Dargaliai

Dargaliai, kaimas su istoriniu Kapukalniu, nuostabiomis Maironio apdainuoto Dievyčio ežero ištakomis,vandeningos Yžnės kilpomis, Pakėvės kalnu, žvyruotais keliukais per lapuočių miškus, jungiančiais istorines vietoves Šiauduvą, Tūbines, Laukuvos apylinkes. Graži vietovės gamta, spalvos ir garsai visuomet lydėjo čia gyvenusius žmones, ugdė kūrybinius gebėjimusbrandino samonę, kėlė meilės savo kraštui jausmus. Gal todėl Dargalių kaime išaugo puikių žmonių, turtingų ne tik proto, bet ir  sielos gelmėmis, savo jausmus išreiškiančių tapytais paveikslais, ar eilėraščių posmais.  Vienas tokių žmonių  kunigas Stasys Žilys, Bažnyčios darbininkas, auklėtojas, tapytojas, poetas, rašytojas ir mąstytojas, gyvenimo ir dvasingumo kelyje nuėjęs taip toli, kaip galėjo tik nedaugelis paprastų šio krašto žmonių. (žiūrėti žemiau "Prelatas iš Dargalių"Kitas iškilus kraštietis, Vladislovas Juškys, poetas, kunigas, sielos ganytojas, sulaukęs didžiausio pastoracinės veiklos įvertinimo, parapijiečių dėkingumo. Kunigui suteiktas Gadūnavo , kur jis išdirbo 23 metus garbės piliečio vardas. (žiūrėti žemiau "Dieve Tau save aukoju").


Istorija, gyventojų ir kraštiečių prisiminimai.

Istorija ir legendos, perduodamos iš kartos į kartą, Dargaliuose mena krikščionybės atsiradimo, kovų su kryžiuočiais laikus. Tai patvirtina kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus surinkta informacija apie čia esantį Dargalių senkapįVl. Statkevičius rašė: „Kaimo pietiniame pakraštyje, šiaurinėje greitkelio Klaipėda – Kaunas pusėje, ant įspūdingos kalvos, vadinamos Kapų kalnu, yra Dargalių kaimo senkapiai. Iš pietinės jo pusės prateka Jėrubynas, o kiek tolėliau, iš šiaurinės, – Yžnė".

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus fondose saugoma kraštotyrininko rankraščių, straipsnių publikacijų, iš kurių matyti, kad Dargalių senkapio tyrinėjimams jis atidavė daug savo laiko ir jėgų. Įvairiomis legendomis apipintą senkapį bei senąsias kaimo kapinaites tyrinėjant daugiau kaip dešimt metų, jam pavyko rasti daug senūjų protėvių palikimo: žalvarinių dirbinių, senųjų kirvių, išlikusių įkapių ir pan. Savo darbe „Šilalės rajono Padievyčio apylinkės. Kultūros paminklai", 1988 m. Vl. Statkevičius pažymėjo kad: „Vietiniams žmonėms senkapis seniai buvo žinomas. Iš čia į Šiaulių „Aušros" muziejų  keletas radinių  pateko dar 1938-1939 metais. Sovietmečiu dėl nuolat apylinkėje vykdomų žemės ūkio darbų, net nuo žemės paviršiaus buvo surinkta apie pusšimtis dirbinių, kurių didesnė dalis  buvo perduota Vilniaus istorijos - etnografijos muziejui.

Dargalių k senkapis LR archeologijos paminklas2.jpg

Dargalių senkapiai, 2018m.

Kapinaičių pakraštyje stovi betoninis stulpas, kurio viršuje prieš keletą metų dar buvo lentelė su užrašu žyminčiu, kad čia yra Dargalių senkapis, Lietuvos Valstybės saugomas archeologijos paminklas. Kapinaičių teritoriją nuo seno juosia savotiška akmenų tvora, kalnas apaugęs medžiais.

Kapukalniu vadinama vieta įdomi ir vertinga tyrinėtojams todėl, kad joje buvo laidojama labai senai. Iš rastų daiktų archeologai nustatė jog čia laidota net V-XIV a. Vietinių gyventojų atmintyje išlikę įvairių legendų: kad kalne vaidenosi, o eidamas pro šią vietą dažnas paklysdavo neberasdamas kelio namo.

Dargalių k senkapis1.jpg Bolševikinio teroro aukoms atminti Dargaliuose.jpg

Be kelių medinių kryžių, kapinaičių centre stovi akmeninis kryžius su užrašu: „Bolševikų genocido aukos 1941.VI.24".

Apie šiuos palaidojimus senose kapinėse rašė kraštotyrininkai Vytenis ir Junona Almonaičiai savo veikale  „Lietuvos laisvės kovų paminklai". Data ant paminklo primena karo pradžią ir tuo laiku sovietų kariuomenės Dargaliuose įvykdytus nužudymus. Be aiškesnės priežasties buvo nužudyti Juozas ir Juzefa Rupšlaukiai, jų augintinė Bronė Gedminaitė ir kartu gyvenusi giminaitė Ona Mikalauskaitė. Paminklas su atitinkamu užrašu kapinaitėse buvo pastatytas jau 1942-aisiais, tačiau pokario metais stribai jį suniokojo. Žuvusiųjų atminimas pakartotinai įamžintas Atgimimo metais. Buvusio ilgamečio Dargalių k. gyventojo Jono Žilio liūdijimu, net keturis kaimo žmonės rusų kariškiai nušovė dėl baltų aprėdų, ar baltos skarelės, kurie jų teigimu reiškė ženklą vokiečių lėktuvams numesti bombas. Kad atremti vokiečių puolimą, Dargalių kalvoje pirmosiomis karo dienomis skubiai buvo iškasti apkasai ir įsitvirtinę rusų kariškiai.

Netoli nuo Rupšlaukių sodybos aukų kapo, stovi kitas paminklas kur palaidotas dargališkis Antanas Grunovas. Jis buvo partizanas, ginkluoto lietuvių pasipriešinimo Lydžio rinktinės trečiosios kuopos pirmojo būrio skyrininkas. Simboliškai antkapyje įrašytas Jonas Grunovas. Pagal V. Almonaitį už įtartą bendradarbiavimą su sovietiniu saugumu ir nustatytos drausmės pažeidimus, buvusį partizaną ir jo brolį mirties bausme nubaudė patys partizanai.

Dargalių dvaras

Dargalių dvaro istoriją aprašė krašto istorijos tyrinėtojas K. Misius knygoje "Lietuvos dvarai ir sodybos":

dargalių dvaro aprašas 

Labiausiai žinomas ankstyvoje Dargalių istorijoje, 1931 m sukilime pasižymėjęs Dargalių dvaro savininkas Juozapas Rimkevičius. Gimęs 1798m J. Rimkevičius  mokėsi Kražių mokykloje, vėliau dirbo Raseinių apskrities Pilies teisme. 1831 m. prasidėjus sukilimui, organizavo sukilėlių būrius Raseinių apskrityje. Tų pačių metų balandžio mėn. J. Rimkevičius buvo paskirtas Žemaitijos patrankų liejyklos, ginklų ir parako dirbtuvių viršininku, vadovavo sukilėlių pulkui, turėjo pulkininko laipsnį. Sukilimą numalšinus pasitraukė į Prūsiją. 1832 metais J. Rimkevičius kaip ir daugelis sukilėlių, kuriems pavyko išvengti kartuvių, apsigyveno Prancūzijoje. Yra žinių, kad į Kauno guberniją grįžo 1859 m. 

Archeologiniai tyrimai, išlikusios žinios apie buvusį Dargalių dvarą ir buvusį dvarininką J. Rimkevičių, tai gal ir viskas, ką galima atrasti apie Dargalius prieinamuose šaltiniuose. Mažai duomenų apie prieškarinį kaimo bendruomenės gyvenimą ir senuosius gyventojus. Prieš karą čia gyveno ūkininkai Stulgai, Jurgučiai, Juškiai, net kelios Žilių šeimos, veikė Dargalių Jaunūjų Ūkininkų Ratelis(JŪR), kuriam priklausė ir gretimų Jakaičių, Brokštėnų, Payžnio kaimų vaikai. 

Bendiko albumo Dargaliai

Dargalių jaunųjų ūkininkų ratelio nariai, per savo šventę ir jos metu surengtą gaminių parodėlę. Fotografuota 1934 m. spalio 10 d. prie Dargalių pradžios mokyklos. Nuotrauka iš A. Bendiko šeimos albumo. 

Nuotrauka svarbi Dargalių kaimui istorine prasme. Joje matome daug smalsių kaimo vaikų, tarp kurių tikėtina ir 10m Stasys Žilys, viena ryškiausių krašto asmenybių. Už vaikų kairiau, su ūsais, stovi Jakaičių kaimo gyventojas Pensavas, prie vėliavos centre, matosi tik galva, jaunasis ūkininkas ir šaulys Alfonsas Bendikas iš Brokštėnų. Sėdi ant žemės plačios Dapkų giminės atstovės Stasė ir Bronė Dapkutės  iš Jakaičių. Dešinėje su odine kepure ūkininkas, ūkininkų būrelio organizatorius Juozapas Žilys. Pirmoje eilėje, penktas iš dešinės, centre tarp vaikų, sėdi apskrities agronomas šefavęs Šilalės valsčių, atvykęs į JŪR šventę iš Tauragės. Agronomui už nugaros, prie vėliavos koto, stovi aktyvus Tūbinių k. ūkininkas, šaulys Kazimieras Bagdonas. Jo tėvas, Tūbinių kaimo ūkininkas, kaimo koplyčios fudatorius ir statytojas. Kazimieras Bagdonas 1935m ėjo Tūbinių šaulių būrio valdybos pirmininko pareigas. Grįžus rusų okupacinei kariuomenei K. Bagdonas organizavo sukilėlių būrį, vėliaų įsijungė į organizuoto ginkluoto pasipriešinimo Lietuvos laisvės armijos(LLA) gretas. Nelygioje kovoje už Laisvą Lietuvą K. Bagdonas-Udra žuvo netoli Kaltinėnų. Jo vardas įrašytas Krįžkalnio paminkle pastatytame žuvusiems partizanams atminti.

Dargalių Ūkininkai uzrasas nuotraukoje

Beinorius Jaunieji ūkininkai

Jonas Beinorius(kairėje) ir šios istorijos autorius A. Bendikas, 2015m.

 Istorinę nuotrauką komentvo ir apie ūkininkų ratelį, veikusį Dargalių kaime papasakojo Payžnio kaimo gyventojas Jonas Beinorius. Jis prisiminė, kad rateliui vadovavo Dargalių k. ūkininkas Juozapas Žilys, kad dauguma šio būrelio narių jau iškeliavę amžinyben, tačiau jam priklausęs Stasys Žilys, emigravęs ir tapęs žymiu kunigu, šiuo metu tebegyvena Vatikane. 

Istorinė nuotrauka, padedant Vatikano Radijo darbuotojui Sauliui Kubiliui, pasiekė Vatikano Šv. Kazimiero kolegiją, kur St. Žilys gyvena.

ST.Žilys  

Stasys Žilys su istorine nuotrauka rankose, 2015m. Nuotraukos autorius Sauliaus Kubiliaus.

 Stasys Žilys buvo sujaudintas prisiminimų apie gimtąjį kaimą ir ten praleistus vaikystės metusPrelatas pakomentavo,  kad pats priklausė šiam Dargalių kaimo JŪR, tačiau aplinkybių ir kur daryta nuotrauka, neprisiminė. Jis sakė, kad prie kelių sankryžos į Dargalių kaimą buvo rodyklė  su užrašu: "Dargalių kaimas-16 kiemų". Šiek tiek daugiau prisiminimų pateikė Stasio brolis 85m Jonas, šiuo metu gyvenantis Rietave. Pagal jį iš viso prieš Antrajį Pasaulinį karą šiame kaime gyveno gal penkios Žilių šeimos, kurios tarpusavyje mažai giminiavosi, o  pradžios mokykla buvo šalia esančiuose, turtingesnio ūkininko, Juozapo Žilio namuose. Juozapas Žilys nebuvo pavyzdingas ūkininkas, bet  buvo neblogas JŪR organizatorius, o jam  dar prieš karą mirus, ratelio veikla pradėjo nykti.

Juozapo Žilio sodyba nuo karo ir sovietimečio nenukentėjo, tačiau buvo rekonstruota, o 1985m. tiesiant autostradą Vilnius-Klaipėda žymiai pasikeitė ir apylinkės kraštovaizdis. Prelatas St. Žilys, atvykęs į gimtajį kaimą po daugelio dešimtmečių, prisiminimuose minėjo, kad gimtajame Dargalių kaime mažai ką atpažino. Sodyboje kurioje glaudėsi Dargalių pradžios mokykla, šiuo metu čia gyvena Juozapo Žilio sūnaus Algirdo dukra su šeima.

Dargaliai iš paukščių skrydžio

Dargalių apylinkės iš paukščio skrydžio. Tolumoje, Šiauduva. Prelato Žilio buvusi sodyba nuotraukos viduryje, už pirmūjų dviejų su tvenkiniais, prie matomo keliuko vedančio link Šiauduvos. Nuotrauka Jono Baltikausko, 2017 m.

Stasys Žilys prisiminimuose sakė, kad"Lietuvoje, visada, kai skrendant lėktuvu pažiūrėdavau į apačią, suspausdavo širdį, nes labai ilgą laiką su namiškiais ir namais nebuvo jokio ryšio. Kartais galvodavau, kad galėčiau bent minutei į tą ar kitą vietą nueiti. Daugiau ne apie žmones galvodavau, bet apie gamtą. O dabar, kai nuvažiuoju, visai nebegaliu atpažinti, tos vietos visiškai pakitusios. Tai man tikra drama".


 Istorinės Dargalių gamtos ir gyvenimo akimirkos

Iš turgaus.jpg

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Dargalių kraštovaizdis 1950m

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Dargaliuose šienautė2.jpg Vaikiški žaidimai11.jpg

Iš Jono Žilio nuotraukų albumo

Darbai Dargaliuose

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo. 

Dargaliuose šienautė.jpg

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Dargaliuose šienautė3.jpg

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Dargaliuose šienautė1.jpg

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Tūbinėse, po atlaidų.jpg

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Dargalių muzikantai.jpg

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Dargaliuose šventė.jpg

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Dargaliuose su artimaisiais.jpg

 Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse11.jpg 

"Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse". Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

  Švogeriai, Dargaliu km.jpg 

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

 Dargalių merginos atlaiduose1.jpg Dargalių merginos4.jpg

Motociklu į šokius.jpg

Į kelią.jpg

Dargalių merginos atlaiduose2.jpg

Dargalių vyrai.jpg

  Dargalių jaunimas3.jpg

Dargalių merginos5 .jpg Dargalių merginos3 .jpg

Dargalių merginos atlaiduose.jpg

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Draugės iš Dargalių.jpg Dargalių jaunimas .jpg

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Dargaliuose šokėjos.jpg

Šokėjos.jpg

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Dargaliuose šokėjos122.jpg

Dargaliuose šokėjos111.jpg

Sodyboje11.jpg

Iš Jono Žilio nuotraukų albumo.

Antano Vilkanausko šeima.jpg

Antano Vilkanausko šeima, Paneročio k. Aldonos Vilkanauskaitės Žilienės nuotrauka.

Prie namų.jpg

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Dargaliuose prie upelio.jpg

Prie upelio , Dargalių k. Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Sustojimas pakelėje.jpg

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Iš Dargaliu per Laukuvą į Klaipedą.jpg

Ar Prie Jūros.jpg


Žiema Dargalių k  prie šimtamečio ažuolo.jpg

Petrauskų šeimyna1.jpg 

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

IMG_5457.jpg

Stungaičių aštuonmetė mokykla.jpg


Prelatas iš Dargalių

Stasio Žilio pasirinkimas ir ilga gyvenimo kelionė.

Stasys Žilys yra vadinamas lietuviu – popiežiaus mokytoju. Prelatas popiežių Joną Paulių II mokė lietuvių kalbos, vertė jo kalbas bei homilijas į lietuvių kalbą.

Garbaus amžiaus, ypatingu kuklumu pasižyminčio, iškilaus mūsų kraštiečio prelato Stasio Žilio ir jo šeimos gyvenimo Dargalių kaime prisiminimais pasidalijo jo brolis Jonas ir jo žmona Aldona, šiuo metu gyvenantys Rietave.

Stasio mokslai111

Stasys Žilys Telšių kunigų seminarijos studentas. Iš Jono Žilio albumo, apie 1943m.

Gimęs 1924 m. rugsėjo 24 d.  Dargaliuose, kur lankė pradžios mokyklą, vėliau metus mokėsi Tūbinėse, vidurinę mokyklą baigė Šilalėje. Vėliau įstojo į Telšių kunigų seminariją, bet nebaigė nes karo buvo nublokštas į Vokietiją, iš ten išvyko į Italiją, kur studijavo teologiją popiežiškajame Grigaliaus universitete. 1948-aisiais Romoje S. Žilys buvo įšventintas į kunigus. Vėliau – kelionė į Kanadą, kur 1951–1957 metais dirbo Amos vyskupijoje kurijos sekretoriumi, vicekancleriu. Grįžęs į Romą, Grigaliaus universitete apsigynė teologijos daktaro disertaciją. 1962–1992 m. dirbo Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos archyvaru. 1959 m. buvo paskirtas Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje studijų prefektu, yra kolegijos dvasios tėvas. Darbą Bažnyčiai Vatikane ženklino Bažnyčios garbės titulai: monsinjoro, prelato ir  labai reto-apaštališkojo protonotaro. S. Žilys yra išleidęs teologines knygas „Gyvenimo šaltiniai“ ir „Gyvoji liturgija“, kurios į sovietų okupuotą Lietuvą būdavo gabenamos ir platinamos slaptai. Kunigas rašo eilėraščius, keletas jų tapo religinėmis ir liturginėmis giesmėmis. S. Žilys yra iliustravęs keletą knygų, nupiešęs ir nutapęs šimtus darbų, kurie išdovanoti po visą pasaulį. Personalinės jo darbų parodos buvo surengtos Lietuvoje, Kanadoje, Italijoje. 

"Esu svyruojantis ažuolas".

Karo metai, žmogaus nežmoniškumas žmogui tomis dienomis jaunajam Stasiui, kėlė klausimą: „Kodėl?“ šis skaudus klausimas, stebint neteisybę ir smurtą, giliai palietė jauną žmogų, apsispredusį tapti kunigu. Vėliau eilėraštyje jis sakys sau: 

„Prie obelisko“

Man rūpi kelt kitus ir kilti,
O jis tik saugo mintį šaltą
Savy ženklus žmogaus iškaltus. 
Prelato dvasinį veidą atskleidžia jo sukurtos eilės tame pačiame eilėraštyje:
Stovėjau aš prie obelisko
Ir apmąsčiau jo amžių seną.
Kaip aš, taip jis, netekęs visko,
Kaip aš, taip jis tremty gyvena.
Abu mes žvelgiam į tolybę,
Gimtos šalies dangaus ištroškę.
„Molinis indas“
 
Esu molinis indas,
Kadaise nulipdytas,
Bet tik dabar degu aš.
Mane kančia nuvalo,
Apskaldo skausmo kūjis
Ant kasdienos priekalo.
Gal tik dar vieno reiktų:
Kad man mirtis užpiltų
Skaidrios emalės miltų.
Kad būtų gražios šukės,
Jei kas po šimto amžių
Jas Kapų kalne rankios.
 
Tokiais žodžiais apie save kalba Stasys Žilys.
Nuo Dargalių iki Vatikano

Zilys stasys

Stasys Žilys, apie 2013m

Prelato Stasio Žilio mokslo ir gyvenimo prisiminimus Vatikane  2010 m. pagal pateiktus klausimus užrašė  Bernardinai.lt korespondentė Dalia Žiemytė:

Kaip pats pajutote pašaukimą tapti kunigu?

"Dažnai galvodavau ne apie kunigystę. Mane buvo sužavėję pranciškonai. Pavasarį kartais pamatydavau basą pranciškoną, einantį kur nors vesti rekolekcijų. Nebendravau su jais, bet išliko toks vaizdas. Gimnazijoje buvau truputį vėjavaikis, kiek pasiklydęs. O baigus gimnaziją, jau po atestatų įteikimo šventės, su vienu draugu per pušyną važiuojam keliu, paskui atsigulam į griovį pailsėti, dviračiai – irgi griovy. Tai tas draugas klausia: „Stasiau, o ką dabar darysi?“ Sakau: „Aš stosiu į seminariją.“ Staiga, netikėtai. Ir kai grįžau į namus, namiškiai taip pat laukė ir pakartojau tą patį mamai, kai ji paklausė. Mama svajojo, kad tapčiau gydytoju. Paskui mama susitaikė su tuo, o tėvelis jau iš pat pradžių buvo labai patenkintas. Ir išvažiavau į seminariją, bet visą laiką buvau toks svyruojantis ąžuolas. Pirmus metus pabaigus, vasarą per atostogas važinėdamas dviračiu dažniausiai į parapijas, atlaidus, vis dar galvojau, ką turiu daryti. O paskui buvau nublokštas į Vokietiją, Eichštetą, ten nieko kito nebuvo galima galvoti. Nors, tiesa, kartą buvau nuvažiavęs su draugais į Tiubingeną, nes norėjau stoti į Tiubingeno universitetą studijuoti filosofijos, bet pasikalbėjau su rektoriumi, jam, matyt, neaiškus tipelis pasirodžiau, tai nepavyko. Šį tą davė ir Vokietija, nes seminarijos gyvenimas man atvėrė akis. Mūsų buvo arti šimto lietuviukų, vienu metu buvo devyni vokietukai seminaristai – tik devyni, paskui atsirado penki vengrai. Visko ten buvo – ir pavydo, ir varžybų tarp skirtingų tautų; pavyzdžiui, išėjus per pertrauką į sodą žiemą sniego gniūžtėmis mušantis įvykdavo kartais įdomių dalykų... O vasarą mus nuveždavo į mišką rinkti skujų. Kas daugiausia pririnkdavo, turėdavo teisę grįžti atsisėdęs ant traktoriaus vežamų maišų. Tai dažniausiai lietuvis sėdėdavo. Niekuomet nežinojau, kur gyvensiu netrukus. Niekur neįleidau šaknų. Išgyvenau ilgiausiai Romoje, čia turbūt užbaigsiu dienas, jei atsitiktinai tai nenutiks nuvykus į Lietuvą. Romoje turbūt bus mano atilsio vieta".

"Gimėte Lietuvoje, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleidote svetur. Dabar štai jau daugiau nei penkiasdešimt metų gyvenate Romoje. Koks kelias buvo iki čia?  

"Neturiu laiko perspektyvos – kas kada įvyko, aš gyvenu šiandiena, tarsi laikas man visai neegzistuotų. Visą laiką taip gyvenau. Ką reikėjo daryti – dariau, nes nebuvo kam arba taip mane „užsipuldavo“, kad nebūdavo kaip atsisakyti. Išvykau iš Lietuvos, nes nebuvo kito pasirinkimo. Po gimnazijos studijavau Telšių kunigų seminarijoje; kai po pirmojo kurso vasaros atostogų, praleistų namuose, mokslo metų pradžioje sugrįžau į Telšius, frontas visiškai priartėjo, matėsi gaisrai, visi buvo apimti nerimo, ruošėsi bėgti. Seminarijos vadovybė pasiūlė – kas nori, galit vykti į Vokietiją, nes buvo suradę seminaristams vietų Eichšteto seminarijoje. Nebuvo jokios galimybės nei su namiškiais atsisveikinti, nei laiko apsispręsti. Artėja frontas, nežinai, ką daryti. Keliese galvojome pasilikti Lietuvoje ir įsitraukti į partizaninę veiklą, tačiau reikėjo skubėti, nepažinojome nieko ir išvykome iš Telšių, kas kaip galėjo. Iš Lietuvos į Vokietiją įvažiavome su paskutiniais sužeistais vokiečių kareiviais ant traukinių platformų, į vagonus nepatekome. Kelionė iki Eichšteto, Bavarijos, truko kokią savaitę. Bavarijoje mūsų laukė seminarijos vadovybė ir tuoj pat prasidėjo mokslo metai. Karas jau pasibaigė, ta dalis Vokietijos, kur gyvenome, buvo užimta Amerikos kariuomenės. Mūsų buvo apie šimtas lietuvių klierikų, iš kurių buvo atrinkti dvidešimt vykti į Romą. Patekau ir aš į jų tarpą. Vėl „zuikio bilietu“ su italų kareiviais, grįžtančiais į savo tėvynę, įvažiavom į Italiją. Jie mus gynė nuo policijos, kad mūsų nepatikrintų, nors tada dar nekalbėjome itališkai, tik vokiškai mokėjome. Šiaip taip atsikapstėme iki Romos, ir čia mūsų jau laukė prelatas L. Tulaba. Tuoj pat prasidėjo studijos. Studijavau Grigaliaus universitete teologiją." 

Kada pradėjote kurti, pajutote potraukį piešti?  

"Būdamas vaikas, gimnazijoje. Tais laikais turėjom tik lengvą pamoką – būdavo, ką nupieši, tas gerai. Patys mokytojai nelabai ką rodė. Atsimenu, kad piešimo mokytoja jaunutė buvo, piešėm su ja visi Stalino portretą, ištiesę didžiulį lapą ant žemės, nes nebuvo kur kitur. Keliais eidami, piešėme anglimi. To portreto reikėjo paradui miestelyje... O Romoje studijavau tapybą ir piešimą pas Romos dailės akademijos profesorių Karolį D‘Aloisio da Vasto, Romos muziejaus direktorių." 


 

Žilių šeima, Dargaliuose, Stasys toli.jpg  

Žilių šeima apie 1953m. Sėdi mama Elžbieta Žilienė(1892-1978) ir tėvas Stasys Žilys(1887-1968), stovi sūnus Jonas. Šeimos nuotraukoje trūksta sūnaus emigranto, kunigo Stasio. Iš Jono Žilio šeimos albumo.

Jono šeima.jpg

Brolio Jono Žilio šeima tėviškėje, Dargalių k. Nuotraukoje žmona Aldona Vilkanauskaitė Žilienė su dukra Virginija, apie 1960m.


Kada į Lietuvą grįžote pirmą kartą? Tarybiniais metais turbūt neteko apsilankyti tėviškėje?    

"Viena pirmųjų kelionių buvo atsisveikinti su draugu – prelatu Antanu Rubšiu. Mes kilę iš tos pačios parapijos, pradžios mokykloje ir gimnazijoje – kartu, o kai mokėmės Telšių seminarijoje, gyvenom viename kambaryje. Kai vokiečiai perėmė seminariją savo tikslams – įrengė ten karo ligoninę, mes gyvenome privačiai, susiradę kambarį. Paskui – Eichštetas, ir į Romą atvykome kartu, nes abu buvome toje dvidešimties grupėje, paskui kartu studijavome Grigaliaus universitete. Išsiskyrėme, kai išvažiavau į Kanadą, o jis pasiliko Šventojo Rašto studijoms ir vėliau išvyko į Ameriką. Tada tik laiškais susirašinėjome. Man grįžus į Romą, jis atvažiuodavo kartu pabūti, prašydavo juokais, kad rekolekcijas vesčiau. Jis man visada rekolekcijas vesdavo. Paskui jis iškeliavo... Kai parvežė jo pelenus į Vilnių, važiavau atsisveikinti, tai buvo turbūt viena pirmųjų mano kelionių į Lietuvą. Pati pirmoji buvo su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Kai išgirdau, jog ir manęs norės savo palydoje, pasakiau jo sekretoriui, kad nevažiuosiu. Maniau, jog man bus per sunku pakelti šią kelionę."

Eleonora Žilienė03.jpg

Mama Elžbieta Žilienė gimtojoje sodyboje, Dargalių k. Iš Jono Žilio šeimos albumo*.

Žiliai sodyboje su anūkais1.jpg

Tėvai, Stasys ir Elžbieta Žiliai, sodyboje, apie 1960m. Nuotrauka vyskupo Romualdo Krikščiūno*. Iš Jono Žilio šeimos albumo.

Stasys, kunigu dirbo Kanadoje, vėliau sugrįžo tęsti mokslų į Vatikaną. Sutikdamas čia kunigus ir bažnyčios atstovus, atvykstančius į Šv. Kazimiero kolegiją  iš okupuotos Lietuvos, Stasys labai ilgėjosi gimtinės. Šiuos jausmus jis  išreiškė rašydamas eilėraščius, tapydamas paveikslus. Labiausiai Stasys ilgėjosi tėviškėje likusių, daug metų nematytų artimūjų ir tėvų. Septintojo XXa dešimtmečio metai TSRS buvo pats "socializmo statybos" įkarštis. Dėl komunistinės ideologijos ir  "geležinės sienos", be rimtos priežasties užsieniečiams buvo draudžiama laisvai atvykti į Lietuvą ir lankyti artimuosius. Stasys paprašė, kad jo tėvus Dargalių k. aplankytų vyskupas R. Krikščiūnas dirbęs Kauno arkivyskupijoje.  Vyskupasprašymą įvykdė, o nuvykęs į Dargalius, Stasio tėvus įamžino ir nuotraukose(*). Vienoje jų matomas vyskupo automobilis "Pobieda" stovintis Žilių kieme.


Iš pradžių nesiryžote vykti(į Lietuvą kartu su Popiežium), paskui sutikote?    

"Mane visą laiką kviesdavo atvykti į Vatikaną, tačiau vasarą, kai popiežius būdavo Castelgandolfe, reikėdavo važiuoti ten lietuvių kalbos pamokėlei – prieš kelionę į Lietuvą jis mokėsi lietuvių kalbos. Kartą atvažiavau, įėjau į salę, vėjas traukia pro langą, nes langas truputį praviras, juk nebuvo vėsintuvų. Popiežius įeina, lietuviškai sako: „Garbė Jėzui Kristui.“ Balta sutanėlė suadyta, lengvutė, nes vasaros metas, įsispyręs į šliures. Pasisveikiname ir jis sėsdamasis klausia: „Tu važiuosi su mumis?“ Aš tada nieko neatsakiau, nors iš tikrųjų labai jaudinausi. Lietuvoje visą laiką, kai skrendant lėktuvu pažiūrėdavau į apačią, suspausdavo širdį. Nes labai ilgą laiką su namiškiais nei namais nebuvo jokio ryšio. Kartais galvodavau, kad galėčiau bent minutei į tą ar kitą vietą nueiti. Daugiau ne apie žmones galvodavau, bet apie gamtą." 

Mokėte popiežių Joną Paulių II lietuvių kalbos. Kaip tapote jo mokytoju?

"Popiežius kardinolo paprašė, kad jis ką nors rekomenduotų. Kardinolas pagalvojo apie mane, tačiau nenorėjau sutikti, išsigandau, bet nereikėjo daug kalbėti, popiežius pats labai stengėsi. Kiekvienas skyrelis būdavo surašytas lietuviškai ir itališkai. Kartą jis pastebėjo, kad vienoje vietoje itališkame tekste yra žodis širdis, o lietuviškame toje vietoje įrašyta – krūtinė. Kodėl, sako, ne tas pats žodis? Jis bijojo, kad nebūtų neatitikimų, jis jautė atsakomybę, jog tai, ką jis parašė itališkai, taip pat turi būti ir lietuviškai. Popiežius mokėsi lietuvių kalbos visus metus. Pramoko visai neblogai. Paskui kiekvieną kartą, kai pamatydavo mane kunigų būry ar nuėjus pasisveikinti, sakydavo: „Il mio professore“. Turiu nuotraukų, kaip jis apkabindavo mane, visuomet susijaudinu, kai prisimenu. Jau tuomet galvojau, kad jis bus šventasis. Ir dabar akys pilnos ašarų, kai prisimenu, kaip tuomet, kai Castelgandolfe pamačiau – paprastas žmogus, be daugiažodžiavimo, bet toks nuoširdus. Jam patiko ir mano stilius, jokio intereso neturėjau ko nors jo prašyti, jam tai patiko."                                                                                                                                    ,

Ar sutikote per tą pirmą kelionę savo namiškius?

"Pirmą sykį nuvykęs su popiežiumi nieko nesutikau iš savo giminaičių, vienintelis, kuris mane aplankė iš pažįstamų, buvo toks Kėdaitis, Maskvos „Pravdos“ žurnalistas. Kartu mokėmės gimnazijoje. Kaip tik su juo, istorijos mokytojo išsiųsti, buvom nuvykę į Šiaulių muziejų vasarą rinkti medžiagos apie tautodailę, liaudies meną. Turėjau padaryti brėžinius, kadangi jau tada piešiau. Mums būnant Šiauliuose, įsiveržė vokiečiai, nukrito pirmosios bombos. Mes perėjom į Latvijos pusę, apsistojome kaimelyje ir ten sulaukėme vokiečių. Beveik nepajutome karo fronto dėl to, kad iš Lietuvos jie labai greitai išstūmė Raudonąją armiją. Grįždami pėsčiomis iš Latvijos kaimelio į Šiaulius, iš ten – į Žemaitiją, visur matėme karo pėdsakų – sudegusių tankų, žydų, bėgančių nuo vokiečių į Rusijos pusę, o mes ėjome į Vokietijos pusę. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė. Jau Nepriklausomybės laikais kasmet važiuodavau į Trinapolį, kai būdavo kviečiami užsieniečiai ir reikėdavo pagelbėti – Mišioms vadovauti, budėti, jei kas pasikalbėti norėtų ar panašiai, visuomet nuvažiuodavau aplankyti savo namiškių. Šiemet nevažiuosiu, bet praėjusiais metais, po Velykų, buvau nuvažiavęs pas brolį. Su kardinolu visuomet stengiamės susitikti – aš esu buvęs jo mokytojas, tuo metu, kai jis Romoje studijavo, buvau prefektu."


Stasio tėvas Stasys Žilys iš Dargalių.jpg

Stasys Žilys(tėvas) Dargalių k. apie 1965m. Iš Jono Žilio šeimos albumo.

Stasio brolis Jonas, gyvenantis Rietave, prisimindamas tėvą minėjo, kad tai buvo šaltakraujiškas, gyvenimo užgrūdintas žmogusmokantis užsienio kalbų, tris metus buvo atitarnavęs caro kariuomenėje. Šios savybės padėjo Žilių šeimai išlikti karo metais, kai artėjant frontui iš Rytų, į namus netikėtai pasibeldė rusų desantininkai, taip pat  pokariu vykstant ginkluotam pasipriešinimui, kai dėl sūnaus klieriko, "perbėgusio" į Vakarus, šeimai nuolat grėsė išvežimas į Sibirą.

Lankomas tėvų kapas Laukuvos kapinėse.jpg

Laukuvos kapinėse, prie tėvų kapo, apie 2002 m. Iš Jono Žilio šeimos albumo.

Broliai Stasys ir Jonas kartu.jpg Broliai Stasys ir Jonas prie Baltijos.jpg

Jono Žilio  susitikimai su broliu iš Vatikano po daugybės metų atskirties. Pasibaigus sovietmečiui, susitikimai tapo dažnesni. Broliai keliavo po atgimstančią Lietuvą ir būtinai prie jūros, kurios vandenys jau skalavo kiekvienam lengvai pasiekiamus, draugiškų Baltijos valstybių krantus. Nuotraukos iš Jono Žilio šeimos albumo.

Stasys gimtojoje Lietuvoje.jpg

Kelionių akimirka. Dešinėje, Jono Žilio žmona Aldona Vilkanauskaitė Žilienė. Jos giminės šaknys gretimame Paneročio kaime.

Stasys su artimaisiais  gimtinėje.jpg

Prelatas Stasys Žilys gimtinėje, Dargalių k., brolio Jono šeimos ir artimūjų apsuptyje. Iš Jono Žilio albumo.

Atkūrus Nepriklausomybę, politikai ir valdžios atstovai iš Lietuvos dažni prelato Stasio Žilio svečiai Vatikane. Atvyksta organizuotos grupės, taip pat ir iš gimtojo Šilalės krašto. Svečiams priimti  garbaus amžiaus Stasys, perkopęs 90m slenkstį, vis dar randa jėgų.

Stasys su LR prezidente Dalia Grybauskaite.jpg
 
Stasys su LR prezidente Dalia Grybauskaite. Iš Jono Žilio nuotraukų albumo.

2013 m Vatikaną ir Lietuvių Šv, Kazimiero kolegiją aplankė grupė piligrimų iš Šilalės. Išvyką kartu su Šilalės Savivaldybe, organizavo Telšių vyskupija. Kelionė buvo skirta Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupijos 600 metų jubiliejui pabrėžiant, kad šis istorinis įvykis svarbus ne tik Bažnyčiai ir tikintiesiems, bet ir Valstybei, visiems jos žmonėms.

Žilius prelatas su silaliskiais

Prelatas Stanislovas Žilys(nuotraukoje centre) Vatikane, prie Šv. Kazimiero kolegijos, su kraštiečiais, atkeliavusiais iš Šilalės. 

"Romoje mūsų laukė nuoširdus priėmimas Popiežiškoje Lietuvių šv. Kazimiero kolegijoje, kur susitikome su prelatu Stasiu Žiliu, kilusiu iš Dargalių kaimo Šilalės rajone, rektoriumi kunigu Petru Šiuriu, kur žemiečių prelato S. Žilio ir Teresės Ūksienės kalboms galo nebuvo. Mielam žemiečiui J. Gudauskas papasakojo apie Šilalės rajone vyksiančius renginius ir darbus, skirtus Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejui paminėti." Šilalės Rajono Savivaldybės informacija ir nuotrauka, 2013 03 15d

Popiežiaus J. Pauliaus II palinkėjimas Šv. Kazimiero kolegijai, kur daug metų darbavosi Stasys Žilys.jpg

Popiežiaus J. Pauliaus II palinkėjimas 50m jubiliejaus proga Šv. Kazimiero kolegijai, kurioje virš 30 metų darbavosi Stasys Žilys. Kopija iš Jono Žilio asmeninio archyvo.

Šaltinis: Bernardinai.lt, 2010m, kalbino Dalia Žemaitytė.

Kiti šaltiniai: Lietuvių enciklopedija. - 1966. XXXV t., psl. 349, Šilalės artojas, Nr. 10– 2001 m. vasario 6 d.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje 2013 m buvo atidaryta St. Žilio aliejiniais dažais tapytų paveikslų paroda.

 Dieve Tau save aukoju

Vladislovo Juškio pašaukimas ir gyvenimo kelias.

Vladislovas jaunystėje.jpg

Vl. Juškys jaunystėje, apie 1952m

Dieve tau save aukoju- kun. Vl. Juškio eilėraščiai.jpg

"Dieve Tau save aukoju". Taip pavadinta kunigo Vl. Juškio eilėraščių knygelė, su jaunystės pamastymais apie dievą ir  jautriomis eilėmis gimtosiomis Dargalių apylinkėmis.

Dargalių kryžius.jpg  

Juškių sodybos kryžius, Dargalių k.

Juškiai iš Dargalių 11.jpg

Barbora ir Juozapas Juškiai, apie 1952m. Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo

Dargalių merginos .jpg

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

 Juškiai iš Dargalių111.jpg

Mokykla.jpg

Vl Juškio klase Šilalės vid. m-loje.jpg

Šilalės gimnazistai 1950 ir auklėtojas Šerpytis. Iš kairės:

l eilė: Mažutavičius, Vanda Budrikaitė, Danutė Čepaitė, Šerpytytė, Budrikaitė, Vanda Macikaitė, Jadzė Račkauskaitė, Regina Mažeikytė, Birutė Liekytė, Lašaitytė, Liucė Kukštaitė, Elena Zibartaitė,

ll eilė: Jonas Liekis, auklėtojas Šerpytis, Kazimiera Kauliutė, Bronius Pertavičius, Puleikytė, nežinomas, Zandovaitė, Elena Kazlauskaitė, A. Pukytė, Elena Ivanauskaitė.

lll eilė: Radavičius, Vladas Juškys (vėliau ilgametis Gadunavo ir Pagramančio kunigas, kilęs iš Dargalių),  Puleikis, Petrauskas, Pipiras, Kulikauskas, Vaclovas Ūksas, Kūkšta, Gabrielius Josas, Ivanauskas.

Vl. Juškio klasė talkoje, 1950 m.jpg

Vl. Juškio klasė talkoje, 1950 m.

Vladislovas prie paminklo1.jpg

Jaunas kunigelis.jpg

Pirmieji mokslo metai seminarijoje, 1952m

Vladislovas su tėvu Juozapu.jpg

Tėviškėje prie sodybos kryžiaus su tėvu, 1953m

Juškių šeima ir artimieji2.jpg

Juškių šeima ir artimieji1.jpg

 Po pirmūjų studijų metų su gimine ir artimaisiais kaimynais, 1953m. 

Kauno kunigų seminarijos 1957 m laida.jpg

Mokslai kunigų seminarijoje Vladislovui Juškiui tęsėsi nuo 1952 09 01 iki 1957 04 17d,

 

 Vl. Juškio įšventinimas2.jpg Seminarijos baigimas1.jpg

Vladislovo Juškio įšventinimas Kauno Katedros bažnyčioje, 1957m.

Seminarijos baigimas2.jpgKauno kunigų seminarijos baigimo 1957 m vinjetė.jpg

 Pirmosios mišios2.jpg Pirmosios mišios.jpg Tūbinių bažnyčia apie 1960m

Pirmosios mišios Tūbinių bažnyčioje, 1957 m.

Vladislovo studijos11.jpg

Pirmoji Vladislovo darbovietė Gadunavo parapija netoli Telšių

 Gadunavo bažnyčia, Telšių raj.jpg Jaunas kunigas.jpg

Gadunavo bažnyčia įspūdinga, o parapija nuo seno buvo garsėjanti dosnumu dievo namams.

Gadunavas, Telšių raj.jpg

Pirmoji komunija.jpg

Prie Tūbinių paminklo.jpg

Barbora ir Juozapas Juškiai prie Tūbinių Nepriklausomybės paminklo, apie 1950m.

Gimtinėje Dargaliuose su brolio šeima.jpg

Gimtinėje Dargaliuose su artimaisiais.jpg

Laidojo mamą.jpg

Juozas Juškys tėvas.jpg

Juozapas Juškys tėviškėje, apie 1970 m.

Į paskutinę kelionę į Tūbines.jpg

Juozapo Juškio laidotuvės, Dargalių k. apie 1975m. Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Laidoja artimuosius1.jpg

Laidojant artimuosius Vladislovas pats atliko kunigo pareigas


Vl. Juškys atgimusios Nepriklausomos Lietuvos renginiuose

Vl. Juškys atgimstančios Lietuvos renginiuose.jpg

Vl. Juškys atgimstančios Lietuvos renginiuose-savanorių priesaika.jpg

Partizanams žuvusiems šventoje kovoje 1945-1957m už tėvynę Lietuvą.jpg

Paminklo partizanams žuvusiems šventoje kovoje už tėvynę Lietuvą 1945-1957m. iškilmėse

IMG_5767[1].jpg

Vl. Juškys Gadūnavo garbės pilietis.jpg  Garbės piliečio vl. Juškiui pažymėjimas.jpg

Kun. Vl.Juškys, savo gyvenimą paskyręs tarnauti žmonėms, niekada dėl to nesigailėjo. Tai liūdija ir gausus garbės raštų ir padėkų pluoštas. Vienas labiausiai sujaudinusių apdovanojimų Vladislovui, Gadūnavo garbės piliečio vardo suteikimas.

Vl Juškys gyvenimo stotelėje, Caritas globuojamose namuose, Žemaičių Naumiestyje, 2018m.jpg

Vl Juškys savo gyvenimo stotelėje Žemaičių Naumiestyje, Caritas draugijos globuojamuose namuose, 2018m