čiau-čiau šunimis sūnėno Broniaus namų kieme, šie pašiepė dantis, tėvas  pargriuvo. Kelionė atgal pasidarė labai skausminga del lūžusios rankos.

Lenkijoje pas Bronių Fetingį

Pirmoji viešnagė Lenkijoje pas tetą Bronislavą ir jos šeimą

Lenkijoje2

Lenkijoje prie pusbrolio Broniaus Fetingio namų

 Bronius su mama Bronislava atvyko į Kanadą1

Bronislava Fetingienė su sūnumi Broniumi iš Lenkijos atvyko į savo sesers namus Kanadoje, apie 1986 m.

Bronislava atvyko į Kanadą3

Toronto priemiestyje Bramptone, ilgai lauktus svečius pasitiko  viena iš šeimos likusi Marijos Bendikaitės Kučinskienės dukra Palmyra.

 Be kitų tikslų Bronius dar norejo ir porą mėnesių padirbėti, kad grįžęs galėtų nusipirkti Lenkišką žiguliuką "Poskij Fiat". Šį sumanymą įvykdyti nebuvo paprasta. Tiesa, darbu Bronius buvo aprūpintas, tik lenkti nugarą pratęs nebuvo. Įsidarbinęs sezoniniam darbui tabako plantacijoje šalia senai tą darbą dirbančių juodaodžių, greitai prarado ir kūno svorį ir spalvą, taigi darbą teko nutraukti, nors tikslas užsidirbti ir nebuvo iki galo pasiektas. 

IMG 2599

Penki broliaia su teta Bronislava iš Lenkijos

Teta Bronislava, pirmoji atvykusi iš Lenkijos Brokštėnuose su brolio Alfonso vaikais apie 1977 m

Is Alfonso 2015.07.301111 002222

 Brokštėnuose tą kartą savo tetą iš Lenkijos  pasitiko ir Kaulių bei Vištartų giminių atstovai

Liudas su Broniumi1

Liudas ir Bronius Fetingiai savo senelių tėviškėje, Brokštėnų kaime, 1987 m.

fgujyukfyuj777 

Pirmas susitikimas su pusbroliais Liudu ir Broniumi Fetingiais įvyko Vilniaus geležinkelio stotyje. Iš Varšuvos  atvykstančio traukinio laukėme jaudindamiesi, ar pavyks atpažinti nė karto nematytus savo pusbrolius. Tačiau jaudintąsi buvo be reikalo. Pamatę mus jie priėjo iš kart ir šiltai iki ašarų apsikabinome.

Tai buvo 1987-ieji, politinio atšilimo metai. Lenkijoje jau valdžią ėmė liaudies frontas"Solidarumas". Netrukus ir mes buvome apdovanoti šios iš lenkų darbininkų profsajungų kilusios organizacijos ženkleliais.

 Istorija tais2

dainius ir Senelis lenkai2

Is Alfonso 2015.07.30 059

 Tėviškėje 

Istorija t 7 2 manosodas.namo 041

Broliai Bronius (kairėje) ir Liudas kartu su seserimi Vanda, savo mamą Bronę Bendikaitę Fetingienę palaidojo 1995 metais ten pat kur ir gyveno Pyrzyce miestelio  kapinėse, Lenkijoje.


Kazimiera(1913-1979)

Kazimieros istorija Kazimiera jauna Kaziune

1927                   1938                           1955      

Kazimieros istorija1

Kazimiera Bendikaitė Budginienė, (1913-1979)

Tai jauniausia Povilo Bendiko duktė, ir ilgiausiai išgyvenusi tėvų namuose Brokštėnuose. Ji praleido čia karo ir pirmuosius pokario metus.

Sukūrusi šeimą su Bronislovu Budginu, apsigyveno mažame namelyje Kiaukuose. Tai buvo labai nuoširdus žmogus. Savo vaikų nesusilaukusi, Kazimiera be galo mylėjo savo seserų, o ypač jaunesniojo brolio Alfonso vaikus.

Bendikai jauna šeima 1 1

Nuotraukoje, svečiai iš Kiaukų Bendikinėje ,1955 m.

Bronislovas Budginas sėdi kairėje, antra iš kairės Stanislava Bendikienė, trečia Kazimiera Budginienė, ketvirtas Pranas Noreika(Stanislavos pusbrolis), penkta jo žmona, apkabinusi Alfonsą Bendiką, centre tarp vaikų Prano Noreikos dukra, paskutinis stovi Stanislavos brolis Vladas Noreika. Centre Alfonso vaikai, penki broliukai: iš kairės, Tomas  stovi antrame plane prie bičių avilio, sedi ant kelių Augenijus, dešiniau Aloyzas, Benjaminas(Liudas), dešinėje pritūpęs Alfonsas.

Noreiku svet.19 Taisomos vsks 2015.04.25 022

Pamename pabuvimus kartu su Kazimiera, tuomet niekada netrūko geros nuotaikos ir šurmulio. Tai prigimtiniai, nesuvaidinti dalykai, globa ir rūpinimasis tęsėsi ir  sukūrus Kazimierai savo šeimą ir vėliau, likimui paženklinus jos gyvenimą sunkia nepagydoma liga. 

Kuc. po 30 m1974

 Palmyra, pirmą kartą  atvykusi į Lietuvą 1976-aisiais, tik kelioms valandoms be leidimo išvykusi iš Vilniaus, susitiko su dėdės Alfonso šeima ir su savo teta Kazimiera Budginiene(dešinėje su vyru Broniumi).

Fetin Alf Kazimera

Alfonsas su žmona ir seserimi Kazimiera pasitiko Bronę Fetingienę  atvykusią iš Lenkijos,1977m(sėdi antra iš kairės)

Kazimieros 1

Kazimiera, savo gimtinėje Brokštėnuose, kalbina Aloyzo sūnų Nerijų , 1975 m. 

Kazimieros1

Visuomet buvęs geros nuotaikos, netekęs artimiausio žmogaus, žmonos Kazimieros, Bronislovas apmąstė ir besibaigiantį savo gyvenimą. "Šešiais važiavau, tūkstančius vartojau"-žodžiai kuriuos mėgdavo sakyti Bronislovas tur būt turėjo realų pagrindą. Budginų giminė iš Laukuvos krašto , iš kur jis buvo kilęs, apylinkėje buvo garsi. 

Kazimieros laidot.2

Kazimieros laidot

1979- ais metais Bronislovas Budginas, sunkios ligos iškamuotą savo žmoną Kazimierą,  palydėjo į paskutinę kelionę į Tūbines, kur jinai buvo palaidota savo tėvų, Povilo ir Kazimieros Bendikų, šeimos kape.

Neilgai trukus, artimieji ir kaimynai palydėjo į paskutinę kelionę ir Bronislovą Budginą

Budgino laid

Budgino laidot

Laidotuvės, kuriose dalyvavo ir Alfonsas su žmona, įvyko Laukuvos kapinėse.

Alfonsas(1915-1993)

  Alfonsui 15 Alfonsas 1935m tevukas  Istorija t 7 3

           1928               1935            1956              1990


LVIA 1915m Alfonso gimimo

LVIA-1915m Alfonso krikšto registravimo Tūbinių bažnyčioje įrašas.


Alfonso mokslai

1918 metais Lietuvoje paskelbus apie nepriklausomybės atstatymą, šalyje buvo suirutė ir skurdas. Leisti vaikus į mokyklą buvo prabanga, o daugelis mokyklas lankančių vaikų buvo prastai aprengti, avėjo vyžas ir medines klumpes. Kiek lengviau siekti mokslo buvo ūkininkų ir emigrantų vaikams. 

i mas iš kairės Vismantas Jonas1940 m11

Patriotiškai papuošta ir drausmingais vaikais užpildyta pradinės mokyklos klasė Iždonuose, prieškario Lietuvoje. 

Paveikslas Vytautui Didžiajam klasėje pačiame centre pakabintas neatsitiktinai. Visai nesenai, 1930-aisiais visoje Lietuvoje praėjo Vytauto Didžiojo mirties paminėjimo 500-osios metinės.

Alfuko gimnazija 1

Mokyklos klasė Šilalėje. Alfonsas viršutinėje eilėje 4-tas iš kairės, 1926 m.

Sena Kaulinės šeimyna2

Artimiausieji broliai ir seserys bendramoksliai iš Kiaukų. Alfonsas 2-as iš dešinės, 1926 m.

Alfonsas baigia gimnazija 

Gimnazistai po kelių mokslo metų. Alfonsas viršutinėje eilėje 5-tas iš dešinės.

 Povilui daug metų praleidžiant emigracijoje, broliui Jonui 1927-aisiais išvykus į Kanadą, Brokštėnuose didelė ūkio našta kliuvo seserims ir vieninteliam 12 m vyrui Alfonsui. Kad ir labai užimtas ūkio reikalais, Alfonsas toliau siekė žinių , ne kartą vyko į kursus ir mokymus laikinojoje sostinėje Kaune ir apskrities centre Tauragėje. Įgytas žinias sodininkystės, daržininkystės srityje taikė praktikoje, savo ūkyje užveisdamas medelyną, didelį sodą, bityną, statė stiklinius inspektus daržovių daigų auginimui.

Gavęs puikių rezultatų, žiniomis noriai dalinosi su kaimynais ir aplinkiniais ūkininkais už ką buvo atitinkamai vertinamas.

Alfonso mokslai Kaune1

Alfonsas tarp kursantų viršuje trečias iš dešinės

Konspektas, kaip prižiūrėti medelyną ir bites, kurį Alfonsas surašė moksluose Kaune, aktualus ir šiandien, bus galima rasti svetainės archyve.

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje

  Alfonso tarnyba Kaune

 Alfonsas Lietuvos kariuomenėje.

Tarnyba husarų pulke Kaune nebuvo ilga, bet prisiminimų Alfonsui išliko ilgam, ypač apie ten vyravusį patriotinį nusiteikimą bei drausmę. Būta ir atsitikimų. Kartą prajodant jauną žirgą, Alfonsas krito ir susižalojo koją. Tarnybą teko laikinai nutraukti.

 Alfonso tarnyba Lietuvos kariuomenėje ir savarankiško ūkininkavimo pradžia sutapo su dideliu jaunos, Nepriklausomos Lietuvos ekonomikos ir ūkio pakilimu, bei visuomenės patriotiniu nusiteikimu. 

 Tarnyba vyko laikinojoje sostinėje Kaune, kuriame vėliau teko ir kurį laiką mokytis. Jaunystės metai, gyvenimas mieste, bendravimas ir bičiulystė su pažangiu jaunimu, padėjo Alfonsui susiformuoti tvirtą Lietuvos patrioto pasaulėžiūrą, kurios jis laikėsi visą gyvenimą.

Didelį poveikį patriotiniam pakilimui Lietuvoje padarė S.Dariaus ir S.Girėno skrydis per Atlanto vandenyną vienmotoriu lėktuvu "Lithuanica" iš Jungtinių Valstijų į Lietuvą 1933 metais.

Abejingų šiam lakūnų žygiui nebuvo tiek Amerikoje, kur buvo įsikūrę šimtai tūkstančių lietuvių, tiek Lietuvoje, o ypač Šilalės krašte, iš kur buvo kilę abu lakūnai.

Oro paštas, kurio lydraštyje savo ranka pasirašė patys lakūnai, nepasiekė savo tikslo. Vieni pirmųjų istorijoje įveikę Atlanto vandenyną, lakūnai žuvo likus apie 775 km ir vos trims valandoms skrydžio iki išsvajoto tikslo.

 Alfonsas, iš savo pusbrolio Liudo, gavo ir išskirtinę užduotį parvežti lakūnų krauju aplaistytos žemės taurę, kurią specialiai tam tikslui nupirko, į Lietuvą į Stepono Dariaus gimtinę Šilalės rajone, Vytogaloje įsteigtam lakūno sodybai muziejui. Alfonsas įvykdė Liudo ir jo šeimos prašymą tuoj pat, sugrįžęs iš šios kelionės. 

Dariaus Girenas Puntukas

Vienoje iš kelionių po Lietuvą broliai su šeimomis sustojo prie garsiojo Puntuko akmens Anykščiuose, kur įamžintas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą. Didvyrių bareljefas ant didžiausio Lietuvos akmens buvo iškaltas karo metais. Alfonsui jaunesniajam, kurio nuotraukoje nesimato, teko fotografo vaidmuo. 

Sovietinė kariuomenė įžengusi į Lietuvą, savo karius atvedė ir iki gimtūjų apylinkių. Išalkę, prastai aprengti jie stovėjo netoli Brokštėnų dvaro, taip pat gretimame Tūbinių miške.

Su atvykėliais buvo ir įvairių nuotykių. Keli rusų kareiviai iš netoli Brokštėnų dvaro stovejusio dalinio, kartu  su vyresniu karininku, atsilankė ir Bendiko ūkyje. Matyt sužinojo, kad ūkininkai pasigamina samagono, paprašė jį atiduoti, ir kad nereikėtų visur versti, ieškoti. Alfosas visaip stengėsi neduoti, gaila buvo ne degtinės, bet to bidono, kuriame degtinė laikoma. Galop išdrįso pasakyti, kas jam labiausiai rūpi ir susitarė, kad bidoną gražins. Praėjo diena, kita, gal savaitė, nepsikentė belaukdamas, susiruošė eiti ieškoti. Kad ir kaip mama stabdė, kad neitų, nepadėjo, juk žadėjo grąžinti... Laimei viskas baigėsi gerai, sargybiniai liepė palaukti, ir greitai suradę atnešė.

 Laikotarpis, kai pagal Molotovo ultimatumą į Lietuvą buvo įvesta rusų kariuomenė, buvo labai sunkus tautos elitui, pasižymėjo grubiais okupaciniais veiksmais ir pirmaisiais trėmimais.

Prasidėjus karui 1941-ūjų birželio 22d. rusams teko skubiai, tam nė kiek nepasiruošus. Jau kitą birželio 23  dieną, vokiečiai užėmė Tauragę. Labai greitai visoje Lietuvoje įsitvirtino okupacinė vokiška tvarka.

Pagal pasakojimus vokiečių okupacija nebuvo labai žiauri. Patikrinę, ką šeima turi pragyvenimui, visko neatimdavo, toleravo net Alfonso priklausymą sukarintajai Lietuvos Šaulių organizacijai. 

Bėdos prasidėjo vėliau, kai tame pačiame Tūbinių miške vokiečiai pradėjo masiškai naikinti iš visur vežamus žydų tautybės gyventojus. Šūvius ir riksmus galima buvo girdėti iš Bendikinės namų. Siaubas, kaustęs visus aplinkinius žmones, dėl masinių žudynių, sąmonėje paliko gilius randus. Kelias į Šilalę per Tūbinių mišką sukeldavo slegiančius jausmus, klyksmai ir riksmas žydiška kalba pasamonėje girdėjosi vos prisiartinus prie šių vietų. Daug metų važiuodamas iš Tūbinių į Šilalę, Alfonsas rinkosi aplinkelį.

Sunkūs buvo karo metai, bet neilgai trukus viskas pasikeitė, artėjo vėl kita, sovietinė valdžia. Rusų grįžimas 1945-aisiais nieko gero nežadėjo. Visi prisiminė pirmajį jų antplūdį prieš karą ir tvarką karo pradžioje. Todėl daug kas ruošėsi trauktis, kol frontas dar tik artėjo.

Alfonso seserys, sukūrusios savo šeimas, Brokštėnuose jau negyveno. Didžiausią karo ir karo pabėgėlių  košmarą, pasitraukiant vokiečiams ir grįžtant rusams, išgyveno Alfonso sesers Bronislavos, Fetingių šeima iš Tauragės, taip pat sesuo Marija su dukterimis Palmyra ir Ksavera. Sunkūs pokario, rezistensijos ir sovietinės kolektyvizacijos laikai laukė Bendiko ūkyje Brokštėnuose gyvenusios močiutės Kazimieros, kartu su mama gyvenusios dukters Kazimieros, o ypač jaunajo ūkininko sūnaus Alfonso.

Alfonso ir Stanislavos vedybos

Stanislava Noreikaitė2 Alfonsas 1

 Stanislava ir Alfonsas Bendikai, jaunystes nuotraukos, 1935 m.

Likimas lėmė, kad Stanislava apie 1940-42-uosius, gal atsitiktinai, o gal ir pagal ankstesnę pažintį, atsirado prie ūkio darbų Bendiko ūkyje, Brokštėnuose. Įsiplėtojusi draugystė ir jausmai apsivainikavo vedybomis su jaunuoju ūkininku Alfonsu. Be triukšmo ir didelių iškilmių. Gal dėl to, kad buvo neramus karo laikas, gal ir dėl to, kad, kaip buvo kalbama, Alfonso mama Kazimiera nelabai šioms vedyboms pritarė.

 Alfonso vedybos1111 

Karo laikas nesutrukdė Alfonsui ir Stanislava įteisinti savo santykius.

Noreikų sodyba Kiaukuose irgi prie Jerubyno upelio, netoli nuo senosios Bendikinės Pajerubynio kaime. Dokumentuose randama, kad  Noreikų ir Bendikų protevių šeimos taip pat bendravo, buvo susigiminiavę. Prosenelis Simeonas Noreika dalyvavo Bendiko šeimos vaikų krikštynose, pas švogerį Juozą Noreiką į Ameriką antroje savo kelionėje vyko Alfonso tėvas Povilas. Dokumentuose nurodyta, kad vyksta pas "cousin Juozep Noreiko" į Čikagą.

 Is Alfonso 2015.07.30 0721111

Alfonsas su žmona Stanislava apie 1952 m.

Nuo pat vedybų su Stanislava pradžios užsimezgė gražūs santykiai ne tik tarp dviejų jaunų žmonių, bet ir tarp dviejų  šeimų, daugiausiai tarp Stanislavos ir brolio Vlado Noreikos šeimos.

Noreikai stanislava ir Vladas1

Stanislava su broliu Vladu Noreika apie 1955 m

Apsilankymai vienų pas kitus, draugystė mokykloje ir savaitgaliais, poteriai ir pirmoji kumunija, vėliau ir vestuvės vienijo Stanislavos ir Vlado Noreikos šeimas nuoširdžia draugyste, kuriai pradžią davė ir pavyzdį rodė ne tik mūsų tėvai bet ypač močiutė arba babytė, kaip mes gražiai vadinome Teodorą Noreikienę.

Noreikai

Labai anksti, vos 40-ties metų sulaukęs, 1920-aisiais mirė šeimos galva, tėvas Antanas  Noreika. Liko 6 mažamečiai vaikai, kur mažiausiai dukrai Teodorai buvo tik 3 , vyriausiam sūnui Feliksui  dar tik 10 metų. Taigi, septynerių metų laikotarpyje, šeši vaikai pametinukai  ir mama, kuriai buvo  tik 25-eri metai. Sunku pasakyti, kaip vertėsi tokia gausi šeima, aišku tik kad pasirinkimo nebuvo, reikėjo sunkiai dirbti, kad kaip nors šeimą išmaitinti.

 Labai darbšti ir morališkai tvirta Teodora naujos šeimos nekūrė, kad ir labai buvo sunku, o save paaukojo vaikams. Ir jai pavyko savo šeimą pakelti. Tik prabėgus keliems pirmiesiems sunkiausiems metams, vaikai galėjo mamai padėti. Broliai ir seserys nuo jaunų dienų nebijojo jokių darbų o, atsilaisvinę nuo savosios žemės , uždarbiavo didesniuose apylinkės ūkiuose.

 Baba su petru islei5555st.o

Stanislavos broliai Noreikai kariškiai. Iš kairės: Vladas, Feliksas ir Juozas. Kitoje nuotraukoje visuomet geros širdies, visus mylinti ir labai tikinti, šviesaus atminimo, mama ir močiutė Teodora Noreikienė(1882-1974) apie 1968m.

 Trys Teodoros sūnūs, beveik vienu metu tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Vyriausias Feliksas, tapo profesionalu, užsitarnavo puskarininkio laipsnį. Prasidėjus karui, pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į Kanadą. Tokiu būdu jam pavyko išvengti sovietinių represijų ir sunaikinimo

Bendikienės Noreikaites trys broliai

Tūbinių svečiai kariškiai

Feliksas Noreika(kairėje) , su žmona Stase Lebrikaite ir dukra Margarita. Felikso draugo žmona galbūt Stasės sesuo, 1940-ieji metai.

Feliksas nuėjo įdomų kaimo vaiko, Lietuvos kariuomenės karininko ir emigranto gyvenimo kelią. Būdamas išsilavinęs ir prisiekęs Lietuvos patriotas jis domėjosi Lietuvos istorija, tėvynės likimu, niekada nenutraukė ryšių su savo šeima ir gimine. Rašė laiškus, siuntė nuotraukas ir sesers Stanislavos šeimai į Brokštėnus.

Teodora, viena užauginusi ir išleidusi savo 6 vaikus, gyvenime mylėjo  ir visus anūkus, kurių gausiai užderėjo Brokštėnuose,  Kiaukuose, Obelyne ir kitur. Šeši jos vaikai padovanojo net 24 anūkus. Beveik visą gyvenimą pragyvenusi Kiaukuose, laikas nuo laiko išsiruošusi apsilankyti Brokštėnuose, jinai niekada neateidavo tuščiomis ir rasdavo kuom vaikus pradžiuginti. Tai būdavo jos pačios megstos pirštinės ar kojinės, o labiausiai įsiminė ne kartą  tolimą kelią atnešti pilni kibirai miško uogų, kurios buvo surinktos Tūbinių miške, ateinant pakeliui. Tada Bendikinėje būdavo tikra šventė. 

Atlaidaijpg

Tradicinis Noreikų pasibuvimas su gimine pamiškėje, po Tūbinių atlaidų, prie simbolinio buteliuko degtinės. Centre matoma Stanislavos Bendikienės brolių  Vlado ir Juozo Noreikų, pusbrolių Prano ir Zigmo Noreikų šeimos, kiti kartu atvykę artimieji iš Kiaukų.

Noreikai broliai pusbroliai 

"Žinoma, tie akmenys nieko nepasakys, kad ant jų sėdejo broliai trys,

Tik tu brangusis pagalvok ir ties trimis vardais sustok..."

Pranas(iš kairės), Vladas ir Zigmantas, 1959 m, Vankiai

Gražiai surimuotos eilės, tikėtina Vlado darbas, pas kurį  buvo saugoma ir vaikams atminimui palikta ši nuotrauka.

Vladas Noreika, išskirtinė asmenybė, plataus akiračio, gerbiamas už savo charakterio savybes, kurį laiką po karo ėjęs ir Kiaukų kaimo seniūno pareigas. Su savo brolio Juozo šeima, su pusbroliais ir jų šeimomis, Vladas dažnai lankydavosi ne tik Tūbinių atlaiduose, bet ir pas savo seserį Stanislavą Brokštėnuose. Stanislavos, sesers Bronės Kasiliauskienės ir  brolių Vlado bei Juozo tėvas Petras Noreika(1880-1920), ir nuotraukoje esančių pusbrolių, Prano ir Zigmo tėvas Kazimieras Noreika(1884-1950) buvo tikri broliai, o visų senelis tas pats, Simeonas Noreika(1855-1936).

kumunija2

Pirmoji kumunija, 1959 metai.

Bendikai Alfonsas, Aloyzas ir Augenijus kartu su pusbroliu Petru Noreika, pussesere Liuda Noreikaite ir kitais vaikais iš aplinkinių kaimų, kartu su savo poterių mokytoja Verpečinskaite ir Tūbinių klebonu.

Neeilinė Močiutės gyvenimo našta, ir rūpesčiai nesudarė salygų saugoti sveikatą, bet ir stipriai nepakenkė. Visuomet geros nuotaikos, pajuokaudama ir rasdama bendrą kalbą su anūkais, jinai niekada neatsisakydavo ir tėvų pasiūlyto stiklelio "vaistams". Įdomiausia ką dar prisimename, kad jau ir metuose būdama, patraukdavo ir dūmą. Tikėtina, kad gyvybingumą jai padėjo išlaikyti nuolatinis užimtumas, darbštumas ir begalinis tikėjimas į Dievą. Bažnyčią lankydavo kiekvieną šventą dieną, tuomet maldaknygė ir rožančius buvo jos darbo įrankiai.

"Aš ir į velnią tikiu..."sakė, su jai būdinga energija, staiga paklausta, - ar ji tikrai taip smarkiai tiki į dievą. Tas jos atsakymas įstrigęs atmintyje jau 50 metų.

 Mirė Teodora 1974-aisiais, sulaukusi garbingo 92 metų amžiaus.

 (Daugiau istorinių Noreikų nuotraukų  galima rasti skyrelyje istorija/Noreikai)

Tremtis 

Su frontu artėjančios tarybų valdžios, visi laukė su nerimu. Greitai nuogastavimai ir baimės pasitvirtino. Kurdama kolūkius, valdžia, norėdama atimti žemę, ūkį apdėjo nepakeliamais mokesčiais,nacionalizavo ūkinius pastatus, prasidėjo su tarybine armija grįžusių vietinių stribų teroras. Alfonsą, kaip dažnai naujajai valdžiai nepaklusnų, pasiekė vietinių tarybinių veikėjų kerštas. Jiems nepatiko kad visais laikais kad ir politikai keičiantis jis  sugeba  išsilaikyti. Ir dabar, rusams grįžus, amžiumi tinkamas imti į karą, jis pašaukimo išvengė prisirašęs su savo arkliais ir  vežimais prie naujų  kelių tiesimo.

Nepavykus Alfonso paimti į karą, buvo ieškoma pretekstų  ištremti, kaip ir daugelį stipresnių ūkininkų, kurie nepasitraukė į miškus.

Greitai buvo surastas pretekstas, Alfonsas buvo suimtas ir išvežtas į Tauragę. Vėliau įsodintas į gyvulinį vagoną kelionei į Sibirą. Numatyta Alfonsui pati tolimiausa tremties vieta Tolimųjų Rytų Chabarovsko sritis, galbūt su tikslu, kad ir išvis nebegrįžtų.

 Taip buvo lengviau palaužti šeimą ir turtą atimti. Likusi namie žmona Stanislava vis tiek nepridavė žemės kolūkiui, vis laukė, kada sugrįš vyras, vaikų tėvas. Ilgi buvo metai, kol iš Sibiro gauta pirmoji žinia, vėliau, kad gal greitai grįš. Valdžiai didumą derliaus atimant kaip mokesčius, šeimai teko ir badauti, prasta mityba savo padarė: vienas iš dviejų sūnų  tėvo nesulaukė. Vyriausias sūnus Tomas, dar ilgai prisiminė metus, kada užaugo ilgai lauktos bulvės ir namuose buvo ką valgyti. 

 Tremties vieta

Žemėlapis su nurodytomis trėmimo vietomis. Rodyklėmis parodyta Alfonso tremties vieta Chabarovsko krašte. Tai pati tolimiausia  trėmimo vieta tremtinių žemėlapyje.

Apgyvendinti tiesiog miške, be jokių salygų gyventi, pristatyti prie sunkių miško ir  geležinkelio tiesimo darbų, be maisto, dėl išsekimo, tremtiniai iškrisdavo tiesiog eidami. Ne kartą kritinės būklės buvo ir Alfonsas. Bet ir čia jam padėjo charakterio savybės. Po vieno tokio „etapo“, kai jau nebegalėjo paeiti, padėjo ištikimi draugai ir jo nepaliko. 
Gal pusė iš tų, kurie buvo kartu, amžiams liko taigoje.Tėvelio pasakojimas, kai sriuba buvo verdama iš įvairių taigoje augusių augalų ir medžių šaknų,įstrigo ilgam. Po badavimo ir tokio "maisto" išgyventi buvo, švelniai sakant, sunku. Iš kartu buvusių kelių šimtų japonų belaisvių neišgyveno niekas. Jų fiziologija tokiems išbandymams dar labiau buvo nepritaikyta.
Nedaug yra infomacijos iš kitų šaltinių apie tremties vietas ir  Chabarovsko lagerius, kur teko atsidurti Alfonsui. Jis pats apie tai tarybiniais laikais daug neatskleisdavo.
Knygoje "Lietuviai Tremtiniai Jakutijoje" pagarsinta viena labiausiai žinomų šiame krašte kalėjusių ,savo Gulagų kankinės kančios kelią Chabarovske pabaigusi 1955 metais, dvasinga mokytoja Adelė Dirsytė.
Svarbiausias jos palikimas kalėjime sudaryta maldaknygė per geležines Sovietų Sajungos sienas pasiekusi Jungtines Valstijas ir atspausdinta Bažnyčios Kronikoje.
Sugrįžimas ir Tarybų valdžia
 Bendiko Alfonso šeimai pasisekė. Ji nebuvo palaužta dvasiškai ir stebuklas įvyko einant antriesiems tremties metams. Nesudarius jokios bylos apie „nusikaltimą“, kaip fiziškai išsekęs ir nebetinkamas sunkiems darbams, Alfonsas buvo paleistas, grįžo į gimtinę. Liko gyvas tik didelėmis valios pastangomis kartu su savo likimo draugu iš Bijotų, veliau ilgai dirbusiu sargu Bijotų Dionizo Poškos Baublių muziejuje.
 Prisiminimus apie patirtus išgyvenimus tremtyje Aleksandras taip kaip ir Alfonsas buvo užrakinę atmintyje kiek giliau ir mums vaikams pasakojo nedaug. Dar mažai buvo praėję laiko ir ištremtūjų šeimos tebesigydė nesenas žaizdas.
 Likimo ironija, kad Alfonso skriaudikas, organizavęs suėmimą ir tremtį be jokio teismo, veliau už išeikvojimus kooperatinėje įstaigoje, pats  greitai gavo 25 metus kalėjimo, ir  pateko į Sibiro lagerius. Veliau rašė graudžius laiškus kaimynams(Aurylai), kad siūstų maisto siuntinių, bet tuoj priėjo liepto galą, ir  į Lietuvą niekada nebegrįžo.
 Grįžęs į gimtinę Alfonsas pradėjo vėl ūkininkauti, tik sąlygos buvo nebe tos, viskas pagal Tarybų Valdžios nutarimus, žemės ūkio inventoriaus nusavinimas, labiausiai pasiturinčių ūkininkų trėmimai į Sibiro platybes ir darbo lagerius, o dar neramus pokario laikas.
 Daugelis ūkininkų ir Lietuvos patriotų tarybinės valdžios ir jos valdymo metodų nepripažino, vengdami tremties ar kalėjimo, išėjo į miškus, prisijungė prie organizuoto ginkluoto pasipriešinimo, pas kaimynus ir gimines lankydavosi naktimis. Juos reikėjo remti avalyne, maistu. Tokia parama kėlė didelį pavojų būti suimtiems ir įkalintiems. 
Dienomis savo tvarką naujoji tarybų valdžia diegė  priverstinai, pasitelkdami NKVD, liaudyje vadinamus "stribus". Nepaklususiems savanoriškai stoti į kolūkius t.p. ir Alfonsui apie 1952 m vėl grėsė Sibiras, vilnijo antroji, pokarinė trėmimų banga, mat užsispyrę ūkininkai dar valdė turto. Jau buvo padaryta nuotrauka: kailinukais aprengti du mažiukai Alfonso ir Stanislavos vaikai Tomas ir Benjaminas paruošti būsimai "tolimai kelionei“ į sibirą. Šį kartą išvežti planavo visą šeimą. Kad to neįvyktų pagelbėjo ir artimųjų diplomatija ir  "visų tautų tėvo“ Stalino mirtis, nulėmusi  politinio klimato atšilimą. 
Ūkio vadovas Raudonius gal 1950 ieji metai.jpg
Kolūkio "Tarybų Lietuva" pirmininkas Raudonius, gal 1953-55-tieji metai. 

 Ši nuotrauka šeimos albume Brokštėnuose išliko per daugelį dešimtmečių. Nėra žinoma kaip jinai čia pateko, bet išliko nemažai prisiminimų, kokie buvo Raudoniaus pirmininkavimo metai. Tai buvo tipiškas to laiko sovietinis ponas. Turėdamas daug galių, jomis  naudodavosi  ir savanaudiškais tikslais.

Pagal pasakojimus nuo Raudoniaus nukentėjo ir ne viena vieniša apylinkės moterėlė, kur tik jis įnikdavo dažniau lankytis.

Alfonsui, kaip labiau išsimokslinusiam,  naujai iškepti kolūkiečiai patikėdavo vis kokias pareigas, sąskaitininko ar pagal senolių prisiminimus, net kolūkio pirmininko. Tuo neramiu laiku, kada Lietuvoje veikė dvi valdžios, viena dieną o kita naktį, niekas nenorėjo juom būti. Vieni dėl pavojų, kiti dėl įsitikinimų.
Alfonsas bitynejpg
Alfonsas bityne, prie naujai pastatytų avilių apie 1950-uosius metus
Tarybų valdžia, luošindama žmonių likimus, pasižymėjo ne tik trėmimais ir kalėjimais nepaklusniesiems, bet ir sėjo baimę, bei nepasitikėjimą tarp žmonių, prievarta varė į kolūkius atimdami turtą.
Bendiko ūkio išgelbėti nuo sugriovimo taip pat niekas nebegalėjo. 
Žemė Brokštėnuose buvo paimta, diduma ūkinių pastatų, didžioji dalis sodo buvo nacionalizuota, prasidėjo ilgi ir pilki „šviesios tarybinės ateities“ kūrimo metai. Didžiajame ūkio tvarte buvo laikomi kolūkio arkliai, jaujoje - kolūkio šienas, svirne - kolūkio grūdai, didžiają dalį savo rankomis sodinto sodo derliaus tekdavo veltui pakrauti į kolūkio mašinas, būdavo uždedamas "planas".
Tarybino ūkio "darbovietė" Tūbinių skyrius buvo įsikūręs ūkininko K. Bagdono sodyboje

 Vėliau, kolūkiui pasistačius naujus pastatus, jaują ir arklide paverstą tvartą, įsakyta nugriauti „malkoms“. Kolūkiui nebereikia, o tarybinis žmogus negalėjo turėti tiek nuosavybės. Nebuvo galima laikyti daugiau negu 2 karves, turėti arklių ar didelį sodą.

Tūbinių jaunimo būrelis 1947

Tūbinių gegužinėje, apie 1948m. Čia galime rasti ir giminės atstovų: kairėje stovi Antanas Knyzelis su būsima žmona Vyštartaite, groja Vikanauskų ansamblis, su trombonu jiems padeda Bronius Vyštartas.

Dėdė Pranas

  
Pranas 10
Pranciškus Mockus(1932-2012 )
Pranas, gyvenęs gretimame kaime, daug vaikystės vasarų piemenavo, vėliau dirbo sunkesnius ūkio darbus Bendiko ūkyje Brokštėnuose, buvo nuolatinis senelės Kazimieros ir jaunojo ūkininko Alfonso ramstis bei pagalbininkas.
Atrastasis dede pranas1 
 Ilgam prisiminimui iš tolimosios šiaurės, Čiukotija, 1955 m lapkričio 20 d
Pranas sovietinėje kariuomenėje, tolimoje šiaurėje Čiukčijoje, be jokių atostogų tarnavo tris ilgus metus.
Sugrįžęs iš kariuomenės, Pranas aplankė Alfonso Bendiko šeimą Brokštėnuose. Pirmiausia Pranui rūpėjo susitikti su savo pamėgtu vaiku Liudu, taip vaikystėje, pagal krikšto vardą, buvo vadinamas Benjaminas. Išeinant į kariuomenę jam buvo vos 5-eri. 
Liudas Benas su d.Pranu2 
Nuotraukoje Benjaminas laimingas, sulaukęs savo bičiulio Prano, po ilgų išsiskyrimo metų.
 Bendiko Alfonso Š. 1959 60m
Pranas Brokštėnuose su  Alfonso šeima, 1955 m. Trečia iš dešinės su megstuku Glazarienė. Tai gera šeimos bičiulė, giminiavosi su Noreikais. Ištekėjusi už sovietinio valdininko Glazario, daug prisidėjo prie to, kad Alfonso šeima antrą kartą į Sibirą nebūtų išvežta.
Vėliau Pranas, sukūrė šeimą ir susilaukė trijų vaikų, bet Bendikinės niekada nepamiršo ir progai pasitaikius apsilankydavo.
Prano seima
Prano šeima apie 1958 m
  
Untitled 16 Untitled 15
 Ištikimoji gyvenimo bendražygė Prano žmona Birutė ir jos tėvų bei senelių Vėlavičių šeima(Birutės tėvas sėdi savo mamai ant kelių).
Pranas, visuomet pareigingas, nepaprastai darbštus, su neišsenkamu jumoro jausmu ir santarve šeimoje, buvo laimingo gyvenimo pavyzdys. Bet galop nelaimės ir jo neaplenkė, žuvo mylimas anūkas, o ir jam pačiam gyvenimas tragiškai baigėsi netrukus po giminės susitikimo 2012 metais. Visą gyvenimą mylėjęs arklius, jis sunkiai susižalojo važiuodamas vežimu ir netrukus mirė.

Net ir gulėdamas ligos patale, po mirtinos traumos, jausdamas kad nebepasveiks, žmonai Birutei paklausus ką jis galvoja ar mato, pasakė, "matau Bendiką...".

Suvokdamas sunkią savo padėtį, mintimis jis prisiartino prie žmogaus, kuris jam buvo ypač brangus, kaip tikras brolis, kad ir viešai neįvardijamas.

Likimas, susiejęs juos sudėtingu gyvenimo laikotarpiu, karo ir pokario metais ir lydėjęs toliau ilgame gyvenimo kelyje, kada jie vienas kitam galėjo padėti, šį kartą nebebuvo palankus. 

Kaip nujausdamas artėjančią gyvenimo pabaigą, jis ypač buvo aktyvus paskutiniaisiais gyvenimo metais. Daug kartų važiuodamas dviračiu lankėsi Bendikinėje, domėjosi būsimu giminės susitikimu, dalyvavo parenkant vietą Atminimo akmens pastatymui, rudenį paragauti Bendikinės obuolių, pasakojo istorijas apie čia praleistus jaunystės ir karo metus. Pranciškaus pasakojimų ir prisiminimų buvo galima klausytis valandomis.
Apylinkėje senai, ypač po senelės Kazimieros mirties 1952-aisiais, buvo kalbama, kad Pranuką su Kazimiera Bendikiene sieja ir tiesioginis kraujo ryšys. Ši paslaptis buvo sėkmingai saugoma 40 metų, o pirmosios žinios mus pasiekė tik mirus tėveliui Alfonsui.
Greitai šiai prielaidai patvirtinti atsirando naujų detalių ir įtikinamų pasakojimų. Prano tėvą Antaną Mockų galima pamatyti anksčiau pateiktoje, 1929-uosius m. vykusių Bendikų giminaičių vestuvių nuotraukoje, kur jis stovi už Kazimieros nugaros. 
Po senelio Povilo mirties 1939-aisiais, Pranas Bendikų ūkyje ne tik dirbo bet ir gyveno. Vėliau, 1952-aisiais, iš čia išėjo tarnauti ir į sovietinę armiją. Po 3-jų metų tarnybos tolimoje Čiukčijoje, sugrįžęs į Brokštėnus, savo šeimininkės ir mamos Kazimieros Bendikinėje jau neberado.
Močiutės netektis
Netektis atėjo kartu su politiniu atšilimu, 1952-ūjų m pradžioje. 13 metų pragyvenusi viena, Bendikų ūkio kūrėja ir puoselėtoja, didelės šeimos siela, mama ir močiutė Kazimiera Bendikienė, gedint gausiai susirinkusiai giminei, buvo palydėta į Tūbinių kapines ir palaidota šalia savo vyro Povilo.
 Kaziune2

 Kazimiera Vištartaitė Bendikienė(1881-1952 m.)
Alfonsas mamos laidotuvese Bendikai nuotr band 05811
Alfonsas mamos laidotuvėse kartu su seserimis ir savo šeima, žmona Stanislava, keturiais vaikais. Mažylis ilgais plaukais Aloyzas, penktasis jauniausias, buvo dar tik pakelyje į šį pasaulį, 1953m.
 
Kazimieros laidot. tais2
Kazimieros  laidotuvėse visa artimiausia giminė, gyvenusi Lietuvoje.
 
Kazimieros Bendikienės Vyštartaitės laidotuves 1952 m
Matoma gausi sesers Zofijos ir Albino Kaulių šeima, A. Bendiko sesuo Kazimiera, Antanas Knyzelis, kt.
Seserys Marija ir Bronislava, brolis Jonas, gyvendami užsienyje, dėl tarybinės santvarkos uždarumo, į laidotuves atvykti ne galėjo. 

Alfonso šeima

  Alfonsas seima1

 Bendikinėje, gamtos prieglobstyje, prabėgo laiminga penkių brolių vaikystė. 

Tai gražiai mane augino laukas pieva kelias upė,

Tai gražiai už rankos vedė vasaros diena ilga,
Tai gražiai lingavo girios uogų ir gegučių pilnos,
Tai gražiai saulutė leidos atilsėlį nešdama,
Tai gražiai skambėjo žodžiai laukas pieva kelias upė,
Tai gražiai iš jų išaugo vienas žodis  LIETUVA!
Šiose Justino Marcinkevičiaus eilėse randame savo vaikystės vaizdus
Alfonsas seima3

 Alfonso seim1

 Pas Žymančius Lukošius

Nelaimė artimiausių kaimynų Žymantų-Lukošių šeimoje. Bendikiukai su mama Stanislava stovi pirmi keturi iš kairės.

iš Albino Lulošiaus 004jgghjkhj

Kaimyno Juozo Lukošiaus šeima. Lukošiai ir Bendikai ne tik artimai bendravo, bet padėjo vieni kitiems ir krikštijant vaikus tapdami krikšto tėvais.

Komunija Tubinese

Tūbinių ir aplinkinių kaimų vaikai po pirmosios komunijos, 1957m.

Tomo kazio komunija

Kunigas A. Garliauskas tuo pat metu suteikė komuniją Tomui(dešinėje) ir Kazimierui Valauskui(iš dešinės antras).

Kumunija

Pirmoji  komunija, Bendikų ir Noreikų vaikai kartu su mamomis, 1959-ieji metai.

Pirmoje eilėje iš kairės: Aloyzas, Alfonsas Bendikai, Petras Noreika, Augenijus Bendikas. Antrame plane iš kairės: Kazė Noreikienė, Verutė Noreikaitė, Stanislava Bendikienė ir Liuda Noreikaitė.

Mokykla

Tūbinių aštuonmetė00 1962m

Tūbinių aštuonmetė, 1962m. Nuotraukoje galima atrasti tris jaunąsias Alfonso Bendiko atžalas.

Bendikiuku nuotraukos vaikystes 1

Vaikystės ir mokslo metai

 Bendikai 4Tomas jaunystėje4

Jaunystės laikas

 Penki broliai, užaugę Stanislavos ir Alfonso Bendikų šeimoje Brokštėnuose,  lankė Tūbinių septynmetę, vėliau aštuonmetę mokyklą

Bendikų šeima moksleiviai 

 Aloyzas su draugaisjpg

Aloyzas(dešinėje), su klasės draugais Stasiu Kvederiu(viduryje) ir Algirdu Lukošiumi.

Populiarus vaikiškas dviratis "Ereliukas" buvo pagrindinė mūsų transporto priemonė vasarą greitai pasiekti mokyklą Tūbinėse.

Alfukas žvejoja

 Alfonsas spinigauja prie Dievyčio ežero ištakų apie 1963 m. Viena kita lydeka nebuvo retas laimikis.

iš Albino Lulošiaus 017cghghj

Vaikystės draugai: Antanas, Vladas ir Albinas. Žygį į gamtą žiemą su nakvyne vadinome Robinzonavimu...

Alfonsas su Algiuku

Kazys su Alfa 

Du draugai Kazys ir Alfonsas Tūbinėse, prie mokyklos. Be kasdienių moksleiviškų užsiėmimų abu turėjo pomėgį fotografuoti. Dalis moksleiviškų laikų fotografijų talpinama ir šioje istorijoje.

IMG 3017

iš Albino Lulošiaus 007hmhjhjhj

 Untitled 5 

 Draugai ir bendramoksliai Antanas Kėbla  ir Pranas Drūkteinis  iš Brokštėnų. Jiems už nugaros Drūkteinių sodybos kiemas, kuriame žaidimuose prabėgo daug laimingų vaikystės valandų.

Ant arklių

Tokiais arkliukais "pasiskolintais" iš arklių ganyklos, po apylinkes pajodinėdavome ir mes.

Iš Kėbluko Vyto 003

Trys draugai, nuolatiniai užklasinių žaidimų  dalyviai 

Mokykloje Tūbinėse1

Tūbinių mokykla, 6-oji klasė , 1966m 

Augenijaus moksleiviškos

Augenijaus, moksleiviška ekskursija iš Telšių į Kauną. Sustojome prie Ariogalos fontanėlio, 1970 m.

Augenijausmokykla Telšiai

Augenijus su klasiokais, Telšiai, 1971 m

Augenijausmokykla1 Telšiai

Vidurinės mokyklos baigimas. Stovime kartu su mokytojais, Telšių antroji vidurinė mokykla, 1971 m.

Augenijaus studentiškos dienos1 1973 m

Studentiškos dienos:  1973 m vasara Klaipėdoje

MG1 5 Smiltynėje 1973 m

Studentų stovykla Smiltynėje, 1973 m

Augenijaus studentiškos dienos Kijevas 1975 m

Studentiškos dienos: praktika Kijeve. Su draugais iš Nepalo, Negro ir Lenkijos, 1975 m.

Kijeve prie Puškino paminklo 1975m

Kijeve, prie Puškino paminklo, 1975m. 


Tūbiniai, Šilalė

 Mokykloje broliai su draugais

Tūbiniškiai, mokyklos draugai. Iš kairės Antanas Lukošius, Alfonsas Bendikas, Algirdas Kelpša, Petras Noreika. Sėdi Birutė Valauskaitė, Zofija Trijonytė ir Petkutė

Mokyklos baigimas Šilaleje1

Aloyzas ir Alfonsas Bendikai ir Liuda Noreikaitė, kartu su keletu draugų iš Tūbinių, baigė Šilalės vidurinę mokyklą, 1969 m

Mokykloje broliai su draugu Stasiu Mokykloje Liudvika Noreikaitė su draugemis 2

 Mokykloje Benjaminas su draugais

Benjaminas ir mokyklos draugai

Mokykloje Benjaminas su klase į žygį

 Benjaminas su savo klase išsiruošė į turistinį žygį. Priekyje mokytoja Jakienė

Birutes kalnas plangoje 

Tomas su draugu Petru Stulga iš Dargalių(sėdi viršuje), kartu su Tūbinių septynmetės mokyklos mokiniais prie Birutės kalno Palangoje, 1958 m. 

Tomas Klaipėdoje

Tomas bendrabutyje su bendramoksliais, buchalterinės apskaitos technikume, Klaipėdoje apie 1961 m.

Tomo 6

Dainų šventėje. Tomas, penktas iš kairės su grupe technikumo saviveiklininkų, 1962 m.

Tomo šaika

Tomo pirmasis darbas ir nauji draugai, netoli Viduklės, 1964m


 Kaimynystė


Antanas Dapkus vestuvėje Bendikas1 

  Žymančius1

Artimiausio kaimyno Žymančiaus šeima. Kitoje nuotraukoje Žymančius su anūkais. Tolumoje matoma ant Lopšų kalno stovinti kalvė. Žymantų žemė, tai Juozo Lukošiaus uošvių, buvusių emigrantų Lopšų palikimas.

Aloyzas sunk. kilnotojas Aloyzas Pūdžiuvis mot1

Artimiausias kaimynas, visų jaunųjų Bendikų draugas, Aloyzas Pūdževis. Iš Aloyzo kiemo tolumoje matosi tarybinio ūkio sodą juosianti tvora ir vartai,- įvažiavimas į Bendikinę. 

Aloyzas, aistringas sporto ir technikos mėgėjas, savo entuziazmu sugebėdavo prie šių pomėgių patraukti ir jaunuosius Bendiko vaikus, padėjo  įrengti sporto salę, sukūrė ir pagamino tam reikalingus treniruoklius. 

Turėdamas neabejotino talento ir puikių charakterio savybių, Aloyzas ypač pasižymėjo techninėje kūryboje, nueidamas ilgą atradimų kelią, nuo dar jaunystėje paties sumeistruotų aerorogių iki vėjo varomos elektros jėgainės. Sporte savo laiku laimėjęs "Nemuno" draugijos dvipūdės giros kilnojimo čempiono vardą, Aloyzas ir dabar pilnas gyvenimo entuziazmo, kartu su šeima gražiai tvarko aplinką, kurioje gyvena, o medžiotojo pomėgį dažniausiai  panaudoja gamtos puoselėjimui.

Tevas prie namu

Kaimynai. Alfonsas stovi centre. Jo energinga poza, pasireiškė dar ir tuom, kad bet kada galėjo eiti ristynių, nors ir su jaunesniais už save.

Tomas su Mikolu Stankovycium2

Kaimynas "iš Brokštėnų dvaro" Mykolas Stankovičius(dešinėje)atvyko palydėti Tomo į sovietinę armiją.

Mykolas paskutinis buvusio didelio Brokštėnų dvaro savininkų Stankovičių giminaitis valdęs dvarą nepriklausomybės metais prieš karą. 

 Likimo daug kartų aplamdytas, prieš daug metų per nelaimingą atsitikimą praradęs ranką, sovietams atėmus žemes ir nuosavybę, niekada nesijautė nelaimingas. Būdamas išsilavinęs, jis didžiavosi savo dvarininko kilme, mums vaikams pripasakodavo visokių istorijų nepamiršdamas pabrėžti, kad jau pragyveno šešias valdžias ir santvarkas, ir kad tarybų valdžia taip pat ne amžina.

Tevas prie namu1

Iš Elvyros Gudelienes 021fgfgh 

Zigmas, neblogai grojęs armonika, išmokino ir mus. Šalia sėdi Jonas Dapkus su žmona Ona, tarp jų dukterėčia Elvyrutė Judžinskaitė. 

Kebluko palydos į Armiją

Klasioko ir draugo Antano Kėblos palydėjimas į sovietinę armiją; tuoj atvažiuos autobusas.

KaimynaiAntano išleistuves į kariuomenę 

Kaimynų Kėblų šeima

Kaimynai Brokštėnuose3 Kaimynai Brokštėnuose4

Drukteiniai, iš kairės: Antanas, Zenonas, Donatas Ambroza. Kitoje nuotraukoje iš kairės Pranas Drūkteinis ir ilgamętis Tūbinių paštininkas Feliksas Lukošius

 Tomo vest9 Tomo vestuve8

Artimiausi kaimynai, draugai ir piršlys Antanas Knyzelis(centre) brolio Tomo vestuvėse. 

Tomo vest 10

Tomo vest 11

Tomas vienintelis iš brolių vestuves atšventė tėviškėje Brokštėnuose. Žmona tapo kaimynystėje gyvenusių Valauskų atžala Birutė Valauskaitė. 

 Birutė su kaimynais

Birutė su artimiausiais savo kaimynais Zofija Trijonyte, Aldona Lukošiūte ir jos broliu Albinu Lukošiumi.

Kazys su MK a

Kazys Valauskas už motociklo MK-a vairo. Tokį motociklą kaip transportą darbui buvo skyrusi ir Tomo darbovietė, Šilalės rajono ŽŪ Valdyba.

  Valausku seima

Valauskų šeima.

Kaimyno Turausko laidot

Artimiausio kaimyno Turausko laidotuvės.


Mamos liga.

Tarybiniai laikai, sudarė pakenčiamas sąlygas auginti ir lavinti šeimą, užimtumas gramzdino į užmarštį karo ir pokario nepriteklius, tačiau patirti išgyvenimai nepraėjo be pėdsakų ir anksti pakirto mamos sveikatą. Negailestinga liga apsunkino gyvenimą daugeliui metų. 

Ta vakara34
Ligoninėje Druskininkuose, 1963m

"Tą vakarą, kada manęs nebus, brangieji mano, kaip aš jus mylėsiu."

(J. M.) 

Žmonai ir vaikų mamai susirgus, Alfonsui rūpesčių dar padaugėjo: darbas tarybiniame ūkyje, prie sodybiniame sklype, sode, gausi  šeima. Pradžioje reikėjo ir kaimynų pagalbos, vėliau  viskuom pasirūpinti reikėjo patiems: ir skalbti ir virti  valgį.

Darbas ir gyvenimo filosofija

Padedamas augančių vaikų, Alfonsas išbandė įvairių užsiėmimų ir verslų: nuo veilokų vėlimo iki triušių fermos, nuo pomidorų plantacijų, iki gana rimto bityno, prekyba medumi, savo užaugintais obuoliais ir bulvėmis ne tik Klaipėdoje ar Šiauliuose, bet ir pakrautomis mašinomis išvykstant į Kaliningradą, Leningradą ir Maskvą.

Veiloku vėl. kit

Sodybos palėpėje ir dabar galime rasti čia buvusio gyvenimo ir ūkinės veiklos lūdininkų: senų, dar močiutės laikais sodyboje stovėjusių audimo staklių, sudilusių skalbimo įrankių, linų minkštinimo šepečių, veilokų vėlimo kurpalių, vilnų apdorojimo, triušių kailiukų džiovinimo ir kitos įrangos likučių, ko nespėjo sunaikinti prabėgę metai.

audimo stakles Vezimaitis Bendikines

Sodyboje, kitame namo gale dar ilgai stovėjo nebenaudojamos senovinės audimo staklės, o netoli sodybos esančiuose krūmynuose rasdavome panašaus kaip nuotraukoje Bendikų vežimaičio liekanų. Po karo jis buvo slepiamas toliau nuo akių, kad naujoji tarybų valdžia neatimtų. Tokių "poniškumo" įrodymų geriau buvo nedemonstruoti. Gaila, kad medinės detalės, saugotos tokiomis sąlygomis, greitai sunyko ir neišliko. 

Moksleiviai Bendikai su mama Liudas Benas ir Alfonsas apie 66 64 m

Sunkus gyvenimo laikotarpis nesužlugdė Alfonso kaip jautraus žmogaus ir rūpestingo tėvo. Jis visuomet stengdavosi padėti socialiai pažeidžiamiems apylinkės žmonėms, kurie kreipdavosi patarimo ar paliūdyjimo teisme, įrodant kolūkinio darbo stažą.

Įstrigęs atmintyje jo rūpinimąsis vienišais senukais Pukeliais, gyvenusiais Tūbinėse. Išeinant į mokyklą dažnai gaudavome užduočių juos aplankyti, nupirkti produktų, ar šiaip paklausti, ar ko nors netrūksta. Įsiminė vaikiškoje samonėje ir jau beveik nejudančio lovoje senuko Pukelio vaizdas. Kaip dabar suprantame, tai buvo ir tam tikras vaikų auklėjimo būdas,  kad reikia padėti silpnesniajam.

Kad ir labai užimtas, Alfonsas stengdavosi nepraleisti mokykloje vykusių tėvų susirinkimų, prisiėmė mokinių tėvų komiteto pirmininko pareigas.

Tūbinių mokyklos metraštyje, kurį rašė mokyklos mokytojai  pažymėta, kad atostogų metu tėvams buvo suorganizuota dviejų dienų ekskursija, ir kad jos vadovas buvo tėvų komiteto pirmininkas Alfonsas Bendikas, pateiktas ir dalyvių sarašas.  

 Kad ir kokia veikla būtų, ar bendruomenei, ar darbas dėl šeimos, visur pasireiškė Alfonso gebėjimas organizuoti darbą, asmeniniu pavyzdžiu patraukti paskui save žmones.

Tomo palydos į armiją

Brolio Tomo išleistuvės į sovietinę armiją net trims  metams, 1965-ieji metai

 Ilgam išliko atmintyje Tėvo patarimai penkiems Brokštėnuose užaugusiems sūnums. Be to, kad visiems skiepijo poreikį siekti mokslo, sakydavo:

„Vaikai, išlaikykite vidurį, nebūkite geriausi, bet nebūkite ir blogiausi". Toks iš pažiūros paprastas patarimas. Gal tada, “tarybiniais“ laikais, nesusimastėme, nebuvo taip aktualu: visi „tarybiniai žmonės“ turi būti lygūs ir tą vidurį išlaikyti daug dėti pastangų nereikėjo. Tačiau dabar, vėl gyvename rinkos ekonomikos salygomis ir vis labiau suprantame, kokia gili potekstė tuose kaimo žmogaus patarimuose buvo paslėpta.

Tam, kad išlaikyti tą gyvenimo vidurį rytoj, turi būti geras arba geriausias šiandien, turi turėti tinkamą išsilavinimą, matyti perspektyvas savo specialybėje, pereinant iš vienos ekonominės sistemos į kitą, sugebėti konkuruoti darbo rinkoje. Kad išlaikyti vidurį visuomenėje ir tave gerai vertintų kaip žmogų, turi turėti atitinkamas žmogiškąsias savybes.

Tokių savybių netrūko Alfonsui. Būdamas geros širdies, atsiliepdamas į bet kokio paprasto žmogaus prašymą padėti, gerai besijaučiantis tą darydamas, siekdamas savo gyvenimo vidurio, jis buvo gerbiamas ir paprastų žmonių ir naujosios tarybinės nomenklatūros atstovų.

Jono Bendiko gyvenimas(1901-1980)

 Brolis Jonas jonas portr  Bendiką JonąJAV Ilinojus 1955 m

        1927                        1931                          1955                         

1927 m. pavasarį, būdamas 26 metų,  už Atlanto patraukė Povilo vyriausiasis sūnus Jonas.

Jono Be5

Kelionė laivu "Oscar II" į Halifax, Nova Scotija, Kanadoje, prasidėjo iš Danijos miesto Kopenhagos, 1927m. kovo 7 d.

Likimas nebuvo palankus ir neleido išsipildyti Jono svajonei sugrįžti į Lietuvą visam laikui, arba bent susitikti su artimaisiais gimtinėje. Turėjo tik galimybę nuvykti aplankyti gimines gyvenančias laisvajame pasaulyje, pas savo sesers Marijos šeimą Kanadoje.

 2015.02.11 jon uzrasai 1 2015.02.11 jon uz3331 

Istorija tais6

 1955-aisiais metais Jonas iš Amerikos atvyko pas seserį Mariją į Kanadą(nuotrauka kairėjej).

Jonas su svečiais Palmyra ir Ksavera floridoje

Marijos dukros Palmyra ir Ksavera  dėdes Jono namuose Floridoje, JAV, 1958-ieji. 

Atsitiko taip, kad Amerikoje, didžiosios depresijos metu banke Jonas prarado santaupas ir iki karo grįžti į Lietuvą nespėjo. Vėliau, okupuota Lietuva ir SSSR geležinės sienos to nebeleido padaryti. Mirė JAV Illinojaus v. Danvilyje 1980-aisiais. Jono asmeninis gyvenimas plačiau panagrinėtas skyrelyje Bendikai emigracijoje.

 Marija Bendikaitė Kučinskienė (1903-1968)

Marijja Taisoma Povilo vestuvine kt 002

 1927 m ir vėliau, apie 1935 m

Sesuo Marija Kučinskienė, į Vakarus keliavo traukiniu su dviem savo dukterimis, pateko į  pabėgėlių stovyklas Vokietijoje. Vėliau, Kanadai paskelbus apie leidimus pabėgėliams atvykti, pasiekė Kanadą, kur joms buvo suteiktas prieglobstis.

Iš Liudos Marija Bend.Kučinskienė

Marija jaunystėje, stovi kairėje apie 1920 m.

Kučinskiene TorontoOntarioCanada Kučinskų šeima 1950 m svetainpak 004

Lietuvoje ir su dukromis Kanadoje. Nuotraukoje su šuniuku, seserys Palmyra ir Ksavera 1950-aisiais metais. Matosi ir gal pirmasis automobilis markės"Cadilac"

Palmyra Kanadoje

Palmyra prie savo namų šalia Toronto m. Ant savo žemės pastačiusi ir pardavusi apie 30 namų, ilgainiui tapo verslininke, apylinkėje  buvo vadinama "Boss"-u.

Prie mašinos "Cadilac" nuotrauka daryta neatsitiktinai. Taip Kanadoje buvo pabrėžiama ir žmogaus statusas-padetis visuomanėje

Kucinskk 

Seserys Palmyra ir Ksavera Kanadoje apie 1975-uosius. 


 Tėviškės lankymas tebeesant "geležinei uždangai" ir LTSR

Palmyra atvykoTrakuose

Palmyra Lietuvoje, Trakuose, atvykusi kartu su dainų šventės dalyviais iš Toronto. Vilniuje ją pasitiko dėdė Alfonsas su žmona, brolis Tomas su žmona, kiti artimieji. Keliauti toliau po Lietuvą Sovietinė valdžia draudė.

Palmyros atvykimas

Būdama politiškai labai išprususi, dalyvavusi Lietuviškoje veikloje Kanadoje, Palmyra labai domėjosi kas vyksta atgimstančioje Lietuvoje, visą laiką sekė Sajūdžio kelią ir Nepriklausomybės atgavimą.

Susirašinėjimas vyko po kiekvieno reikšmingo žingsnio šia kryptimi. Visuomet patrijotiškai nusiteikusi, naujosios Lietuvos politikos po nepriklausomybės atgavimo, kai į valdžią sugrįžo buvusi komunistinė nomenklatūra, jau nelabai suprato. Pažadas Lietuvoje pastatyti mokyklą liko neįgyvendintas.

Praėjus daug laiko, politinei situacijai pasikeitus, po unitarinės valstybės, kokia buvo Tarybų Sajunga žlugimo, Palmyra bent tris kartus buvo atvykusi į Lietuvą, lankė savo mokyklos draugę Kaune, gimines ir savo gimtasias vietas. 1990-aisiais, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, ji pakvietė savo dėdę Alfonsą atvažiuoti į Kanadą į svečius. 

Kanad su brone

Alfonsas su žmona Brone prie Palmyros namų Kanadoje, 1990 m. Prabėgo metai ir "Cadilac" čia vėl kito modelio modelio.

Paskutinį kartą Palmyra aplankė Lietuvą ir svečiavosi Šiauliuose, praėjus keletui metų po  dėdės Alfonso mirties 2000-aisiais metais.

Palmyra xx2000m

Palmyraq atvyko

Palmyros susitikimas mamos tėviškėje Brokštėnuose, su vis gausėjančia gimine, bet dėdės Alfonso jau nebėra, 2000m.

Paskutinis Palmyros laiškas ir palinkėjimai gauti 2008 metais. Laiške Palmyra paminėjo, kad taisė sveikatą Amerikoje, šiltojoje Californijoje, kad ten daug medicininės technikos, kad jau naudojosi vežimėliu ir dabar grįžusi jaučiasi geriau.

 Palmyros atvirukas 2008m. lapkritisPalmyros paskutinis laiškas 2

Palmyra išsakė savo nuomonę ir dėl giminės istorijos, apie kurią buvo užsiminta, paskutiniame laiške, kad renkama medžiaga.Palmyra paminėjo, kad tai "reikšmingas gyvenimo darbas", kad galbūt nebus kas tokiame darbe padeda.

Iki giminės susitikimo, 100 mečio šventies, kurioje pasirodė pirmieji šios istorijos fragmentai 2012, dar buvo 4 metai.

Laiške Palmyra apgailestavo, kad pati nieko  reikšmingo nėra nuveikusi, kad žmogaus gyvenimas ne dėkingas o trumpas, kad susikūrus gerbūvį nebėra laiko kada juom pasidžiaugti, netiesiogiai užsimindama, kad jaučia savo gyvenimo pabaigą.

Palinkėjimai visoms brolių šeimoms tokiame kontekste įgauna ypatingą prasmę. Gyventi buvo likę nepilni 2 metai. 

Palmros2

Palmyra Kučinskaitė mirė  2010-aisiais metais. Jos testamento vykdytojos ir geros draugės palaidojo ją Toronto miesto šv. Jono Lietuvių kapinėse, šalia savo mamos Marijos Bendikaitės Kučinskienės ir sesers Ksaveros Bučienės kapų.

Dar svečiuodamasi Šiauliuose Palmyra minėjo, kad vietą savo kapui yra apsižiūrėjusi ir išsipirkusi.

Palmyros test.5 Palmyros test.1

Testamentu, kurio kopiją testamento vykdytojomis buvusios dvi, labai garbaus amžiaus draugės, persiuntė į Lietuvą, Palmyra savo turėtą turtą paliko Toronto miesto senelių, vaikų globos, Lietuvių namams, laikraščiui ir kitoms labdaringoms organizacijoms.

Taip ji atsidėkojo  kraštui, priglaudusiam jos šeimą ir sudariusiam normalias gyvenimo salygas kaip ir daugeliui darbščių imigrantų iš Lietuvos.

(Pilnas testamento tekstas patalpintas skyrelyje "Bendikai emigracijoje")  

 Bronislava Fetingienė(1909-1995) ir jos šeima

Fetingggiai
 Bronė ir Antanas Fetingiai savo vestuvių  dieną, 1927m.
Artėjant frontui, ir grįžtant rusams, 1944 -aisiais, Bronislavos ir Antano Fetingių šeima iš Tauragės rajono Šikšnių kaimo, kur tuo metu turėjo ūkį, pakinkytais arkliais, kartu su kaimynais, patraukė į Vakarus. Jauniausiam, iš kartu keliavusių trijų vaikų Liudui, buvo vos dveji metai.
Išvargę po didelių pavojų ir vargų, pasiekė Vokietijos Štetino apylinkes (dab.Lenkijos teritorija), tačiau ir frontas priartėjo iš paskos. Bronislava su šeima vietinių lenkų padedami prisidavė kad yra lenkai, taip išvengė tremties į Sibirą, tačiau nesitikėjo, kad čia bus ne ką lengviau. Užimtose teritorijose siautėjo išvaduotojai rusų kareiviai. Kiekviena naktis buvo pilna siaubo: nevaldomi žudymai, prievartavimai pasibaigdavo tik išaušus rytui. Ir taip iki kitos nakties. Bronislava to ilgai negalėdavo pasakoti be siaubo ašarų akyse.

Likimas Bronislavą ir jos šeimą saugojo. Likusį gyvenimą pragyveno Štetino vaivadijoje, netoli nuo tos vietos, kur 1933-aisiais Mielecino apylinkėje mišk,  nukrito Dariaus Girėno „Lituanika“ atskridusi tiesiai iš Jungtunių Amerikos Valstijų.

Fetingienejj

Čia užaugino savo atsivežus vaikus susilaukė būrio anūkų.

Liudvik ir Marija Fetings1966 m Mielecin  

Jauniausias Bronislavos Fetingienės sūnus Liudas su žmona Marija Lenkijoje apsivedė lygiai prieš 50-metų: rugpjūčio 27 d.

Bronius su Liudu11 Fetingiai

Apsišvietusi, visuomet patrijotiškai nusiteikusi, Bronislava, Lenkijoje būrė apie save lietuviškumo salą. Be jos neapsieidavo nei vienos Dariaus ir Girėno žūties metinės, buvo tos apylinkės ir iš visos Lenkijos į minėjimą suvažiavusių lietuvių labai gerbiama. 

Griuvus geležinėms sienoms Bronislava, kartu su 2-jų sūnų ir dukros šeimomis ne kartą lankė gimtajį kraštą ir niekada nenutraukė ryšių su gimtine ir savo broliu Alfonsu .

Fetingiai pasitinka svečius iš Lietuvos

Bronislava Fetingienė (nuotraukoje vyriausia amžiumi centre), kartu su savo vaikais Liudu, Broniumi ir Vanda ir visa didelia šeima Lenkijoje, priėmė svečius, brolio Alfonso vaikus, Tomą ir Alfonsą su žmonomis Birute ir Vida.

Fetingenes šeima3

Gimines Lenkijoje pirmasis iš Lietuvos aplankė Alfonsas, nuvykęs iki Varšuvos traukiniu. Nuotraukų iš tos keliones neišliko. Prisimename tik pasakojimą apie turiningą įspūdžiais viešnagę ir , kad atsisveikinant su čiau-čiau šunimis sūnėno Broniaus namų kieme, šie pašiepė dantis, tėvas  pargriuvo. Kelionė atgal pasidarė labai skausminga del lūžusios rankos.

Lenkijoje pas Bronių Fetingį

Pirmoji viešnagė Lenkijoje pas tetą Bronislavą ir jos šeimą

Lenkijoje2

Lenkijoje prie pusbrolio Broniaus Fetingio namų

 Bronius su mama Bronislava atvyko į Kanadą1

Bronislava Fetingienė su sūnumi Broniumi iš Lenkijos atvyko į savo sesers namus Kanadoje, apie 1986 m.

Bronislava atvyko į Kanadą3

Toronto priemiestyje Bramptone, ilgai lauktus svečius pasitiko  viena iš šeimos likusi Marijos Bendikaitės Kučinskienės dukra Palmyra.

 Be kitų tikslų Bronius dar norejo ir porą mėnesių padirbėti, kad grįžęs galėtų nusipirkti Lenkišką žiguliuką "Poskij Fiat". Šį sumanymą įvykdyti nebuvo paprasta. Tiesa, darbu Bronius buvo aprūpintas, tik lenkti nugarą pratęs nebuvo. Įsidarbinęs sezoniniam darbui tabako plantacijoje šalia senai tą darbą dirbančių juodaodžių, greitai prarado ir kūno svorį ir spalvą, taigi darbą teko nutraukti, nors tikslas užsidirbti ir nebuvo iki galo pasiektas. 

IMG 2599

Penki broliaia su teta Bronislava iš Lenkijos

Teta Bronislava, pirmoji atvykusi iš Lenkijos Brokštėnuose su brolio Alfonso vaikais apie 1977 m

Is Alfonso 2015.07.301111 002222

 Brokštėnuose tą kartą savo tetą iš Lenkijos  pasitiko ir Kaulių bei Vištartų giminių atstovai

Liudas su Broniumi1

Liudas ir Bronius Fetingiai savo senelių tėviškėje, Brokštėnų kaime, 1987 m.

fgujyukfyuj777 

Pirmas susitikimas su pusbroliais Liudu ir Broniumi Fetingiais įvyko Vilniaus geležinkelio stotyje. Iš Varšuvos  atvykstančio traukinio laukėme jaudindamiesi, ar pavyks atpažinti nė karto nematytus savo pusbrolius. Tačiau jaudintąsi buvo be reikalo. Pamatę mus jie priėjo iš kart ir šiltai iki ašarų apsikabinome.

Tai buvo 1987-ieji, politinio atšilimo metai. Lenkijoje jau valdžią ėmė liaudies frontas"Solidarumas". Netrukus ir mes buvome apdovanoti šios iš lenkų darbininkų profsajungų kilusios organizacijos ženkleliais.

 Istorija tais2

dainius ir Senelis lenkai2

Is Alfonso 2015.07.30 059

 Tėviškėje 

Istorija t 7 2 manosodas.namo 041

Broliai Bronius (kairėje) ir Liudas kartu su seserimi Vanda, savo mamą Bronę Bendikaitę Fetingienę palaidojo 1995 metais ten pat kur ir gyveno Pyrzyce miestelio  kapinėse, Lenkijoje.


Kazimiera(1913-1979)

Kazimieros istorija Kazimiera jauna Kaziune

1927                   1938                           1955      

Kazimieros istorija1

Kazimiera Bendikaitė Budginienė, (1913-1979)

Tai jauniausia Povilo Bendiko duktė, ir ilgiausiai išgyvenusi tėvų namuose Brokštėnuose. Ji praleido čia karo ir pirmuosius pokario metus.

Sukūrusi šeimą su Bronislovu Budginu, apsigyveno mažame namelyje Kiaukuose. Tai buvo labai nuoširdus žmogus. Savo vaikų nesusilaukusi, Kazimiera be galo mylėjo savo seserų, o ypač jaunesniojo brolio Alfonso vaikus.

Bendikai jauna šeima 1 1

Nuotraukoje, svečiai iš Kiaukų Bendikinėje ,1955 m.

Bronislovas Budginas sėdi kairėje, antra iš kairės Stanislava Bendikienė, trečia Kazimiera Budginienė, ketvirtas Pranas Noreika(Stanislavos pusbrolis), penkta jo žmona, apkabinusi Alfonsą Bendiką, centre tarp vaikų Prano Noreikos dukra, paskutinis stovi Stanislavos brolis Vladas Noreika. Centre Alfonso vaikai, penki broliukai: iš kairės, Tomas  stovi antrame plane prie bičių avilio, sedi ant kelių Augenijus, dešiniau Aloyzas, Benjaminas(Liudas), dešinėje pritūpęs Alfonsas.

Noreiku svet.19 Taisomos vsks 2015.04.25 022

Pamename pabuvimus kartu su Kazimiera, tuomet niekada netrūko geros nuotaikos ir šurmulio. Tai prigimtiniai, nesuvaidinti dalykai, globa ir rūpinimasis tęsėsi ir  sukūrus Kazimierai savo šeimą ir vėliau, likimui paženklinus jos gyvenimą sunkia nepagydoma liga. 

Kuc. po 30 m1974

 Palmyra, pirmą kartą  atvykusi į Lietuvą 1976-aisiais, tik kelioms valandoms be leidimo išvykusi iš Vilniaus, susitiko su dėdės Alfonso šeima ir su savo teta Kazimiera Budginiene(dešinėje su vyru Broniumi).

Fetin Alf Kazimera

Alfonsas su žmona ir seserimi Kazimiera pasitiko Bronę Fetingienę  atvykusią iš Lenkijos,1977m(sėdi antra iš kairės)

Kazimieros 1

Kazimiera, savo gimtinėje Brokštėnuose, kalbina Aloyzo sūnų Nerijų , 1975 m. 

Kazimieros1

Visuomet buvęs geros nuotaikos, netekęs artimiausio žmogaus, žmonos Kazimieros, Bronislovas apmąstė ir besibaigiantį savo gyvenimą. "Šešiais važiavau, tūkstančius vartojau"-žodžiai kuriuos mėgdavo sakyti Bronislovas tur būt turėjo realų pagrindą. Budginų giminė iš Laukuvos krašto , iš kur jis buvo kilęs, apylinkėje buvo garsi. 

Kazimieros laidot.2

Kazimieros laidot

1979- ais metais Bronislovas Budginas, sunkios ligos iškamuotą savo žmoną Kazimierą,  palydėjo į paskutinę kelionę į Tūbines, kur jinai buvo palaidota savo tėvų, Povilo ir Kazimieros Bendikų, šeimos kape.

Neilgai trukus, artimieji ir kaimynai palydėjo į paskutinę kelionę ir Bronislovą Budginą

Budgino laid

Budgino laidot

Laidotuvės, kuriose dalyvavo ir Alfonsas su žmona, įvyko Laukuvos kapinėse.

Alfonsas(1915-1993)

  Alfonsui 15 Alfonsas 1935m tevukas  Istorija t 7 3

           1928               1935            1956              1990


LVIA 1915m Alfonso gimimo

LVIA-1915m Alfonso krikšto registravimo Tūbinių bažnyčioje įrašas.


Alfonso mokslai

1918 metais Lietuvoje paskelbus apie nepriklausomybės atstatymą, šalyje buvo suirutė ir skurdas. Leisti vaikus į mokyklą buvo prabanga, o daugelis mokyklas lankančių vaikų buvo prastai aprengti, avėjo vyžas ir medines klumpes. Kiek lengviau siekti mokslo buvo ūkininkų ir emigrantų vaikams. 

i mas iš kairės Vismantas Jonas1940 m11

Patriotiškai papuošta ir drausmingais vaikais užpildyta pradinės mokyklos klasė Iždonuose, prieškario Lietuvoje. 

Paveikslas Vytautui Didžiajam klasėje pačiame centre pakabintas neatsitiktinai. Visai nesenai, 1930-aisiais visoje Lietuvoje praėjo Vytauto Didžiojo mirties paminėjimo 500-osios metinės.

Alfuko gimnazija 1

Mokyklos klasė Šilalėje. Alfonsas viršutinėje eilėje 4-tas iš kairės, 1926 m.

Sena Kaulinės šeimyna2

Artimiausieji broliai ir seserys bendramoksliai iš Kiaukų. Alfonsas 2-as iš dešinės, 1926 m.

Alfonsas baigia gimnazija 

Gimnazistai po kelių mokslo metų. Alfonsas viršutinėje eilėje 5-tas iš dešinės.

 Povilui daug metų praleidžiant emigracijoje, broliui Jonui 1927-aisiais išvykus į Kanadą, Brokštėnuose didelė ūkio našta kliuvo seserims ir vieninteliam 12 m vyrui Alfonsui. Kad ir labai užimtas ūkio reikalais, Alfonsas toliau siekė žinių , ne kartą vyko į kursus ir mokymus laikinojoje sostinėje Kaune ir apskrities centre Tauragėje. Įgytas žinias sodininkystės, daržininkystės srityje taikė praktikoje, savo ūkyje užveisdamas medelyną, didelį sodą, bityną, statė stiklinius inspektus daržovių daigų auginimui.

Gavęs puikių rezultatų, žiniomis noriai dalinosi su kaimynais ir aplinkiniais ūkininkais už ką buvo atitinkamai vertinamas.

Alfonso mokslai Kaune1

Alfonsas tarp kursantų viršuje trečias iš dešinės

Konspektas, kaip prižiūrėti medelyną ir bites, kurį Alfonsas surašė moksluose Kaune, aktualus ir šiandien, bus galima rasti svetainės archyve.

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje

  Alfonso tarnyba Kaune

 Alfonsas Lietuvos kariuomenėje.

Tarnyba husarų pulke Kaune nebuvo ilga, bet prisiminimų Alfonsui išliko ilgam, ypač apie ten vyravusį patriotinį nusiteikimą bei drausmę. Būta ir atsitikimų. Kartą prajodant jauną žirgą, Alfonsas krito ir susižalojo koją. Tarnybą teko laikinai nutraukti.

 Alfonso tarnyba Lietuvos kariuomenėje ir savarankiško ūkininkavimo pradžia sutapo su dideliu jaunos, Nepriklausomos Lietuvos ekonomikos ir ūkio pakilimu, bei visuomenės patriotiniu nusiteikimu. 

 Tarnyba vyko laikinojoje sostinėje Kaune, kuriame vėliau teko ir kurį laiką mokytis. Jaunystės metai, gyvenimas mieste, bendravimas ir bičiulystė su pažangiu jaunimu, padėjo Alfonsui susiformuoti tvirtą Lietuvos patrioto pasaulėžiūrą, kurios jis laikėsi visą gyvenimą.

Didelį poveikį patriotiniam pakilimui Lietuvoje padarė S.Dariaus ir S.Girėno skrydis per Atlanto vandenyną vienmotoriu lėktuvu "Lithuanica" iš Jungtinių Valstijų į Lietuvą 1933 metais.

Abejingų šiam lakūnų žygiui nebuvo tiek Amerikoje, kur buvo įsikūrę šimtai tūkstančių lietuvių, tiek Lietuvoje, o ypač Šilalės krašte, iš kur buvo kilę abu lakūnai.

Oro paštas, kurio lydraštyje savo ranka pasirašė patys lakūnai, nepasiekė savo tikslo. Vieni pirmųjų istorijoje įveikę Atlanto vandenyną, lakūnai žuvo likus apie 775 km ir vos trims valandoms skrydžio iki išsvajoto tikslo.

 Alfonsas, iš savo pusbrolio Liudo, gavo ir išskirtinę užduotį parvežti lakūnų krauju aplaistytos žemės taurę, kurią specialiai tam tikslui nupirko, į Lietuvą į Stepono Dariaus gimtinę Šilalės rajone, Vytogaloje įsteigtam lakūno sodybai muziejui. Alfonsas įvykdė Liudo ir jo šeimos prašymą tuoj pat, sugrįžęs iš šios kelionės. 

Dariaus Girenas Puntukas

Vienoje iš kelionių po Lietuvą broliai su šeimomis sustojo prie garsiojo Puntuko akmens Anykščiuose, kur įamžintas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą. Didvyrių bareljefas ant didžiausio Lietuvos akmens buvo iškaltas karo metais. Alfonsui jaunesniajam, kurio nuotraukoje nesimato, teko fotografo vaidmuo. 

Sovietinė kariuomenė įžengusi į Lietuvą, savo karius atvedė ir iki gimtūjų apylinkių. Išalkę, prastai aprengti jie stovėjo netoli Brokštėnų dvaro, taip pat gretimame Tūbinių miške.

Su atvykėliais buvo ir įvairių nuotykių. Keli rusų kareiviai iš netoli Brokštėnų dvaro stovejusio dalinio, kartu  su vyresniu karininku, atsilankė ir Bendiko ūkyje. Matyt sužinojo, kad ūkininkai pasigamina samagono, paprašė jį atiduoti, ir kad nereikėtų visur versti, ieškoti. Alfosas visaip stengėsi neduoti, gaila buvo ne degtinės, bet to bidono, kuriame degtinė laikoma. Galop išdrįso pasakyti, kas jam labiausiai rūpi ir susitarė, kad bidoną gražins. Praėjo diena, kita, gal savaitė, nepsikentė belaukdamas, susiruošė eiti ieškoti. Kad ir kaip mama stabdė, kad neitų, nepadėjo, juk žadėjo grąžinti... Laimei viskas baigėsi gerai, sargybiniai liepė palaukti, ir greitai suradę atnešė.

 Laikotarpis, kai pagal Molotovo ultimatumą į Lietuvą buvo įvesta rusų kariuomenė, buvo labai sunkus tautos elitui, pasižymėjo grubiais okupaciniais veiksmais ir pirmaisiais trėmimais.

Prasidėjus karui 1941-ūjų birželio 22d. rusams teko skubiai, tam nė kiek nepasiruošus. Jau kitą birželio 23  dieną, vokiečiai užėmė Tauragę. Labai greitai visoje Lietuvoje įsitvirtino okupacinė vokiška tvarka.

Pagal pasakojimus vokiečių okupacija nebuvo labai žiauri. Patikrinę, ką šeima turi pragyvenimui, visko neatimdavo, toleravo net Alfonso priklausymą sukarintajai Lietuvos Šaulių organizacijai. 

Bėdos prasidėjo vėliau, kai tame pačiame Tūbinių miške vokiečiai pradėjo masiškai naikinti iš visur vežamus žydų tautybės gyventojus. Šūvius ir riksmus galima buvo girdėti iš Bendikinės namų. Siaubas, kaustęs visus aplinkinius žmones, dėl masinių žudynių, sąmonėje paliko gilius randus. Kelias į Šilalę per Tūbinių mišką sukeldavo slegiančius jausmus, klyksmai ir riksmas žydiška kalba pasamonėje girdėjosi vos prisiartinus prie šių vietų. Daug metų važiuodamas iš Tūbinių į Šilalę, Alfonsas rinkosi aplinkelį.

Sunkūs buvo karo metai, bet neilgai trukus viskas pasikeitė, artėjo vėl kita, sovietinė valdžia. Rusų grįžimas 1945-aisiais nieko gero nežadėjo. Visi prisiminė pirmajį jų antplūdį prieš karą ir tvarką karo pradžioje. Todėl daug kas ruošėsi trauktis, kol frontas dar tik artėjo.

Alfonso seserys, sukūrusios savo šeimas, Brokštėnuose jau negyveno. Didžiausią karo ir karo pabėgėlių  košmarą, pasitraukiant vokiečiams ir grįžtant rusams, išgyveno Alfonso sesers Bronislavos, Fetingių šeima iš Tauragės, taip pat sesuo Marija su dukterimis Palmyra ir Ksavera. Sunkūs pokario, rezistensijos ir sovietinės kolektyvizacijos laikai laukė Bendiko ūkyje Brokštėnuose gyvenusios močiutės Kazimieros, kartu su mama gyvenusios dukters Kazimieros, o ypač jaunajo ūkininko sūnaus Alfonso.

Alfonso ir Stanislavos vedybos

Stanislava Noreikaitė2 Alfonsas 1

 Stanislava ir Alfonsas Bendikai, jaunystes nuotraukos, 1935 m.

Likimas lėmė, kad Stanislava apie 1940-42-uosius, gal atsitiktinai, o gal ir pagal ankstesnę pažintį, atsirado prie ūkio darbų Bendiko ūkyje, Brokštėnuose. Įsiplėtojusi draugystė ir jausmai apsivainikavo vedybomis su jaunuoju ūkininku Alfonsu. Be triukšmo ir didelių iškilmių. Gal dėl to, kad buvo neramus karo laikas, gal ir dėl to, kad, kaip buvo kalbama, Alfonso mama Kazimiera nelabai šioms vedyboms pritarė.

 Alfonso vedybos1111 

Karo laikas nesutrukdė Alfonsui ir Stanislava įteisinti savo santykius.

Noreikų sodyba Kiaukuose irgi prie Jerubyno upelio, netoli nuo senosios Bendikinės Pajerubynio kaime. Dokumentuose randama, kad  Noreikų ir Bendikų protevių šeimos taip pat bendravo, buvo susigiminiavę. Prosenelis Simeonas Noreika dalyvavo Bendiko šeimos vaikų krikštynose, pas švogerį Juozą Noreiką į Ameriką antroje savo kelionėje vyko Alfonso tėvas Povilas. Dokumentuose nurodyta, kad vyksta pas "cousin Juozep Noreiko" į Čikagą.

 Is Alfonso 2015.07.30 0721111

Alfonsas su žmona Stanislava apie 1952 m.

Nuo pat vedybų su Stanislava pradžios užsimezgė gražūs santykiai ne tik tarp dviejų jaunų žmonių, bet ir tarp dviejų  šeimų, daugiausiai tarp Stanislavos ir brolio Vlado Noreikos šeimos.

Noreikai stanislava ir Vladas1

Stanislava su broliu Vladu Noreika apie 1955 m

Apsilankymai vienų pas kitus, draugystė mokykloje ir savaitgaliais, poteriai ir pirmoji kumunija, vėliau ir vestuvės vienijo Stanislavos ir Vlado Noreikos šeimas nuoširdžia draugyste, kuriai pradžią davė ir pavyzdį rodė ne tik mūsų tėvai bet ypač močiutė arba babytė, kaip mes gražiai vadinome Teodorą Noreikienę.

Noreikai

Labai anksti, vos 40-ties metų sulaukęs, 1920-aisiais mirė šeimos galva, tėvas Antanas  Noreika. Liko 6 mažamečiai vaikai, kur mažiausiai dukrai Teodorai buvo tik 3 , vyriausiam sūnui Feliksui  dar tik 10 metų. Taigi, septynerių metų laikotarpyje, šeši vaikai pametinukai  ir mama, kuriai buvo  tik 25-eri metai. Sunku pasakyti, kaip vertėsi tokia gausi šeima, aišku tik kad pasirinkimo nebuvo, reikėjo sunkiai dirbti, kad kaip nors šeimą išmaitinti.

 Labai darbšti ir morališkai tvirta Teodora naujos šeimos nekūrė, kad ir labai buvo sunku, o save paaukojo vaikams. Ir jai pavyko savo šeimą pakelti. Tik prabėgus keliems pirmiesiems sunkiausiems metams, vaikai galėjo mamai padėti. Broliai ir seserys nuo jaunų dienų nebijojo jokių darbų o, atsilaisvinę nuo savosios žemės , uždarbiavo didesniuose apylinkės ūkiuose.

 Baba su petru islei5555st.o

Stanislavos broliai Noreikai kariškiai. Iš kairės: Vladas, Feliksas ir Juozas. Kitoje nuotraukoje visuomet geros širdies, visus mylinti ir labai tikinti, šviesaus atminimo, mama ir močiutė Teodora Noreikienė(1882-1974) apie 1968m.

 Trys Teodoros sūnūs, beveik vienu metu tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Vyriausias Feliksas, tapo profesionalu, užsitarnavo puskarininkio laipsnį. Prasidėjus karui, pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į Kanadą. Tokiu būdu jam pavyko išvengti sovietinių represijų ir sunaikinimo

Bendikienės Noreikaites trys broliai

Tūbinių svečiai kariškiai

Feliksas Noreika(kairėje) , su žmona Stase Lebrikaite ir dukra Margarita. Felikso draugo žmona galbūt Stasės sesuo, 1940-ieji metai.

Feliksas nuėjo įdomų kaimo vaiko, Lietuvos kariuomenės karininko ir emigranto gyvenimo kelią. Būdamas išsilavinęs ir prisiekęs Lietuvos patriotas jis domėjosi Lietuvos istorija, tėvynės likimu, niekada nenutraukė ryšių su savo šeima ir gimine. Rašė laiškus, siuntė nuotraukas ir sesers Stanislavos šeimai į Brokštėnus.

Teodora, viena užauginusi ir išleidusi savo 6 vaikus, gyvenime mylėjo  ir visus anūkus, kurių gausiai užderėjo Brokštėnuose,  Kiaukuose, Obelyne ir kitur. Šeši jos vaikai padovanojo net 24 anūkus. Beveik visą gyvenimą pragyvenusi Kiaukuose, laikas nuo laiko išsiruošusi apsilankyti Brokštėnuose, jinai niekada neateidavo tuščiomis ir rasdavo kuom vaikus pradžiuginti. Tai būdavo jos pačios megstos pirštinės ar kojinės, o labiausiai įsiminė ne kartą  tolimą kelią atnešti pilni kibirai miško uogų, kurios buvo surinktos Tūbinių miške, ateinant pakeliui. Tada Bendikinėje būdavo tikra šventė. 

Atlaidaijpg

Tradicinis Noreikų pasibuvimas su gimine pamiškėje, po Tūbinių atlaidų, prie simbolinio buteliuko degtinės. Centre matoma Stanislavos Bendikienės brolių  Vlado ir Juozo Noreikų, pusbrolių Prano ir Zigmo Noreikų šeimos, kiti kartu atvykę artimieji iš Kiaukų.

Noreikai broliai pusbroliai 

"Žinoma, tie akmenys nieko nepasakys, kad ant jų sėdejo broliai trys,

Tik tu brangusis pagalvok ir ties trimis vardais sustok..."

Pranas(iš kairės), Vladas ir Zigmantas, 1959 m, Vankiai

Gražiai surimuotos eilės, tikėtina Vlado darbas, pas kurį  buvo saugoma ir vaikams atminimui palikta ši nuotrauka.

Vladas Noreika, išskirtinė asmenybė, plataus akiračio, gerbiamas už savo charakterio savybes, kurį laiką po karo ėjęs ir Kiaukų kaimo seniūno pareigas. Su savo brolio Juozo šeima, su pusbroliais ir jų šeimomis, Vladas dažnai lankydavosi ne tik Tūbinių atlaiduose, bet ir pas savo seserį Stanislavą Brokštėnuose. Stanislavos, sesers Bronės Kasiliauskienės ir  brolių Vlado bei Juozo tėvas Petras Noreika(1880-1920), ir nuotraukoje esančių pusbrolių, Prano ir Zigmo tėvas Kazimieras Noreika(1884-1950) buvo tikri broliai, o visų senelis tas pats, Simeonas Noreika(1855-1936).

kumunija2

Pirmoji kumunija, 1959 metai.

Bendikai Alfonsas, Aloyzas ir Augenijus kartu su pusbroliu Petru Noreika, pussesere Liuda Noreikaite ir kitais vaikais iš aplinkinių kaimų, kartu su savo poterių mokytoja Verpečinskaite ir Tūbinių klebonu.

Neeilinė Močiutės gyvenimo našta, ir rūpesčiai nesudarė salygų saugoti sveikatą, bet ir stipriai nepakenkė. Visuomet geros nuotaikos, pajuokaudama ir rasdama bendrą kalbą su anūkais, jinai niekada neatsisakydavo ir tėvų pasiūlyto stiklelio "vaistams". Įdomiausia ką dar prisimename, kad jau ir metuose būdama, patraukdavo ir dūmą. Tikėtina, kad gyvybingumą jai padėjo išlaikyti nuolatinis užimtumas, darbštumas ir begalinis tikėjimas į Dievą. Bažnyčią lankydavo kiekvieną šventą dieną, tuomet maldaknygė ir rožančius buvo jos darbo įrankiai.

"Aš ir į velnią tikiu..."sakė, su jai būdinga energija, staiga paklausta, - ar ji tikrai taip smarkiai tiki į dievą. Tas jos atsakymas įstrigęs atmintyje jau 50 metų.

 Mirė Teodora 1974-aisiais, sulaukusi garbingo 92 metų amžiaus.

 (Daugiau istorinių Noreikų nuotraukų  galima rasti skyrelyje istorija/Noreikai)

Tremtis 

Su frontu artėjančios tarybų valdžios, visi laukė su nerimu. Greitai nuogastavimai ir baimės pasitvirtino. Kurdama kolūkius, valdžia, norėdama atimti žemę, ūkį apdėjo nepakeliamais mokesčiais,nacionalizavo ūkinius pastatus, prasidėjo su tarybine armija grįžusių vietinių stribų teroras. Alfonsą, kaip dažnai naujajai valdžiai nepaklusnų, pasiekė vietinių tarybinių veikėjų kerštas. Jiems nepatiko kad visais laikais kad ir politikai keičiantis jis  sugeba  išsilaikyti. Ir dabar, rusams grįžus, amžiumi tinkamas imti į karą, jis pašaukimo išvengė prisirašęs su savo arkliais ir  vežimais prie naujų  kelių tiesimo.

Nepavykus Alfonso paimti į karą, buvo ieškoma pretekstų  ištremti, kaip ir daugelį stipresnių ūkininkų, kurie nepasitraukė į miškus.

Greitai buvo surastas pretekstas, Alfonsas buvo suimtas ir išvežtas į Tauragę. Vėliau įsodintas į gyvulinį vagoną kelionei į Sibirą. Numatyta Alfonsui pati tolimiausa tremties vieta Tolimųjų Rytų Chabarovsko sritis, galbūt su tikslu, kad ir išvis nebegrįžtų.

 Taip buvo lengviau palaužti šeimą ir turtą atimti. Likusi namie žmona Stanislava vis tiek nepridavė žemės kolūkiui, vis laukė, kada sugrįš vyras, vaikų tėvas. Ilgi buvo metai, kol iš Sibiro gauta pirmoji žinia, vėliau, kad gal greitai grįš. Valdžiai didumą derliaus atimant kaip mokesčius, šeimai teko ir badauti, prasta mityba savo padarė: vienas iš dviejų sūnų  tėvo nesulaukė. Vyriausias sūnus Tomas, dar ilgai prisiminė metus, kada užaugo ilgai lauktos bulvės ir namuose buvo ką valgyti. 

 Tremties vieta

Žemėlapis su nurodytomis trėmimo vietomis. Rodyklėmis parodyta Alfonso tremties vieta Chabarovsko krašte. Tai pati tolimiausia  trėmimo vieta tremtinių žemėlapyje.

Apgyvendinti tiesiog miške, be jokių salygų gyventi, pristatyti prie sunkių miško ir  geležinkelio tiesimo darbų, be maisto, dėl išsekimo, tremtiniai iškrisdavo tiesiog eidami. Ne kartą kritinės būklės buvo ir Alfonsas. Bet ir čia jam padėjo charakterio savybės. Po vieno tokio „etapo“, kai jau nebegalėjo paeiti, padėjo ištikimi draugai ir jo nepaliko. 
Gal pusė iš tų, kurie buvo kartu, amžiams liko taigoje.Tėvelio pasakojimas, kai sriuba buvo verdama iš įvairių taigoje augusių augalų ir medžių šaknų,įstrigo ilgam. Po badavimo ir tokio "maisto" išgyventi buvo, švelniai sakant, sunku. Iš kartu buvusių kelių šimtų japonų belaisvių neišgyveno niekas. Jų fiziologija tokiems išbandymams dar labiau buvo nepritaikyta.
Nedaug yra infomacijos iš kitų šaltinių apie tremties vietas ir  Chabarovsko lagerius, kur teko atsidurti Alfonsui. Jis pats apie tai tarybiniais laikais daug neatskleisdavo.
Knygoje "Lietuviai Tremtiniai Jakutijoje" pagarsinta viena labiausiai žinomų šiame krašte kalėjusių ,savo Gulagų kankinės kančios kelią Chabarovske pabaigusi 1955 metais, dvasinga mokytoja Adelė Dirsytė.
Svarbiausias jos palikimas kalėjime sudaryta maldaknygė per geležines Sovietų Sajungos sienas pasiekusi Jungtines Valstijas ir atspausdinta Bažnyčios Kronikoje.
Sugrįžimas ir Tarybų valdžia
 Bendiko Alfonso šeimai pasisekė. Ji nebuvo palaužta dvasiškai ir stebuklas įvyko einant antriesiems tremties metams. Nesudarius jokios bylos apie „nusikaltimą“, kaip fiziškai išsekęs ir nebetinkamas sunkiems darbams, Alfonsas buvo paleistas, grįžo į gimtinę. Liko gyvas tik didelėmis valios pastangomis kartu su savo likimo draugu iš Bijotų, veliau ilgai dirbusiu sargu Bijotų Dionizo Poškos Baublių muziejuje.
 Prisiminimus apie patirtus išgyvenimus tremtyje Aleksandras taip kaip ir Alfonsas buvo užrakinę atmintyje kiek giliau ir mums vaikams pasakojo nedaug. Dar mažai buvo praėję laiko ir ištremtūjų šeimos tebesigydė nesenas žaizdas.
 Likimo ironija, kad Alfonso skriaudikas, organizavęs suėmimą ir tremtį be jokio teismo, veliau už išeikvojimus kooperatinėje įstaigoje, pats  greitai gavo 25 metus kalėjimo, ir  pateko į Sibiro lagerius. Veliau rašė graudžius laiškus kaimynams(Aurylai), kad siūstų maisto siuntinių, bet tuoj priėjo liepto galą, ir  į Lietuvą niekada nebegrįžo.
 Grįžęs į gimtinę Alfonsas pradėjo vėl ūkininkauti, tik sąlygos buvo nebe tos, viskas pagal Tarybų Valdžios nutarimus, žemės ūkio inventoriaus nusavinimas, labiausiai pasiturinčių ūkininkų trėmimai į Sibiro platybes ir darbo lagerius, o dar neramus pokario laikas.
 Daugelis ūkininkų ir Lietuvos patriotų tarybinės valdžios ir jos valdymo metodų nepripažino, vengdami tremties ar kalėjimo, išėjo į miškus, prisijungė prie organizuoto ginkluoto pasipriešinimo, pas kaimynus ir gimines lankydavosi naktimis. Juos reikėjo remti avalyne, maistu. Tokia parama kėlė didelį pavojų būti suimtiems ir įkalintiems. 
Dienomis savo tvarką naujoji tarybų valdžia diegė  priverstinai, pasitelkdami NKVD, liaudyje vadinamus "stribus". Nepaklususiems savanoriškai stoti į kolūkius t.p. ir Alfonsui apie 1952 m vėl grėsė Sibiras, vilnijo antroji, pokarinė trėmimų banga, mat užsispyrę ūkininkai dar valdė turto. Jau buvo padaryta nuotrauka: kailinukais aprengti du mažiukai Alfonso ir Stanislavos vaikai Tomas ir Benjaminas paruošti būsimai "tolimai kelionei“ į sibirą. Šį kartą išvežti planavo visą šeimą. Kad to neįvyktų pagelbėjo ir artimųjų diplomatija ir  "visų tautų tėvo“ Stalino mirtis, nulėmusi  politinio klimato atšilimą. 
Ūkio vadovas Raudonius gal 1950 ieji metai.jpg
Kolūkio "Tarybų Lietuva" pirmininkas Raudonius, gal 1953-55-tieji metai. 

 Ši nuotrauka šeimos albume Brokštėnuose išliko per daugelį dešimtmečių. Nėra žinoma kaip jinai čia pateko, bet išliko nemažai prisiminimų, kokie buvo Raudoniaus pirmininkavimo metai. Tai buvo tipiškas to laiko sovietinis ponas. Turėdamas daug galių, jomis  naudodavosi  ir savanaudiškais tikslais.

Pagal pasakojimus nuo Raudoniaus nukentėjo ir ne viena vieniša apylinkės moterėlė, kur tik jis įnikdavo dažniau lankytis.

Alfonsui, kaip labiau išsimokslinusiam,  naujai iškepti kolūkiečiai patikėdavo vis kokias pareigas, sąskaitininko ar pagal senolių prisiminimus, net kolūkio pirmininko. Tuo neramiu laiku, kada Lietuvoje veikė dvi valdžios, viena dieną o kita naktį, niekas nenorėjo juom būti. Vieni dėl pavojų, kiti dėl įsitikinimų.
Alfonsas bitynejpg
Alfonsas bityne, prie naujai pastatytų avilių apie 1950-uosius metus
Tarybų valdžia, luošindama žmonių likimus, pasižymėjo ne tik trėmimais ir kalėjimais nepaklusniesiems, bet ir sėjo baimę, bei nepasitikėjimą tarp žmonių, prievarta varė į kolūkius atimdami turtą.
Bendiko ūkio išgelbėti nuo sugriovimo taip pat niekas nebegalėjo. 
Žemė Brokštėnuose buvo paimta, diduma ūkinių pastatų, didžioji dalis sodo buvo nacionalizuota, prasidėjo ilgi ir pilki „šviesios tarybinės ateities“ kūrimo metai. Didžiajame ūkio tvarte buvo laikomi kolūkio arkliai, jaujoje - kolūkio šienas, svirne - kolūkio grūdai, didžiają dalį savo rankomis sodinto sodo derliaus tekdavo veltui pakrauti į kolūkio mašinas, būdavo uždedamas "planas".
Tarybino ūkio "darbovietė" Tūbinių skyrius buvo įsikūręs ūkininko K. Bagdono sodyboje

 Vėliau, kolūkiui pasistačius naujus pastatus, jaują ir arklide paverstą tvartą, įsakyta nugriauti „malkoms“. Kolūkiui nebereikia, o tarybinis žmogus negalėjo turėti tiek nuosavybės. Nebuvo galima laikyti daugiau negu 2 karves, turėti arklių ar didelį sodą.

Tūbinių jaunimo būrelis 1947

Tūbinių gegužinėje, apie 1948m. Čia galime rasti ir giminės atstovų: kairėje stovi Antanas Knyzelis su būsima žmona Vyštartaite, groja Vikanauskų ansamblis, su trombonu jiems padeda Bronius Vyštartas.

Dėdė Pranas

  
Pranas 10
Pranciškus Mockus(1932-2012 )
Pranas, gyvenęs gretimame kaime, daug vaikystės vasarų piemenavo, vėliau dirbo sunkesnius ūkio darbus Bendiko ūkyje Brokštėnuose, buvo nuolatinis senelės Kazimieros ir jaunojo ūkininko Alfonso ramstis bei pagalbininkas.
Atrastasis dede pranas1 
 Ilgam prisiminimui iš tolimosios šiaurės, Čiukotija, 1955 m lapkričio 20 d
Pranas sovietinėje kariuomenėje, tolimoje šiaurėje Čiukčijoje, be jokių atostogų tarnavo tris ilgus metus.
Sugrįžęs iš kariuomenės, Pranas aplankė Alfonso Bendiko šeimą Brokštėnuose. Pirmiausia Pranui rūpėjo susitikti su savo pamėgtu vaiku Liudu, taip vaikystėje, pagal krikšto vardą, buvo vadinamas Benjaminas. Išeinant į kariuomenę jam buvo vos 5-eri. 
Liudas Benas su d.Pranu2 
Nuotraukoje Benjaminas laimingas, sulaukęs savo bičiulio Prano, po ilgų išsiskyrimo metų.
 Bendiko Alfonso Š. 1959 60m
Pranas Brokštėnuose su  Alfonso šeima, 1955 m. Trečia iš dešinės su megstuku Glazarienė. Tai gera šeimos bičiulė, giminiavosi su Noreikais. Ištekėjusi už sovietinio valdininko Glazario, daug prisidėjo prie to, kad Alfonso šeima antrą kartą į Sibirą nebūtų išvežta.
Vėliau Pranas, sukūrė šeimą ir susilaukė trijų vaikų, bet Bendikinės niekada nepamiršo ir progai pasitaikius apsilankydavo.
Prano seima
Prano šeima apie 1958 m
  
Untitled 16 Untitled 15
 Ištikimoji gyvenimo bendražygė Prano žmona Birutė ir jos tėvų bei senelių Mikalauskų šeima(Birutės tėvas stovi tarp savo tėvų).
Pranas Mockus, visuomet pareigingas, nepaprastai darbštus, su neišsenkamu jumoro jausmu ir santarve šeimoje, buvo laimingo gyvenimo pavyzdys. Bet galop nelaimės ir jo neaplenkė, žuvo mylimas anūkas, o ir jam pačiam gyvenimas tragiškai baigėsi netrukus po giminės susitikimo 2012 metais. Visą gyvenimą mylėjęs arklius, jis sunkiai susižalojo važiuodamas vežimu ir netrukus mirė.

Net ir gulėdamas ligos patale, po mirtinos traumos, jausdamas kad nebepasveiks, žmonai Birutei paklausus ką jis galvoja ar mato, pasakė, "matau Bendiką...".

Suvokdamas sunkią savo padėtį, mintimis jis prisiartino prie žmogaus, kuris jam buvo brangus, kaip tikras brolis, kad ir viešai neįvardijamas.

 Likimas, susiejęs juos sudėtingu gyvenimo laikotarpiu, karo ir pokario metais ir lydėjęs toliau ilgame gyvenimo kelyje, kada jie vienas kitam galėjo padėti, šį kartą nebebuvo palankus. 

Kaip nujausdamas artėjančią gyvenimo pabaigą, jis ypač buvo aktyvus paskutiniaisiais gyvenimo metais. Daug kartų važiuodamas dviračiu lankėsi Bendikinėje, domėjosi būsimu giminės susitikimu, dalyvavo parenkant vietą Atminimo akmens pastatymui, rudenį paragauti Bendikinės obuolių, pasakojo istorijas apie čia praleistus jaunystės ir karo metus. Pranciškaus pasakojimų ir prisiminimų buvo galima klausytis valandomis.
Apylinkėje senai, ypač po senelės Kazimieros mirties 1952-aisiais, buvo kalbama, kad Pranuką su Kazimiera Bendikiene sieja ir tiesioginis kraujo ryšys. Ši paslaptis buvo sėkmingai saugoma 40 metų, o pirmosios žinios mus pasiekė tik mirus tėveliui Alfonsui.
Greitai šiai prielaidai patvirtinti atsirando naujų detalių ir įtikinamų pasakojimų. Prano tėvą Antaną Mockų galima pamatyti anksčiau pateiktoje, 1929-uosius m. vykusių Bendikų giminaičių vestuvių nuotraukoje, kur jis stovi už Kazimieros nugaros. 
Po senelio Povilo mirties 1939-aisiais, Pranas Bendikų ūkyje ne tik dirbo bet ir gyveno. Vėliau, 1952-aisiais, iš čia išėjo tarnauti ir į sovietinę armiją. Po 3-jų metų tarnybos tolimoje Čiukčijoje, sugrįžęs į Brokštėnus, savo šeimininkės ir mamos Kazimieros Bendikinėje jau neberado.
Močiutės netektis
Netektis atėjo kartu su politiniu atšilimu, 1952-ūjų m pradžioje. 13 metų pragyvenusi viena, Bendikų ūkio kūrėja ir puoselėtoja, didelės šeimos siela, mama ir močiutė Kazimiera Bendikienė, gedint gausiai susirinkusiai giminei, buvo palydėta į Tūbinių kapines ir palaidota šalia savo vyro Povilo.
 Kaziune2

 Kazimiera Vištartaitė Bendikienė(1881-1952 m.)
Alfonsas mamos laidotuvese Bendikai nuotr band 05811
Alfonsas mamos laidotuvėse kartu su seserimis ir savo šeima, žmona Stanislava, keturiais vaikais. Mažylis ilgais plaukais Aloyzas, penktasis jauniausias, buvo dar tik pakelyje į šį pasaulį, 1953m.
Kazimieros laidot. tais2
Kazimieros  laidotuvėse visa artimiausia giminė, gyvenusi Lietuvoje.
Matoma gausi sesers Zofijos ir Albino Kaulių šeima, Alfonso sesuo Kazimiera, Antanas Knyzelis, kt.
Seserys Marija ir Bronislava, brolis Jonas, gyvendami užsienyje, dėl tarybinės santvarkos uždarumo, į laidotuves atvykti ne galėjo. 

Alfonso šeima

  Alfonsas seima1

 Bendikinėje, gamtos prieglobstyje, prabėgo laiminga penkių brolių vaikystė. 

Tai gražiai mane augino laukas pieva kelias upė,

Tai gražiai už rankos vedė vasaros diena ilga,
Tai gražiai lingavo girios uogų ir gegučių pilnos,
Tai gražiai saulutė leidos atilsėlį nešdama,
Tai gražiai skambėjo žodžiai laukas pieva kelias upė,
Tai gražiai iš jų išaugo vienas žodis  LIETUVA!
Šiose Justino Marcinkevičiaus eilėse randame savo vaikystės vaizdus
Alfonsas seima3

 Alfonso seim1

 Pas Žymančius Lukošius

Nelaimė artimiausių kaimynų Žymantų-Lukošių šeimoje. Bendikiukai su mama Stanislava stovi pirmi keturi iš kairės.

iš Albino Lulošiaus 004jgghjkhj

Kaimyno Juozo Lukošiaus šeima. Lukošiai ir Bendikai ne tik artimai bendravo, bet padėjo vieni kitiems ir krikštijant vaikus tapdami krikšto tėvais.

Komunija Tubinese

Tūbinių ir aplinkinių kaimų vaikai po pirmosios komunijos, 1957m.

Kumunija

Pirmoji  komunija, 1959-ieji metai.

Pirmoje eilėje iš kairės: Aloyzas, Alfonsas Bendikai, Petras Noreika, Augenijus Bendikas. Antrame plane iš kairės: Kazė Noreikienė, Verutė Noreikaitė, Stanislava Bendikienė ir Liuda Noreikaitė.

Mokykla

Tūbinių aštuonmetė00 1962m

Tūbinių aštuonmetė, 1962m. Nuotraukoje galima atrasti tris jaunąsias Alfonso Bendiko atžalas.

Bendikiuku nuotraukos vaikystes 1

Vaikystės ir mokslo metai

 Bendikai 4Tomas jaunystėje4

Jaunystės laikas

 Penki broliai, užaugę Stanislavos ir Alfonso Bendikų šeimoje Brokštėnuose,  lankė Tūbinių septynmetę, vėliau aštuonmetę mokyklą

Bendikų šeima moksleiviai 

 Aloyzas su draugaisjpg

Aloyzas(dešinėje), su klasės draugais Stasiu Kvederiu(viduryje) ir Algirdu Lukošiumi.

Populiarus vaikiškas dviratis "Ereliukas" buvo pagrindinė mūsų transporto priemonė vasarą greitai pasiekti mokyklą Tūbinėse.

Alfukas žvejoja

 Alfonsas spinigauja prie Dievyčio ežero ištakų apie 1963 m. Viena kita lydeka nebuvo retas laimikis.

iš Albino Lulošiaus 017cghghj

Vaikystės draugai: Antanas, Vladas ir Albinas. Žygį į gamtą žiemą su nakvyne vadinome Robinzonavimu...

Alfonsas su Algiuku

Kazys su Alfa 

Du draugai Kazys ir Alfonsas Tūbinėse, prie mokyklos. Be kasdienių moksleiviškų užsiėmimų abu turėjo pomėgį fotografuoti. Dalis moksleiviškų laikų fotografijų talpinama ir šioje istorijoje.

IMG 3017

iš Albino Lulošiaus 007hmhjhjhj

 Untitled 5 

 Draugai ir bendramoksliai Antanas Kėbla  ir Pranas Drūkteinis  iš Brokštėnų. Jiems už nugaros Drūkteinių sodybos kiemas, kuriame žaidimuose prabėgo daug laimingų vaikystės valandų.

Ant arklių

Tokiais arkliukais "pasiskolintais" iš arklių ganyklos, po apylinkes pajodinėdavome ir mes.

Iš Kėbluko Vyto 003

Trys draugai, nuolatiniai užklasinių žaidimų  dalyviai 

Mokykloje Tūbinėse1

Tūbinių mokykla, 6-oji klasė , 1966m 

Augenijaus moksleiviškos

Augenijaus, moksleiviška ekskursija iš Telšių į Kauną. Sustojome prie Ariogalos fontanėlio, 1970 m.

Augenijausmokykla Telšiai

Augenijus su klasiokais, Telšiai, 1971 m

Augenijausmokykla1 Telšiai

Vidurinės mokyklos baigimas. Stovime kartu su mokytojais, Telšių antroji vidurinė mokykla, 1971 m.

Augenijaus studentiškos dienos1 1973 m

Augenijaus studentiškos dienos, 1973 m vasara Klaipėdoje. 

MG1 5 Smiltynėje 1973 m

Studentų stovykla Smiltynėje, 1973 m

Augenijaus studentiškos dienos Kijevas 1975 m

Studentiška praktika Kijeve, su draugais iš Nepalo, Negro ir Lenkijos, 1975 m.

Kijeve prie Puškino paminklo 1975m

Kijeve, prie Puškino paminklo, 1975m. 


 

Alfonso ir Aloyzo moksleiviškos dienos Tūbinėse ir Šilalėje.

 Mokykloje broliai su draugais

Tūbiniškiai, mokyklos draugai. Iš kairės Antanas Lukošius, Alfonsas Bendikas, Algirdas Kelpša, Petras Noreika. Sėdi Birutė Valauskaitė, Zofija Trijonytė ir Petkutė

Mokyklos baigimas Šilaleje1

Aloyzas ir Alfonsas Bendikai ir Liuda Noreikaitė, kartu su keletu draugų iš Tūbinių, baigė Šilalės vidurinę mokyklą, 1969 m

Mokykloje broliai su draugu Stasiu Mokykloje Liudvika Noreikaitė su draugemis 2

 Mokykloje Benjaminas su draugais

Benjaminas ir mokyklos draugai

Mokykloje Benjaminas su klase į žygį

 Benjaminas su savo klase išsiruošė į turistinį žygį. Priekyje IV klasės mokytoja Aldona Jakienė

Birutes kalnas plangoje 

Tomas su draugu Petru Stulga iš Dargalių(sėdi viršuje), kartu su Tūbinių septynmetės mokyklos mokiniais prie Birutės kalno Palangoje, 1958 m. 

Tomas Klaipėdoje

Tomas bendrabutyje su bendramoksliais, buchalterinės apskaitos technikume, Klaipėdoje apie 1961 m.

Tomo 6

Dainų šventėje. Tomas, penktas iš kairės su grupe technikumo saviveiklininkų, 1962 m.

Tomo šaika

Tomo pirmasis darbas ir nauji draugai, netoli Viduklės, 1964m


 Kaimynystė


Antanas Dapkus vestuvėje Bendikas1 

  Žymančius1

Artimiausio kaimyno Žymančiaus šeima. Kitoje nuotraukoje Žymančius su anūkais. Tolumoje matoma ant Lopšų kalno stovinti kalvė. Žymantų žemė, tai Juozo Lukošiaus uošvių, buvusių emigrantų Lopšų palikimas.

Aloyzas sunk. kilnotojas Aloyzas Pūdžiuvis mot1

Artimiausias kaimynas, visų jaunųjų Bendikų draugas, Aloyzas Pūdževis. Iš Aloyzo kiemo tolumoje matosi tarybinio ūkio sodą juosianti tvora ir vartai,- įvažiavimas į Bendikinę. 

Aloyzas, aistringas sporto ir technikos mėgėjas, savo entuziazmu sugebėdavo prie šių pomėgių patraukti ir jaunuosius Bendiko vaikus, padėjo  įrengti sporto salę, sukūrė ir pagamino tam reikalingus treniruoklius. 

Turėdamas neabejotino talento ir puikių charakterio savybių, Aloyzas ypač pasižymėjo techninėje kūryboje, nueidamas ilgą atradimų kelią, nuo dar jaunystėje paties sumeistruotų aerorogių iki vėjo varomos elektros jėgainės. Sporte savo laiku laimėjęs "Nemuno" draugijos dvipūdės giros kilnojimo čempiono vardą, Aloyzas ir dabar pilnas gyvenimo entuziazmo, kartu su šeima gražiai tvarko aplinką, kurioje gyvena, o medžiotojo pomėgį dažniausiai  panaudoja gamtos puoselėjimui.

Tevas prie namu

Kaimynai. Alfonsas stovi centre. Jo energinga poza, pasireiškė dar ir tuom, kad bet kada galėjo eiti ristynių, nors ir su jaunesniais už save.

Tomas su Mikolu Stankovycium2

Kaimynas "iš Brokštėnų dvaro" Mykolas Stankovičius(dešinėje)atvyko palydėti Tomo į sovietinę armiją.

Mykolas paskutinis buvusio didelio Brokštėnų dvaro savininkų Stankovičių giminaitis valdęs dvarą nepriklausomybės metais prieš karą. 

 Likimo daug kartų aplamdytas, prieš daug metų per nelaimingą atsitikimą praradęs ranką, sovietams atėmus žemes ir nuosavybę, niekada nesijautė nelaimingas. Būdamas išsilavinęs, jis didžiavosi savo dvarininko kilme, mums vaikams pripasakodavo visokių istorijų nepamiršdamas pabrėžti, kad jau pragyveno šešias valdžias ir santvarkas, ir kad tarybų valdžia taip pat ne amžina.

Tevas prie namu1

Iš Elvyros Gudelienes 021fgfgh 

Zigmas, neblogai grojęs armonika, išmokino ir mus. Šalia sėdi Jonas Dapkus su žmona Ona, tarp jų dukterėčia Elvyrutė Judžinskaitė. 

Kebluko palydos į Armiją

Klasioko ir draugo Antano Kėblos palydėjimas į sovietinę armiją; tuoj atvažiuos autobusas.

KaimynaiAntano išleistuves į kariuomenę 

Kaimynų Kėblų šeima

Kaimynai Brokštėnuose3 Kaimynai Brokštėnuose4

Drukteiniai, iš kairės: Antanas, Zenonas, Donatas Ambroza. Kitoje nuotraukoje iš kairės Pranas Drūkteinis ir ilgamętis Tūbinių paštininkas Feliksas Lukošius

 Tomo vest9 Tomo vestuve8

Artimiausi kaimynai, draugai ir piršlys Antanas Knyzelis(centre) brolio Tomo vestuvėse. 

Tomo vest 10

Tomo vest 11

Tomas vienintelis iš brolių vestuves atšventė tėviškėje Brokštėnuose. Žmona tapo kaimynystėje gyvenusių Valauskų atžala Birutė Valauskaitė. 

 Birutė su kaimynais

Birutė su artimiausiais savo kaimynais Zofija Trijonyte, Aldona Lukošiūte ir jos broliu Albinu Lukošiumi.

Kazys su MK a

Kazys Valauskas už motociklo MK-a vairo. Tokį motociklą kaip transportą darbui buvo skyrusi ir Tomo darbovietė, Šilalės rajono ŽŪ Valdyba.

  Valausku seima

Valauskų šeima.

Kaimyno Turausko laidot

Artimiausio kaimyno Turausko laidotuvės.


Mamos liga.

Tarybiniai laikai, sudarė pakenčiamas sąlygas auginti ir lavinti šeimą, užimtumas gramzdino į užmarštį karo ir pokario nepriteklius, tačiau patirti išgyvenimai nepraėjo be pėdsakų ir anksti pakirto mamos sveikatą. Negailestinga liga apsunkino gyvenimą daugeliui metų. 

Ta vakara34
Ligoninėje Druskininkuose, 1963m

"Tą vakarą, kada manęs nebus, brangieji mano, kaip aš jus mylėsiu."

(J. M.) 

Žmonai ir vaikų mamai susirgus, Alfonsui rūpesčių dar padaugėjo: darbas tarybiniame ūkyje, prie sodybiniame sklype, sode, gausi  šeima. Pradžioje reikėjo ir kaimynų pagalbos, vėliau  viskuom pasirūpinti reikėjo patiems: ir skalbti ir virti  valgį.

Darbas ir gyvenimo filosofija

Padedamas augančių vaikų, Alfonsas išbandė įvairių užsiėmimų ir verslų: nuo veilokų vėlimo iki triušių fermos, nuo pomidorų plantacijų, iki gana rimto bityno, prekyba medumi, savo užaugintais obuoliais ir bulvėmis ne tik Klaipėdoje ar Šiauliuose, bet ir pakrautomis mašinomis išvykstant į Kaliningradą, Leningradą ir Maskvą.

Veiloku vėl. kit

Sodybos palėpėje ir dabar galime rasti čia buvusio gyvenimo ir ūkinės veiklos lūdininkų: senų, dar močiutės laikais sodyboje stovėjusių audimo staklių, sudilusių skalbimo įrankių, linų minkštinimo šepečių, veilokų vėlimo kurpalių, vilnų apdorojimo, triušių kailiukų džiovinimo ir kitos įrangos likučių, ko nespėjo sunaikinti prabėgę metai.

audimo stakles Vezimaitis Bendikines

Sodyboje, kitame namo gale dar ilgai stovėjo nebenaudojamos senovinės audimo staklės, o netoli sodybos esančiuose krūmynuose rasdavome panašaus kaip nuotraukoje Bendikų vežimaičio liekanų. Po karo jis buvo slepiamas toliau nuo akių, kad naujoji tarybų valdžia neatimtų. Tokių "poniškumo" įrodymų geriau buvo nedemonstruoti. Gaila, kad medinės detalės, saugotos tokiomis sąlygomis, greitai sunyko ir neišliko. 

Moksleiviai Bendikai su mama Liudas Benas ir Alfonsas apie 66 64 m

Sunkus gyvenimo laikotarpis nesužlugdė Alfonso kaip jautraus žmogaus ir rūpestingo tėvo. Jis visuomet stengdavosi padėti socialiai pažeidžiamiems apylinkės žmonėms, kurie kreipdavosi patarimo ar paliūdyjimo teisme, įrodant kolūkinio darbo stažą.

Įstrigęs atmintyje jo rūpinimąsis vienišais senukais Pukeliais, gyvenusiais Tūbinėse. Išeinant į mokyklą dažnai gaudavome užduočių juos aplankyti, nupirkti produktų, ar šiaip paklausti, ar ko nors netrūksta. Įsiminė vaikiškoje samonėje ir jau beveik nejudančio lovoje senuko Pukelio vaizdas. Kaip dabar suprantame, tai buvo ir tam tikras vaikų auklėjimo būdas,  kad reikia padėti silpnesniajam.

Kad ir labai užimtas, Alfonsas stengdavosi nepraleisti mokykloje vykusių tėvų susirinkimų, prisiėmė mokinių tėvų komiteto pirmininko pareigas.

Tūbinių mokyklos metraštyje, kurį rašė mokyklos mokytojai  pažymėta, kad atostogų metu tėvams buvo suorganizuota dviejų dienų ekskursija, ir kad jos vadovas buvo tėvų komiteto pirmininkas Alfonsas Bendikas, pateiktas ir dalyvių sarašas.  

 Kad ir kokia veikla būtų, ar bendruomenei, ar darbas dėl šeimos, visur pasireiškė Alfonso gebėjimas organizuoti darbą, asmeniniu pavyzdžiu patraukti paskui save žmones.

Tomo palydos į armiją

Brolio Tomo išleistuvės į sovietinę armiją net trims  metams, 1965-ieji metai

 Ilgam išliko atmintyje Tėvo patarimai penkiems Brokštėnuose užaugusiems sūnums. Be to, kad visiems skiepijo poreikį siekti mokslo, sakydavo:

„Vaikai, išlaikykite vidurį, nebūkite geriausi, bet nebūkite ir blogiausi". Toks iš pažiūros paprastas patarimas. Gal tada, “tarybiniais“ laikais, nesusimastėme, nebuvo taip aktualu: visi „tarybiniai žmonės“ turi būti lygūs ir tą vidurį išlaikyti daug dėti pastangų nereikėjo. Tačiau dabar, vėl gyvename rinkos ekonomikos salygomis ir vis labiau suprantame, kokia gili potekstė tuose kaimo žmogaus patarimuose buvo paslėpta.

Tam, kad išlaikyti tą gyvenimo vidurį rytoj, turi būti geras arba geriausias šiandien, turi turėti tinkamą išsilavinimą, matyti perspektyvas savo specialybėje, pereinant iš vienos ekonominės sistemos į kitą, sugebėti konkuruoti darbo rinkoje. Kad išlaikyti vidurį visuomenėje ir tave gerai vertintų kaip žmogų, turi turėti atitinkamas žmogiškąsias savybes.

Tokių savybių netrūko Alfonsui. Būdamas geros širdies, atsiliepdamas į bet kokio paprasto žmogaus prašymą padėti, gerai besijaučiantis tą darydamas, siekdamas savo gyvenimo vidurio, jis buvo gerbiamas ir paprastų žmonių ir naujosios tarybinės nomenklatūros atstovų.

Sodas

Kad ir toks pavyzdys: Pasitelkęs deklaruojamas teigiamąsias tarybinės sistemos puses ir savo, kaip sodininko, tinkamą kvalifikacija, jis įtikino valdininkus, kaip naudinga užsiimti sodininkyste ir siūlė kad šalia iš jo atimtojo sodo reikia pasodintį naują, jau tarybinio ūkio sodą, kad tas sodas duos naudą ir ūkiui ir žmonėms,o ir partijos programa tam neprieštarauja. Greitai, apie 1962-tuosius prasidėjo darbai ir visa buvusi Bendiko ūkio žemė, apie 30 hektarų buvo apsodinti sodu. 

Is Aliaus pask. tevisk 027

Sodo priežiūros darbus kartais pakeisdavo ir bulvių purškimas chemikalais.

Sodo brigada bulvėse1

 Alfonsas(kairėje), kartu su artimiausiais kaimynais Bronislovu Bielskiu ir Zenonu Drūkteiniu.

Alfonsas džiaugėsi naujuoju sodu, dėjo daug pastangų aptverdamas, apsodindamas medžiais, tą darbą dirbo tikrai sažiningai. Viskas iki vieno medelio pagal rūšis buvo sužymeta žemėlapyje, obelis genėdavo pagal visas taisykles, tinkamai suorganizuodavo obuolių skynimo talkas. Jose dažnai dalyvaudavo ir Tūbinių bei Šilalės mokyklų vaikai. Daug kas, dalyvavęs tokiose talkose patvirtintų, kad Alfonsas tą darbą dirbo su jam būdinga energija ir užsidegimu.

 Keletos metų žurnalo "Mūsų sodai"  komplektų, surištų nuo 1960 m, išliko iki šių dienų.

Taip pat išsaugotas sodinto sodo medelių apyskaitos knyga, sodo planas, kur obelys ir kiti vaismedžiai sužymėti pagal rūšis ir numerius.

Sužydėjus didžiuliam žuvininkystės ūkio sodui Bendikinės žemėje, atsirado poreikis toliau gražinti sodybos aplinką. Alfonso pastangų dėka, apie 1965 m sodyboje įrengtas antrasis tvenkinys. Mažesnis savo dydžiu už pirmąjį, padarytą dar senelio Povilo, bet ne mažiau įspūdingas kadangi prie pat sodybos.

 Sodyba sen

 Tvenkinys daug metų atgal

Kiek vėliau, po užtvankos įrengimo, tvenkinio viduryje buvo įrengtas ir kurį laiką veikė fontanas. Kartu su gerai prižiūrimu sodu, fontanas gyvenamają vietą paversdavo tikra poilsio zona.

Alfonsas su Brone 1975 m

Alfonsas ir Bronė Bendikai apie 1975 m

Jausdami prisidėję prie tvenkinio įrengimo, šią nuošalią ramią gamtos vietą, apsuptą valdišku sodu, pamėgo buvusio žuvininkystės ūkio, Šilalės rajono vadovai, ir net Lietuvos pajūryje poilsiaudavę ministrų iš Maskvos šeimos nariai. Artimiausi vyresni kaimynai žinojo, kad Alfonsas pastangas ir energiją deda nes darbuojasi savo, - Bendiko ūkio žemėje tegul ir buvo formaliai ne jo. 

 Tokiam veikimui skatino ir kažkokia nuojauta - šeštasis jausmas, ir  nebe reikalo. Prasidėjęs vienkiemių naikinimo vajus ir priverstinis žmonių varymas į gyvenvietes, Bendikinę iš dalies aplenkė ir  dėl apsodinto sodo. Sodyba, kad ir nukentėjusi dėl nugriautų pastatų, išliko kaip buvusi.

Tremtinių keliais

Tėvelio pasakojimai apie tolimąjį Sibirą ir taigą, kur jam teko atsidurti ne savo valia, ir patirti daug siaubingų išgyvenimų, ilgam įstrigo vaikiškoje samonėje. Pasakojimas, kokia tai ilga buvo kelionė, kad vien aplenkti Baikalo ežerą reikėjo traukiniu važiuoti pusę paros, žadino vaikišką smalsumą.

Vėliau, studijų metais, pasklidus informacijai, kad bus organizuojama ekspedicija ir darbas vasarą, Sibiro Tomsko srityje, paskatino pabandyti į šią kelionę pakliūti. Buvo įdomu savo akimis pamatyti, koks tai kraštas ir bent dalį  to tremtinių kelio Sibiro geležinkeliu nuvažiuoti.

Vykome su gausiu studentų statybiniu būriu iš Vilniaus į Maskvą, po to specialiu traukiniu 4 paras iki Tomsko. Iš tenai  dar kelionė garlaiviu Obės upe ir jos intaku Ketė,  iki vietų, kur visi keliai prasideda ir baigiasi prie upės.

Kurį laiką plaukiant laivu, laivui sustojus išlaipinti vieną studentų statybininkų būrį gyvenvietėje Belyj Jar, netikėtai susitikome 2 klasės draugai. Pasirodo keliavome kartu ir tik atsitiktinumo dėka nesusitikome. Tuo metu jis taip pat mokėsi Kaune, Kūno kultūros Institute.

Vėliau sužinojome, kad į Belyj Jar gyvenvietę buvo ištremta daug šeimų  ir iš Šilalės krašto. Čia gyveno ir ne savo valia atsidūrę buvę Tūbinių kaimo gyventojai, Višinskių šeimos nariai.

Sunku nupasakoti koks jausmas atsidurti Sibiro taigos glūdumoje, mažai apgyventose vietose, kur vienintelis nesibaigiantis kelias yra upė. Jos pakrantėse, kur tik aukštesnė vieta, įsikūrusios neskaitlingos gyvenvietės. Jų gyventojai daugumoje buvę tremtiniai arba jų palikuonys. 

Cenzus Jono kt dok 016 Vilniaus gelež.Stotis 1972 mpakeliui Tomską2

1972-ūjų vasara, kelionė į Sibirą prasideda. 

 Kelione i Sibirą2 Traukinys kelyje

Traukinys jau ketvirta para veža mus tolyn nuo Lietuvos.

Sibire

Laivo denyje, iš kurio atsiveria ištvinusi, lyg be krantų, Sibiro upė ir neaprėpiamos taigos platybės,  visi  buvome pakylėti gamtos, gerai skambėjo dainos ir gitarų garsai.

Kiekviename upės uoste matome daug  žmonių, atėję, arba atvažiavę dviračiais, kartu su  vaikais. Laivas pasitinkamas ir išlydimas grojant specialiam maršui, kiekvieną kartą sukeliančiam  graudulingus jausmus. Dalis žmonių atvyksta ir išvyksta apsipirkti dviems, trims dienoms Tomske, kiti išvykstantys, gal niekada čia nebesugrįš. Tai buvusių tremtinių gyvenviečių gyventojai, pasilikę čia gyventi po tremties, arba atvykstantys užsidirbti miško  ruošos darbuose.

Kelionė į sibirą1 Cenzus Jono kt dok 015

 Palapinių miestelis šalia Stepanovkos gyvenvietės, kuriame gyveno  apie 100 studentų iš Lietuvos

Įsikūrę taigoje palapinėse, apsisaugoję visomis įmanomomis priemonėmis nuo įvairių dydžių uodų ir širšių, kibome prie tų pačių miško darbų, kaip ir daugelis ištremtūjų iš Lietuvos. Netoli, buvusioje tremtinių gyvenvietėje Stepanovkoje, lietuvių taip pat sutikome. Labai apsidžiaugdavo galėdami pabendrauti, kviesdavo į namus, papasakoti savo gyvenimo  istoriją.

Kartą, pasiklydus mažamečiam vaikui taigoje, į paieškas buvo pajungta ir mūsų stovykla. Didžiausia buvo nuostaba, kad gidas, kuris vedė mus į paieškas, pasirodė besantis lietuvis, kilęs nuo Kauno. Į klausimą kaip čia pateko, atsakė su būdingu kauniečiams jumoru: "..ganiau žvirblius ant komunistų partijos komiteto stogo". Tuose žodžiuose tiesos gal ir nėra, bet buvo aišku, kad trėmimas įvyko dėl politinių priežasčių.

 Kelionė į tolimajį Sibirą paliko įspūdžius visam gyvenimui, tačiau sugrįžus, laukė neramios žinios apie pablogėjusią mamos sveikatą.

Mamos netektis

 Mamos laidot

Stanislava2 Bendikai nuotr band 0035555

 Ilgus metus sirgusi, emociškai daug išgyvenusi dėl negalios, Stanislava mirė 1972 m. lapkričio mėn. 14 d. Penki sūnūs, stovėjome garbės sargyboje, sulaukę  daug užuojautos iš aplinkinių ir artimųjų, kartu su mokykla palydėjome savo mamą į paskutinę gyvenimo kelionę.

Gyvenimas tęsiasi. Taip sutapo, kad būtent tais pat metais Alfonso vaikai pribrendo vestuvėms.

Jaunieji Bendikai  suka lizdus. 

 Tomas, apsivedęs kiek anksčiau, perdavė estafetę Benjaminui, po to Alfonsas ir Aloyzas.

Tomas Birutė Tomo vestuve su Birute2

Tomo vest1

Tomas ir Birutė, Brokštėnai, 1970m

Benas Dana 

Beno vest. pulkas

Benjaminas ir Danutė, Šiauliai, 1972m

Alfa vida1 Alfuko vest

Alfonso vest. pulkas

Alfonsas ir Vida, Mažeikiai, 1972 

IMG 2655 Aliuko vest

Aloyzo vest. pulkas

 Aloyzas ir Danutė, 1973m.


 Antroji santuoka

Mirus Stanislavai, namuose reikėjo moteriškų rankų, pasigirsdavo ir įvairių pasiūlymų. Tėvas pasiryžo antrą kartą vesti. Prieš tai atsiklausė savo sūnų.

 Is Aliaus pask. tevisk 013 iš Birutes 0071

Is Alfonso 2015.07.30 0491111

Tevo vest

Tevelio vestuviu diena

Sutuoktuvių diena, Brokštėnai, 1974-ūjų metų gegužės 10-oji.

Alfonsui tolimesnis gyvenimas Bendikinėje kartu su naująja žmona tapo lengvesnis, pradėta tvarkyti sodyba, ūkiniai pastatai ir aplinka. Sodyba ne karta buvo pažymėta kaip viena iš geriausiai tvarkomų rajone, atsirado daug planų ateičiai.

Iš Beno archyvo 001 Bendikai be vaikiš Birutes 009

Užfiksuotos akimirkos, 1974 m

Augenijus Nastė Augenijaus vestuve su Nastute 1980 01 26

Augenijaus vest pulkas

Augenijus ir Anastazija Luganeckytė. Šilalė, Žvilių km. 1980m.

Augenijaus vest1

Keturi broliai į šeimyninį gyvenimą palydėjo jauniausiąjį. 

Bendikienes2

Anastazija Luganeckytė paskutinioji Alfonso Bendiko marti, papildžiusi Bendikienių draugiją Brokštėnuose. Jos tėvų Luganeckių giminės šaknys netolimame Paižnio kaime.

 Akimirkos jaunose šeimose.

Bendikinės istorija tesiasi toliau, pasipylė anūkai, tiesa ne po daug, tik beveik po porelę ant šeimos.

iš Birutes 001

 Vyriausiojo brolio Tomo ir Birutės šeima

Išš bbeno 001

Benjaminas ir žmona Danutė. 

Alfukas2

 Vida su mazyliu

 Alfonso ir Vidos šeima

Is Alfonso 2015.07.30 02812221

Aloyzo ir Danutės šeima

IMG 36991212ghyjfgh

 Augenijaus ir Nastės šeima, 1988 m


 iš Birutes 026

Tėvo pasveikinimas 70 m. proga, 1985 m

iš Birutes 0251

Astutė 5m. sveikina senelį 70m.2

Danutes 40 m tevas paskut. baliuje

Benjamino žmonos Danutės Kušlytės Bendikienės 40-metis Šiauliuose. Tai vienas paskutinių susitikimų, kuriame dalyvavo Tėvas, 1988 m.

Beno uošvis Kušlys

iš Birutes 056

Is Alfonso 2015.07.30 040 taisssyt1111

Tai jau istorija. Bet su šiais "žiguliukais" mes greitai su šeimomis susibėgdavome susitikti į Bendikinę bet kokia, kad ir  neplanuota proga, arba atvykus svečiams iš toli, kaip buvo šį kartą.

Is Alfonso 2015.07.30 043
 Susitikimas Brokštėnuose atvykus visam pulkui Fetingių iš Lenkijos 1987-aisiais

Cenzus Jono kt dok 02811
Delegacija giminaičių iš Lenkijos sudalyvavo ir šventėje Mažeikiuose, Alfonsui jaunesniajam 40 m
Alfonsas sako kalbą pamokymus1
Alfonsas sako kalbą kreipdamasis į savo marčią ir sūnų Alfonsą...
Alfonsas kreipėsi į tėvą.jpg
Alfonsas jaunesnysis, sukvietęs įspūdingą svečių būrį į savo jubiliejų, atsako į  tėvo "pamokymus".
Vidos mamuks2
Kalba Vidos Bendikienės mama Norkevičienė

 Užfiksuotos akimirkos, 1987-tieji metai.

Liudas br tev Bronius su Liudu

Alfonsas su žmona ir sūnėnais atvykusiais iš Lenkijos Liudu(kaireje) ir Broniumi

Broliai ir pusbroliai2 

Penki broliai ir du pusbroliai.

Bendikai ir ju zmonos 3

tomo ss Benjamino ss

 Brolio Alf. šeima Aloyzo ss

Augenijaus šeimike ir anūkai


 Bendikų Kelionės

Tomo kelione2

Kelionė Tomo

Keliauninkai po Lietuva1

Iš Beno archyvo 024

Kelioneje Benas Alfa1

Beno kelionė 1971


Motociklais po Lietuvą, 1979m, kartu su būsimaja žmona Nastia

Augenijaus kelionės Kuršių Nerija3

cvbcxvbv

Augenijaus šeima bnf

Krymas19


Augenijaus kelionės Krymas1 

Nuotrauka prisiminimui, su plieniniu žirgu, atlaikiusiu tūkstančius kilometrų, keliones į Karpatus, Krymą ir Kaukazą, 1977-1980 metais.

Kaunas-Kijevas-Jalta-Abhazija, Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija, 1977 m.

Kelionės Kiev

Kelionės 1978 1980 m fghjg

Augenijaus šeima 005cvbcv

Garsiajame Pečoros vienuolyne, pabuvojome katakombose kur daug amžių laikomos mirusių vienuolių mumijos. Vėliau šie požemiai buvo uždaryti.

Augenijaus šeima 012 2

Akmenine lova 3 Akmeninė lova1

Nakvynei praversdavo akmens amžiaus guolis iškirstas oloje.

Karpati Jalta Novorosijsk

Juodoji jūra, Jalta-Novorosijsk.

Augenijaus kelionės Jalta Novorosijsk

1979 M

Šiaurės Kaukazas Goluboe ozero

Pakelyje prie Ricos ežero, gilusis "Galuboe ozero"

Osetinų Karo kelias

Gruzinų Karo kelyje. Tūkstantinės avių bandos, iš kalnų pervaromos į pievas slėniuose, privertė gerokai palaukti.

Gruzinų Karo kelyje2

Giliai apačioje sraunusis Terekas

Gruzinų Karo kelyje1

Trumpas sustojimas apžvalgos aikštelėje. Apačioje kalnų kelio serpantinai.


Kaunas-Užkarpatė, Odesa, 1978 m.

Užkarpatė 1978 m

Guculų kraštas už Karpatų kalnųAugenijaus kt 072ghf

Augenijaus užkarpate1

Karpati Jaremča

Augenijaus per upę1Arkliu girdymas

"Arklių girdymas" prie Juodosios Jūros, šalia Odesos, 1978 m


Mažeikiai-Šiauliai-Krymas, 1984 m

Krymas11

Krymas12

Krymo keliais

Is Alfonso 2015.07.30 004

Krymas14

Augenijaus Kregždės lizdas Kryme3

 Krymas10

Keliautojai 1984 m Krymas 

Augenijaus prie Lietuvos sienos sugrįžus1

Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjus politiniam atšilimui, dauguma tikėjome, kad sulauksime   dar geresnių laikų, kad atsidarytų tos geležinės sovietinės sienos,  išlaisvėtų kūrybinės žmogaus galios ir atsirastų laisvė pasirinkimui.

Ir tie laikai 1988 m atėjo Sajūdžio pavadinimu. 


 Atgimimas ir Nepriklausomybė

 Atgimm 

 Pirmasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikraščio Atgimimo numeris su Justino Marcinkevičiaus kreipimusi į tautą.

Alfonsas įsijungė į Žemdirbių Sajūdžio veiklą aktyviai veikusį Šilalėje, ragino tą daryti ir kitus, kaip nukentėjęs nuo sovietinės valdžios, ne kartą pasisakė mitinguose, skatino žmones būti aktyviais piliečiais rinkimuose. Buvo daug emocijų ir vilčių, kad ir Lietuvoje gali  ir turi ateiti išsilaisvinimas iš sovietinio mastymo, kad būtų laisvė žodžiui ir  pasirinkimui, laisvė kelionėms ir bendravimui su artimaisiais atsiradusiais už sovietinės geležinės sienos.

Dauguma artimūjų, kartu su Alfonsu, tik skirtingose Lietuvos vietose,  išgyvenome nepakartojamus jausmus būdami susikibę  į vieną gyvą grandinę  Baltijos kelyje nuo Vilniaus iki Talino 1989 m., minint Ribentropo - Molotovo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, 50 metines.

Augenijus su Astute BALTIJOS KELYJEtėtis  Alfonsas taip pat

Kelionę į Baltijos kelią Sajūdžio kvietimu suorganizavome ir su bendradarbiais nuvykome dviem autobusais ir keletu lengvųjų automobilių.

Rankų grandinėje, kartu su visais stovi ir 9-erių metų Astutė Bendikaitė, parsivežusi iš šios kelionės daugiausiai  įspūdžių.

Bendikinėje nuosavas Valstiečio ūkis.

Privačiai nuosavybei sugrįžtant tikriesiems svininkams, atsiradus Valstiečio Ūkio Įstatymui, Alfonsas savo nuosavoje žemėje, vienas pirmųjų Šilalės rajone, įregistravo Valstiečio ūkį. Kad galėtų tinkamai ūkininkauti, nurovė didelę dalį jau senstelėjusio buvusio tarybinio sodo ir Bendiko ūkis vėl subangavo javais. Pagal amžių gal ir vėlai, bet prasidėjo naujas, ilgai lauktas vėl Alfonso ūkininko gyvenimas su vargais ir džiaugsmais.

Alfonso ekskursija 

Svečiuose pas draugo Jono Uoginto šeimą  Akmenės rajone, 1992 m

 "Mūsų Lietuvėlė galū gale jau laisva !..."kartu su linkėjimais užrašyta kitoje nuotraukos pusėje. Taip Uoginto šeima pasidalijo savo džiaugsmu su Alfonsu ir jo žmona, kurie visai nesenai buvo atvykę į svečius. Atgavus  ilgai lauktą Nepriklausomybę, tokie jausmai Lietuvoje  buvo užvaldę visus.

Is Alfonso 2015.07.3vbjmhbm

Iš pagrindų pasikeitęs politinis gyvenimas džiugino, kelė entuziazmą, bet sunkūs darbai stipriai prislėgė naujojo ūkininko Alfonso pečius. Pavargęs mėgdavo prisėsti virtuvėje prie lango, paskaityti jau kitokios spaudos ar naujo Atgimimo laikraščio numerio. Visuomet gyvai pasitikdavo užėjusį kaimyną ar atvykusius savo vaikus, kartu pasidžiaugdavo nauju gyvenimu ir naujomis galimybėmis.

Ilgainiui, apmastydamas prabėgusį laiką, mintyse nuklysdavo ir į tolimąją Ameriką, kuri dabar  matėsi naujoje šviesoje. Čia prasidėjo jo šeimos istorija, daug metų  pragyveno  tėvas Povilas, mama Kazimiera, sesers Marijos šeima, brolis Jonas. Dabar mintis aplankyti tą tolimąjį kraštą, nebeatrodė tokia nereali, o prisiminęs šią  seną savo svajonę sakydavo " jei Ameriką dar pamatyčiau tada jau galėčiau ir numirti..."


Kelionė

Atgimimo metais 1990-aisiais, laiškuose iš Kanados atskriejo džiugios žinios, kad iš laisvėjančios Lietuvos, pagal pakvietimą pas gimines jau galima atvykti, pasiūlė ir Alfonsui ruoštis kelionei.

Būdamas jau garbaus 75 m. amžiaus ir prastos sveikatos, Alfonsas nutarė būtinai nuvykti ir pats pažiūrėti koks iš tikrūjų yra žmonių gyvenimas ten už Atlanto, "kapitalistiniame" pasaulyje, kaip  dirba ir gyvena kaimo žmonės ir ūkininkai.

 Kučinskaitė Palmyra apie 2000 m Canada Kuč.Palmyra dar Lietuvoje

Palmyra, sesers Marijos jaunesnioji dukra. Kitoje nuotraukoje Palmyra studentė Vilniuje prieš 70 metų, 1944-aisiais, prieš išvykstant iš Lietuvos.

Gyvenimą susikūrusi Kanadoje, Palmyra nepamiršo savo mamos gimtinės ir Lietuvos. Palaidojusi mamą ir seserį Ksaverą, pasikeitus politinei situacijai, 1990-aisiais, pakvietė Alfonsą atvykti į svečius kartu su žmona. 

Kelionė į Kanadą nebuvo iš lengvūjų. Visi skrydžiai už Atlanto tik per Maskvą. Teko bent tris kartus į Maskvą suvažinėti. Pirmiausia reikėjo važiuoti, kad gauti ir nupirkti bilietus, paskui palydėti ir, po trijų mėnesių, kartu su broliu Alfonsu, nuvažiavome keliauninkų parsivežti jiems į Maskvą sugrįžus.

Kelionės viza i Kanadą 001 1

Kanados ambasadoje išduota viza, leidimas kirsti Kanados Valstybės sieną.

Vienoje iš kelionių, vaikštinėjant Maskvos centre, gatvėje dirbantys dailininkai Alfonsui sukėlė didelį susidomėjimą. Jam buvo įdomu, kad galima taip gerai nupiešti portretą per trumpą laiką, gal per pusę valandos. Jis iš kart priėmė pasiūlymą sėsti ir pačiam papozuoti tokiam portretui, nors to niekada gyvenime nebuvo daręs.

Alfonsas 6IMG 2063Arbat starij
Alfonso portretas, kokį jį pamatė dailininkas Maskvoje, Senojo Arbato gatvėje, prieš išskrendant į tolimają kelionę už Atlanto, 1990m.
Laikas pozuotojo vaidmenyje Alfonsui bėgo ne taip greitai, bet pažvelgęs į gatavą portretą, labai stebėjosi, kad panašus, rezultatu buvo patenkintas, nuoširdžiai padėkojo dailininkui. Vėliau portreto niekada neprisiminė ir daugiau nežiūrėjo. Supratau, kad paveikslo jam reikėjo ne sau, o tam kad jis liktų kaip prisiminimas vaikams iš jo kelionės ir iš gyvenimo.

Su tėvu2 1989

1989 m. rugpjūtis. Tai laikas kai, būdami artimi pagal pažiūras, kartu išgyvenome Sąjūdžio ir laisvėjančios visuomenės rūpesčius.

Kelionėse į  Maskvą teko daug išsikalbėti apie gyvenimą, apie Atgimimą Lietuvoje, skaudžius praeities išgyvenimus ir naujo gyvenimo viltis.
Ramybės nedavė mintis, kad nedaug galėjo padėti chirurgai Antakalnio Klinikose, kur nesenai vykome pagalbos, ligoninės gydytojai Kaune, kur teko mėnesį pagulėti numalšinant vis besikartojančius skausmus kojose, sustiprinant širdį. 
Akyse tebestovi bejėgiška padėtis, kai tarptautiniame Vnukovo aerodrome, jau prieš pat lipant į lėktuvą, atsinaujino skausmai kojose ir reikėjo didžiają dalį lauktuvėms vežtos naminės duonos kepalo nupjauti, kad nešulys tolimoje kelionėje būtų lengvesnis. Tai nebuvo tiesioginis reisas. Iš Kanados sostinės Otavos dar laukė kelių valandų kelionė autobusu iki Toronto. Esant tokioms aplinkybėms, tikrai atrodė, kad tai kelionė į nebūtį. Bet Alfonso valia buvo stipresnė ir lėktuvas pakilo.

 Alfonsas Kanadoj pask.n

 Alfonsas Kanadoje, laimingas kad įgyvendino savo gyvenimo svajonę, 1990m. rugpjūtis.

Alfonsas Kanadoj 002 

Ilgai lauktas susitikimas: 3728, Mayfield Road, Toronto, Ontario,Canada.

Alfonso sesuo Marija artimūjų iš Lietuvos  savo namuose Kanadoje laukė 40 metų, kol gyvenimas netikėtai nutrūko 1984-aisiais. Svajonę įgyvendino jau ir seserį Ksaverą 1989 m. palaidojusi, viena likusi Marijos duktė Palmyra. Ji savo dėdę Alfonsą su gėlėmis pasitiko prie savo namų slenksčio, kaip ir buvo suplanavusi.

Laimė kelionė į tolimą kraštą Alfonsui susiklostė sėkmingai, sveikata atlaikė ir kelionės tikslas buvo pasiektas.  Aplankęs sesers Marijos gyvenamas  vietas, kaimynystėje dirbusius Kanados ūkininkus, su daug kuom susidraugavęs, pamatė iki tol nematytą gyvenimą ir ko žmonės pasiekė laisvame  pasaulyje.

Vienas Alfonso naujų draugų buvo Pranas Berneckas, gyvenęs sesers sodybos kaimynystėje, labai lietuvių bendruomenėje žinomas žmogus, ėjęs Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos pirmininko pareigas, Pasaulio lietuvių sporto žaidynių kūrėjas ir puosejėtojas.

1991 metais, vykstant IV-osioms Pasaulio Lietuvių Sporto Žaidynems Lietuvoje, kaip  vienas šių žaidynių organizatorių, būdamas labai užimtas, Pranas  įvykdė savo pažadą atvykti ir Alfonsą  Brokštėnuose aplankyti.

Berneckas su Adamkumi 1991m

Nuotraukoje Pranas Berneckas pirmas iš dešinės.

 Sporto delegacijos iš viso pasaulio, dėl Medininkų žudynių nutraukė varžybas ir buvo kartu su  Lietuva dalyvaudami aukų laidotuvėse. Pranas Berneckas dalyvavo taip pat, bet į Brokštėnus pas Alfonsą vis vien atvyko kaip buvo pažadėjęs.

Vėliau Palmyra rašė kad, sužinojęs apie netikėtą Alfonso mirtį, būdamas kilnus ir neabejingas žmogus, labai pergyveno, domėjosi apie šią nelaimę ir koks bus gražiosios sodybos likimas, kurią nesenai, tik prieš metus buvo aplankęs.

Palmyros laiškas pask. 2009.02.25d

Bernecko paminej

Palmyros laiškas apie Bendikinės likimą ir kaimynų Berneckų apsilankymą

Kitame laiške Palmyra pasisakė apie politiką Lietuvoje:

Palmyros Laiskai 002

Dar 1993 m Palmyra numatė, kad su Rusija mums nepakeliui, o nuvertus Borisą Jelciną Lietuvai bus blogai. Matome, kad nors praėjo ir 20 metų, jos prognozės pavydėtinai tikslios. Kaimyninėje Rusijoje vėl įsigali autoritarinis rėžimas.

 Tėvą sužavėjo tai, ką pamatė Kanadoje ir parašė laiškus  iš už Atlanto visiems savo sūnums

Laškas iš Kanados 

 Kanadoje prie Palmyros Kučinskaitės namų

 Alfonsas su žmona Brone prie Palmyros namų.

Pabuvojęs Kanadoje tris mėnesius, senokai toliau keliavęs, greitai pasilgo namų ir Lietuvos, rašė sūnums laiškus ir apibūdino nuotaikas ką patyrė šioje kelionėje .

Kelionės viza i Kanadą 004 2 Kelionės viza i Kanadą 001 2 

Prisiminimui liko, šiai įsimintinai kelionei išduotas, TSRS piliečio užsienio pasas, leidęs Alfonsui atverti "geležinę" Sovietų Sąjungos sieną, su antspaudu, liūdijančiu Kanados sienos kirtimą.

Grįžęs Alfonsas išgyveno tam tikrą emocinį šoką, mintyse perkainavo daug tarybų valdžios metų, kurie niekur nenuvedė. Sielos ramybė dingo ypač po to, kai į valdymą jau laisvoje Lietuvoje sugrįžo ta pati tarybinė partinė nomenklatūra. Šį smūgį išgyveno sunkiai, sveikata dar labiau pablogėjo.

Alfonso testamentas

Gyvenimo pabaiga netikėtai atėjo 1993-aisiais, tyliai prigulus poilsio prieš tolimesnius darbus, pačiam vidurdienį, gegužės viduryje, pargrįžus iš turgaus, su daug kuom pasisveikinus, pakalbėjus, pamojavus ranka, pavežus pakeliui. 

Tą dieną jis buvo toks pat kaip visada, linksmas ir keliantis nuotaiką aplinkiniams, namuose laukė žydintis jo taip puoselėtas obelų sodas. 

Numatęs laiką kada reikia vėl keltis kasdieniams darbams ir rūpesčiams, trumpam prigulė poilsio. Visai netikėtai, šis poilsis prasitęsė amžiams.


Balta balta, kur tik matėsi obelys. Toliau už tvarto bangavo rugiai. Lygiai, gražiai suaugęs laukas, stiebais ūgiu su lig žmogumi, lingavo likusiems gyventi - vaikams ir anūkams nebylius išėjusiojo žodžius: aš padariau savo darbą, išsaugojau tėvų žemę, prikėliau ją tolimesniam gyvenimui, dabar palieku jums: saugoti, pratęsti, praturtinti darbais. Išėjo sunkiai radęs atsakymą į ilgai sau keltą klausimą: kas bus su Ūkiu ir Žeme po to, kai jis paliks šį pasaulį?


    Kaip nujausdamas, kad gyventi liko nedaug, kaip jo senelis Antanas ir kaip jo tėvas Povilas, jau savo jauniausiam sūnui, atvykusiam aplankyti ir pabendrauti kartu su giminaičiu, smulkiai išdėstė savo ateities viziją, kaip žemė turi būti tvarkoma. Visos žemės ribos, visos tvenkinių, buvusių prūdų ir durpyno pakrantės jam švietėsi gražiai sutvarkytos, išvalytos, kur reikia nusausintos, apsodintos medžiais. Įstrigo azartas ir vidinė energija su kuria jis dėstė savo mintis, be jokios abejonės, kad tą darbą tikrai reikia padaryti. Jam niekada nereikėjo didelių investicijų, juk tai tik darbas, kurį jis mokėjo ir kurį dirbo visą gyvenimą. Dirbo darbą už kurį buvo mokama ir tokį už kurį niekas nemokėjo. Toks buvo jo gyvenimo būdas. Jau atsisveikinant (paskutinį kart), į klausimą užduotą spaudžiant rankas “ ką jis galvoja daryti jei to vieno ūkininko norinčio dirbti žemę vis tik nėra?“, atsakė: “tada visiems po lygiai“.

   Svarstęs įlgai, apsisprendė greitai: gal tas atsakymas ir sau ir kitiems jau buvo rastas  anksčiau, tik dabar paskubomis garsiai pasakytas. Gyventi buvo likusios tik 2 savaitės.

Tais pat metais nuo smarkaus vėjo išvirto prie namų stovėjęs šimtametis ąžuolas, gal jo tėvo Povilo sodintas, slėpęs šaknimis apglėbtą didžiulį akmenį. Panašų Atminimo akmenį ir norėjo Alfonsas, kad būtų pastatytas Bendikinės lauko pakraštyje su užrašu: “Bendiko Ūkis“ ir metais, kada jis buvo įkurtas. Taip jis norėjo įprasminti savo tėvo Povilo pasiaukojamą darbą svetimuose kraštuose, dažnai nepakeliamą, tačiau reikalingą didelei šeimai išlaikyti, kad jis ir jo šeima jaustusi laimingi, stovėtų ant žemės tvirtai ir kad visos svajonės išsipildytų. Dar keli ažuolai, tokie pat šimtamečiai, nuo senovės sodinami sodybose, kad žmonėms nešantų laimę ir džiaugsmą, kaip ir senoji bendikinės sodyba, jau skaičiuoja antrojo šimtmečio metus.
„Pasiimkit tą medį, grąžinu ką gavau, man jau nereikalingas.
Geras, vešlus, gražus, vasarą paukščių pilnas. 
Ten kažkur tarp šakų, įstrigę tarp šakų, mano akys. 
 Sakau tegul kabo, jei niekam nekliudo.."
Šie J.Marcinkevičiaus žodžiai, parašyti gyvenimo saulėlydyje, labai tinka apibūdinti ir prasmingo Alfonso  gyvenimo  netikėtą pabaigą. Visą savo gyvenimą skleisdamas šilumą ir gerą nuotaiką aplinkiniams, rūpindamasis savo  šeima, jis niekada nepamiršo aplinkos, kurioje gyveno. Jo akys matė visus tėviškės kampus, jie buvo gražiai tvarkomi, kiekvienas augantis medis apžiūrėtas, mintyse dėliojosi vis nauji, tėvų ir jo paties taip puoselėtos tėviškės ateities planai. Alfonsas visuomet matė tokių darbų prasmę bet, susidūręs su  pasikartojančiais sveikatos negalavimais  jautė, kad kelio pabaiga arti.
Alfonsas, pagal charakterį ir pagal išorę labai panašus į savo tėvą Povilą, pragyvenęs 6 metais ilgesnį, bet istoriškai ne mažiau sudėtingą gyvenimą, nespėjo kaip jo tėvas Povilas, raštu išguldyti savo testamento. Tokiam planui įgyvendinti pritrūko gal dviejų savaičių. Bet ką visuomet galvojo, smulkiai išdėstė žodžiu o kelią parodė savo gyvenimu.
 Sodas ž.5
 Bend 33 
1993 metai gegužės 15 diena, atnešė praradimą ir skausmą ilgiems metams.

Tėvas1

Daugybė žmonių iš Tūbinių ir visos apylinkės atėjo palydėti Alfonsą į paskutinę kelionę , suvažiavo giminės.

Iš Šiaulių, kartu su Benjaminu atvykęs bendradarbi Pranas Skirius, artimūjų vardu kapinėse gausiai susirinkusiems, apie šio paprasto kaimo žmogaus gyvenimo kelią, pasakė nuostabią prakalbą, surasdamas daug šiltų žodžių. Kapų tylą ir širdis persmelkė jausmas, kad mums labai  artimo žmogaus sudėtingas gyvenimo kelias tikrai baigėsi, baigėsi čia, tarp kapinių smėlio kauburėlių.

Daugybės žmonių išreikšta pagarba paskatino apie tėvų ir protėvių gyvenimą daugiau sužinoti, kaupti atitinkamą medžiagą, viską aprašyti ir tokiu būdu Tėvo ir jo šeimos atminimą išsaugoti gausėjančioms palikuonių gretoms.

Nemažas galvosūkis liko vaikams dėl paveldėto ūkio, dėl pavojaus tolimesniam šeimos bendravinui , nebesant tėvo.

Laimei, didelių svarstymų neprireikė. Vieningai buvo nutarta: žūt būt ūkį ir žemę išlaikyti dėl atminimo, tolimesnių susitikimų gimtinėje ir dėl ateities kartų.

Tėvo mintys apie jo puoselėto ūkio likimą atskleidžiamos Bronislavos Fetingienės laiške parašytame iš Lenkijos į Šiaulius jau po jo mirties.

Br.Fitingienės paskut. laiškas apie tėviškę2

Br.Fitingienės paskut. laoškas apie tėviškę22

Tėvas norėjo, kad tėviškė likų vaikams, 1993 m.

Sustoja žmogaus gyvenimas, tačiau laikas nesustoja, eina toliau ir neša vis naujus gyvenimo vėjus, diktuoja naujas gyvenimo sąlygas.

“Gyvename gerai ir mums siuntinių nesiūskite...“ savigarbos niekada nestokojęs rašė Alfonsas savo seseriai į Kanadą, užklijavęs ant atsiūsto siuntinio atgalinį adresą. Jau seniai, gal 50 metų atgal, kai mes vaikai dar lankėme  mokyklas.“Mums siuntinių nereikia!“ didelėmis raidėmis užvardijo straipsnį vienintelės partijos kuruojamas rajono laikraštis. Nepraleido progos dar kartą įkąsti „supuvusiam“ kapitalizmui, smulkiai aprašydamas, kaip gerai gyvena tarybinė Bendiko šeima; samoningai nesiteiraujant ir neklausiant kokia yra tikrovė, kaip Alfonsas jaučiasi, kad jau  daug metų dėl "geležinių" sovietinės sistemos sienų negali pasimatyti su Amerikoje gyvenančiu broliu, Kanadoje ir Lenkijoje gyvenančiomis seserimis ir jų šeimomis, kaip jis jaučiasi, kad kruvinu senelių ir tėvų prakaitu aplaistytos nuosavos žemės vaisiai jau daug metų nusavinami. Tokia buvo sistema: apie socialistinę santvarką ir "tarybinį žmogų" rašyti tik tai ką galima ir ką reikia. 



Nastes nauj 003

Savo kelią šeimoje renkasi pirmasis anūkas Žydrūnas, 1994-aisiais sukūręs šeimą su Sigita Kniulyte.


Praėjus  metams, 1995-aisiais mus vėl pasiekė sunkiai pakeliama, skaudi žinia. 

tomo laidot

tommo laid

Likimas visam laikui pasišaukė mūsų vyriausiajį brolį Tomą. Šeimos artimiausius užklupusį skausmą stengėmės pasidalyti visi.


Susittiikkm bendd

Susitikimas Bendikinėje, po Tūbinių atlaidų, kartu su Juzefa ir Antanu Knyzeliais, jau be tėvelio Alfonso  ir brolio Tomo apie 1997-uosius metus

brokssss

Alfonso anūkai Žydrūnas, Jurgita ir Nerijus jau su antromis pusėmis

Susitikimai11

Akimirka Tėviškėje

 Cenzus Jono kt dok 024

Nuotraukoje anūkai jau su savo vaikais, Alfonso proanūkiais

 sventorr

 2015.02.11 jon uzrasai222

 Mažeikiuose, Alfonsui 50 , 1999-ieji metai
 Rancojesusitik

Cenzus Jono kt dok 025

Susitikimas Brokštėnuose liūdna proga. Pragyvenusi dar šešerius metus, Alfonso žmona Bronė paskui savo vyrą Alfonsą išėjo 1999-aisiais. Nuotrauka tėviškėje po Bronės Bendikienės laidotuvių. 

 xfbxfcvbn Brone2

Beno soddee 50 m

Susitikimas pas Benjaminą sode 1997-aisiais. Benjaminui 50-metų

Untitled 14

Susitikimas su broliais Šiauliuose, Augenijui 45-eri 1998-aisiais.



Augenijaus kt 001

Astos vest3

Žiedus sumainė jauniausiojo brolio dukra Asta, tapusi Bendikaite-Kelpšiene.


Prisimenant tėvelio palinkėjimus, praėjus daug metų, galime pasakyti, kad savo „gyvenimo vidurį " Alfonso sūnūs rado tikrai ne dėl tarybinės sistemos pliusų, o daugiau dėl tinkamo auklėjimo, senelių ir tėvų darbštumo pavyzdžio. Nėra tarp jų ūkininkų, bet yra įvairių specialybių žinovų, turinčių ir savo pomėgių. Galima tvirtinti, kad dar vienas Tėvo palinkėjimas sūnums tiesiog Būti Žmonėmis rado savo dirvą vaikų širdyse.  Iš gyvenimo išėjęs Tomas buvo ekonomistas, buhalterinės apskaitos žinovas, Benjaminas inžinierius, ilgametis įmonės vadovas, Aloyzas elektrikas energetikas, Augenijus konstruktorius - išradėjas, Alfonsas darbinėje veikloje visų specialybių meistras -medžio drožėjas. 

Alfonsas B.(jaunesnysis)

Geros širdies ir meniškos sielos -tokie epitetais tiktų apibūdinti Alfonsą. Palyginti vėlai pradėjęs daugiau laiko skirti savo pomėgiui drožinėti, Alfonsas prarastą laiką kompensuoja neįtikėtinais kūrybiniais šuoliais ir ypatingu darbštumu. Meniški darbai sulaukia vis daugiau pripažinimo, eksponuojami parodose, muziejuose ir privačiose kolekcijose.  Ne per seniausiai Alfonsas pelnė Tautos dailininko vardą.

  100 m77o

Būtent Alfonso, gimtinės 100-mečiui pažymėti, sukurtas ir išdrožtas „Rūpintojėlis“ rado prieglobstį šalia senosios Bendikų sodybos Brokštėnuose.

Angelai alf 

Alfonso darbai11  IMG 20150304 WA0002  Alfuko darbas

Akis džiugina ir naujausi Alfonso darbai. Juose  įkūnyta daug sielos, gal būt paveldėtos ir iš  protėvių.

Povilas 1938 3 Povilo portretas piešė anūkas Alfonsas 

Alfonsas pabandė piešti. Bandymams pasirinko senelio nuotrauką. Atrodo gavosi neblogai.

Bet giminės medis, įleidęs šaknis gražiose Brokštėnų apylinkėse, šakojasi toliau. Gyvenime vis labiau įsitvirtina naujos giminė kartos. Likimas lėmė, kad šiais, jau vėl laisvos Lietuvos laikais, kaip ir mūsų seneliai ar tėvai, naujūjų giminės kartų atstovai į platūjį pasaulį žvelgia ir emigrantų akimis. Londono dangoraižius stato - statybininkas Tomas Bendikas (jaunesnysis), Norvegijos fabrikuose darbuojasi - Žydrūnas Bendikas ir jo žmona, unikalioje Islandijos gamtoje įkvėpimo semiasi, pirmajį Lietuvos Jaunojo mados dizainerio prizą 2011-ais metais laimėjęs Dainius Bendikas.

Dainius 

 icelanddd1 

icelanddd

P1018296

Iceland
532493 542941029068293 1785063776 n

Pro lėktuvo iliuminatorių matosi Islandijos ledo žemė.

Dainius Islandijos laikraštyje 2015m

Dainiaus pėdsakai Islandijoje, 2015m

Dainius Dizaineris dvejoja ar sukti namų link

Niekada aukštai nepakylančios saulės šalyje jau šešeri metai.

Dainius dvejoja, gal jau laikas į Tėvynę?

Islandija Dainiaus 2016

Graži Islandijos gamta, bet...


Ona 

Tai jau penktosios kartos atstovė,  Povilo Bendiko proproanūkė, Alfonso sesers Zofijos proanūkė, Adelės Kauliutės Vismantienės anūkė, jaunesniosios jos dukters Silvijos dukra, plačiai Lietuvoje žinoma, operos dainininkė Ona Kolobovaitė.

 

Didžiausias Lietuvos ir užsienio scenas užkariaujanti Ona, įspūdingame televizijos šou, laimėjo konkursą  Auksinis Lietuvos Balsas.

Balsuodami padėjome laimėti ir mes, visa plati giminė.

Sėkmės jaunajam giminės talentui gyvenimo kelyje!

Darius

Tai Povilo ir Kazimieros Bendikų proproanūkis, Zofijos Kaulienės dukros, Kazimieros Zarankiėnės anūkas, Darius Kiniulis iš Tauragės.

Darius su bendikais

Darius (nuotraukoje centre) archeologas, Tauragės muziejaus darbuotojas, besidomintis viskuom, o ypač, kas susiję su Istorija.

2013-aisiais metais vasarą, baigdamas archeologijos studijas Vilnius Universitete, praktikos atvažiavo  į Šiaulius. Įsikūręs kolektyviniuose soduose, netoli Kurtuvėnų , nemažai prisidėjo atskleidžiant senovės paslaptis senojoje Kurtuvėnų dvarvietėje. Radiniai atrasti čia, siekia net akmens amžių. Džiugu, kad Darius, jo mama Daiva, ir visa šeima, kartu su senele Kazimiera, mielai prisideda prie giminės ir krašto istorijos puoselėjimo.

Tomas Fetingis

Prieš keletą metų dviem motociklais iš Vokietijos savo senelių gimtas vietas jau antrą kartą lankė anūkas Tomas. Šį kartą atvyko jau su žmona Mandy ir su konkrečiu tikslu: susirasti kaimą ir sodybą, kur gyveno ir iš kur 1944-aisiais, artėjant raudonajai armijai, su arkliais kinkytais vežimais, išvažiavo jo mažametis tėvas ir seneliai.

Tomas Mandy Fettings711Pirmas sustojimas Lietuvoje, nakvynė ir poilsis Šiauliuose

Artėjant prie kelionės tikslo, Šikšnių kaimo Tauragės rajone, Tomas labai jaudinosi, o pasirodžius tėvo gimtinės medžiams, paprašė sustoti, ilgokai  žvalgė laukus menančius senelių gyvenimą.

fettinngs ccv v
Sodyba Fetingių palikuonį po 70 metų pasitiko apaugusi medžiais ir negyvenama. 

 MG 6126cv1 fettiinnggs1  


 MG 6133cgb

  Tomas nuotraukai sustojo tame pačiame kelyje, kuriuo bėgdami nuo artėjančio fronto ir sovietinės santvarkos, prieš 70 metų su trimis mažamečiais vaikais ir mantos prikrautu vežimu visam laikui gimtuosius namus paliko ir į nežinią išvyko jauna Fetingių šeima.

Atradęs savo gyvenime senelio Antano(Otono) Fetingio ūkio laukus  ir tėvelio Liudo  gimtinę, Tomas iš džiaugsmo nesitvėrė savo kailyje, daug kalbėjo, paveikslavo, apėjo visus jos kampus, palėpes ir ūkinius pastatus, džiaugėsi radęs  senų rakandų, susijusių su tuometiniu ūkiniu gyvenimu.

Prie senosios protevių krosnės

Ką apmastė Tomas , pasiekęs savo tikslą Šikšnių kaimą Tauragės rajone, giliai susijaudinęs, po ilgos kelionės motociklais, buvusiame senelio, Vainuto pasienio  policijos pareigūno, Antano Fetingio ūkyje,  sodyboje apėjęs visus kampus, atsisėdęs prie krosnies, kur  prieš 70 metų šeimos židinį kūreno jo seneliai Bronislava Bendikaitė ir Antanas Fetingiai, o palaukėmis bėgiojo tėvelio Liudo, dėdės  Broniaus ir tetos Vandos  basakojė vaikystė?

svetainpak 003 

Aplankę Fetingių gimtajį Šikšnių kaimą Tauragės rajone, užsukome  į  Brokštėnus, Tomo prosenelių Povilo ir Kazimieros Bendikų buvusį ūkį.

 Tomas  labai džiaugėsi, kad įvykdė savo kelionės tikslus. Važiuodamas į Lietuvą aplankė ir  žmonos močiutės gimtasias vietas Lenkijoje, kur anksčiau buvo Vokietija ir savo senelių gimtasias vietas Lietuvoje. Jam buvo įdomu, kad, kaip tik dabar parduodamas, buvęs senelių ūkis Šikšnių kaime, su visu 16 hektarų žemės, kainuoja tiek kiek 5 arai žemės Hamburge, kurio apylinkėse dabar gyvena. Visą savo gyvenimą pragyvenęs Lenkijoje ir Vokietijoje, savo močiutės iš Lietuvos kalbos neišmoko, tačiau tai netrukdo jam gerai jaustis senelių tėvynėje ir yra tikras giminės patrijotas, nutiesęs tiltus iš praeities į šią dieną.

Gerai įvaldęs kulinaro specialybę Tomas, vardą pagal tėvų norą gavęs nuo a.a.mūsų brolio Tomo, jau daug metų atsakingas už kelių restoranų Vokietijoje virtuvės paslaptis, nesenai susilaukė ir dviejų atžalų prie dviejų jau suaugusių vaikų. Ši graži šeimyna ir toliau planuoja keliones jau paaugus vaikams, gyvena nesenai įsigytame nuosavame name Vokietijoje.

 Yra daug jaunųjų mūsų giminės atstovų, gabių ir išsilavinusių apie kuriuos dar sužinosime. Tai karta užaugusi jau vėl  Laisvoje Lietuvoje, nemačiusi tolitarizmo, laisva mintimis, besinaudojanti naujų technologijų galimybėmis, naujomis salygomis, bet taip pat atkakliai, siekianti užsibrėžtų tikslų, kaip ir pirmieji mūsų giminės emigrantai 18-to šimtmečio pabaigoje. Jiems jau netinka emigranto statusas tradicine prasme. Tai Europos ir Pasaulio piliečiai. Nebetinka ir sovietinis pamokymas: būkite kaip visi, neišsiskirkite. Dabar sąmonė gaudo kitokias mintis: darykite kaip visi ir liksite nepastebėti. 

   Konkurencijos ir rinkos dėsniai  skverbiasi į mūsų gyvenimą ir diktuoja savo taisykles. Nejučia susimastome, kaip daug pasikeitė gyvenimas nuo to laiko, kai dar prieš karą senų žmonių pasakojimu, po Tūbinių apylinkes sklandė anekdotu tapęs kaimiečių ginčas prie parduotuvės, svarstant besikeičiančius politinius įvykius, kuriuos kiekvienas, pasiklausęs radijo, interpretuodavo savaip. Ginčo esmė - kieno radija geresnė Bendiko ar klebono?... Tik dvi radijos buvo Tūbinių apylinkėje iš kurių kaimiečiai galėjo sužinoti kas dedasi pasaulyje ir Lietuvoje. Šiais, greitojo interneto laikais, toks ginčas tikrai atrodo juokingai.

Techninė revoliucija daro stebuklus visose gyvenimo srityse. Mūsų atminime pirmoji elektros lemputė, užsidegusi Bendikinėje 1957-aisiais, privertė patikėti, kad gali šviesti daug daugiau už didžiają žibalinę lempą, o mokinių ekskursija pamatyti televizorių, kuris stovėjo televizijos bokšte Biliuonyse, buvo reikšmingas įvykis.

 Bendiko ūkiui jau 100-metų. 

Bendiko rancc

Didėjant metų naštai, susimastome apie greitai bėgantį laiką, savo gyvenimą lyginame su tėvų ir protėvių gyvenimu, su jų istorija, kurią  dėl savęs susigražiname. Vis daugiau sužinodami, pamatome, kad niekur toli  nenužengiame, kad visada didžiausia vertybė yra paprastas žmogus ir jo gyvenimas,  geri santykiai, pagarba artimajam, pagarba praeičiai ir iš jos gautos pamokos, kad geriau matytume ateitį.

Iškyla  klausimai, ar mes ir mūsų  karta pateisiname  senelių ir tėvų viltis, kokia buvusio Bendiko ūkio, kurį  rizikuodamas gyvybe uždirbo ir kūrė Povilas , praėjęs pragaro vartus saugojo ir atstatė jo sūnus,  tėvas Alfonsas. Kokia to ūkio ir palikimo prasmė šiuolaikinėmis salygomis. Ar įgyvendinsime jau šių dienų paveldėtojai dar  neįgyvendintas Tėvų ir protėvių svajones? 

Mintis, kad reikia kažką daryti, vis nedavė ramybės. Ypač praleidžiant kuklias atostogas tėviškėje, atvykus savaitgaliui, bevartant išsaugotas  senąsias nuotraukas, senelio testamentą , ausyse skambant tėvo išsakytiems patarimams ir svajonėms kaip viskas turėtų arba galėtų būti. 

2009-aisiais, jau antrajam broliui  Alfonsui peržengus 60-ties metų ribą ir visai Bendikų giminei  susirinkus  Mažeikiuose, kilo mintis garsiai pasakyti, kad reikia surengti visos plačiosios giminės susitikimą  Brokštėnuose, Bendikinės 100-mečio proga. Būtent toks jubiliejus greitai turėjo sukakti Bendikų ūkiui Brokštėnuose, nuo jo įkūrimo. Ta mintis, kaip mūsų kartos skola tėvams ir seneliams,  jau kuris laikas kribždėjo galvoje.

Maz2Mazzeik

 Bendikinės 100-mečio šventės ištakos. Mažeikiai, 2009 metai, rugpjūtis

Alfonsas 60-mečio proga, prie įprastų tokiai progai linkėjimų dovanų gavęs dar  ir  galvosūkį apie giminės susitikimą, kad ir užkluptas netikėtai, nei minutei nesuabejojo ir  pasakė: padarysime.

Po to dar ilgai spaudė ranką patvirtindamas, kad šiai iniciatyvai labai pritaria.

Nors giminės istorijos, nuotraukų archyvo kaupimas prasidėjo daug anksčiau, formalioji susitikimo organizavimo pradžia įsibėgėjo po Alfonso jubiliejaus, sulaukus visuotino pritarimo. Toliau kurį laiką dar vyko šventės idėjos ir turinio vystymas, o greitai prasidėjo ir techniškoji susitikimo organizavimo dalis, kuri užtruko apie du metus. Broliai, ir jaunesniosios Bendikų šeimų atžalos ne kartą rinkomės Mažeikiuose, Šiauliuose ir tėviškėje, bendravome telefonu, apvažiavome gimines, kūrėme planus, kaip šią progą tinkamai atžymėti ir įprasminti. Visi turėjome minčių kuo galime prisidėti, tame tarpe ir kūrybinių sumanymų, neįtrauktų į planus. 

Dar būdami svečiuose pas Alfonso šeimą, dukrą Neringą su vyru Andriumi Mažeikiuose, atkreipėme dėmesį  į Žemaitijos vėliavą, kabančią teracoje. Andrius pakomentavo apie joje pavazduotas figūras. Kiek vėliau, surinkus papildomos informacijos, Bendikų Taryba priėmė sprendimą Žemaitijos vėliavą panaudoti kaip pagrindą unikalios Bendikinės vėliavos projektui.

Veliav maz Vida su brolio Edmundo šeima

 Žemaitijos vėliava namų teracoje Mažeikiuose. Kitoje nuotraukoje Vida su Alfonsu kartu su Vidos brolio Edmundo šeima Daubarių kaime.

Buvo nuspresta sukurti ne tik giminės vėliavą, bet ir kitą susitikimo atributiką: lipdukus, firminį "Bendik's" ženklą-antspaudą. Taip pat pritarta "Atminimo akmens", vėjalenčių projektams, ir šventinio "Bendiko Ūkio 100-mečio medalio"sukūrimui. Šiems projektams sukurti atsakomybę teko prisiimti  pačiam  susitikimo iniciatoriui, o medalio  išpildymą natūroje, bei atminimo akmens užrašų projekto įgyvendinimą atlikti prisiemė brolis Benjaminas, tam reikalui pakvietęs žinomą skulptorių. Dar Benjaminas turėjo minčių pasodinti "100-mečio ažuoliuką", bei atnaujinti, pratęsti liepų alėją šalia didžiojo tvenkinio.

Velev. projMedalis1

 Pagrindinė 100-mečio atributika: Giminės vėliava ir 100-mečio medalis  

Vieną stipriausių kūrybinių idėjų vis tik buvo sugalvota Alfonso. Vakarais, apie savo idėją niekam neskelbdamas, ilgam užtrukdamas dirbtuvėje, jis pradėjo drožti Rūpintojėlį,- dovaną Tėviškei.

 Alfa dr. rupintoj

Vejalente

Tėviškės laukų laisvė ir giminės istorija atsispindi 100-mečio šventės ženkluose ir vėjalentėse.

 Kariettaa

 Plakato g ba   Plakat Noreiku 

Plakatuose artimų žmonių ir protėvių gyvenimo akimirkos. 

Pranas su Benjaminu po 60m4

Daug bendravę prieš 65-erius metus, Benjaminas ir Pranas nuotraukose vėl greta. Pranas skaito kvietimą į giminės susitikimą, Bendikinės 100-mečio šventę, 2012-ųjų metų pavasaris.

Pranas 12

Dėdė Pranas apžiūrėjo iš  laukų atridentą akmenį, kuriam lemta įkūnyti Bendiko Ūkio 100-to metų sukakties atminimą. 

 Liuda akmuo

Liuda Vismantaitė, meno žmogus ir savo gimtosios žemės mylėtoja, apžiūrėdama būsimojo Atminimo Akmens plokštumas, pastebėjo "reikšmingus ženklus" jo paviršiuje...

Ypatingai rekomendavo išsaugoti kaip ji sakė "Velnio uodegą", kuri vinguriavo beveik per visą akmenį, bet nepaaiškino ką jinai galėtų reikšti.

 "Bendikinės istorijos" autoriui atrodė, kad ta uodega yra ne velnio, apie kurio gerus ketinimus niekas nėra girdėjęs, o labai taikaus gyvūno, Amerikos ganyklose besiganančio bizono-"bufallo", apdainuoto ir Amerikos kaubojų dainoje "Home on the Range" (sulietuvintas varijantas "Mano Ranča").

Buvo prieita prie išvada, kad nesvarbu kieno tas ženklas ar uodegos antspaudas ant akmens, svarbu, kad  senelis Povilas nuo nelaimių per visus ilgus emigracijos metus buvo apsaugotas ir kad akmuo, skirtas Atminimo įamžinimui, tinkamas. 

Ažuoliuko sodinimas2012

 Sodindami "Bendikinės Šimtmečio Ąžuoliuką"  linkėjome, kad jis pasitiktų ir 200-tų metų Bendikinės jubiliejaus šventę.

Veliavos stat4 Veliava2

Taip pat laukė kiti darbai: pastatų kosmetinis remontas ir dažymas, vėliavos stiebo , palapinių statyba, reikalingų baldų organizavimas.

Bendik palap

Poilsio zonos įrengimui, nutarta nurauti keletą eilių jau menkaverčių obelų sodo. Darbus pasiskirstėme šeimomis ir reikalai pajudėjo...

Dažymas2

Tvarto rem

Tvarto rem.7 

Prie rūpint9

 Broliai tarėsi, tarėsi, nemažą dalį susitikimo organizavimo naštos atidavė savo vaikams ir šventė 2012 m. liepos 21d. įvyko!

Filmuotą medžiagą galima rasti pagal nuorodas:

100-mečio giminių susitikimas  1d.

100-mečio giminių susitikimas 2d.

Bendikai sv1

100-mečio šventės dalyvių nuotrauka Tūbinių bažnyčios šventoriuje po mišių

 Prie rūpint7

Naujai atrastųjų senūjų protėvių vardų paminėjimas

2013 06 01 dieną, Šilalės bažnyčioje buvo laikomos mišios už  Bendikų šeimos mirusius.

Pagal šeimos prašymą, mišių metu, buvo paminėti ir anksčiau giminėje nežinomų ,naujai archyvuose atrastųjų Bendikų protėvių vardai(tekste žemiau šie vardai pažymėti stambesniu šriftu):

  • Tadas ir Judita Bendikai, jų  vaikai
  • Marijona, Barbora, Tadas, Antanas, Margarita, Aleksandras.
  • Antanas ir Eleonora  Bendikai, jų  vaikai
  • Ieva, Vincentas, Marijona, Ona, Antanas, Kazimieras, Liudvika, Pranciška, Pranciškus, Povilas, Eleonora. 
  • Povilas ir Kazimiera Bendikai, jų  vaikai,
  • Zofija, Jonas, Marija, Bronislava, Kazimieras, Alfonsas.
  • Alfonsas  ir Stanislava Bendikai, jų vaikai,
  • Alfonsas, Tomas

Po mišių buvo aplankėme giminių kapus Šilalėje ir Tūbiniuose. Vėliau visi susirinkome prie pietų  stalo Šilalėje.

Paminejimo pietų metu buvo pristatyti  2012 metais, giminės susitikimo metu, pagarsintų giminės paieškų rezultatai, Lietuvos Valstybiniame Istorijos Archyve(LVIA) atrastų dokumentų medžiaga.

Visi pasidžiaugėme paieškų rezultatais, pasidalijome įspūdžiais iš netikėtai didelių savo protėvių šeimų atradimo, aptarėme tolimesnius planus, ir naujai iškilusius klausimus.

Buvo pritarta pagal galimybes pratesti paieškas pasirinktomis kryptimis.

Minėjime dalyvavusioms giminės šakoms, taip pat brolių šeimoms buvo išdalytos archyvinės medžiagos dokumentų kopijos.

P6010002 BaznyciojeeP6010007sdfg

Kauliu Zofijos kapas

tubbin kap

Mačaičių

P6010013fgnfgf

Povill

Alfonso 20 m.1

Vardų minejimas5Paminejimas3


10014530 809940469036430 5196911349890921549 n

 Tado Bendiko  proproproproanūkės, brolio Aloyzo anūkės Audinga Bendikaitė  ir Dainora Kančauskytė baigė vidurinę mokyklą, 2014 m.

Ta proga Bendikinėje susitiko  abi brolio Aloyzo vaikų, Nerijaus Bendiko ir  Ingridos Kančauskienės šeimos. Absolventės sėdi centre su šuniuku Pupa.

Alfonso šeimyna Mazeikiai 2014

Alfonso ir Vidos šeima, Mažeikiai, 2014 m.

Susitikimas 2016 liepa

Susitikimas tėviškėje, 2016m liepa

Vinjete Benui 70 m

Benjaminui 70 m. 2017 08 18

40059030 1966497630078480 2957858128948887552 n1

Susitikimas tėviškėje, 2018m liepa

Alfonso išdaigos1Alfonso išdaigos3

Mažeikiai, 2016 m.


Giminių paieškos prasitęsė naujais atradimais ir darbais.

Jacevičiai ir Tūbinės  

2012 m, giminės susitikimo metu kaip dovaną iš artimo giminaičio, buvusio Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūno Rimanto Knyzelio, gavome Vytenio ir Junonos Almonaičių  knygą "Karšuva". Joje be kita ko aprašytos ir Tūbinės, bei Tūbinių bažnyčios įkūrimo istorija. Šioje istorijoje dominuoja stambūs žemvaldžiai, pagrindiniai bažnyčios fundatoriai ir statytojai bajorai Ignas ir Teklė Jacevičiai.

Be pavadvsdvsdfinimo

2012m. liepos 21 d. Rimantas Knyzelis, dėkodamas už giminės susitikimo organizavimą, be suvenyrų, įteikė ir knygą apie Šilalės kraštą

Knygoje pateikta informacija apie Tūbines ir Jacevičius, paskatino plačiau susidomėti Tūbinių istorija ir paveldu, taip pat pratęsti giminės šaknų paiešką. Į šį procesą įsijungė bibliotekoje Tauragėje dirbanti pusseserės Kazimieros dukra Daiva Kiniulienė prisiuntusi nemažai informacijos, tame tarpe ir medžiagą iš Kazio Misiaus išleistos knygos"Lietuvos dvarų ir sodybų atlasas". Jame be kita ko patalpintas ir bajorų Jacevičių statytos Tūbinių bažnyčios ir kalvarijų projekto planas su aprašymu apie šio projekto fundatorius.

Bazn. planas

1823 m. Tūbinių bažnyčios valdos planas

 Iš Lietuvos Istorijos Archyvo (LVIA)gautoje Bendikų giminės genealoginėje lentelėje nurodyta, kad  senelio Povilo Bendiko mama buvo Eleonora Jacevičiūtė. Ji taip pat buvo bajorų kilmės, gyvenusi toje pačioje parapijoje, gretimame Kiaukų kaime. 

Knygoje "Karšuva"taip pat radome įrašą, kad ant kultūros paveldo saugomo būgno, kurį 1826 m. Tūbinių bažnyčiai ir parapijai padovanojo Jacevičiai, yra įspausti ir fundatorių giminių herbai. 

Kilo mintis būtinai būgną ir tuos herbus apžiūrėti, padaryti nuotraukų, kad galėtume palyginti su žinomais giminių herbais. Šias mintis aptarėme su  broliais, o proga apžiūrėti būgną pasitaikė po Tūbinių pavasarinių atlaidų.

 Būgno apžiūra1  

Klebonas A.Genutis mielai leido būgną apžiūrėti ir dar paminėjo, kad koplyčios rūsyje turėtų būti ir palaidojimai.

Bugnas22 Bugnas1

Jacevičių giminės herbo fragmentai įspausti specialioje plokštelėje, užtvirtintoje ant būgno šono.

Klebonas būgnas 

Po unikalios Tūbinių bažnyčios relikvijos būgno ir ant jo iškaltų bažnyčios fundatorių giminių herbų apžiūros, broliai kalbasi su klebonu A. Genučiu, 2013-ieji metai, birželis.

Po būgno apžiūros iškilo naujų klausimų, bet buvo ir atsakymų. Ant metalo plokštės iškalti  ženklai turintys herbo požymių panašūs į herbynuose atrandamą bajorų Jacevičių herbą, iškaltos raidės atitinka fundatorių Jacevičių pirmasias vardų ir pavardžių raides. Neaiškūs tik giminystės ryšiai.

Benjaminas, užsidegęs  tolimesnėmis  Eleonoros Bendikienės Jacevičiūtės giminės šaknų paieškomis, užsibrėžė tikslą atrasti dokumentus apie jos tėvus ir senelius. Šiam  tikslui pasiekti, į pagalbą  pasitelkė specialistą genealogą.

Padėtį paieškose apsunkino tai, kad jau gautuose iš archyvų vaikų krikšto dokumentuose Eleonoros pavardė figūravo vis skirtinga.

Po kurio laiko buvo gauti nauji dokumentai apie Jacevičius ir prosenelę Eleonorą.  Jie atskleidė, kad bažnyčios statytojai, Ignas ir Teklė Jacevičiai tiesioginiais kraujo ryšiais su Eleonora Jacevičiūte Bendikiene, nesusiję, bet galimi giminės, kaip prosenelių palikuonys. Gauti dokumentai padėjo papildyti giminės genealoginę lentelę, bet dar liko ir keletas neatsakytų klausimų. 

Giminės medžio šaknys skverbiasi gilyn į praeitį.

 Eleonoros genealogija 2015.03.21 Beno 1

Pateikta genealoginė lentelė liūdija didžiausią šeimą giminėje , net 11 vaikų užauginusios, prosenelio Antano Bendiko žmonos, bajoriškos kilmės ir sudėtingos biografijos Eleonoros Leonardos Jacevičiūtės Bendikienės giminės šaknis.

Jacevičių pagerbimas, Tūbinių bažnyčiai 190 metų. 

Taip pat išaiškėjo ir netikėtų šalutinių rezultatų. Svarbiausias iš jų Tūbinių bažnyčios steigėjų ir fundatorių bajorų Teklės ir Ignoto Jacevičių mirties dokumentai, kur nurodyta, kad jų palaidojimo vieta Tūbinių bažnyčios kalvarijų 12-osios koplyčios rūsys. Benjaminas, apie netikėtai gautus dokumentus pasidalijo su artimaisiais ir su Šilalės klebonu A. Genučiu, kuriam tokia informacija buvo labai svarbi, nes patvirtino klebono įtarimus apie esamus palaidojimus.  Tuo pačiu išaiškėjo dalies šios garbingos fundatorių Jacevičių šeimos narių vardai. 

Kad ir kamuojamas užklupusių sveikatos negalavimų, Benjaminas pasistengė, kad atrasti dokumentai nepradingtų, būtų perduoti bendruomenei ir parapijai, o taip pat atitinkamai įprasminti. Kartu su klebonu ir paveldo specialistu, bendruomenės atstovais apžiūrėję palaidojimo vietą rūsyje ir radę apgailėtiną būklę, nutarė palaikus perlaidoti, kartu su seniūnija rūpinosi naujų karstelių gamyba. Pasiūlėme prieš perlaidojant palaikus identifikuoti, kviestis antropologą. Specialistą surado Tauragės muziejuje dirbantis archeologas Darius Kiniulis. Laiko buvo nedaug už poros mėnesių artėjo bažnyčiai svarbi data, 190 metų nuo jos pašventinimo 1824 m.

 Benjaminas prisiėmė dalį bažnyčios jubiliejaus paminėjimo organizatoriaus naštos ir pastangos nenuėjo veltui. Šiam reikalui pritarė klebonas, bendruomenė, seniūnija, žadėjo prisidėti rajono savivaldybė. Benjaminas paruošė stendą apie Tūbines ir bažnyčios istoriją, savo ir giminėje surinktą medžiagą sudėjo į specialiai šiam renginiui skirtą brošiūrėlę, vėliau ją atnaujindamas.

Tūbinių bažnyčios įkūrimo jubiliejaus paminėjimas įvyko 2014 m spalio 19 d. Jame dalyvavo daug bendruomenės narių, iš čia kilusių kraštiečių, seniūnijos ir  Šilalės Rajono savivaldybės atstovai. Paminėjimo metu po mišių, įvyko konferencija apie Tūbinių bažnyčios istoriją ir perlaidotų  bažnyčios steigėjų palaikų pašventinimas.

Renginyje buvo pagerbtas ir kalbėjo vyriausias iš Bendikų, Benjaminas, sau pačiam netikėtai tapęs ir vienu iš šio renginio iniciatorių.

Benas 1

 Benjaminas renginio dalyviams pasakoja apie giminės šaknų paiešką ir netikėtus įrašus dokumentuose, 2014 m.

 Į paminėjimą atvykęs mūsų žemietis, daug gyvenime pasiekęs žmogus, Albinas Ežerskis, kurio darbinė karjera 1978 metais, kaip tik Tūbiniuose ir prasidėjo, kalbėdamas apie Tūbinių parapiją ir bendruomenę , paminėdamas brolį Benjaminą, prisidėjusį prie Tūbinių bažnyčios  istorijos  paieškų, prisiminė ir mūsų tėvą:

"Alfonsą Bendiką teko pažinti kaip gerą gaspadorių, gerą sodininką, visada su ūkišku patarimu, užtekdavo jam drąsos pasakyti ir mes būdami vadovais su tuom skaitėmės. Jeigu kažką darome negerai, ar planuojame negerai, visuomet mandagiai pasakydavo, patardavo, kad visiems reikia būti gerais gaspadoriais. Gavau tokią pirmą gerą mokyklą, džiaugiuosi iš tokių žmonių pasisėmęs patirties ir gyvenime tokia patirtis, apart ką gavome iš tėvų, labai naudinga ir išlieka visam gyvenimui".

Paprasti žodžiai apie šviesios atminties mūsų tėvą, bet prasmingi ir daug pasakantys apie jo žmogiškąsias savybes ir charakterį. Beveik 40 metų jis išsaugojo šiltus prisiminimus o, atsiradus tinkamai progai, susirinkus daug tos pačios bendruomenės narių ir jų palikuonių, už gyvenimo pamokas, patarimus ir nuoširdumą atsidėkojo viešai apie tai pasakydamas.

Šilalės klebonas, kanauninkas dr. Algirdas Genutis Tūbinių bažnyčios jubiliejaus paminėjime parapijiečiams pasakė gražų pamokslą, dėkojo prisidėjusiems prie renginio, žadino bendruomenę prisikelti aktyvesniam gyvenimui.  Dėkodamas už atrastus dokumentus ir prisidejimą įprasminant bažnyčios statytojų Jacevičių atminimą, klebonas pirmą kartą viešai paminėjo  ir keliamą iniciatyvą atstatyti Tūbinėse stovėjusį ir sovietmečiu nugriautą, bendruomenės savimonei labai svarbų, paminklą Vytautui Didžiajam. 

A.Genutis

"Pagalvokim" sako Algirdas Genutis, kreipdamasis į gausiai susirinkusius svečius ir bendruomenės narius, mintyse turėdamas paminklą.

Paminklas ir jo atstatymas

Klebono A. Genučio žodžiai apie buvusį paminklą ir bendruomenėje brestantis pritarimas, paskatino Benjaminą  prisiimti paminklo atstatymo iniciatoriaus funkcijas ir organizuoti paminklo atstatymo Tūbinėse projekto ruošimą. 

Pradiniame etape iniciatyvą dėl paminklo atstatymo palaikėme ir finansiškai prie projekto prisidejome visi broliai, dalis giminės atstovų, pakalbinti kraštiečiai. Benjamino pastangomis projekto idėja ir turinio klausimai, dalyvaujant architektui ir visuomenės atstovams, buvo aptariami diskusijose, vyko pristatymai Tūbinėse, Šilalėje ir Šiauliuose, pasirodė žinučių laikraščiuose.

Pastangos dėl paminklo Tūbinėse atstatymo buvo sėkmingos. Šilalės savivaldybės dėka buvo projektas buvo įtrauktas į Lietuvos Nepriklausomybės Šimtmečio darbų sarašą. Suaukotos privačios lėšos prisidėjo prie to, kad atstatomas paminklas būtų įtrauktas į finansavimo planus, esant didelei konkurencijai su kitais rajono kultūros paveldo projektais.

Didelį indėlį atstatant paminklą įnešė kraštiečiai, Tūbinių bendruomenė, Šilalės savivaldybė ir ypač Šilalės klebonas kanauninkas Algirdas Genutis, nuo kurio nemaža dalimi ir prasidėjo Tūbinių istorinio paveldo atgimimas.

Atlaidai 2015 m. 06men9

Atlaidai Tūbinėse 2015 06 07d. kurių metu buvo reklamuojamas ir naujojo Tūbinių paminklo projektas. Techninės dokumentacijos ruošimas ir techninių sąlygų derinimas tuo metu jau buvo įsibėgėjęs. 

Likimas lėmė kad, jauniausiąjam iš brolių, kaip metalo specialistui, atiteko nemažai paminklo techninio konstravimo ir gamybos darbų. Tai paminklo metalinė konstrukcija,  vėliau ir naujosios saulutės gamyba. Kitaip sakant teko pradėti paminklo gamybą, įvertinti transportavimo niuansus, o meistrams sumontavus granito plokštes, užbaigti projektą, pakeliant naują metalinį  saulutės vainiką. 

Prie šio projekto norėjosi prisidėti ne vien dėl istorijos, bet ir dėl įsitikinimo, kad paminklas šiuo naujosios Lietuvos istoriniu laikotarpiu vėl aktualus, kad tūbiniškiams ir čia užsukantiems kraštiečiams reikalinga vieta, kur galima sustoti, susitikti ir prisiminti istoriją, nepriklausomybės kovų dvasią, vieta, kur bus galima tokias progas paminėti , kaip kad buvo anksčiau, prieškarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje. Aplinka prie senojo paminklo buvo gražiai tvarkoma, bet daug, net 50 metų, šis vaizdas buvo likęs tik senolių prisiminimuose.

Prie senojo Tūbinių paminklo, kur vykdavo Valstybinių švenčių paminėjimai, žmonės rinkdavosi gausių visuomeninių organizacijų pakviesti ir savo iniciatyva, grodavo populiarus Jono Maco orkestras. Būtent prie Nepriklausomybės ir Laisvės kovų simboliais papuošto paminklo buvo pašventinta Tūbinių Šaulių vėliava ir Šaulio priesaikas davė mūsų tėvai. Taip augo jaunoji, Lietuvos patrijotų karta. Vieta prie paminklo buvo populiari ir įsiamžinimui nuotraukose įvairiomis progomis. Gal neatsitiktinai tokių nuotraukų randame ir šeimoje ir giminėje.

Aliukas prie paminklo Alfonsas prie paminklo3 1962 m

Moksleiviai, Aloyzas ir Alfonsas Bendikai prie Tūbinių paminklo 1962 m. Tai galbūt paskutinė išlikusi nuotrauka kur dar matomas senasis paminklas prieš jį nugriaunant 1964-aisiais.

Nuotraukose matoma apgailetina paminklo būklė, tvora taip pat apgriuvusi. "Statant socializmą" tautos istorija ir jos simboliai buvo nereikalingi. Patrijotinės organizacijos, kurios paminklu rūpinosi prieš karą, atėjus sovietams buvo išvaikytos, dauguma jų vadovų ir narių atsidūrė Sibiro lageriuose.

Vyresnieji gerai prisimename paminklą iki 1964-ųjų metų ir kada jis buvo nugriautas. Po to dar ilgai buvo aptariamos griovimo aplinkybes ir pasklidusios kalbos apie griovėjus persekiojusias nelaimes ir apie litus, rastus pamatuose užkastame butelyje, kartu su statytojų pavardėmis. Gaila, kad šios relikvijos nebuvo saugomos ir iki šių dienų neišliko.

Paminklas tub liudos

Nuotraukos kitoje pusėje užrašyta: "Mokiniai po baigiamojo egzamino, prie Tūbinių karių paminklo". Matome kad paminklo būklė gana gera. Nuotrauka, iš Liudos Vismantaitės nuotraukų rinkinio. 

Pirmoje eilėje iš dešinės  Brazauskaitė, antra Adelija Kauliūtė(Iš Kiaukų), trečia Viktorija Petkutė, penkta Marytė Pintverytė(Knyzelienė), šešta  Ieva Navickaitė. Viršutinėje eilėje ketvirta iš kairės Bronislava Kairytė (Urbutienė).

"Tūbinių parapijos" leidinuko, 1939m. birželio mėn kronikoje apie šį mokyklos įvykį parašyta: 

Tūbinių parapija. Kronikoje mokykla

Augenijus paminklo konstrukcijos gaminimas  

Prireikė nemažai pastangų, kad metalo konstrukcija atitiktų architekto sumanymus, o naujoji saulutė prilygtų senajai, kaimo auksarankių gamintai prieš 85-erius metus.

Paminklas3

Istorinė akimirka prie naujojo Tūbinių paminklo. Nuotraukoje paminklo atstatymo iniciatoriai ir pirmieji rėmėjai, 2015 m. liepos 12-oji diena.

Dainius paminklo statyboje 

 Saulute augeni3 Saulute paminklo

Metalinė saulutė, papuošusi paminklo viršūnę, vainikavo ir paminklo projektavimo bei gamybos proceso pabaigą. Visiems pradejusiems šį procesą tai buvo gera diena.

Dingelio paminklo atdeng36

Pam. Tūbinėse atidengimas

Paminklo atidengimo ceramonijoje Šilalės Meras J. Gudauskas ir B. Bendikas, 2015 m rugsėjo 6d.

Dingelio paminklo atdeng8

Dingelio paminklo atdeng31

Dingelio paminklo atdeng30 2

 Dingelio paminklo atdeng11 Dingelio paminklo atdeng11 1

Šventės akimirka. Kraštietis Alfonsas Bendikas, dėkodamas už prisidėjimą prie tūbiniškiams brangaus istorinio paminklo atstatymo, Šilalės Kaimiškosios seniūnijos seniūnui p. Lidžiui, prisiminimui įteikdamas paties išdrožtą inkilą. Nuotraukos kairėje, paminklo atidengimo iškilmes stebi Juozas Noreika, buvusio Kiaukų kaimo gyventojo, Tūbinių Šaulių būrio nario, Antano Noreikos sūnus. Būtent jo tėvas Antanas matomas anksčiau pateiktoje senoje nuotraukoje, kur Tūbinių Šauliai kartu sėdi prie paminklo.

Klasiokai 1968 m Dingelio paminklo atdeng39 

Trys klasės draugai, 1965-ieji ir 2015m. Tūbinių aštuonmetė mokykla 1968 m. laida. Vyrai po 50 metų susirinko 100%.


 laikrodis 1917m Loterijoje B.Kazimieros laimetas  Sodyba dabar

 Sieninis laikrodis ilgus metus skaičiavęs laiką Bendikinėje, greitai suskaičiuos šimtuosius savo metus. Močiutė Kazimiera jį laimėjo loterijoje apie 1917-uosius metus. Tėvelis jį prižiūrėjo, ne kartą restauravo primindamas, kad tai šeimos relikvija, kurią  paliks saugoti jauniausiąjam savo sūnui. 

  Maldaknygė 0051111 

Angelai Sargai paveikslėliuose, išsaugotuose tarp maldaknygės puslapių, ir močiutės Kazimieros maldos daug metų saugojo mūsų protėvius. Jie paliko mums turtingą gyvenimo istoriją ir reikšmingas gyvenimo pamokas.


 Gerbdami protėvius, maitinsime šaknis,

Tikėdami, užauginsime naujas šakas,

Mylėdami įsileisime  šviesos.

 Tegul išsipildo svajonės,

Protėvių atsivežtos iš toli,

Palikuonių išnešiotos širdyse. 

Augenijus 2m 1955m

 1955 m  

Vieno žmogaus istorija, šeimos istorija retai išlieka plačiau žinoma, dažnai tyliai nugrimsta į praeitį su išeinančiais artimaisiais. 

Giminės ir protėvių šaknų  istorija - vertingas  dvasinis palikimas ir įkvėpimo šaltinis palikuonims, padedantis atrasti savajį tapatumą, atrasti jėgų kurti visavertį gyvenomą. Tai gyvybes vanduo giminės medžio šakoms ir būsimosioms giminės kartoms. 


Autoriaus žodis

"Gyvenimo knyga"-vienas pagrindinių svetainės Bendikai akcentų, pareikalavusių laiko ir pastangų. Istorinis pasakojimas, renkant medžiagą pradėtas prieš daugelį keletą metų, kartu su 100 mečio šventės aprašymu, sudaro virš 300 puslapių. Papildžius kai kuriuos skyrius, užbaigus maketavimo darbus, numatoma keletą egzempliorių  atspausdinti.  Vieniems šis darbas  laiko gaišimas, kiti mato, kad tai turi prasmę.

 Žinoma  tiesa, kad viskas žmogaus gyvenime kada nors baigiasi. Sunku  paneigti, kad gali būti kitaip. Atėjus dienai, kai šios svetainės nebeliks, jos atgarsiai liks prisiminimuose. O jie, kaip žinia, turi ir blogają savybę, išnykti. Todėl galvojama apie knygelės arba albumo išleidimą.

Viso skaitytojų, kurie lankė svetainę ir atidarė šią istoriją, susidarė tūkstančiai vartotojų su skirtingu IP adresu. Tai dideli skaičiai, turint omenyje, kad patiems jauniausiems istorinės ir protėvių temos tikrai dar nerūpi. Galima tikėtis, kad ši istorija ateityje sudomins augančią ir būsimąsias giminės kartas.

Augenijus Bendikas

Kalėdos1 2015 12 28

2015 m. Kalėdos

Turinys

  1. I. Istorija ir protėviai.

Giminės šaknų paieškos, istorija, archyvų dokumentai.

  1. II. Kelionės už Atlanto, Bendiko ūkis.

Povilas Bendikas, Vištartai. Tarp Pajerubinio ir Brokštėnų.

III. Povilo testamentas, artimūjų likimai.

Zofija, Jonas, Marija, Bronislava, Kazimiera, Alfonsas.

  1. IV. Alfonso gyvenimo pradžia, karas ir pokario išbandymai.

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje, skrydis sukrėtęs Lietuvą, Šauliai. Vedybos, Noreikai. Tremtis ir tarybų valdžia. Dėdė Pranas

  1. V. Alfonso šeima. Sovietmetis.

Vaikystė, mokslo metai, draugai ir kaimynai. Tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Vedybos

Darbas ir gyvenimo filosofija. Suvažiavimai ir įvykiai giminėje.

Bendikų kelionės. Gyvenimo akimirkos: Tomas, Benjaminas, Alfonsas, Aloyzas, Augenijus.

  1. VI. Atgimimas ir Nepriklausomybė

Sąjūdis. Gyvenimo kelionė. Testamentas

VII. Bendikinei 100-metų.

Idėjos ir darbai tėviškėje. 100-mečio šventė. Protėvių vardų paminėjimas.

VIII. Paieškos tęsiamos, nauji atradimai ir darbai

Jacevičiai ir Tūbinių bažnyčia. Paminklas Vytautui Didžiajam ir jo atstatymas. Tūbinių istorija.

  1. IX. Naujoji istorija

Naujoji karta ir naujoji emigracija. Giminės talentai ir darbai:

Žydrūnas, Jurga, Neringa, Tomas, Nerijus, Inga, Asta, Dainius.

Ona, Darius, Tomikas...

  1. X. Archyvų ir kiti dokumentai
  2. XI. Pabaiga