Archyvas

Vl. Žeromskio prisiminimai apie darbo lagerius Chabarovsko krašte.

Prisiminimai užrašyti 1968m. 

SSSR kalinimo ir tremties žemėlapis (1).JPG

SSSR kalinimo ir tremties žemėlapis

KOMSOMOLSKAS PRIE AMŪRO - SOV GAVAN ATŠAKA 11.jpg

Geležinkelio atšaka, prie kurios dirbo kraštiečiai tremtiniai. Komsamolsk na Amūre- Sovetskaja Gavan-Port garsiojo tremtinių statyto geležinkelio BAM-o pradžia.

APIE KALINIMĄ 

" Tą dieną  (1945 m. balandžio  24 d.) grįžau  anksčiau  negu  visuomet,  bet buvau  labiau  pavargęs.  Gal todėl,  kad, bekertant  medžius,  Mažuolių  palaukėje  užvirė  smarkus  šaudymas  iš šautuvų  ir kulkosvaidžių  ir nutraukė  mū­sų darbą.  Susirinkę  kirvius,  pjūklus  ir terbas,  palikome  nesutvarkytus  nuleistus  medžius  ir  traukėme  tolyn  nuo šaudymo  vietos.  Pasiekę  Legečius,  ėjome  artimiausiais  keliais  į Baisogalos  pusę.  Šaudymas  buvo  neaiškus,  ir visi  septyniolika  vyrų  bandėme  įvairiai  spėlioti.  Kalbos  sukosi  apie miške  esantį  Juozo  Mingilo  vadovaujamą  bū­rį.  Namuose  radau  prislėgtas  mamą  ir žmoną.  Nekantriai  laukė  manęs  grįžtančio,  nes buvo  atneštas  pranešimas,  kad tuojau  atvykčiau  į valsčiaus  kooperatyvą  dviejų  valandų  pokalbiui.  Nors  nesijaučiau  kuo nors įtariamas,  bet nujautimas  buvo  sunkus.  Nespėjęs  pasiimti  kitų  drabužių,  maisto  atsargų,  vos dvi rinkes  dešros  įsidėjęs  į portfeliuką,  išėjau  lydimas  verkiančių  mamos  ir  žmonos.  Manęs  laukė  kariškis  su mėlynu  kepurės  „apšliagu“.  Patikrinęs  mano  tapatybę,  paėmė  iš manęs  pasą,  statybos  tresto  išduotą  pažymėjimą  ir paprašė  eiti  kartu.  Jau buvo  vakaras,  ir draugai,  atvykę  už mane  anksčiau,  buvo  išsitiesę  ant Baisogalos  valčiaus  daboklės  grindų.  Visi  pažįstami:  buvęs  seniū­nas  Pranas  Šveistys,  A. Paliušis,  mū­sų tresto  vedėjas  Labanauskas  ir daugelis  kitų.  Buvo  darbininkų,  ūkininkų,  valdininkų.  Pašnibždomis  pasakė,  kad laikyčiausi  atsargiai,  nes kartu  yra įleistas  šnipas  Pranas  Noreika.  Visi  tuo tikėjo.  Kaip čia gali  bū­ti kitaip  – jo brolis  dirba  milicijos  viršininku,  o jis pats buvo  liaudies  gynėjas.  (Po pusantrų  metų  visi  buvo  paleisti,  išskyrus  Praną  Noreiką,  suimtą  pagal  žmonos  skundą,  už neteisėtą  ginklo  laikymą  nuteistą  10 metų  ir kalintą  Magadano  lageriuose  – B. P.)  Nepajutom,  kaip prabėgo  trumpa  balandžio  25-osios naktis.  Auštant  mus susodino  į sunkvežimius.  Tikriau  sakant,  suklupdė  atbulus.  Iš šalių  sustoję  ginkluoti  sargybiniai  įsakė  rankas  laikyti  už nugaros.  ...Mū­sų mašinos  įvažiavo  į griuvėsiais  paverstus  Šiaulius.  Sustojo  privažiavę  nesugriautą  pastatą.  Vėl patikrinimas,  krata.  Priskaičiau  trečią  smulkią  kratą  nuo išvykimo  iš namų.  Čia buvo  daug nepažįstamų  žmonių.  Šiauliečiai  papasakojo,  kad mes esame  Šiaulių  miesto  valdybos  pastate.  Langai  buvo  be  stiklų,  pilna  šiukšlių.  Vyko  tardymas.  Nors tardytojams  buvo  paskirta  nemažai  kambarių,  tardymas  truko  kelias  dienas.  Mano  dešra  ir duona  greitai  išsibaigė.  Sunku  buvo  žiū­rėti  į tuos, kurie  buvo  prisidėję  maišus  duonos,  lašinių.  Pranas  Bogdanskis  net dvi puodynes  taukų  slėpė  maiše,  tačiau  jis nieko  kito  nematė,  išskyrus  save.  „Kodėl  negalėjau  aš taip padaryti?“  – kvailinau  save.  Tardymas  ėjo į galą.  Žmonės  darėsi  nervingesni,  vis labiau  nepasitikintys  vienas  kitu,  mažiau  kalbūs.  Vėl smulki  krata,  patikrinimas,  ir vėl mes klupdomi  į sunkvežimius.  Kelios  dešimtys  sunkvežimių  nuriedėjo  dulkančiu  Joniškio  keliu.  Naktį  mus išlaipino  Jelgavoje  (tada  Mintauja  – B. P.). Patalpos,  kur mus suleido,  buvo  prikimštos  kaip silkių  statinės.  Nematėme,  kur eiti.  Iš tamsos  girdėjosi  balsai:  – Neikit  tuo pakraščiu,  čia prišikta!  Bet kitur  praeiti  nebuvo  galima.  Kurie  anksčiau  atvyko,  sukritę  gilumoje  knarkė.  Ilgai  ieškojau  vietelės  galvai  priglausti.  Galva  svaigo,  buvo  trošku,  linko  kojos.  Iš visų  pusių  spaudžiamas  pajutau,  kaip galva  atsirėmiau  į šaltą  ir drėgną  akmeninę  sieną.  Snaudulys  užvaldė  visą  kū­ną. Tai buvo  vienintelis  prietelius,  padedantis  pamiršti  švininį  bado  jausmą.  Rytą  atsirado  šilto  vandens  ir duonos  džiū­vėsėlių.  Su jų kvapu  atėjo  žinia,  kad netoliese  esantis  karinis  dalinys  prasiveržė  pro  sargybą  ir atnešė  truputį  maisto.  Už durų  pasigirdo  sargybinių  balsai.  Sugirgždėjo  raktai.  Visų  akys nukrypo  į prasiveržusią  pro duris  šviesą.  Prie smulkios  kratos  jau įpratome.  Išmokome  klū­pėti  sunkvežimiuose  sudėję  rankas  už nugaros.  Siaubo  taip nebekėlė  komandos  žodžiai:  ,,Žingsnis  į kairę,  žingsnis  į dešinę  – bus pavartotas  ginklas!“  Slėgė  nežinojimas,  kur veš, ką su mumis  darys  ir, svarbiausia,  kada  duos pavalgyti.  Dabar  mus perkėlė  į specialų  lagerį.  Pradėjome  gauti  maisto.  Gerai,  kad davinys  buvo  labai  kuklus,  – negrėsė  persivalgymas  po devynių  badavimo  dienų.  Liepojos  įtvirtinimai  pradėjo  palūžti.  Į mū­sų lagerį  kasdien  plaukė  vokiečių  karo  belaisviai.  Teisingiau  sakant,  tai buvo  ne vokiečiai,  o tarybinės  armijos  perėjūnai  į vokiečių  armiją,  aprengti  vokiška  uniforma.  Tarp jų buvo  rusų,  ukrainiečių,  latvių,  lietuvių  ir kitų  tautybių  jaunuolių.  Daugelis  jų į vokiečių  armiją  pakliuvo  vokiečiams  likviduojant  nukariautų  tautų  armijas.  Rusai  džiaugėsi,  kad juos čia gerai  maitina:  ,,Jeigu  taip bū­tų maitinę  mus vokiečiai,  kai paėmė  į nelaisvę,  kas bū­tų ėjęs į jų armiją.  Mums grėsė  išmarinimas.  Tiktai  armija  mus išgelbėjo.“  Čia mes galėjome  laisvai  išeiti  į kiemą,  aptvertą  keliomis  aukštomis  spygliuotų  vielų  tvoromis.  Prie vartų  sargyba.  Mano  kojos  buvo  sunkios.  Kieme  vaikščiojo  ir šnekučiavosi  lagerio  gyventojai.  Prie manęs  stabtelėjo  du žemaičiai.  Įdėmiai  permetė  žvilgsniais  ir, nieko  nesakę,  nusisuko,  pusbalsiu  kalbėdami:  ,,Tas neišlaikys...  Pažiūrėk,  koks kūdas ir pamėlynavęs.“  Aš nesidžiaugiau  tai girdėdamas,  bet nevilčiai  stengiausi  nepasiduoti.  Juk dabar  aš  jau nebemirsiu,  net devynių  dienų  badas  manęs  nepalaužė.  Dabar  gaunamas  maisto  davinys  badu  numirti  neleido. Tiesa, raumenys  taip ir liko  suglebę...  Barakuose  nuotaika  pagerėjo.  Sklido  kalbos,  kad karas eina  į  pabaigą  ir visus  suimtuosius  paleis  namo.  Gegužės  pirmosios  dienos.  Oras švelnus, pilnas  giedančių  paukščių  balsų.  Nuo sprogstančių  beržų  sklinda  gaivinantis  kvapas.  Barakuose  mažai  kas pasilieka.  Už zonos  zuja  sunkvežimiai,  veždami  vis naujus  žmones  į mū­sų lagerius.  Prisiminiau  pavasario  sėją  savo  namuose.  ,,Kaip jos ten tvarkosi  be manęs?“  – neapleido  mintis.  Skaudu  buvo  pagalvoti  apie  tą sielvartą,  kurį  sukėliau  žmonai,  mamai  ir kitiems  artimiesiems.  Aš galbūt  kaltas  – patarnavau  priešui,  bet kuo jos kaltos?  Žinojau,  kad joms šią dramą  sunkiau  išgyventi  negu  man, nes aš įsiliejęs  į  daugiatūkstantinę  vienodo  likimo  žmonių  masę.  Sunkiausia  kęsti  nežinojimą:  ką su tavim  darys,  kur veš? Įvairūs  gandai  sklido  iš lū­pų į lū­pas. Nustojau  tikėti  svaičiojimais,  kad greitai  visus  paleis  namo.  Taip pat netikėjau,  kad mus nuveš  į žmonių  sveikatai  kenksmingų  medžiagų  kasyklas,  iš kur jau niekas  nebegrįžta.  Manyje  leido  šaknis  įsitikinimas,  kad esame  speckontingentas,  t. y. stipri  darbo  jėga,  ir bū­sime  panaudoti  kur nors  karo  sugriautiems  miestams  ar įmonėms  atstatyti.  Nežinia  iš kur atplaukė  „antis“,  kad esą Amerika  įsakė  visus  suimtuosius  paleisti  į namus  ir kad visos  tautos  bus nepriklausomos,  kad kolchozų  pas mus nebus,  ir pan. Vėliau  paaiškėjo,  kad  tokius  ir panašius  viltį  žadinančius  gandus  tarp suimtųjų  skleidžia  specialiai,  kad pakeltų  jų nuotaiką.  Barakuose  ėmė girdėtis  pielyčių  (pjūkliukų) brū­ženimas,  plaktukų  kaukšėjimas.  Apyvartoje  pasirodė  peiliukai,  kandikliai,  tabokinės  ir kitokios  smulkmenos.  Tuos daiktus  keitė  į duoną,  tabaką,  kruopas.  Apyvartoje  dar pasirodė  drabužių,  avalynės.  Jų  buvo  siū­loma  už duoną,  tabaką  ir t. t.  Man negrėsė  už mažą  tabako  žiupsnelį  vienai  suktinei  atiduoti  du šimtus  gramų  duonos.  Jos atsverti  buvo  nesunku.  Rytą  gauni  400 gramų  duonos,  perpjauni  perpus  – ir dvi suktinės  tabako.  Tokia  nusistovėjo  kaina.  Tačiau  kankino  mintis  – kaip sukombinuoti  tabako,  kad gaučiau  išsikeisti  į duoną.  400 gramų,  gauti  iš  ryto,  sutirpsta  burnoj  valgant  su kava.  Pietums  duonos  nebū­na.  Šaukštas  sorų  košės  ir 500 gramų  skystos  džiovintų  daržovių  sriubos  tik sužadina  apetitą.  Pavalgius  jaučiamas  didžiulis  alkis.  Pilve  tuščia.  Dairais,  kur galėtum  gauti  kąsnelį  duonos,  kad sulaikytum  tįstančias  seiles.  Tačiau  visi  tokie  pat alkani...  Išlikti  gyvam  – dabar  visų  didžiausias  rū­pestis.  Apyvarton  eina  bateliai,  šalikai,  kepurės,  švarkai,  kelnės  ir t. t. Valiuta  – duona,  tabakas.  Rūkaliai  sako,  kad užsirū­kę  pamiršta  alkį.  Davė  tabako  davinį.  Savaitei  – saujelė  machorkos.  Pirmą  dieną  tabako  mainai  į duoną  nevyksta.  Antrą  dieną,  nors dar retai,  bet jau prasidėjo...  Aš savo  tabako  žiupsnelį  surišau  į skudurėlį  ir nešiojaus  įsidėjęs  į apatinę  kišenę.  Laikyti  bet kur – lygu,  kad  tabakas  ne tavo.  Ties manim  sustojęs  jaunas  latvis  vokiškais  kareivio  rū­bais ištiesė  ant delno  duonos  – 200 gramų.  Iš karto  supratau,  ką tai reiškia.  Išėmiau  machorką  iš kišenės  ir, drebančiais  pirštais  atseikėjęs,  įpyliau  latviukui  į delną.  ,,Juk aš iš jo atėmiau  duoną  – pagrindinį  maistą  – ir tuo prisidėjau  prie dar didesnio  jo  sveikatos  išsekimo“,–  pamąsčiau  pažvelgęs  į nueinantį  išliesėjusį  jaunuolį.  Bet alkis  nustelbė  humaniškas  mintis,  ir 200 gramų  duonos  sutirpo  mano  burnoje.  Kitas  4 suktines  išdalinau  vis lengvėjančia  ranka.  Per dvi dienas  suvalgiau  1,8 kg duonos,  tačiau  soties  nepajutau.  Tik atsirado  jėgų  atgauti  viltį  išlaikyti  gyvybę.  Daugiau  ryžto,  apsukrumo!..  Juk čia kiekvienas  žmogus  yra didžiausias  egoistas.  Ir nepaprastai  nervingas.  Dėl menkiausio  nieko  užsigauna,  barasi.  Tiesiog  kaip vilkai  tarp savęs.  O vienodo  likimo  žmonės...  Vėl krata  po barakus.  Vieni  čekistai,  išrikiavę  aikštėje  lagerininkus,  juos nurenginėjo  ir smulkiausiai  krėtė  drabužius,  kišenes,  pamušalus,  kepures,  batus,  kojines  ir t. t. Kiti  rausėsi  barakuose  po narus,  po maišelius,  po čiužinius.  Po to teko  gulėti  ant plikų  narų,  nes čiužinius  atėmė  kartu  su pielyčiom,  plaktukais,  kalteliais,  padirbtais  metaliniais  peiliais  ir kitais  įrankiais.  Vėl tardymas.  Dabar  kiekvieną  išrengia  nuogai,  nufotografuoja,  surašo  į knygas  tatuiruotės  ženklus,  randus  bei ypatingas  žymes.  Tardytojai  dirbo  dieną  naktį  ir po trijų  dienų,  tik užbaigę  sunkias  tardymo  procedū­ras,  paleido  gandus,  kad visus  paleis  į namus.  1945 metų  gegužės  8 dieną  visi  su pakilia  nuotaika  laukė  paleidimo  namo.  Iš vakaro  ilgai  neužmigo.  Kalbėjo  apie namus,  apie darbus  žemės  ūkyje,  pramonėje  ir t. t.  Vos tik po ilgų  išvakarių  visiems  įmigus,  vėl visi  šoko  iš patalų  ir sumišę  graibėsi  savo  rū­bų, maišelių.  Pro langus  kaip ant  delno  matėsi  raketų  apšviesti  laukai,  miestas  ir jo griuvėsiai.  Ir  baisiai  griaudė  patrankos,  tratėjo  kulkosvaidžiai,  aidėjo  šautuvų  ir pistoletų  salvės.  Žmonės  lipo  nuo aukštutinių  narų,  sukrito  ant  grindų  ir siaubingai  aimanavo.  Buvo  ir tokių,  kurie  džiaugėsi,  kad jau atėjo  galas  mū­sų nelaisvei.  Štai grįžo  vokiečiai  ar atėjo  amerikonai  ir mus išvaduos.  Tuo tarpu  atsidarė  barako  durys  ir pasigirdo  budinčio  karininko  komanda:  – Stot! Nenusigąskite,  čia ne karas,  o pergalės  saliutas.  Vokiečiai  kapituliavo.  Palaužtas  paskutinis  pasipriešinimas.  Tą naktį  niekas  nebeužmigo.  „Dabar  tikrai  važiuosime  namo.  Juk karas  pasibaigė,  ir mes jau nebū­sime  areštuoti“,–  samprotavo  visi.  Sprogstantys  medžiai vis labiau  ryškino  pavasario  grožį.  Paukščių  čiulbėjimas  dusino  laisvės  troškuliu.  Ilgos  pavasario  dienos  darėsi  dar ilgesnės  belaukiant  kažkokio  nepaprasto  įvykio.  Kas tas vilčių  palaikomas  ir laukiamas  įvykis?..  Labai  įgriso  nežinomybė.  Žemaičiai  vakarais  susibū­rę  laiko  gegužines  pamaldas.  Vadovauja  vargonininkas  Pukinskas  iš  Biržų.  Žmonės  meldžiasi  suklaupę  ant narų.  Meldžiasi  iš visos  širdies.  Vienam  kitam  per skruostus  nurieda  ašaros.  ,,Nejaugi  neišklausys  Marija  ir neužtars  pas Viešpatį  Dievą  nelaisvėje  vargstančių  krikščionių?  – kilo  klausimas  įsižiū­rėjus  į besisielojančius  žmones.–  Jeigu  taip, tai visi  nekalti  turėtų  bū­ti išlaisvinti  ir paleisti  namo.“  Tačiau  Dievas  gerai  žino  kiekvieno  žmogaus  nusikaltimo  laipsnį.  O per tardymus  kiekvienas  stengėsi  save  teisinti,  nuslėpdamas  padarytus  nusikaltimus.  Kieno  gi pusėje  Dievas  atsistos?  Ar kaltintojų,  ar kaltinamųjų?  Juk ir vienų,  ir kitų  pusėje  yra klastos.  Tikriausiai  Dievas  nusisuko  nuo mū­sų, sakydamas:  ,,Dabar  jūs šaukiatės  manęs,  kad išgelbėčiau  jus. O kada  buvote  laisvi,  valdėte  žemes,  turtus  ir tamsią  liaudį,  tada  buvote  užmiršę  mano  svarbiausią  įsakymą  – mylėk  savo  artimą  kaip pats save...“  O jeigu  čia pateko  ir nekaltų,  tai kaip juos išskirti?  Juk saugumas,  rinkdamas  įtariamuosius,  kad izoliuotų  nuo visuomenės,  neskirstė  jų į kaltus  ir nekaltus.  Užteko  vieno  žmogaus  parašo,  ir  buvai  areštuotas.  Buvo  žiū­rima,  kad jokiu  bū­du neprasprūstų  įtariamas  kaltininkas.  Verčiau  paimti  ,,virš plano“,  tegu  ir nekaltų  žmonių,  kad tik neprasmuktų  pro filtrus  nusikaltėliai.  O kas gi  tie ,,nusikaltėliai?“  Buožės,  buvę  šauliai,  policininkai,  seniū­nai,  viršaičiai,  tarnautojai,  krautuvininkai,  prijautę  miškiniams  ir visi  tie, kas neatsargiai  pasakė  bent vieną  antitarybinį  žodį.  Auklėjimas  priešiškumo  dvasia  ir atsidavimas  Dievo  valiai  –  du nesuderinami  poliai.  Štai dabar  mes sugauti,  patekę  į tinklą  ir  maunami  ant naujo  kurpalio.  Ir kaip užtempti  surambėjusią  odą?  O čia nuo trečiosios  idėjos  atbaido  žiaurus  elgimasis  su ,,liaudies  priešais“,  atseit  su mumis.  Iš užjū­rio  plaukia  raginimai  laikytis,  nepasiduoti,  kovoti,  nes greit bū­sime  išvaduoti.  Tai lyg meškerė,  įmesta  į sudrumstą  vandenį.  Šventų  Tėvynės  meilės  jausmų  išnaudojimas  ginti  svetimųjų  interesams,  kurie  mums Smetonos  valdymo  metais  nieko  gero  nedavė.  Siautė  ekonominės  krizės,  augo  iš varžytynių  parduodamų  ūkių skaičius.  Bekonus  auginome  stovėdami  eilėse  po savaitę  prie supirkimo  punktų.  Pasitrauksi  – eilę  užims kitas,  ir tu vėl turėsi  stoti  paskutinis,  gal 150-as.  Du kartus  per savaitę  atvažiuoja  ,,Maisto“  atstovai  pirkti  kiaulių  ir nuperka  per dieną  30 bekonų.  Ir tai labai  išsirenka.  Pusę  kilogramo  peraugęs  ar nepriaugęs  bekonas  buvo  brokuojamas.  Standarto  buvo  neįmanoma  pasiekti.  Atsirado  kyšininkavimas.  Kas  turėjo  Kaune  ,,dėdę“  ar buvo  kunigo  giminė,  tas dar galėjo  išsiversti.  Nebent  „amerikonai“,  pasiilgę  gimtojo  krašto  ir parsivežę  sunkiai  uždirbtų  dolerių  pluoštą,  pirko  kur nors dvaro  centriuką  ar šiaip nuskurdusio  ūkininko  didesnį  žemės  sklypą.  Tuo tarpu  iš Lietuvos  į Pietų  Ameriką,  Kanadą  emigravo  darbininkai,  valstiečiai,  ,,pardavę“  iš varžytynių  ūkelį.  Kodėl  dabar  tie prisiminimai  mane  aplankė?  Kokias  savo  klaidas  aš panorau  perkainoti  ir kokią  praeitį  sugrąžinti,  kad galėčiau  pasiremti  šią sunkią  valandą?  Galbūt  noriu  atstumti  įkyrią  mintį,  kodėl  nenuėjau  pas partizanus  į mišką...  Ten bū­čiau švaistęsis  šautuvu  ir bauginęs  beginklius  bolševikus.  O jeigu  bū­čiau  žuvęs,  tai bent kaulai  bū­tų likę  gimtojoje  žemėje.  Tiesa,  girdėdamas  kerštu  degančius  draugus,  tokioms  kalboms  nepritariau.  Sakydavau,  kardu  kovosi,  nuo kardo  pats žū­si. Be to, stengiausi  įrodyti,  kad bolševikai  daro  daug klaidų,  nes yra tamsūs,  beraščiai,  bemoksliai...  O mes? Nerasi  nė vieno  beraščio.  Dargi  dauguma  baigę  vidurines  bei aukštąsias  mokyklas.  Bet kovos  bū­dą  pasirinkome  pasimokę  iš hitlerininkų.  Be to, visi  bolševikai  kilę  iš kumečių,  samdinių,  fabrikų  darbininkų.  Jie, visą  amžių  vergavę  turčiams  ir šiandieną  gavę  laisvę,  triumfuoja.  Jie yra teisūs.  Jų  žiaurumas  – keršto  už skriaudas  išdava.  Apie Leniną  mažai  buvau  girdėjęs,  bet Markso  raštų  teko  ragauti.  Aš žavėjausi  jo teorija.  Tačiau  Tarybų  Rusija  užpuolė  Suomiją  ir ją, kaip mažą  tautą,  ginklu  privertė  priimti  primestas  sąlygas.  O 1940 metais  Tarybų  Rusija  pirma  įvedė  į Lietuvą  kariuomenę,  po to sufabrikavo  Liaudies  Seimo,  kuris  buvo  priverstas  prisijungti  prie Tarybų  Sąjungos,  rinkimus.  Šitie  du įvykiai  ir daugelis  kitų  klastų  atstū­mė  mane  nuo marksizmo.  Maniau  – ar aš jo iki galo  nesupratau,  ar tai, ką žinau  apie marksizmą,  yra žalojama.  Tas žalotojas  yra marksizmui  priešpastatytas  stalinizmas.  Galbūt  esu nusikaltęs  tautiniam  Lietuvos  reikalui.  Per mažai  mylėjau  Tėvynę,  už tai jos netekau.  Tačiau  vėl nagrinėju  priežastis...  Smetonos  dvaras.  Visi  ministrai  siekė  įsigyti  dvarų  centrus.  Nesunku  jiems buvo  įsigyti  dvarus,  sėdint  prie valstybės  vairo  ir  imant didžiules  algas.  O kiek jų, pasiglemžę  milijonus,  išdū­mė  į  užsienį?..  Niekas,  jokia  santvarka  nepririšo  manęs  prie savęs.  Ir štai  aš – be susiformavusios  ryškios  pasaulėžiū­ros.  Neturiu  kuo pasiremti,  kad galėčiau  sau pasakyti:  štai aš kenčiu  už Lietuvos  laisvę,  už darbininkų  klasę,  už mokslą,  už religiją...  Teisingiausiai  bus – už pilvą.  Juk aš dirbau  seniū­nu  žmonių  išrinktas.  Dirbau  sąžiningai,  kad bū­čiau vertas  tų pareigų  ir turėčiau  papildomų  pajamų,  kad galėčiau  vietoj  sulū­žusių  pasistatyti  naujus  trobesius,  pakelti  žemės  derlingumą  savo  ūkelyje.  Ar ne didžiausią  klaidą  padariau  užėjus  vokiečiams,  kad  paklausiau  buvusio  viršaičio  Antano  Jučo  ir grįžau  į seniū­no  pareigas.  Iš pradžių  atrodė,  kad štai Lietuva  išlaisvinta  ir suklestės  įsiliejusi  į Vakarų  Europos  kultū­rą.  Sustiprės  jos žemės  ūkis. Tačiau  nepraėjo  nė metai,  dar rytų  fronte  ginklai  nesudėti,  o jau mūsų  ,,išvaduotojai“  repatrijuoja  vokiečius  iš didžiosios  Vokietijos  į Lietuvą:  į dvarus,  į malū­nus,  į įmones.  Kasdieną  ryškiau  matėsi  vokiškos  ,,lazdos  kultū­ros“  įsigalėjimas.  Nustojau  sąžiningai  eiti  pareigas.  Komjaunuoliams,  kurie  kasdien  turėjo  registruotis  valsčiaus  policijos  nuovadoje,  išdavinėjau  raštelius,  kad jie buvę  neaktyvūs  ir mano  seniū­nijos  ribose  niekam  nieko  blogo  nepadarė.  Tokie  rašteliai  buvo  duoti  Virbickams,  Varinkevičiams,  Nekrošiui  ir kitiems.  Pasidariau  nepatikimas  policijos  akyse.  Kai buvau  įpareigotas  suorganizuoti  geležies  laužo  vežimą  arkliais  į Baisogalos  geležinkelio  stotį  (tai buvo  bombų  likučiai  iš bolševikų  susprogdinto  savo  ginklų  sandėlio  Valatkonių  dvare),  tą darbą  dariau  atmestinai.  Vokiečiai  siautė  motociklais,  automobiliais  prie  vežančiųjų  ir baisiai  keikėsi.  Aš nesirodžiau  vokiečių  kariškiams.  Valatkonių  dvaro  darbininkas  Muchlickas  pranešė  man, kad vokiečiai  manęs  ieško.  Pasislėpiau  Valatkonių  vėjiniame  malū­ne.  Rytą  grįžęs  į namus  ir sužinojęs,  jog manęs  ieškojo  vokiečių  kariškiai  ir kad namiškiai  pasakė,  jog aš išėjęs  organizuoti  ,,padvadų“  geležiai  vežti,  nusprendžiau  suaktyvėti.  Nuo pat ankstaus  ryto  raitas  ant arklio  raginau  seniū­nijos  gyventojus  vežti  arkliais  geležies  laužą.  Neilgai  laukęs,  gavau  šaukimą  prisistatyti  į Grinkiškį  pas  ,,Arbeitsamtą“.  Aš stovėjau  prieš jauną  apvalaus  veido,  vidutinio  ūgio vyriškį.  Pirmiausia  buvau  puolamas  kaip sabotuotojas.  Kai vyriškio  tonas  nusileido  truputį  žemiau,  jis atsivertė  aplanką  ir perskaitė  kunigo  Prano  Karvelio  skundą,  parašytą  prieš mane,  kad aš užstoju  komunistus  ir komjaunuolius,  neperduodu  jų ,,Arbeitsamtui“.  Sunku,  labai  sunku  buvo  išsisukti.  Buvau  įspėtas  – jeigu  nepasitaisysiu,  bū­siu atleistas  iš seniū­no  pareigų.  Nepraslinkus  dviem savaitėms,  mane  vėl iškvietė  ,,Arbeitsamtas“.  Giesmė  ta pati  – antras  to paties  Palonų  klebono  Prano  Karvelio  skundas.  Dabar  aš dar labiau  apjuodintas.  Skunde  parašyta,  kad aš 1940 metais,  užėjus  bolševikams,  mitingavęs,  kad  priklausęs  „Mopro“  organizacijai  ir turįs  slaptų  ryšių  su komunistais,  todėl  slepiu  komunistus  ir komjaunuolius,  neperduodu  jų ,,Arbeitsamtui“  ir dėl to ūkininkams  Piskorskiui,  Spū­daitei  ir  pačiam  P. Karveliui  trūksta  darbininkų.  „Arbeitsamtas“  pasiū­lė  pasitaisyti  arba  išeiti  iš seniū­no  pareigų.  Kitaip  bū­siu atiduotas  teismui  ir išvežtas  į Vokietiją.  ,,Arbeitsamtu“  labai  abejojau.  Ar jis lojalus  reichui?  Dėkui  broliui  Antanui.  Jis iš Kėdainių  apskrities  gydytojo  gavo  pažymėjimą,  kad mano  sveikata  pairusi.  Pareiškimas,  priedo  sveikatos  pažymėjimas,  adresuotas  Baisogalos  valsčiaus  viršaičiui,  ir...  – Kas pasidarė?  – sunerimo  viršaitis.  – Laimingas  tu, kad sugebėjai  taip padaryti...  Einu  į namus  lengvomis  kojomis.  Dangus  toks giedras.  Pakeliui  žydų  getas.  Netoliese  pardavinėjami  žydų  baldai,  rū­bai, indai  ir t. t. Aš skubu  praeiti  pro šalį.  Nieko  daugiau  man nebereikia...  Siaučiant  lagerio  siaubui  ir viešpataujant  nevilčiai,  aš glaudžiausi  prie šių prisiminimų  lyg prie kokios  pastogės.  Branginau  juos kaip perlą,  už kurį  galėjau  nusipirkti  nusiraminimą.  Bendroji  atmosfera  nerodė,  kad mus paleistų  į namus.  Priešingai,  kas dieną  vis naujos  kolonos  buvo  varomos  į mū­sų ir į  kaimyninius  lagerius.  Barakai  prikimšti.  Sąraše  aš greta  su Kabliu  Mečiu.  Tai geras  draugas.  Už mane  jaunesnis.  Sunku  Mečiui  buvo  – jis rū­kė. Kas rytas  vakaras  melsdavosi,  prieš valgį  ir po  valgio  žegnodavosi.  Iš draugystės  elgiausi  taip pat.  Gegužės  17 dieną  nuo ankstyvo  ryto  už lagerio  buvo  jaučiamas  sujudimas.  Urzgė  sunkvežimiai,  rikiavosi  sargybinių  gretos,  girdėjosi  šū­kavimas.  Mū­sų ir kituose  barakuose  vėl smulki  krata.  Dabar  krato  lauke  išrikiuotus  po dvidešimt.  Po kratos  komanda:  ,,Žingsnis  į kairę, žingsnis  į dešinę  – bus pavartotas  ginklas!“  Dabar  mes atgręžti  į vartus.  Už vartų  sunkvežimiai,  sustiprinta  sargyba.  Mes laipinami  į sunkvežimius.  Klū­pėti  nusisukus  į užpakalį,  sudėjus  rankas  už nugaros  mes dar nepamiršom.  Pasisukus  sunkvežimiams,  „tupike“  (aklikelyje)  pamatėme  ilgą  ilgą  traukinį,  prie kurio  artėjo  mū­sų sunkvežimiai.  Anksčiau  išvažiavę  sunkvežimiai  jau stovėjo  prie pirmųjų  vagonų,  ir į juos lipo  žmonės.  Girdėjosi  pakimę  čekistų  balsai  ir užstumiamų  vagonų  durų  girgždesys,  einantis  per krū­tinę  kaip šaltas  vanduo...  Įlipdamas  į vagoną  pasukau  galvą  atgal  ir pamačiau  gal už  50 metrų  stovinčias  dvi moteris.  Nebuvo  laiko  įsižiū­rėti,  todėl  įlipęs  į vagoną  nuskubėjau  prie vielomis  apraizgyto  langelio.  Tai ji,  Elena,  mano  žmona.  O kas tokia  kita?  Ogi Elena  Šveistienė.  – Pranai,  žiū­rėk, ir tavo  žmona  stovi  su manąja!–  pašaukiau  Praną  Šveistį  prie langelio.  Durys  buvo  uždarytos.  Kažin  ar jos mus matė?  Stengiausi  bent pirštus  iškišti  pro vielas  ir jais pamoti.  Bet jos neatsakė,  tik  skepetaitėmis  šluostėsi  ašaras.  Jos turėjo  ryšulius.  Maistas...  Kad  jis bū­tų mū­sų rankose!..  Tikriausiai  bū­tų lengviau  pakelti  visą  tą  slogį.  Matyt,  joms neleido  paduoti  maisto  dar mums esant lageryje.  O dabar...  Nereikia  nė svajoti...  Prieš dvi dienas  mes su jomis  kalbėjom  per tvorą,  nors ir per didelį  atstumą.  Prašiau  nesirū­pinti  dėl manęs.  Sakiau,  kad valgyti  užtenka.  Sveikata  nesiskundžiau.  Iš jos sužinojau,  kad namuose  viskas  tebėra  taip, kaip palikau.  Ilgai  jos stovėjo  toje  pačioje  vietoje.  Stovėjo  tiesiai  prieš mū­sų  vagoną  – tikriausiai  mus matė  įlipančius.  Pradėjo  temti.  Sunkiai  ir nuleidę  galvas  nutolo  jos nuo traukinio  ir išnyko  prietemoje.  Krū­tinę  slėgė  sunkus  akmuo.  Akyse  stovėjo  du siluetai  su ryšuliais.  Slegianti  tyla  vagone  dar labiau  kankino.  Į mū­sų vagoną  pateko  buvusių  karių:  ukrainiečių,  estų,  rusų.  Kai kurie  buvo  pratę  prie tokių  kelionių,  jie ėmė rengtis  guolį.  Jais  pasekė  kiti  likimo  draugai:  šiauliečiai,  baisogaliečiai:  Pranas  Šveistys,  Mečys  Kablys,  Labanauskas,  šeduvietis  Justas  Poškus  ir daug  žemaičių.  Štai Pranas  Bogdanskis  neranda  kur padėti  didžiulio  maišo  su dviem taukų  puodynėm,  apkamšytom  drabužiais.  Jis  taikosi  atsigulti  prie manęs  arba  prie Kablio  Mečio.  Vagone  tvanku.  Suskaitėm  52 žmones.  Galuose  narai  per dvi eiles.  Aš nusivilkau  burnosiuką  ir užsiklojau,  prieš tai pasiklojęs  švarką.  Po galva  pasidėjau  portfeliuką.  Jame  tebuvo  tuščias  maišas,  kurį  įsigijau  už dvi suktines  tabako.  (Lageryje  jį prisikimšdavau  žolės.  Tai buvo  mano  čiužinys.)  Žmonės  spaudėsi  vienas  prie kito.  Aukštielninkas  niekas  negalėjom  atsigult.  Galuose  visi  netilpo,  dar apgulė  grindis  vagono  viduryje.  Bandžiau  atpalaiduoti  visą  kū­ną (taip buvau  išmokęs  pailsėti),  pamiršti  alkį,  pamiršti  du moteriškus  siluetus,  ilgai  stovėjusius  prieš mū­sų vagoną.  Vaizdas  susiliejo  su sapnu.  Rodos,  tiesia  ji man savo  ranką  per upelį,  bet niekaip  negali  pasiekti  mano  rankos...  Tik staiga  krūptelėjo  mū­sų vagonas.  Sapnas  nutrū­ko.  Krūptelėjo  visas  traukinys  nuo prisijungusio  garvežio.  Garsas  nusirito  visais  vagonais  kaip medžių  viršū­nėm,  kol pasiekė  paskutinį  vagoną  vos begirdimu  trenksmu.  Garvežys  sušvilpė,  sunkiai  sustenėjo,  ir mū­sų traukinys  lyg pastumtas  sujudėjo.  „Sudiev,  Mintauja!  Sudiev,  Lietuvėle!“–  kažkas  skausmingai  ištarė.  „Į kurią  pusę  važiuoja  traukinys?“  – girdėjosi,  klausinėjo  vienas  kito  žemaičiai.  – „Į vakarus“,  – kažkas  atsakė.  Traukinys  ėmė lėtinti  greitį  ir sustojo.  Girdėjosi,  kaip perjunginėja  iešmus.  Garvežys  vėl sušvilpė,  sustenėjo,  ir mū­sų ešelonas  vėl sujudėjo,  sukrėsdamas  vagonus.  „Atgal...  Į rytus...“–  kažkas  ištarė.  Traukinys  didino  greitį.  Vagonų  ratai  monotoniškai  kaukšnojo  į bėgių  sudū­rimų  tarpus.  Nesimiega...  „Kažin  kur dabar  mus  veža?..“–  paklausė  vienas  „keleivis“.  Akimirką  įsiviešpatavo  slogi  tyla.  Tik vagono  ratai  monotoniškai  klapsėjo  – tak-talak,  tak-talak,  tak-talak...  – Kur baltos  meškos... Kur daugiau  veš... Niekas  negrįžo,  neliko  gyvi  išvežti  1941 metais.  Nebegrįšime  nė mes... Sako,  yra to  kios kasyklos,  kur žmonės  padirba  kelias  savaites  ir miršta.  Ten  kasa  nuodingas  medžiagas.  Tai visą  laiką  ir veža  žmones  į tas  kasyklas.  Bet niekas  iš ten nebegrįžta...  – kalbėjo  62 metų  senelis  nuo Kuršėnų.  – Kas ti buvo,  kas ti matė.  Kas galėjo  pasakyt,  jeigu  niekas  iš  ten negrįžta?  – prieštaravo  batsiuvys  iš Šiaulių.  – Pagyvensme  – pamatysme,–  atsiliepė  baisogalietis  Labanauskas.–  Prie caro  pėsčius  varė  į Sibirą,  ir tai nepražuvo  žmonės,  o dabar?  Juk mes esam visi  tinkami  darbui.  Ir pamatysme,  kad  teks kirsti  miškus  kur nors taigose.  Man labiausiai  patiko  Labanausko  samprotavimai.  Ne vien  todėl,  kad Labanauskas  nebuvo  linkęs  siaubingai  vaizduoti  nežinomos  ateities,  bet ir todėl,  kad tai buvo  panašu  į tiesą.  Pasigirdo  vieno  kito  gilus  alsavimas,  knarkimas,  niū­kimas,  stenėjimas.  Aptilo  aimanavimai.  Juos keitė  sapnų  pasaulis.  Kiek  žmonių,  tiek pasaulių.  Visi  skirtingi.  Traukinys  lyg lėčiau  ėmė riedėti,  garvežys  sunkiai  šniokštė,  ir miškas  kartojo  jo alsų  šniokštimą.  Pro vagono  plyšius  veržėsi  paukščių  čiulbesio  prisodrintas  gegužio  oras. Viskas  tolo  pro  snaudulio  uždangą,  ir aš nepajutau,  kaip užsidėjau  ant pečių  šieno  prikimštą  karbą  ir ėmiau kopti  į statų  šlaitą.  Trūksta  jėgų,  iš  po kojų  slysta  akmenys.  Dar vienas  bejėgiškas  žingsnis,  ir aš sukniupau.  Netekęs  pusiausvyros  ėmiau riedėti  į pakalnę  su visu  šieno  karbu.  Tik staiga  nuo stabdžių  sugirgždėjo  vagonų  ašys.  Sulaikytas  mū­sų traukinys  ėmė krūpčioti,  barškėjo  vienas  į kitą  atsitrenkdami  vagonų  buferiai.  Nutrū­ko  mū­sų sapnai.  Juos pakeitė  triukšmas  prie miške  sustojusio  traukinio.  Pyškėjo  šautuvų  ir naganų  šū­viai. Skambėjo  kimūs  sargybinių  balsai,  sruvo  keiksmai.  Kaimyniniame  vagone  girdėjosi  smū­giai (spėjome,  kad šautuvų  buožėmis),  žmonių  cypimas.  Tylėjome  sulaikę  kvapą.  Rusai  iš sargybinių  kalbų  suprato,  kad iš kaimyninio  vagono,  išlaužę  duris,  iššoko  14 žmonių.  Apgalvojau  visas  tokio  išsiveržimo  galimybes.  Jokiu  bū­du mū­sų „keleiviai“  plikomis  rankomis  negalėjo  atsidaryti  durų.  Visų  vagonų  durys  buvo  užstumtos  ir  užkabintos  iš lauko  pusės.  Leidau  sau pagalvoti,  kad tai Mintaujoje  galėjo  paruošti  geležinkeliečiai,  turintys  ryšių  su miškiniais,  nes pabėgimas  buvo  organizuotas  iš to vagono,  kuriame  važiavo  latviai.  Netrukus  sugirgždėjo  mū­sų vagono  sunkiai  atstumiamos  durys  ir pasirodė  bū­rys sargybinių.  Pasigirdo  griežti  komandos  žodžiai:  „Stot!“ Visi  buvom  sukimšti  į vieną  vagono  galą  ir suskaičiuoti  pervarant  po vieną  į kitą  vagono  galą.  Po to patikrino  pagal  sąrašą.  Patikrinimo  procedū­ra  truko  apie pusvalandį,  bet mums  ji virto  paromis.  Buvome  keikiami  šlykščiausiais  žodžiais,  grasino  užmušti,  jeigu  kas nepaklausys  ar bandys  pabėgti.  Pagaliau  vagono  durys  vėl užsidarė,  ir girdimai  užkrito  kablys.  Sutraškėjo  replės,  nukirpdamos  vielą,  kuria  pritvirtino  kablį.  Dar ilgai  girdėjosi  sargybinių  balsai,  keiksmai.  Pro langelį  pasirodė  aušros  žymės.  Sušvilpė  garvežys,  ir traukinys  pajudėjo.  Saulei  pakilus  pasiekėme  Daugpilį.  Čia traukinys  trumpam  sustojo.  Pasigirdo  žodžiai:  „Budem  kormitj.“  Iš mū­sų  vagono  pasikvietė  vieną  vyrą.  Laimė  nusišypsojo  estui  Rinsui.  Netrukus  prasivėrė  durys,  ir Rinsas  su sargybiniais  įkėlė  į vagoną  kelis  kibirus  juodos  šiltos  kavos  ir maišą  su duonos  džiū­vėsiais.  Kavą  pilstė  puslitriniu  samčiu  į kareiviškus  katiliukus.  Jų dauguma  turėjo.  Aš dar Mintaujos  lagery  buvau  įsigijęs  dviejų  litrų  talpos  skardinę  dėžutę.  Vaškarėlį  buvau  pasidaręs  iš vielos  ir už dvi  suktines  tabako  nusipirkęs  metalinį  šaukštą.  Puslitris  kavos  vos  apsėmė  mano  katiliuko  dugną.  Gavęs  du duonos  džiū­vėsius,  pusryčiavau  stačias.  Duonos  trupiniai  tirpo  kaip uogos.  Kavos  gurkšneliai  netruko  subėgti  į tuščią  skrandį.  Pilve  pajutau  mažą  šilumėlę.  O kartu  ir didžiulį  alkį.  Gautas  davinys  labai  sužadino  apetitą,  seilės  rinkosi  burnoje,  ieškodamos  ką virškinti.  Deja,  nerado...  Kas pasidarė?  Ko keikiasi  mū­sų Bogdanskis,  rausdamasis  po  maišus?  „Kur mano  taukai!?  Pavogė  taukus!  Abidvi  puodynes  pavogė!  Vagys!  Aš skųsiuos!  Tegu  padarys  kratą.  Visi  matė,  kad  aš turėjau  dvi puodynes  taukų.  Iš namų  atsivežiau...“–  keikė  ir  verkė  Bogdanskis,  neberadęs  taukų.  Lašinukai  jau buvo  užsibaigę. „Dabar  būsme  vienodi  ponai“,–  atsiliepė  iš kampo  žemaitis.  Pasigirdo  pritariantis  juokas.  Ukrainietis  Nikolajus  dainavo  gulėdamas  aukštielninkas  ant narų.  Bogdanskis  suprato,  kad jo noras  kratyti  visus,  visų  maišus  neras  pritarimo,  ir dar labiau  erzinosi.  Atšalo  jo katiliuke  kava,  kurią  ruošėsi  gerti  užsitepęs  duoną  taukais.  Krūptelėjo  ir vėl pradėjo  judėti  mū­sų traukinys,  palikdamas  prekių  stotį,  kurioje  švilpavo  ir šniokštė  garvežiai  ir į įvairias  puses  riedėjo  vagonai.  „Keleiviai“  ėmė naudotis  tualetu.  Tai buvo  skardinis  piltuvo  formos  vamzdis.  Jo plongalis  iškištas  per skylę  grindyse  prie vienų  nevarstomų  durų  kampo.  Net eilė  susidarė.  Rytinis  išsituštinimas.  – Pranai,  žiū­rėk, kur tavo  taukai  sulindo!  – šaukė  Bogdanskį  prie tualeto  Kablys  Mečys.  – Kad juos perkū­nas  trenktų!  – iššniokštė  Bogdanskis  pro sukąstus  dantis.  – Kad jam subinė  iššustų!  Taukus  surijo,  o puodynes  sudaužė!  Mat kelios  skeliaudos  nukrito  ant grindų  prie tualeto.  Nikolajus  tuo tarpu  rankose  vartė  pusę  kareiviškos  bandelės.  Niū­niuodamas  nežinomą  rusišką  dainą,  jis peiliu  mažomis  riekutėmis  pjaustė  bandelę  aplinkui.  Pjaustė  atsargiai,  saugodamas  minkštimą.  Atpjautomis  riekutėmis  dalinosi  su trim draugais,  buvusiais  kareiviais.  Ir duona  nyko.  Kai liko  kumščio  didumo  minkštimo  gabalas,  Nikolajus  jį perlaužė  ir... Mū­sų nustebimui,  iš duonos,  lyg riešuto  branduolys  iš kevalo,  išniro  rankinis  laikrodukas.  Nikolajus  pridėjo  laikroduką  prie ausies.  „Idiot“, – nusidžiaugė.  Davė  paklausyt  visiems  trims draugams.  „Živoj,  nemeckaja  marka  chorošaja“,  – gėrėjosi  draugai,  vartydami  blizgantį  laikroduką.  Bogdanskis  šnibždėjo  į ausį  greta  ant grindų  gulintiems  Kabliui,  Šveisčiui  ir man:  – Va, kas mano  taukus  pavogė...  Iš kur jie ėmė peilį?  Kaip jį  išsaugojo  per kratas?  Ir kokia  jų gudrybė  – paslėpti  duonoje  laikroduką!  Visi  mes pritariamai  lingavome  galvas  ir stebėjomės  Nikolajaus  ir jo draugų  darbeliais.  Mū­sų traukinys  riedėjo  įsibėgėjęs.  Stengiausi  kuo mažiau  judėti,  daugiausia  miegojau.  Miegas  neskyrė  dienos  nuo nakties.  Tik miegodamas  galėjai  pamiršti  alkį.  Dabar  mažai  begalėjau  galvoti  apie namus,  apie mamą,  žmoną.  Kaip žaibas  išnykdavo  švystelėjusi  mintis  apie namus.  Kaip juoda  naktis  atrodė  gyvenimas.  Graibstaisi  ieškodamas  šviesos  plyšelio,  kad išsiveržtum  iš  skausmo,  iš to sunkaus  kaip švinas  alkio  slėgimo.  Tačiau  išeities  nėra...  Traukinys  sustojo.  Tuoj visi  stengėsi  pamatyti  vietovę.  Visur  matėsi  griuvėsiai,  gaisravietės,  sudegintų  vagonų  geležiniai  likučiai,  į gelžkelio  pakraščius  nuriedėję  garvežiai.  Laukuose  – sudegintų  tankų,  sunkvežimių  likučiai.  „Smolenskas“,  – kažkas  atpažino  griuvėsiais  paverstą  miestą.  Pietų  gavome  po pusę  litro  sorų  sriubos,  košės  kaušelį  ir po  nedidukę  silkę.  Duonos  nuo pusryčių  nebuvo  likę.  Ją duodavo  vieną  kartą  per dieną  – rytą.  Džiovintos  du gabalėliai,  o nedžiovintos  400 gramų.  Esą džiovinta  atstoja  tą patį  kiekį.  Taip... Badu  mirti  mums neleidžia.  Vėl kalba  apie valgį,  apie duoną.  – Kada  čia gausime  duonelės  lig soties  pavalgyti?..  – aimanavo  žemaičiai.  Vis dėlto  žmogus  labai  daug ištveri.  Kas bū­tų tikėjęs,  kad galėsime  gyventi  be riebalų.  Dabar  jau galima  tikėti  pasakymu:  jeigu  yra duonos  ir bulvių,  bado  nėra.  ...Pajutau  pilve  besivoliojantį  aštrų  kamuolį.  Pradėjo  gurguliuoti.  Vos spėjau  prie tualeto.  Manim  pasekė  kiti  draugai.  Stenėjimas  ir aikčiojimas  sėdint  ant „tualeto“  darėsi  vis garsesni.  Silkė  kalta!  Sū­ri, neplauta.  O ją suvalgėm  be duonos.  Labai  troškina  gerti,  tačiau  vandens  negalime  prisišaukti.  Iš ryto  gauname  visam  vagonui  du kibirus  vandens  neva  nusiprausti.  Su viena  dalim  (apie  stiklinę)  apsiplaunam  akis, dar tiek pat pasiliekam  katiliukuose  atsigerti.  Vagone  tvanku.  Troškina.  Kurie  turėjo  kareiviškus  katiliukus  su sandariais  dangeliais,  tie vandenį  galėjo  išlaikyti  ilgiau.  Bet neilgam.  Pusryčiams,  pietums  ir vakarienei  gauti,  kavai  ir  sriubai  reikalingi  katiliukai.  Gerai,  kad dar Mintaujoj  buvom  įsigiję  dėžučių  nuo „Svinnaja  tušonka“,  turėjome  kur košę  dėti.  Ešelonas  judėjo  į rytus.  Smalsiai  žiū­rėjom  pro kiekvieną  vagono  plyšelį.  Pro langelį  gali  pasižiū­rėti  tik tada,  kai prie jo gulintis  „keleivis“  atsikėlęs.  Pagelžkeliuose  vis dar matosi  privirtusių  nuo bėgių  garvežių,  sudegintų  vagonų  griaučių.  Bombų  išraustos  gilios  duobės.  Pravažiuojam  mišką.  Medžiai  supleišėję,  mažai  jų bestovi  visu  ūgiu. Nukirsti  sviedinių  įvairiame  aukštyje.  Visur  prikritę  šakų,  viršū­nių  ir stiebų.  Vaizdas  neįprastas  – nei džiunglės,  nei kirtavietė.  Sudegintų  tankų  ir sunkvežimių  likučiai  bei  palikti  pabūklai  rodė,  kad ir miškai  buvo  karo  miškai.  Lig šiol buvau  girdėjęs  apie karo  lauką,  dabar  mačiau  karo  mišką.  Temo.  Mū­sų traukinys  riedėjo  pelkėtom,  apaugusiom  krūmokšniais  dykynėm.  Brandesnio  miško  mažai  matėsi.  Vėl vakarienė.  Kalbos  apie vandenį,  duoną.  Aimanos  – dar  sustiprėjo  suvis  neperstojantis  viduriavimas.  Visą  naktį  negalėjau  giliai  užmigti.  Be pertraukos  žmonės  eina  prie tualeto,  stena,  keikiasi.  Vieni  kalba,  savo  patirtus  įspū­džius išsako  prie tualeto,  kiti  piktai  puola  kalbančius,  kad jiems trukdo  miegoti.  Jie teisūs  – naktis.  Rytą  pasiekėme  Velikije  Luki  miestą.  Sunku  įsivaizduoti,  kaip šis miestas  atrodė  prieš karą.  Dabar  – griuvėsiai.  Žmonių  matosi  labai  mažai.  Pristatyta  daug žeminių.  Pro išlindusius  iš  žemių  skardinius  vamzdžius  rūksta  dū­mai. Verda  pusryčius...  Kažin  ar jie turės  iš ko virtis  valgį?  Abejoju,  ar jie, ar mes geriau  aprū­pinti.  Be to, dar Smolenske  girdėjome,  kad per mū­šius žuvo  daug civilių  gyventojų.  Ypatingai  per bombardavimus.  Toks pat  vaizdas  – krū­vos griuvėsių  – ir šiame  mieste.  Prekių  stotyje  juda  traukiniai.  Daugiausia  jie pakrauti  iš Vokietijos  vežamo  turto.  Rodos,  taip neseniai  vokiečiai  iš Rusijos  vežė  gyvulius,  maisto  produktus  ir kitokį  turtą.  Garvežius  vairuoja  seni  mašinistai  arba  moterys.  Visą  kitą  geležinkelio  tarnybą  atlieka  vien moterys  ir seneliai.  Jauno  vyro  niekur  nepamatysi.  Dabar  aiškėja,  kodėl  tuoj po karo  į Lietuvą  važiavo  moterys  ir seneliai  su maišiukais,  maldaudami  grū­dų saujelės.  Arba  pirkdavo  už pinigus,  arba  mainydavo  į kokį  daiktą.  Ir kodėl  jie važiavo  atvirose  platformose,  ant traukinių  stogų,  ir kodėl  tokie  dažni  buvo  apiplėšimai  ir vagystės?..  Sunki  bus jiems pavasario  sėja.  Trūksta  žmonių,  trūksta  sėklos,  be abejonės,  trūksta  traktorių,  inventoriaus.  Arkliai  visi  paimti  į frontą.  O praeitais  metais  karo  apimtose  srityse  derlius  buvo  labai  mažas.  Iki naujo  derliaus  žmonės  dar trauks su maišais  į Lietuvą,  į Latviją  ir kitur,  kur nebuvo  kolchozų.  Tokios  mintys  nejučiomis  lindo  į galvą  važiuojant  į rytus.  Gal todėl  ir mes važiuojam  alkani,  ir mū­sų vargas  toks pat, kaip nepaprastai  užsigrū­dinusios  rusų  tautos.  Juk ruskiai  jau badavo  pradžioje  kolchozų.  Dabar  ištvėrė  tokį  sunkų  karą.  Mes stebėjomės  matydami,  kaip rusės  moterys  kelis  kilometrus  tempia  pusmaišį  rugių  ar miežių  į gelžkelio  stotį.  Ten vėl laukia  ištisas  paras,  kol prisitaikys,  kokiu  traukiniu  sugrįžti  pas alkanus  vaikus.  O parvažiavus  dar reikia  rankinėmis  girnomis  sumalti  grū­dus. Ir tik tada  kepdavo  lepioškas.  Miestuose  viskas,  kas iš medžio,  sudeginta,  sugriauta,  todėl  sunku  su kuru.  Visa  tai matyti  siaubinga  ir kartu  lyg lengviau  ant  širdies,  kad ne mes vieni,  o daug žmonių  šitaip  vargsta.  Tokios  mintys  liejosi  su vaizdais,  pamatytais  pro vagonų  langelius  ir pro  plyšius  viename  durų  krašte.  Kažkodėl  tas plyšys  durų  krašte  po  truputį  didėjo  – jau buvo  galima  mažąjį  pirštelį  įkišti.  Taigi  pridėjus  akį šį tą galima  buvo  pamatyti.  Sucypė  nuo durų  kablio  atsukama  viela,  sužvangėjo  numetamas  kablys,  sugirgždėjo  atstumiamos  durys.  Pasirodęs  sargybinis  pašaukė  du vyrus.  Vyrai  netrukus  grįžo,  nešini  po kibirą  vandens.  – Tik atsigerti,  negalima  praustis!  – suriko  vienas,  statydamas  kibirą  ant vagono  grindų.  Niurnėdami  sustojome  į eilę  su katiliukais.  Vyrai,  atnešę  vandenį,  vėl nuėjo.  Grįžo  labai  laukiami,  nes nešė  maišą  duonos  ir  kavą  kibiruose.  Atsikėlė  susirietęs,  išblyškusiu  veidu  ir Bogdanskis:  – Numarins  badu...  Vidurius  taip raižo.  Visą  naktį  laksčiau  prie tualeto.  Aš pirmą  kartą  mačiau  tokį  surū­gusį,  aimanuojantį  ir suvargusį  Bogdanskį.  Šeduvietis  Justinas  Poškus nesikelia  valgyti.  Mane  ima nerimas  – vyras  stambus,  jam reikia  dvigubo  davinio,  ir tai dar nebus  sotus.  O nuo tokio  maisto  jo kū­nas išseko.  Platūs  pečiai  atrodė  kaip spintos  kampai,  veidas  kaip išskaptuotas.  Gulėjo  ant grindų,  pasitiesęs  namie  austą  pilką  milinę.  Nosį  prikišęs  prie plyšio  durų  kampe,  gaudė  orą. Veidas  buvo  melsvai  raudonas.  Paėmiau  jo ranką  – delnas  karštas.  Temperatū­ra...  Ką daryti?  Sulanksčiau  savo  apsiaustą  ir pakišau  jam po galva,  paėmiau  maisto  davinį  ir sėdintį  maitinau.  Sriubą  šiaip taip išgėrė,  o košę  atidavė  man.  Ir jis viduriavo.  Dabar  aš prie jo dažnai  ateidavau  ir padėdavau  nueiti  iki „tualeto“.  Ėmiau šaukti  pro duris  sargybinius  ir jiems  aiškinti,  kad yra ligonis,  jis karščiuoja.  Pirmą  dieną  atnešė  dvi tabletes,  kurias  sudaviau  ligoniui.  Bet rytą  jokio  pagerėjimo  nesijautė.  Tad vėl kėliau  aliarmą.  Dabar  atėjo  sanitaras  ir ligonį  ištempė  iš vagono.  Į izoliatorių...  Traukinys  vis riedėjo,  sustodamas  per dieną  vieną  ar du kartus.  Kartais  sustodavo  tik kartą  per parą.  Su traukinio  sustojimu  supuldavo  mū­sų maitinimas.  Mes niekaip  negalėjome  reguliariai  maitintis,  o tai labai  svarbu,  kad virškinimo  organai  neatprastų  dirbti.  Atrodė,  kad mū­sų maistas  visas  ir turėtų  bū­ti atiduodamas  per tuos vieną  ar du maitinimus,  tačiau  buvo  daug atvejų,  kai  pietūs  taip ir nepasiekdavo  mū­sų. Sklido  gandai,  kad mū­sų maitinimą  tikrinę  revizoriai  rado  pavogto  cukraus,  duonos,  kruopų,  riebalų  ir kt. Dėl to buvo  pakeista  mus maitinanti  komanda.  Ar  tai tiesa,  ar ne, niekas  negalėjo  patikrinti,  bet maisto  produktais  buvo  spekuliuojama  visur.  Dideli  sunkumai  skatino  vagystes  ir  kitus  nusikaltimus.  Toji  atmosfera  buvo  jaučiama  ir mū­sų traukinyje,  ir lageriuose.  Bogdanskio  taukų  vagystė  – ne vienintelis  atsitikimas.  Nėra  dienos,  kad kas nors nebū­tų  apvogtas.  Vagia  maistą,  drabužius  ir viską,  ką žmogus  turi  su savim.  Jau praėjo  savaitė  nuo išvežimo  iš Mintaujos,  ir pajutom  niežėjimą.  Kaip ir iš kur galėjo  atsirasti  utėlių?  Juk Mintaujoje  išdegino  mū­sų drabužius.  Labanausko  kailinukai,  pasiū­ti  iš veršio  kailio,  neišlaikė  karščio  ir susitraukė  į luobą.  Nebegalėjo  žmogus  jų  apsivilkti  ir turėjo  išmesti.  Aš džiaugiausi,  kad buvau  su miline.  Kas buvo  su kailiniais,  dabar  jų nebeturi.  Mus visus  trumpai  nukirpo.  Ir ne tik galvos  plaukus.  Nuskuto  plaukus  nuo pažastų  ir nuo visur,  kur tiktai  jų buvo.  Nukirptas  vietas  ištepliojo  chloro  skiediniu.  Rodos,  jokių  kiaušinėlių  negalėjo  likti.  O vis tiktai...  Kas dieną  utėlių  daugėja.  Kiekvienu  rankos  įkišimu  už marškinių  užčiuopi  kelias  utėles.  Stambios  juodnugarės  graužia  kū­ną  iki šašų.  Dabar  prie viduriavimo  prisidėjo  kova  su utėlėmis.  Traiškiau  jas pirštais,  bet pirštai  paskausta.  Nuo anksto  ryto  prie viduriuojančių  prisidėjo  eilė  plikų  žmonių,  kurie,  nusivilkę  apatinius  baltinius,  braukė  utėles  į tualeto  vamzdį.  O jų kolonijos.  Užtenka  atlenkti  siū­les –ir randi  utėlių  knibždynes.  Eina  per viršutinius  drabužius.  Čia jos gerai  matosi  – kaip karvės  ganykloje.  Tualeto  vamzdis  aptepliotas  skystu  žmogšū­džiu.  Utėlės  prilimpa.  Aptepliotos  ir grindys  aplink  vamzdį.  Valom  iš eilės,  po  du kasdieną.  Nosys  apsiprato  – nebesiriečia.  Po keturių  dienų  grįžo  į mū­sų vagoną  J. Poškus.  Truputį  pasitaisęs.  Ten geriau  maitina.  Vagone  daug sergančių  ir mirštančių.  Šeduvietis  Pijus  Tomkus  guli  izoliatoriuje,  padėtis  sunki  – plaučių  uždegimas.  Sunku  bus ištverti  taip nusilpusiam  žmogui.  Pijus  stambus  vyras,  aukštas,  pačioj  jėgoj,  35–40 metų  amžiaus.  Iš raudono  pilno  veido  vyro  liko  išliesėjęs,  palinkęs,  pamėlynavęs  senelis.  Tokį  jį, sergantį  plaučių  uždegimu,  išgabeno  į izoliatorių.  – Kur deda  mirusius?  – klausinėjau  Poškaus.  – Kas juos žino... Išneša sanitarai  iš izoliatoriaus,  o kur padeda  – niekas  nematė.  Sako,  palaidoja  gelžkeliečiai  į vieną  duobę.  Be karstų.  Tokių  kapų  yra netoli  kiekvienos  geležinkelio  stoties.  Prisiminiau  vokiečių  okupaciją.  Baisogalos  geležinkelio  prekių  stotyje  sustojo  ilgas  uždarų  prekinių  vagonų  traukinys.  Iš  dviejų  vagonų  pasipylė  ginkluoti  vokiečių  sargybiniai.  Jie vieną  po kito  atidarinėjo  vagonus.  Į juos įlipdavo  po keturis  sargybinius.  Iš kiekvieno  vagono  išmesdavo  po du, tris ar keturis  sustingusius  rusų  belaisvių  lavonus.  Vagonus  vėl uždarydavo.  Po to  atvažiuoja  pavarytos  valstiečių  „padvados“.  Lavonus  kaip malkas  sukrauna  į vežimus.  Paveža  netoli  stoties,  iškasa  duobes  ir,  suvertę  lavonus,  užkasa.  Tą kartą  žemė  buvo  sušalusi,  ir viršutiniai  lavonai  tebuvo  užkasti  vos per 40–50 cm. Veždami  valstiečiai  pastebėjo,  kad vienas  lavonas  nesustingęs.  Žmogus  gyvas!  Vienas  iš valstiečių  pridėjo  ranką  lavonui  prie smilkinio,  prikišo,  atsegiojęs  drabužius,  prie krū­tinės.  Gyvas!  Apsidairę,  ar nemato  sargybiniai,  valstiečiai  užklojo  jį šiaudais  ir nuvežė  į fermą  pas Žilinską,  seniū­ną.  Čia  žmogus  atgavo  sąmonę.  Kol atgavo  jėgas,  jį laikė  atskirame  kambaryje.  Vėliau  belaisvis  pradėjo  išeiti  į kiemą  su kirviu  rankose,  pjaustė,  skaldė  malkas.  Pavasarį,  pasikinkęs  Žilinsko  arklius,  arė  ir akėjo.  Niekas  nežinojo  jo tikros  pavardės  nė vardo.  Dokumento  jokio  nebuvo.  Vadino  Miša.  Vieną  naktį  Žilinsko  kieme  sustojo  sunkvežimis.  Iš jo pasipylė  ginkluoti  policininkai  ir baltaraiščiai.  Miša  pastū­mė  užuolaidos  kraštelį  ir siaubingai  krūptelėjo  – už lango  stovėjo  ginkluoti  vyrai.  – Viskas...  – giliai  atsidusęs  ištarė  Miša.  Pro duris  įsiveržė  automatus  atkišę  policininkai  ir, apstoję  Mišą,  suriko:  – Rankas  aukštyn!  Sunkai  vilkdamas  virpančias  kojas  Miša  įlipo  į sunkvežimį...  Kur Mišą  išvežė  ir koks jo likimas  – niekas  nežino.  Bandžiau šį prisimintą  įvykį  sugretinti,  padėti  ant svarstyklių.  Kas sunkiau  – mū­sų bū­vis vagonuose  ar anų. Vis dėlto  mū­sų  svarsčiai  mažesni,  lengvesni  – mes iš tiesioginio  bado  dar nemirštame.  Vyriausias  mū­sų vagone  – Motuzas.  Jam 62 metai.  Jis dar laikėsi,  lengviau  ištvėrė  viduriavimą.  Ne naujiena  jam utėles  semti  saujomis  iš užančio  – buvo  caro  armijos  kareivis.  Fronte  patyrė  daug vargo,  badavo,  šalo  ir t.t. Jis buvo  vienas  iš ramiausių  žmonių.  Nieko  nėra  užsipuolęs,  užgavęs  skaudžiu  žodžiu.  Tikras  Lietuvos  valstietis.  – Kaip jūs, toks ramus,  taikus  žmogus,  pakliuvot  į šią kelionę?  – kartą  paklausiau.  – Matai,  pas mus, aplink  Lygumus,  labai  daug kas išėjo  į mišką.  Jiems pavalgyti  reikia.  Nebuvo  tokio  kiemo,  į kurį  miškiniai  nebū­tų  užėję  ir nebū­tų  gavę  maisto.  Neaplenkė  ir manęs.  Nelaimei,  iš mano  kiemo  beeinančius  miškinius  pamatė  vieškeliu  važiuojantys  stribukai.  Kratą  darė,  tardė,  o išvažiuodami  mane  pasiėmė.  Nesigyniau,  kad daviau  miškiniams  maisto.  Aš beginklis,  jie ginkluoti.  Kaip aš galiu  jiems priešintis?  „Bet tu turėjai  mums  pranešti  ir pasakyti,  pas ką dar buvo  miškiniai“,  – kaltino  mane  stribai.  Bet tada  žū­čiau nuo miškinių  kulkos...  Kur pasidėsi?..  Užteks  manęs  vieno,  – pasakė  man Motuzas.  Jo akys pasruvo  ašarom.  Bet aš mačiau  jose  gilaus  žmogiško  pasiaukojimo  atspindį.  Mū­sų polkalbį  nutraukė  durų  girgždesys.  Tarpduryje  pasirodė  du kariškiai  ir vienas  civilis.  Pastarasis  turėjo  popierių  su pradėtu  sąrašu  ir pieštuką.  – Tarp jū­sų yra gerų  specialistų  – kalvių,  stalių,  siuvėjų,  batsiuvių.  Darbą  duosime  pagal  specialybę,  todėl  kiekvienas  pasisakykit,  ką mokat,  – kreipėsi  į mus civilis  vyras  ir ėmė šaukti  pavardėmis.  Mano  pavardė  pagal  rusų  alfabetą  buvo  pradžioje.  Su Mečiu  Kabliu  jau iš anksto  buvom  sutarę,  kad, jeigu  tektų  dirbti,  eisime  kartu  prie statybos.  Pasisakiau  esąs statybininkas.  Įvairių  amatininkų  atsirado  mū­sų vagone.  Pašaukus  Bogdanskio  pavardę,  niekas  neatsiliepė.  Maniau,  kad kas su juo atsitiko,  bet, kai kiti  pirštais  parodė  į Bogdanskį,  nuduodantį,  kad rusiškai  nesupranta,  šis atsiliepė,  kad Bogdanskio  nėra,  yra Bogdanovas.  „Jūs klaidingai  mano  pavardę  užrašėt,  pataisykit“,  – pabrėžė  Bogdanskis.  Mes susižvalgėm  su Kabliu,  Labanausku  ir kitais  ir nusišypsojom.  Visi  supratom,  kodėl  Bogdanskis  atsižada  savo  tikros  lietuviškos  pavardės.  Nuo to karto  dar labiau  vengėm  atviresnės,  nuoširdesnės  kalbos  su Bogdanskiu.  – Mus utėlės  užpuolė!  – ėmė šaukti  iš visų  vagono  kampų.  – Mums vandens  neduoda!  Mums valgyt  neduoda!  – skundėsi  žmonės  civiliniais  drabužiais  apsirengusiam  pareigū­nui.  – Tuojau  bus viskas  sutvarkyta,  – paaiškino  pareigū­nas  ir iššoko  pro duris.  – Mes neturim  jėgų!  Mus badu  kankina!  – šaukė  dešimtys  gerklių  iš vagono.  Bet tuo tarpu  sucypė  užstumiamos  durys.  Vagone  pagyvėjo  kalbos,  kilo  ginčai  dėl skirtingų  nuomonių.  Žmonėms  lyg ir apstojo  niežėti,  nurimo  kalbos  apie duoną.  – Gal geriau  duos valgyti,  kai nuveš  prie darbų,  – sako  žemaitis  Bertulis.  Traukinys  ėmė lėtinti  greitį.  Prie langelio  susigrū­do  galvos.  Bet neįmanoma  nieko  pamatyti.  Aš pasilenkiau  prie plyšio  duryse  ties tualetu.  Pro plyšį  sruvo  gaivus  oras, bet, vos pažvelgus  į  prirū­gusį  vamzdį,  darėsi  koktu.  Kaimas.  Didelis  kaimas.  Už Maskvos.  Matyti,  kad karas  jo nepalietė.  Prie mū­sų traukinio  atsirado  moterų  su krepšiais.  Siū­lė lepioškų,  žieminių  svogū­nų.  Kai jau kiti  kiek apsipirko,  paprašiau  moters,  stovinčios  su svogū­nų  krepšiu,  kad man duotų  vieną  ryšelį.  Pinigus  – pusantro  rublio  – išmečiau  per langelį.  Iškišęs  ranką  pasiekiau  paduodamą  svogū­nų  ryšelį.  Vitaminai...  Jų mums  baisiai  trūksta.  Ėmiau kramtyti  ir ryti  svogū­nėlius.  (Pinigų  turėjau  28 rublius.  Čia pinigai  buvo  labai  vertinami.  Namuose  niekas  nevertino  červoncų,  o čia atvirkščiai.  Gaila,  kad tiek mažai  pasiėmiau.  Tačiau  kas turėjo  daugiau,  iš tų atėmė,  ir nežinia,  ar kada  grąžins.)  Bevalgant  paskutinį  svogū­no  laišką,  akyse  pasidarė  žalia,  galvoje  pradėjo  šnypšti,  visą  kū­ną ėmė dilgyti,  ir aš... Kai atmerkiau  akis, mane  laikė  Šveistys  Pranas  su Kabliu  Mečiu.  Dairiausi  aplinkui.  Jaučiau,  kad man kažko  trūksta,  galva  sunki.  Bandžiau  stotis  – kojos  sunkios.  – Kas tau buvo?  – klausinėjo  aplink  sustoję  draugai.  – Man nieko  nebuvo,  – bandžiau aiškintis.  – Kaip nebuvo?  Tu buvai  numiręs.  Manėm,  kad nebeatsigausi.  – Ar ilgai  aš buvau  negyvas?  – klausiu  Šveisčio.  – Gal kokias  2–3 minutes.  Stovėjai  prie vagono  sienos,  tik kebėkšt  – ir išgriuvai.  – Na, ką matei,  kai buvai  numiręs?  – toliau  klausinėjo  vienas  kitas.  – Nieko  neatsimenu,  išskyrus  tai, kad valgiau  svogū­nus,  o  paskui  pamačiau  jus mane  laikant  už pečių.  Štai tau ir vitaminai!  Vos nenumiriau.  Mąsčiau  apie mirtį,  bet  dar daugiau  apie svogū­nus.  Kodėl  aš nuo jų buvau  nukritęs?  O  gal ne nuo svogū­nų?  Gal šiaip jėgos  išseko?  Iš tikrųjų,  numirti  yra  nesunku...  Neseniai  iš vagono  seniū­no  Rinso  sužinojom,  kad Pijus  Tomkus  neatlaikė  plaučių  uždegimo.  Jis nebegrįžo  į vagoną...  Koks pigus  čionai  žmogus...  Niekas  už jo mirtį  neatsako.  Liga  – plaučių  uždegimas  – bus įrašyta  nurašymo  dokumente.  Plaučių  uždegimą  galima  išgydyti,  bet tik ne čia, kur žmogus  apvagiamas,  apmeluojamas,  keikiamas  ir neapkenčiamas.  Kai mū­sų traukinys  sustojo  dideliame  kaime,  vaikai  sargybinių  paklausė,  ką čia veža.  „Vokiečius“,  – atsakė  vienas.  Į vagonus  pasipylė  akmenų  kruša,  girdėjosi  keiksmai:  „Prokliatyje  fricy!  Ubitj nado  ich!“  Galgi  ir reikia  mušti  vokiečius,  tik ne belaisvius  užkaltuose  vagonuose.  Gal ir gerai,  kad mus visą  laiką  laiko  uždarytus,  kitaip,  pamatę  vokiškas  uniformas,  ne vienam  galvą  pramuštų.  Kažkas  išsaugojo  vatinuko  pamušale  peiliukų  barzdai  skusti.  Jau kelintą  kartą  apsiskutame.  Peiliukus  naudojame  labai  taupiai.  Su vienu  skutamės  kelias  dešimtis  kartų.  Mašinėlės  nėra,  tai,  įspraudę  į perskeltą  balanėlę,  galus  suveržiam  siū­lu. Skutam  –  pustom,  skutam  – pustom...  Viduriavome  mažiau,  tačiau  utėlės  pasiekė  kulminacinį  įsigalėjimo  tašką.  Kol dar judi,  atrodo,  kad utėlės  miega.  O kai atsiguli  miegoti,  toks vaizdas,  kad atsiguli  į dilgynes.  Niežėjimas  susilieja  su skausmu,  peršti  pradraskytus  šašus.  Traukinys  artėjo  prie Molotovsko.  Ruskiai  sakė,  kad jau nuvažiavom  2000 kilometrų.  Dienas  atsiminėm  – buvo  gegužės  26 diena,  tačiau  pro plyšius  matomi  berželiai  buvo  vos pradėję  lapoti.  Tokius  pat palikom  Mintaujoj.  Ar laikas  sustojo,  ar pavasaris  čia  vėluoja?  Ne. Laikas  nesustojo,  tik mū­sų traukinys  spėja  pabėgti  nuo iš vakarų  slenkančio  pavasario...  Karo  žymių  jau nebesimatė.  Mū­sų traukinys  sustojo  prekių  stotyje  greta  kito  traukinio.  Pirtis.  Traukinys  – pirtis  buvo  mū­sų  kaimynas.  Į pirtį  varė  vagonais.  Ilgai  teko  laukti  eilės.  Mes su savo  utėlėmis  į pirtį  patekome  po vakarienės.  Iš vagono  turėjome  išnešti  viską.  Pirtyje  visą  savo  turtą,  išskyrus  katiliukus,  dubenėlius  ir šaukštus,  turėjom  atiduoti  dezinfekcijai.  Išsijuosę  dirbo  keli  kirpėjai.  Ant kū­nų nepaliko  nė vieno  plaukelio.  Barzdas  skuto  skubiai,  atbukusiais  skustuvais.  Kentėm,  nes prie įvairių  kančių  pripratom.  Vandenį  šildė  garvežiuose.  Išeinant  iš pirties  visas  vietas,  kur tik auga  plaukai,  tepliojo  chlorkalkių  skiediniu.  Tepliojo  moterys,  pamirkydamos  mazgotes  kibiruose.  Kaip keista.  Mes,  kaimiečiai,  nebuvom  įpratę,  kad moterys  liestų  mū­sų organus.  Pirmą  kartą  tai patyrę,  turėjome  skanaus  juoko.  Kaip gera  juoktis!  Čia juoko  tiek maža,  o vis tiek išsprūsta.  Sugrįžom  į savo  vagoną.  Jo sienos  buvo  šlapios,  ant grindų  telkšojo  vandens  klanai,  sklido  aštrus  chlorkalkių  kvapas.  Surinkom  susidėvėjusius  skudurus,  iššluostėm  nuo grindų  vandenį  ir  ruošėmės  gulti.  Miegodavom  ant šonų,  susispaudę.  Turėjom  nuolatines  vietas.  Aš gulėjau  tarp Kablio  ir Labanausko.  Po pirties  dar labiau  smaugė  alkis,  bet nuotaika  pakilo.  Net didžiausi  pesimistai  nustojo  tikėti,  kad mus veža  sunaikinti.  – Matosi,  kad veža  prie darbų,  – kalbėjo  žemaitis  Matutis,  kuris  anksčiau  nieko  kito  nekalbėjo,  tik tai, kad veža  išžudyti.  –  Prieš tai mus gerai  iškankins,  o paskui...  Juk žydų  valdžia.  Žydai  nukankino  Kristų.  Žydai  gaudo  krikščionių  vaikus.  Pagavę  paslepia,  gerai  maitina,  kad bū­tų daug kraujo.  Prieš Velykas  tą vaiką  bado  peiliais,  iš jo išsunkia  kraują.  Surinktą  vieno  vaiko  kraują  išdalina  dvylikai  škalų,  kiekvienos  škalos  rabinas  išdalina  po lašelį  kraujo  į visas  kepyklas,  kur kepami  macai.  Žydų  talmude  rašoma,  kad jiems bū­tinai  reikia  katalikų  kraujo  kepant  macus...  Aš tokių  pasakų  buvau  dar vaikystėje  prisiklausęs,  tačiau  neatsimenu  nė vieno  atsitikimo,  kad bū­tų pavogtas  vaikas.  Labanauskas  labai  įtikinamai  įrodinėjo,  kad tos pasakos  išgalvotos,  o  Matutis  ginčijosi.  Jis papasakojo  vieną  kitą  įvykį,  kada  buvo,  tikrai  buvo  žydai  pavogę  vaiką.  Neva  paskui  policiją,  teismus  užpylė  pinigais  ir išsisuko.  Pradėjau  snausti.  Nesusilaikiau  nepasikasęs,  nes buvom  labai  įpratę.  Kiek perštėjo  šašus,  o niežėjimo  nebesijautė.  Ilgai  dar girdėjosi  šū­kavimai  ir keiksmai.  Miegas!  Kokia  laimė,  kai miegi!  Kartais  sapnuoji  labai  gražius,  netikėtus  sapnus.  Svarbiausia  – pamiršti  alkį.  Aš, rodos,  ganau  miške  arklius.  Arkliai  supančioti  geležiniais  pančiais,  pančiai  skambčioja.  Naktigoniai  šū­kauja  po mišką.  Staiga  – trenksmas.  Prie mū­sų traukinio  prikabino  garvežį.  Atmerkiau  akis – rytas.  Aplink  šniokštė  ir švilpė  garvežiai.  Traukinys  pajudėjo.  Niekaip  negalėjau  suvokti,  į kurią  pusę  mus veža.  Pro vagono  plyšius  saulėtekį  mačiau  kitoje  pusėje.  Vėl padėjau  galvą  ant sulenkto  švarko  ir užmigau.  Kai atsibudau,  traukinys  stovėjo  netoli  didelio  kaimo.  Jo viduryje  matėsi  cerkvės  bokštas.  Aplink  traukinį  vaikščiojo  moterys  su krepšiais  ir pintinėmis.  Siū­lė kiaušinių,  svogū­nų  laiškų.  Viena  turėjo  blynų.  Pilną  krepšį!  Veržiausi  prie langelio.  Laimei,  prie langelio  stovėjo  Nikolajus.  Jis rusiškai  kalbino  moterį  ir rodė  jai laikroduką.  Įbrukau  jam pinigų  į ranką  ir paprašiau  nupirkti  vieną  blyną.  Vos tik jis spėjo  paimti  blyną,  prisistatė  sargybinis  ir  pradėjo  vaikyti  žmones  nuo vagono.  Moteris  nepajėgė  nupirkti  laikroduko,  nes reikėjo  20 rublių.  Ji džiaugėsi  blynus  pardavus.  Miežinis  blynas  bematant  sutirpo  burnoje.  Tokių  blynų,  razavų  (rupiai  maltų  – LKŽ), girnom  maltų,  valgiau  vaikystėje...  Girdėjosi  garsios  sargybinių  kalbos  ir kibirų  tarškėjimas  –  duoda  pusryčius.  Sugirgždėjo  ir mū­sų vagono  durys,  atėjo  linksmoji  valandėlė.  Utėlėmis  niekas  nebesiskundė,  tačiau  skaudėjo  atbukusius  nuo grindų  šonus.  Kad taip greičiau  išlaipintų,  bent oru gaivintumėm  save.  O čia dar kankino  nežinojimas,  kur veža.  Apie tai  ir sukosi  kalbos.  Duona  bū­davo  visų  pokalbių  įžanga.  Gulant,  keliant,  valgant  – kaip kokia  malda,  vis tie patys  žodžiai,  vis su giliu  išgyvenimu.  Pro plyšius  matėme  su kastuvais  daržuose  triū­siančias  moteris,  rečiau  senius  ar vaikus.  Jaunų  vyrų  niekur  nesimatė,  jaunų  merginų  irgi  retai.  Arklio  dar nematėm  – viskas  mobilizuota  į  frontą.  Po pietų  vėl pajudėjom.  Vakarop  pasirodė  aukštumos,  uolos.  Traukinys  važiavo  kanjonu.  Pro langelį  sunku  buvo  įžiū­rėti  krantų  viršū­nes.  Pro plyšius  lėkė  uolų  sienos  – pilkos,  juodos,  po to  raudonos,  baltos.  Ant uolų  iškaltos  čia dirbusių  žmonių  pavardės,  metai,  lozungai,  ereliai,  inkarai...  Nespėji  perskaityti  – vėl nauji.  Vakarienę  valgėm  pusiaunaktyje  Sverdlovsko  prekių  stotyje.  Aplink  iš fabrikų  kaminų  kilo  dū­mai. Viskas  aprū­kę.  Vos spėjom  pavalgyt  – vėl pajudėjom.  Naktys  trumpos.  Vėl šviesu,  vėl mus  lydi  uolos,  miškai,  pelkės,  kalnai.  Mes jau Azijoje.  Važiuojam  didžiuliais  plotais,  apaugusiais  krū­mokšniais.  Gyvenviečių  labai  reta.  Visa  puošmena  – pagelžkelio  sargų  bū­delės.  Nameliai  mažučiai,  dažnai  nudrėbti  iš molio,  stogai  pusiau  lėkšti,  dengti  velėnomis.  Jokio  brandaus  miško.  Tarp smulkių  berželių  – buvusių  dirbamų  laukų  žymės.  Daug metų  dirvonuoja,  nėra  gaspadoriaus.  Važiuojam  ir važiuojam.  Kaimas  nuo kaimo  per kelias  dešimtis  kilometrų,  kaip Šiauliai  nuo Kėdainių.  Šieno  stirtos,  dar nesušertos,  už kelių  dešimčių  kilometrų  nuo kaimelio.  Viename  kaime  matėme  ardomą  nekultų  javų  stirtą  ir bū­rį moterų  bei senių,  spragilais  kuliančių  paklotus  javus.  Retai  kur laukuose  pamatai  traktorių.  Bulves  – ir savo,  ir kolū­kio  – sodina  kastuvais.  Traukinys  skubėjo  derlingiausiais  Vakarų  Sibiro  žemumos  laukais.  Sustojome  prie didelio  kaimo.  Mū­sų vagono  duris  paliko  pusiau  atviras.  Kas tai? Pamiršo?  Ne. Artėjam  prie kelionės  tikslo.  Mus ėmė pratinti  prie atvirų  durų.  Na, ir kur pabėgsi?  Ar  verta  bėgti?  Pėsčias  eisi  pusę  metų,  nes traukiniui  reikia  pinigų.  O kas čia tau pavalgyti  duos? Jie patys  ubagai.  Aplink  traukinį  virė  turgus.  Išeiti  negalėjome,  bet per duris  pamatyti  veržėmės  visi.  Baigėsi  pinigai,  bet dar nusipirkau  dubenį  virtų  bulvių.  Visi  pirko  ir stiprinosi.  Tai duonos,  tai blyną,  tai  svogū­nų  laiškų.  Ne tik už pinigus.  Apyvarton  ėjo vokiški  šineliai  (milinės),  mundurai,  megztiniai.  Čia buvo  ir tabako,  ir naminės  machorkos.  Vietiniai  gyventojai  gerai  žinojo,  kokios  prekės  eina  prie traukinio  užkaltais  langais.  Pavalgę  vėl važiuojam  toliau  į rytus.  Dabar  bus Omskas.  Iki  jo dar 500 kilometrų.  Šį tą jau žinome,  tačiau  nežinome,  kur mus  dar veš ir kur nuveš.  Nepamenu  datos,  kada  mus nubudino  šū­viai ir keiksmai.  Kažkur  rėkė  žmogus.  Tas riksmas,  palydimas  smū­gių, artėjo,  kuo  toliau,  tuo darėsi  tylesnis,  perėjo  į monotonišką  aikčiojimą.  Dar  vienas  šū­vis – ir viskas  nutilo.  Žvangėjo  užtrenkiamos  ir vėl kabliais  užkabinamos  vagonų  durys,  ilgai  skambėjo  keiksmai.  Tik  per pusryčius  sužinojome,  kad bandė  pabėgti  du ruskiai.  Vienas  iš jų buvo  sibirietis.  Vienam  pavyko  pabėgti,  o kitas...  Vėl nematom  saulės.  Omską  pravažiuojam  naktį.  Toliau  – Novosibirskas.  Nebesvarbu  buvo,  kur važiuojam,  kad tik greičiau  mus išlaipintų.  Nebegalvojom,  ar bus geriau,  ar blogiau,  galvojom,  kad verčiau  dirbti  negu  tokioj  kelionėj  vargti.  Po bandymo  pabėgti  sargybiniai  pasidarė  dar žiauresni  – nuolatos  keikė,  grasino  visus  iššaudyti.  Įpratom  prie banditų,  svolačių,  bledžių,  jobany  vrot ir panašių  žodžių.  Nebeėmėm  į galvą  visokių  bjaurojimų.  Kartu  pykom  ant ruselių,  bandžiusių  pabėgti  ir mums visiems  užtraukusių  tokį  žiaurų  režimą.  Nepraėjo  po pirties  nė savaitė,  ir vėl pasirodė  utėlės.  Dabar  jos veisėsi  daug greičiau  kaip pirma.  Mes taip pat buvome  labiau  patyrę  ir nuo pat pradžių  pradėjome  jas naikinti.  Deja,  tarp mū­sų  buvo  atsidavusių  utėlių  valiai.  Jie kentė,  perino  vis naujas  kartas.  O utėlės  sklido,  ir visos  naikinimo  priemonės  buvo  bergždžios.  Neaprėpiamos  Sibiro  platybės.  Augmenija  skurdi.  Kas pajėgtų  užvaldyti  tokį  milžiną?  Nebent  vokiečiai  su savo  išvystyta  kultū­ra.  Tačiau  sunkiai.  Labai  išretėtų  jų žmonės,  pasiskleidę  po  tokias  platumas.  Tada  ir valdyti  neįmanoma.  Vokiečiai  nuėjo  tik  iki Volgos,  vieną  dešimtąją  kelio,  ir žlugo.  Partizanai  sutrukdė  ginklų  tiekimą.  Ką bekalbėti  apie visos  Rusijos  užkariavimą.  Novosibirsko  srityje  dideli  plotai  dirbamų  laukų,  matosi  daugiau  traktorių,  bet sodybiniuose  sklypuose  tebedirbama  su kastuvu.  Privažiavome  Novosibirską.  Čia vėl pradarė  duris.  Matėm  nuo  dū­mų pilką  prekių  stoties  rajoną.  Netoli  lageris  su bokšteliuose  budinčiais  sargybiniais.  Gal išlaipins  ir apgyvendins  šitam lagery?  Bet mus skubėjo  pavalgydinti,  ir vėl tak-tak, tak-tak, tak-tak  mū­sų traukinys  sunkiai  riedėjo  į rytus.  Ne kartą  vagone  žmonės  lyg guosdamiesi  šū­kavo:  –Važiuojam  atgal.  Pasklisdavo  įvairūs  gandai  – esą gavo  įsakymą  mus visus  grąžinti  namo.  Bet krypties  pasikeitimas  bū­davo  tik laikinas.  Tabako  gaunam  du kartus  per savaitę.  Aš jį įrišu  į skudurėlį  ir slepiu  apatinėje  į marškinius  įsiū  toje  kišenėje.  Tai pinigai!  Ilgai  tabako  neišlaikau.  Jei ir norėčiau,  – negalėčiau,  išvilioja.  Už suktinę  gauni  pietų  košę,  sriubą  ar pusę  dienos  davinio  duonos  normos  – tokia  nusistovėjusi  kaina.  Už tabaką  net stotyse  galėdavai  gauti  duonos,  drabužių  ar pinigų.  Čia turgūs  turtingesni.  Pirmą  kartą  nusipirkau  virtų  kepenėlių.  Išlipti  draudžiama,  perkam  iškišę  rankas  per vagonų  duris.  Privažiuojam  Krasnojarską.  Čia gaunu  nusipirkti  apatinius  marškinius  (senieji  iš namų  jau visai  baigiasi).  Krasnojarske  užlaiko  ilgiau.  Vėl pirtis.  Tik šį kartą  ne vagone,  o dideliame  mū­riniame  pastate.  Maudomės  vagonais.  Procedū­ra  tokia  pat – visus  rūbus  sukabinam  ant vagonėlių,  kuriuos  bėgiais  įstumia  į didžiules  krosnis,  plaukus  kerpa  ir visur  skuta.  Iš pirties  išeinant  vėl nė vieno  nepraleidžia  moterys  su chlorkalkių  skiedinyje  pamirkytom  mazgotėm.  Mes jau nebesišaipom  ir visos  tos procedū­ros  nebekomentuojam.  Su didžiuliu  triukšmu  atsirenkam  nuo vagonėlių  drabužius.  Reikia  saugotis  įkaitusių  sakų,  bet vis tiek prisilieti.  Kažin  kodėl  mū­sų ešelono  viršininkai  pradėjo  skubėti  – pirtis  truko  tik 20 minučių.  Po vakarienės  vėl važiuojam.  Palikome  derlingus  plotus.  Prasidėjo  kalnai  ir miškai.  Vėl daug miegam.  Jaučiuosi  truputį  stipriau,  nors soties  ribos  dar negaliu  pasiekti.  Jeigu  kartais  ir atsiranda  galimybė  papildyti  skurdų  davinį,  tepajunti  kiek pilnesnį  pilvą,  bet alkis  dar padidėja.  Atsirado  pasitikėjimas  savimi,  ryžtas  kovoti  už savo  gyvybę,  už sveikatą.  Nerimavau  dėl kitų,  ypač  dėl Mečio  Kablio.  Jis už mane  jaunesnis,  stambesnis,  tačiau  rū­ko.  Žandai  atsikišo,  smakras  ištįso,  nugara  palinko,  akys tapo  blyškios.  – Mečy,  mesk rū­kyti,–  daug kartų  sakiau  jam.  – Bet kaip mesti?  Aš išdurnėsiu.  Silpna,  jei neužrū­kau...  –  aiškinosi  jis.  Kai kitą  kartą  gavom  tabako,  pusę  jo tabako  pasilikau,  o už  kitą  pusę  nupirkau  džiovintos  duonos.  Labai  sunku  laikyti  nesuvalgytą  duoną  – visą  laiką  stovi  akyse,  neišeina  iš minties.  Mečys  nervinasi,  ypač pamatęs  kitus  rū­kant. Kai mano  kalbos  negali  nukreipti  Mečio  nuo rū­kymo,  duodu  vieną  duonos  džiū­vėsėlį.  Bet  džiū­vėsis  sukelia  dar baisesnį  alkį  ir nuslopinti  jį vėl norisi  rūkant.  Tikras  vargas  man su Mečiu,  tačiau  kitaip  negalima.  Sunku  žiū­rėti  į išblyškusius,  išliesėjusius  jaunuolius  – pats  trapiausias  amžius.  O čia dar rū­kymu  baigia  savo  sveikatą.  Patvariausias  amžius  – 35–50 metų.  Tarp šitų  ir aš.  Jau buvau  beprarandąs  viltį  atpratinti  Mečį  nuo rū­kymo.  Galų  gale  paskyriau  savo  tabako  normą  ir nupirkau  cukraus.  Dabar  duodavau  ir duonos,  ir cukraus.  Po savaitės  sunkaus  užsiėmimo  pasirodė  maži  rezultatai:  Mečys,  kai jam kildavo  noras  rū­kyti,  pats ėmė rinktis  – duonos  gabalėlį  ar cukraus  šaukštelį,  bet dar  kurį  laiką  tabako  normos  neatiduodavau  jam pačiam  į rankas.  Jis  meldėsi  dar nuoširdžiau,  visiškai  pasitikėjo  Apvaizda.  –Marija  tiktai  išgelbės  mus, – sakydavo.  Kas rytas,  vakaras  kalbėjome  maldas,  pavalgę  dėkodavom  Dievui.  Krasnojarske  mū­sų traukinys  turėjo  bū­ti pakeistas,  nes jau  visai  išklebo.  Mū­sų vagonas  svyravo  tai į priekį,  tai į užpakalį.  Tačiau  be įprastinio  brigados  pakeitimo  daugiau  nieko  nepadarė.  Gal jau kelio  galas?  Artėjome  prie Irkutsko.  Čia yra daug  tremtinių  iš Lietuvos.  Gal ir mus čia paliks?  Daug miškų,  yra darbo.  Apgyventa  labai  retai.  Tarpais  nieko  kito  nesimato,  tiktai  pilki  kalnai.  Kartais  ištisas  paras  važiuojam  miškais.  Irkutskas  – stambus  pramonės  miestas.  Be aprū­kusių  fabrikų  kaminų,  čia matosi  daug lagerių,  sargybos  bokštelių.  Prekių  stotis  pilna  traukinių.  Daug traukinių  užkaltais  langeliais...  Pro  juos matosi  žmonių  veidai.  Tokie  traukiniai  čia įprastas  vaizdas.  Niekas  čia neima  į galvą,  kad žmonės  ešelonais  vežami  iš vieno  galo  į kitą.  Darbininkai  mū­sų tik paklausė,  iš kur ir kiek laiko  važiuojam.  Gelžkeliečių  akimis,  tas pats, ar malkos,  ar anglis,  ar  trąšos  pravažiuoja  pro jų aptarnaujamą  stotį.  Be reikalo  ir mes  sielvartaujame,  juk dabar  nuo mū­sų niekas  nepriklauso.  Nebent  mū­sų sugebėjimas  prisitaikyti  prie sąlygų.  Baikalo  ežeras.  Koks puikus  gamtos  kū­rinys!  Važiuojam  pakrante.  Traukinys  rangosi  kaip kirminas.  Be galo  gražus  ežero  vanduo,  dar gražesni  kalnai  su baltomis  nuo sniego  viršū­nėmis.  Daug milžiniškų  uolų  nusileidžia  tiesiai  į ežerą.  Nepajėgė  šio geležinkelio  statytojai  atkirsti  šių uolų,  todėl  iškalė  jose  urvus.  Mes  važiuojame  ilgesniais  ir trumpesniais  tuneliais.  Ežeras  gyvas,  žuvingas.  Plaukioja  žvejų  ir transporto  laivai.  Skraido  arai – jie  amžini  šių uolų  šeimininkai.  Pusę  dienos  važiuojam  pro Baikalą.  Nenuobodu.  Vienas  tik troškimas  lydi  – kad liktum  gyvas,  kad  grįžtum  pas savuosius.  Saulė  leidosi  pravažiuojant  paskutinįjį  –  52-ą tunelį.  Kalnų  šlaitais  liepsnojo  saulėlydis,  ir liepsnos  liežuviai  siekė  uolų  viršū­nes.  Į ežerą  prikrito  tūkstančiai  paraudusių  saulės  kamuolių  ir ritosi  bangelėmis,  šokinėdami  vienas  ant kito.  Dangus  su ežero  vandeniu  susiliejo  į bekraštį  masyvą.  Tartum  kokia  milžino  ranka  žarstė  auksą  raibuliuojančiom  Baikalo  platybėm.  Nenuleidau  akių nuo šio reginio,  kol mū­sų traukinys  užlindo  už šešėlį  metančių  kalnų.  Ilgai  neišnyko  Baikalas  iš akių, tiktai  sapnas,  kupinas  ilgesį  žadinančių  gimtinės  vaizdų,  pakeitė  vizijas.  Gaila,  jog mū­sų amžius  per trumpas,  kad galėtume  viską  pamatyti,  iškentėti  ir vėl  gyventi  normalų  gyvenimą.  Juk tos išgyventos  dienos  iškrinta  iš  gyvenimo,  išsinešdamos  ir kū­no, ir sielos  dalį.  O kas dar bus? Kas  mū­sų laukia?  Ar beteks  kada  grįžti?  Tik malda  ramina.  Ne kartą  sau ir kitiems  sakiau,  kad Kristus  pasninkavo  tyruose  40 dienų  ir  naktų  ir kartu  meldėsi.  Ištversim  tą sunkumą  ir mes. Tačiau  draugai  sakydavo,  kad Kristus  buvo  šventas  – jis galėjo  nevalgyti  ir  badu  nemirti.  Ir galėjo  iš numirusių  prisikelti.  Gal jie ir teisūs,  bet  kai neši  didžiulę  nuoskaudą  ir negali  su ja kovoti,  ramina  Evangelijos  žodžiai:  „Ateikite  visi  nuskriaustieji  ir vargstantieji  – aš  jus paguosiu.“  Varge  mes visi  pasidarėme  karštai  tikintys.  Kiek  mums galėjo  padėti  Dievas,  kurio  šaukėmės  maldose,  sunku  pasakyti.  Buvome  pasidarę  didžiausi  savimeiliai.  Mū­sų maldos  plaukė  iš rū­pesčio  kaip nors išsilaikyti.  O kokie  mes žiaurūs  vieni  kitiems!  Negalim  susivaldyti.  Dėl menkniekio  įsižeidžiam  ir puolam  vienas  kitą.  Vogt dabar  išmoko  ir tie žmonės,  kurie  anksčiau  tai laikė  didžiausia  negarbe.  Per vagonus  vėl eina  surašinėdami  mū­sų amatus.  Mes su  Mečium  vėl užsirašom  „plotnikais“.  O Bogdanskis  vėl užsirašo  Bogdanovu.  Labanauskas  užsirašė  stalium.  Jis iš tikrųjų  geras  stalius,  tuo amatu  vertėsi  nuo jaunų  dienų  ir buvo  pagarsėjęs  visame  Baisogalos  valsčiuje.  O koks iš manęs  „plotnikas“?  Nuo vaikystės  dirbau  žemę.  Mečys,  nors taip pat žemdirbys,  bet moka  ir kalvystės.  Metus  mokėsi  pas kaimo  kalvį  Praninską.  Jei teks dirbti  prie  statybos,  gal nors rąstą  nutašyti  išmoksiu.  O jei nuveš  kur į kolchozus?  Teks vėl meluoti...  Dabar  jau beveik  visi  tikėjom,  kad veža  į darbus.  Bet kur? Ir  kada  pasieksim  kojom  žemę?  Birželio  oras viliojo  į lauką,  norėjosi  įkvėpti  gaivinančio  pumpurų  kvapo,  bet traukinys  vis riedėjo  ir riedėjo.  Po kelių  dienų  bus mėnuo,  kai važiuojam.  Privažiuojam  Chabarovską.  Mū­sų vagonai  jau atviri.  Pirmą  kartą  išlipome  iš  vagono.  Aplink  sustiprinta  sargyba.  Bėgom  porą  šimtų  metrų  iki  mažo  upeliuko.  Žmonės  prausėsi,  kiti  ir marškinius  nusivilkę.  Kitoje  upelio  pusėje  kas 10 metrų  su automatais  rankose  stovėjo  sargybiniai.  Vienas  kitas  ėmė skalauti  marškinius,  bet tuo metu  pasigirdo  komanda:  „Į vagonus!“  Žmonės,  gręždami  šlapius  marškinius,  grįžo atgal.  Širdis  plaka  greitai.  Kojos  sunkios.  Sunkus  kelias  iki upeliūkščio  ir atgal.  O visų  sunkiausia  – įlipti  į vagoną  be jokių  laiptelių.  Padedame  vieni  kitiems.  Kiek įspū­džių! Kiek kalbų!  Daug kas matė  savo  pažįstamus,  vežamus  kituose  vagonuose.  Pavalgę  vėl važiuojam.  Mū­sų vagonas  dar labiau  išklebo.  Rodos,  ims ir nulėks  nuo ašių. Traukinys  vingiuoja  tarp kalnų,  aukštesnius  apsukdamas,  žemesnius  perkirsdamas.  Kalnų  viršūnės  plikos,  augmenijos  maža.  Sako,  kad apie šitą  vietą  yra žydų  valstybė.  Daug gražių  medinių  namukų.  Pastatyti  iš apvalių  rąstų.  Rąstų  galai,  nuo sunėrimo  palikti  ilgi,  sudaro  įvairias  fi­gū­ras. Stogai  čerpių  ar gontų.  Nameliai  daugiakampiai.  Stogai  taip pat išlankstyti.  Skliautų  galai  apkalti  išpjaustytom  lentelėm.  Tokie  nameliai  daugiausia  dažyti,  numarginti  įvairiausiom  spalvom.  Kartais  privažiuojam  gražius  miškus.  Yra eglių,  beržų,  alksnių,  bet daugiausia  pušynų.  Keista,  kad dirbamų  žemių  mažai,  o  medinių  namelių  pagelžkelyje  daugiau  kaip Vakarų  Sibire.  Geležinkelis,  kuriuo  važiuojame,  turi  daug atšakų.  Ruskiai  sako,  kad šis geležinkelis  statytas  daug vėliau  negu  geležinkelis  Maskva–Vladivostokas.  Kas begali  grįžti  iš tokios  tolybės?!.  Juo toliau  važiuojam,  juo  didesnė  neviltis.  Mū­sų žemaičiai  vien tik ir kalba:  „Nebematysim  Lietuvėlės,  nebeišturėsim...“  – Užstojo  antras  mėnuo,  kai važiuojam  į rytus.  Vis tiek turės  bū­ti galas...  – dėstė  Labanauskas.  – Mes tiktai  nematę,  nekeliavę,  mums baisiai  atrodo.  Pažiū­rėkit,  kiek čia žmonių  važiuoja  į vieną  ir į kitą  galą.  Jiem netoli...  Privažiuojam  Komsomolską.  Jaunas  miestas  ant Amū­ro upės  kranto.  Nematyto  platumo  upė vingiuoja  pro kalnų  virtines.  Ties  Komsomolsku  Amū­ras daro  posū­kį,  ir jis čia dar platesnis.  Matosi  sala.  Čia mus išlaipina  iš vagonų.  – Jau nebeveš  niekur,  čia gyvensme.  Atvežė  į pasaulio  kraštą,  – kalbėjo  Pranas  Šveistys.  – Gerai  bus čia prie upės, žuvies  pasigausim,  – pasiguodžiančiai  pritarė  Mečys.  – O aš čia nenoriu.  Man geriau,  kad kur į kolchozą  nuvežtų,  nors į kišenę  įsipylęs  saują  grū­dų parsineštum  ar bulvę  kokią.  Vis  jau bado  nereiktų  kentėti,  – prieštaravo  Poškus.  Tačiau  galėjome  tik spėlioti.  Mus susodino  ant upės kranto.  Vanduo  iš lėto  sruvo  į rytus,  o gal ir į kurią  kitą  pusę.  Juk nesuprasi  – upė rangosi.  Netrukus  atplaukė  didžiulis  prekinis  laivas.  Mes ėjome  per  išmestas  lentas  į apatines  laivo  patalpas.  Nežinau,  kiek laiko  mus  vežė.  Minkštai  supo.  Tai buvo  daug maloniau  kaip vagone  – nebetrankė.  Išlipome  kitame  Amū­ro krante.  Laivas  vėl grįžo  atgal.  Mus susodino  greta  anksčiau  atvežtų  mū­sų bendrakeleivių.  Aikštė  buvo  nelygi,  išvažinėta  automašinų,  išrausta  buldozerių.  Komsomolskas  liko  kitoje  Amū­ro pusėje.  Melsvas  rū­kas dengė  retai  sustatytus  naujoviškus  mū­rinius  namus.  – Kažin  kiek turi  platumo  ta upė? – paklausė  vienas  žemaitis.  – Turbūt  ne mažiau  kaip kilometrą.  Mat negali  net tilto  pastatyti,  – atsiliepė  atsikrankšėjęs  Labanauskas.  Po geros  valandos  mus išrikiavo,  suskaičiavo,  šaukė  pavardėmis,  tikrino.  Perėmė  nauji  sargybiniai.  Vėl smulki  krata.  Paskui  nuvedė  pro naujai  statomus  medinius  ir mū­rinius  pastatus  pagelžkeliu  prie ilgo  ešelono,  sukabinto  iš dengtų  ir atvirų  vagonų. Vėl susodino  į vagonus.  Mums papuolė  atviras  vagonas.  Susėdom  ant žvyruotų  grindų  ir vėl pajudėjom  pirmyn.  Popietės  laikas.  Pietus  esam gavę  sausais  produktais,  tačiau  du gabaliukai  džiovintos  duonos  ir silkė  jau seniai  sudoroti.  Troškina  gerti.  Važiuojam  upės pakrante,  vietomis  prie pat vandens.  Kalnų  skardžiai  nukirsti,  susmulkinti  ir išpilti  upės pakrašty.  Čia  ir nutiesti  gelžkelio  bėgiai.  Kartais  nutolstam  nuo upės, važiuojam  per miškų  kirtimus.  Kitur  vėl per pelkes  supiltas  pylimas.  Pastatų  statoma  daugiau  nei Sibiro  pagelžkeliuose.  Daugiausia  pravažiuojam  lagerių.  Barakai  žemi,  apvalių  rąstų.  Jų teritorijos  kvadratinės,  aptvertos  dviem eilėm  aukštų  spygliuotų  vielų  tvorų.  Kampuose  sargybos  bokšteliai,  kuriuose  matyti  ginkluoti  sargybiniai.  Lagerių  kiemuose  matome  vaikštant  vieną  kitą  žmogų.  Pravažiuojam  pro dirbančias  brigadas  –geležinkelio  ar statybų.  Žmonės  įdegę,  apdulkėję.  Juos saugo  ginkluoti  sargybiniai.  Darbo  vietose  didelės  lentos.  Ant jų išrašyti  lozungai,  šaukiantys  viršyti  socialistinius  įsipareigojimus,  įvykdyti  planus  pirmiau  laiko.  Yra užrašų,  dar tebesveikinančių  su Gegužės  pirmąja.  Kartais  mū­sų traukinys  sustoja,  kad prasilenktų  su prekiniais  traukiniais,  vežančiais  medžius,  žvyrą,  naftą.  Atėjo  vakaras.  Oras vėsus,  nevienodas.  Vietomis  tvankus,  vietomis  šaltas.  Mes snū­duriavom,  lingavom  į taktą,  o šiurpas  vis  labiau  varstė  nugaras.  Galų  gale  pasirodė  taip laukta  saulė.  Ji kilo  pro besikeičiantį  rū­ką. Buvo  geri  priešpiečiai,  kai privažiavom  gelžkelio  galą.  Čia baigėsi  visų  traukinių  kelionė.  Mus išlaipino.  Netoliese  dirbo  brigados.  Prie jų prieiti  neleido.  Jaučiausi  visiškai  išvargęs  ir išbadėjęs.  Ieškojom  vandens.  Vanduo  rudas.  Čia  į daubas,  išraustas  buldozeriais  darant  pylimus,  jo prisirinko  iš  pelkėto  miško.  Netrukus  mus vėl išrikiavo  ir nuvedė  prie kalno.  Čia stovėjo  nesuskaitoma  eilė  sunkvežimių.  Susodino  į „kuzovus“.  Važiuojam  pašlaitėm.  Keliamės  į kalnus,  vėl leidžiamės.  Važiuojam  prarajų  krantais.  Galva  svaigsta  žvelgiant  į apačią.  Užsidengiu  akis – negaliu  ištverti  šiurpumos.  Bet pamažu  apsiprantu.  Vaizdai nepaprastai  gražūs.  Slėniuose  nusidriekę  miškai,  lipant  į kalnus  medžiai  retėja,  mažėja.  Dar aukščiau  pamėlę,  aukštomis  baltomis  viršū­nėmis.  – Jeigu  trūktų  stabdžiai?  Ot lėktumėm,  tik šū­dai ištikštų,  nieko  daugiau  neliktų,  – nuogąstavo  gretimoj  eilėj  Šveistys.  – Tai kas... Nebereikėtų  vargt... – atsiliepė  kažkas.  Mašinos  sustojo  prie naujai  supilto  pylimo.  Žmonių  daugybė.  Sargyba.  Vieni  pila  žvyrą  iš vagonų,  kiti  neša,  kloja  pabėgius,  dar toliau,  suėmę  didelėm  replėm,  neša  ir kloja  bėgius.  Mus pasitiko  kažkoks  viršininkas,  pasikalbėjo  su mus lydėjusios  sargybos  viršininku.  Iš pradžių  kalbėjo  normaliai,  toliau  įsikarščiavo.  Smarkiai  keikėsi.  Galų  gale  mus išrikiavo  ir žengte  marš. Eiti  velniškai  sunku,  kojos  pinasi,  akyse  tamsu.  Sustojome  prie nebaigto  statyti  barako.  Pradėjo  mus skaičiuoti,  suskirstė  po  150–200 žmonių.  Įvedė  į nebaigtą  statyti  baraką.  Be langų,  be durų  ir be lubų.  – Čia jūs gyvensit,–  pasakė  vienas  sargybinis.  Narai  sukalti  iš tašytų  karčių.  Mes su Mečiu  užsiėmėm  apatinį  aukštą.  Sukritom  greta.  Virpėjo  visos  gyslos.  – Kažin  ar gausme  valgyti  ko nors, – girdėjosi  netoli  kalbant.  Aplink  daug latvių.  Jie savo  kalboj  vėl daug mini  „maizę“.  Staiga  pagyvėjo  jų kalbos,  ėmė minėti  žodį  „Janis“.  Mū­sų kaimynas  žemaitis  susigriebė:  – Taigi  šiandien  Joninių  vakaras  – birželio  23-ioji.  Suskaičiavom,  kiek dienų  išbuvom  kelionėj,  – 37 paras.  Kiek  kelio  nuvažiavom?  Nutylam.  Ruskiai  priskaito  nuo Mintaujos  iki  čia 13 tūkstančių  kilometrų.  Amžiną  atilsį.  Tiek jau begrįšime.  Čia ir kaulus  palaidosime.  Atvežė  tokią  tolybę  ir išmarins  badu.  Staiga  kieme  vėl užvirė  smarkus  su keiksmais  pokalbis.  Klausom,  kas čia darosi.  – Varys  iš čia kitur.  Načialninkai  (viršininkai)  rėkia,  kam čia  suvarė,  sargybiniai  nenudabos.  Išbėgiosim,  – supratęs  paaiškino  Labanauskas.  Vėl keliamės,  rikiuojamės.  Vėl velkam  kojas,  lydimi  sargybinių.  Sustojom  prie didelių  vartų.  Lageris.  Iš sargybinės  išėjo  vienas  civilis  ir keli  sargybiniai.  Vėl krata,  skaičiavimas,  patikrinimas.  Vėl keiksmai.  Ir tik po ilgų  kalbų  sargybiniai  atidarė  duris,  ir  civilis  pareigū­nas  įvedė  mus į baraką.  Šį kartą  barakas  su durim,  langais  ir lubom,  tik vietoj  stiklo  – audeklu  aptraukti  rėmai.  Mes  su Kabliu  nepersiskiriam,  sugulam  greta.  Mū­sų draugai  ilgai  nepaleidžia  civilio.  Reikalauja,  kad duotų  valgyti.  Tačiau  pareigūnas  aiškina,  kad maistas  mums dar neišrašytas.  Tik rytoj  gausim  pavalgyt.  Veltui  žmonės  protestavo,  skundėsi,  kad jau dvi paros,  kai nieko  valgyti  negavom.  Pareigū­nas,  norėdamas  išsisukti,  pažadėjo  patikrinti  virtuvėje,  gal kas nors dar likę,  tačiau  jo daugiau  nebematėm.  Vos spėjom  pasirinkti  narus,  įėjęs  pro duris  sargybinis  suriko:  “Otboj!“  11 valanda.  Stengiausi  mažiau  judėti  ir kuo greičiau  užmigti.  Rytą  pažadino  sargybinio  riksmas:  „Podjom!“  7 valanda.  Barake  prie durų  statinė  vandens.  Vidury  barako  iš 300 litrų  talpos  statinės  padaryta  krosnis.  Viename  gale  pakura  su durelėmis,  kitame  – skardinis  vamzdis,  išvestas  pro lubas.  Čia  niekada  netrūksta  žmonių  – džiovinasi  rū­bus, autus,  rankšluosčius.  Pusryčių  gavome  400 gramų  baltos  duonos,  gabalą  žuvies  ir  kaušą  kavos.  Po pusryčių  į baraką  atėjo  trys kariškiai  ir du civiliai.  Vėl kiekvieno  klausinėjo,  kokį  kas moka  amatą.  Mes su Mečiu  vėl užsirašom  statybininkais.  Po pietų  sargybiniai  mus veda  prie lagerio  vartų.  Kampuose  sargybinių  bokšteliai.  Kiekvienas  saugo  po vieną  sieną.  Mus suskaičiuoja  ir išleidžia.  Už vartų  sustojam  prie įrankinės.  Čia gaunam  kirvius,  grąžtus,  pjūklus,  kaltus  ir pasukam  į pamiškę.  Pradėtas  statyti  barakas.  Čia gaunam  užduotį  – kertam  medžius,  pjaunam,  tašom,  nešam  prie statomo  barako.  Statyba  labai  primityvi.  Taip statyti  mokėsiu  ir aš. Su Mečiu  dirbam  kartu.  Mūsų  darbo  vieta  apstatyta  keturiom  raudonom  vėliavėlėm.  Sargybiniai perspėjo,  kad, jeigu  peržengsim  uždraustą  ribą,  bus pavartotas  ginklas.  Pirmą  dieną  išvargom.  Vakarienės  gavom  po 400 gramų  baltos  duonos,  po nedidelę  silkę  ir kaušelį  arbatos.  Akims šviesiau,  bet kojos  sunkios.  Visas  kū­nas lyg sunkios  naštos  prislėgtas.  Rytą  pabudęs  pajutau  deginantį  kojų,  rankų  ir krū­tinės  niežėjimą.  Blakės!  Ieškau,  tačiau  negaliu  rasti  nė vienos.  Kol mes giliai  miegojom,  jos atsigėrė  kraujo  ir vėl sulindo  į plyšius.  Girdžiu,  kad visi  mano  kaimynai  apgraužti.  Sužinojom,  kad 700 gramų  duonos  yra pati  mažiausia  norma.  Tiek duonos  galima  gauti  ir nedirbant.  Gerai  dirbantiems  ir  brigadininkams  duoda  po 1 kilogramą.  Net po dvi porcijas  sriubos.  Galvojam  abu su Mečiu,  ką mums daryti,  kad gautume  daugiau  maisto.  Brigadininkais  mes nebūsme.  Reikia  dirbti,  ir mes  dedam  visas  jėgas.  Brigadieriaus  prašom,  kad mus atskirtų  nuo  kitų.  Žmonės  labai  simuliuoja,  nedirba.  Atkreipėm  brigadieriaus  dėmesį.  Kai kurią  dieną  mus gerai  užrašo,  gaunam  po kilogramą  duonos.  Tačiau  pajutom,  kad neteisingai  mus užrašo.  Patys  žinom,  kiek kurią  dieną  padarom,  o neužrašo.  Retą  dieną  teužrašo  teisingai  – gal dėl propagandos.  Kitom  dienom  mū­sų darbą  užrašo  kitiems.  Kam pasiskųsi?  Apsiskundę  praranda  malonę,  ir tada  gero  nelauk.  Reikia  ką kita  daryti.  Nustojom  plėšytis,  dirbom  kaip visi.  O tas darbas...  Ko gali  norėti  iš alkano  žmogaus.  Ne tik alkano,  dar ir paniekinto,  užgniaužto...  Tarėmės  su Mečiu,  kaip geriau  – daug dirbti  ir gauti  didesnį  duonos  gabalą  ar stumtis  kaip rusai  (jie kitaip  ir nemoka)  ir gauti  700 gramų  duonos.  Priėjom  prie išvados,  kad už 300 gramų  duonos  neverta  eikvoti  jėgų.  – Žinai,  Vladai,  – sako  man Mečys,  – aš susipažinau  su vienu  kalviu.  Jis žadėjo  man duoti  dildę.  Daug yra norinčių,  kad jiems  kas padarytų  lagaminus,  spinteles,  peilius.  Imkim  dirbt abudu.  Ką padarę  ir pardavę,  gausim  duonos  ar tabako.  Pasiū­lymas  patiko,  tik abejojau,  ar sugebėsiu.  Sutarėm,  kad,  ko nemokėsiu,  Mečys  pamokys.  – Nėra  to ant svieto,  ko negalėtum  išmokt.  Dirbam.  Iš karto  rankos  nelimpa,  bet nenusileidžiu.  Mečys  apibara  už liurbiškumą.  Aš tyliu,  nes jis iš tikrųjų  geriau  už mane  valdo  kirvį,  oblių,  kaltą.  Jis padaro  apkaustus  lagaminams,  naktinėms  spintelėms.  O kaip puikiai  moka  dirbti  lenktinius  peilius!  Nespėja  atlikti  užsakymų.  Ne kartą  per kratas  iš mū­sų atima  įrankius.  Kratos  dažnos,  kartojasi  kas mėnesį.  Bet netrukus  Mečys  vėl  apsiginklavęs  pjūkleliais,  plaktukais.  Gerai  turėti  tokį  draugą.  Visi  laisvai  samdomi  užzonės  tarnautojai  mus žino  kaip geriausius  lagaminų,  naktinių  spintelių  ir peilių  darytojus.  Visą  laisvą  laiką  dirbam.  Pareinam  tik vakarienės.  Užtai  pilvus  prikemšam  duonos.  Bū­na dienų,  kai suvalgom  po 2–3 kilogramus  duonos.  Bet sotūs  nebū­nam.  Kiek bevalgai  duonos,  košės  ar sriubos,  vis tiek valgyti  norisi.  Pajutom,  kad mū­sų kojos  pradėjo  lengvėti,  veidai  pilnėti.  Jau  Mečius  pradėjo  galvoti  apie rū­kymą  – man nauji  rū­pesčiai.  Pradėjau  dalį  jo ryto  davinio  duonos  dėti  į savo  maišelį.  Duodu  per  pietus.  Džiaugiasi  jis, kad yra duonos  su sriuba.  Pradėjom  pasiilgti  juodos  duonos.  Mus maitina  vien valcuotų  miltų  gaminiais  – balta  duona,  kleckais,  makaronais.  Košė  taip  pat makaronų.  Vėl pradėjome  viduriuoti.  Prasidėjo  skorbutas.  Dantys  ištįso,  išklebo.  Rodos,  imtum  ir išrakinėtum  visus  pirštais.  Akys paraudo,  apkurtom.  Gelbėjo  eglių  spyglių  arbata,  tačiau  rezultatai  menki.  Daugiau  vargo.  Naktimis  nuolat  keliesi.  Prie blakių  prisidėjo  naujos  bėdos  – atsirado  bado  požymių:  ėmė  tinti  veidai,  pilvai,  kojos.  Rytais  vis daugiau  žmonių,  ilgai  stovinčių  išvietėje,  – per užtinusius  organus  sunku  nusišlapinti.  Mačiau  vieną  ilgai  vargusį,  kol tinime  surado  varpelę.  Ėmė kristi  jauni  žmonės.  Rytais  randame  po 2–3 lavonus.  Mus skuba  išvaryti  iš  barakų.  Vakare  grįžtame  sunkiai  vilkdami  švinines  kojas.  Lavonų  neberandame.  Cukraus  davinį  nešuosi  eidamas  į darbą.  Gerai,  kad dirbame  prie statybų.  Aplink  randame  dilgynių,  balandų.  Iš jų lapų  prisismulkinu  mišinio,  užsibarstau  cukrum  ir valgau.  Stengiausi  kiekvieną  dieną  valgyti  žolės.  Bandžiau  įkalbėti  ir Mečį,  bet jam  neskanu.  Tiesa,  neskanu  ir man, bet valgau  ne iš skanumo.  Kasdien  lavonų  ant narų  daugėja.  Prisipildė  ligoninės.  Daugėja  atleistų  nuo darbo.  Kolonos  viršininkas  ėmė bartis  su valdžia.  Tik klausimas  – ar dėl mirštančių  žmonių,  ar dėl sustojusio  planų  vykdymo.  Kaip ten bebuvę,  padėtis  kėlė  nerimą.  Dienos  sunkiai  ritosi,  nusinešdamos  naujas  aukas.  Atsidū­riau  ligoninėje.  Vaistai  nuo viduriavimo  mažai  tepadėjo.  Ligoninėje  duoda  miežinių  kruopų  košės,  pupelių  ir džiovintų  daržovių  sriubos,  džiovintos  duonos.  Per dešimt  dienų  aš sustiprėjau,  susitvarkė  viduriai.  – Kodėl  negali  maitinti  tokiu  maistu  dirbančių?  – kartą  paklausiau  gydytojos.  Gydytoja  buvo  pagyvenusi  nuoširdi  moteris.  – Nebedideles  atsargas  teturime  maisto,  atsivežto  iš Rusijos.  Gal užteksme,  kol sujungs  statomą  geležinkelį.  Tada  vėl atveš  pupelių,  juodos  duonos,  miežinių  kruopų  ir kitokio  baltymų  turtingo  maisto.  Balta  duona,  kuria  jus maitina,  ir visi  gaminiai  iš baltų  miltų  atvežami  iš Amerikos  per Sovetskaja  Gavanės  uostą.  Iš to  galo  – nuo Japonų  jū­ros – statomam  geležinkeliui  visos  medžiagos  nuo vinių  iki bėgių  atvežamos  iš Amerikos.  Gydytoja  tikėjau.  Mes patys  matėme  vežamus  miltus  su amerikoniškais  maišais,  dėžutes  su užrašu  „Svinnaja  tušonka“,  kurių  250 žmonių  kolonai  į sriubos  katilą  dėdavo  8 dėžutes.  Aš grįžau  į darbą.  Tuo tarpu  atėjo  žinia,  kad geležinkelį  jau  sujungė  ir paleido  traukinius  nuo Amū­ro upės iki Sovetskaja  Gavanės  uosto.  Mū­sų sriuboj  atsirado  pupelių,  kruopų,  gavom  džiovintos  duonos,  skanesnės  silkės.  Stambi  sū­dyta  žuvis  buvo  labai  įgrisusi.  Mečius  už padirbtus  lenktinius  peilius  prisidurdavo  maisto  ir krizę  pakėlė  lengviau.  Į mū­sų barakus  ėmė vežti  japonų  belaisvius.  Mus perkėlė  į  kitą  lagerį.  Gyvenom  labai  ankštai.  Visur  blakės  neduoda  ramybės.  Dieną  jų nematysi,  o naktį  iš visų  plyšių  pradeda  byrėti  kaip  lietaus  lašai.  Kiek jos išgeria  kraujo!  Išvargę  giliai  miegam  ir nejaučiam.  Labiausiai  kenčia  rankos,  kojos  ir krū­tinė.  Statybos  tempai  dar pagreitėjo.  Reikėjo  geležinkelio  stotis  apstatyti  gyvenamaisiais  namais,  sandėliais.  Ir geležinkelio  ruože,  ir prie statybų  išstatyti  lozungai,  raginantys  lenktyniauti,  kad darbų  tempai  bū­tų greitesni.  Stalinas  planavo  šį 600 km geležinkelio  ruožą  užbaigti  per 4 metus.  Mes radom  jau pusantrų  metų  trukusią  statybą.  Buvo  žmonių,  dirbusių  nuo pirmos  dienos.  Šiurpu  klausytis  jų pasakojimų  – pradėjo  arkliais,  traktoriais,  mašinomis.  Kirto  miškus,  sprogdino  uolas,  rankomis  nešė  bėgius  ant klojamų  pabėgių.  Žiemą  pusnys  atkirsdavo  susisiekimą.  Maistą  numesdavo  iš lėktuvų.  Katilus  sriubai  virti  veždavosi  su savimi.  Virė  užsiglaudę  už uolų.  Trū­ko barakų.  Ir vis tai buvo  „zakliučionų“  kolonos.  Tarp jų buvo  nuteistų  10, 25 metams  ir iki gyvos  galvos.  Kai kurių  bausmės  laikas  siekė  100, 150 metų.  Apie laisvę  jie net  nesvajojo.  Kam toji  laisvė?  Kad rū­pintumeis,  ką valgysi,  kuo apsirengsi  ir kur gyvensi?  Čia viskuo  aprū­pinti.  Kad nereikėtų  išeiti  iš lagerio,  mes mokam  pratęsti  bausmės  laiką.  Jei per mažai  užmušti  savo  draugą,  galima  užmušti  viršininką  ar sargybinį.  Kartais  ir patys  nežinom  bausmės  laiko.  Nesinori  sutikti  tokių  žmonių,  o susitikti  prisieidavo  – dirbdavom  šalia  jų brigadų.  Įdomu,  kaip jie žiū­ri į tuos skambius  lozungus.  Mes dar turim  vilties,  kad sugrįšim  į tėviškę  pas žmonas,  motinas,  seseris.  O jie?.. Ne mums išrašyti  tie lozungai.  Tik pravažiuojančių  žmonių  akių apgaulei.  Štai! Čia žmonės  vykdo  socialistinius  įsipareigojimus!  Čia žmonės  su entuziazmu  lenktyniauja  už stalininių  planų  įvykdymą  pirmiau  laiko!  Mums pagrindinis  stimulas  – durtuvas  už nugaros  ir tuščias  pilvas,  nuolat  verčiantis  galvoti,  dirbti.  Atėjo  ruduo.  Mes vis prie statybų.  Kirsdamas  mišką  stengdavausi  įlįsti  giliau  ir pasirinkti  grybų.  Tai ne tik ne naujiena,  bet ir  priedas  prie davinio.  Įpratau  vaikščioti  sienomis,  balkiais,  išmokau  skiedromis  dengti  stogus.  Skiedros  smulkios.  Jas droždavo  atskira  brigada  rankiniu  drožtuvu.  Smulkios  ir vinelės.  Jas darėme  patys  iš kabelio.  Vinimis,  padarytomis  iš storesnės  vielos,  kaldavome  luotus.  Gegnes  sukaldavome  storiausios  sukapotos  vielos  gabalais.  Dažnai  lyja,  dažnai  tenka  nušalti.  Pradėjo  versti  šunvotėm.  Kas vakaras  einu  į ambulatoriją.  Teikia  pagalbą  ir atleidžia  vieną  dieną  nuo darbo.  Atleistų  nuo darbo  netrūksta.  Jie atveža  į  barakus  vandens,  maisto,  iššluoja.  Juos vadina  dienininkais.  Kad ir skauda  šunvotes,  bū­damas  atleistas  nebū­nu  be darbo.  Dar pusbernis  tašydavau  kurpalius,  apkaldavau  medinpadžius.  Pabandžiau  – išeina.  Vėl papildomi  duonos  gabalai.  Sunkiausia  rasti  viršui  medžiagos.  Brezento  gabalų  dar galima  rasti  užzonės  šiukšlynuose,  tik sunku  prieiti.  Padėjo  žmonės,  vežantys  iš lagerio  šiukšles.  Aš vėl darbe.  Šį kartą  paskyrė  prie tošių  drožimo.  Kasdien  statybos  brigada  paskiria  du žmones,  kad kontorai  priluptų  beržinių  tošių.  Nuo tošių  nuluptos  atplaišos  bū­davo  supjaustomos  sąsiuvinio  didumo  gabalais  ir naudojamos  rašyti.  Kontoroje  tokių  tošių  pridėtos  stirtos.  Viską  statom  iš žalių  apvalių  rąstų.  Daugiausia  naudojam  maumedžius.  Jie sunkūs  kaip švinas.  Aš pavargau.  Visiškai  sukumpo  Mečius.  Ambulatorijos  gydytojas,  pirštais  suėmęs,  pajudino  užpakalio,  šlaunų  ir rankų  raumenis  – kaip mazgotės.  Mus  paskyrė  į poilsio  lagerį  – „OPE“. Čia prie viso  tokio  pat maisto  gaunam  priedo  po 20 gramų  lašinių,  nereikia  dirbti.  Bet ar mes su  Mečiu  iškęsim?  Vėl kalam,  obliuojam...  Atėjo  žiema.  Sunki  žiema.  40–45 laipsnių  šalčiai.  Kai nusiprausęs  pili  vandenį,  vanduo  ledžiukais  krinta  ant sniego.  Po mėnesio  grįžtam  į savo  koloną.  Mečį  paskyrė  dirbti  į kalvę.  Aš vėl prie statybos.  Dirbu  Labanausko  vadovaujamoj  brigadoj.  Išdavė  vatinius  batus,  vatines  kelnes,  vatines  pirštines,  kepurę  ir ilgesnę  vatinę  striukę.  Išeinam  anksti,  vos auštant.  Kalnų  oras  melsvas  ir nepaprastai  kietas.  Kol nueinam  2 km iki statybos,  šaltis  per dvi vatines  ima spausti  kaip plienas.  Graibo  nugarą,  šonus,  kojas,  rankas.  Nosį  apsirišam  skuduru.  Tik akys nepridengtos.  Nuėję  pirmiausia  kuriam  ugnį.  Geriausiai  dega  eglišakės.  Tik  reikia  saugotis  kibirkščių.  Apšilę  rankas,  imamės  darbo.  Medžiai  sušalę,  trapūs.  Aš pats vienas  iškertu  varliukę,  pritaikau  lygią  kartį  ir uždedu  rąstą.  Vargas  su samanojimu.  Samanos  šildomos  ant  karčių,  sudėtų  virš didelės  duobės,  kurioje  kū­renasi  ugnis.  Išdžiūti  nespėja.  Kai rąstas  bū­na pritaikytas,  samanas  nešamės  su dėže  ir klojam  ant jo. Nelaimė,  jei pasamanojus  rąstas  neprigula.  Tada  jį vėl reikia  nukelti.  Be laužtuvo  neapsieisi  – rąstas  prišalęs,  lyg  pricementuotas.  Mečys  vėl pradėjo  rū­kyti.  Aš jau nebesiimu  jokių  priemonių.  Kalvėje  jis gerbiamas.  Tabako  gauna  pakankamai  už peilius.  Duonos  taip pat. Dar ir man duoda.  Pabandžiau  ir aš užsirū­kyti.  Šlykštu.  Pasilikau  vieną  suktinę  statyboms.  Patraukiau  porą  kartų  – akyse  lyg ir šviesiau  pasidarė,  lyg šalčio  nebejaučiu.  Po to  užsirū­kydavau  dažniau.  Įpratau.  Aš vėl nusialinęs.  Vėl paskyrė  į poilsio  lagerį.  Tą pačią  dieną  vėl surašinėja,  kas ką moka.  Užsirašiau,  kad moku  dirbti  smuikus  ir gitaras.  Smuiką  buvau  pasidaręs,  kai nustojau  eiti  į mokyklą,  o  gitarą  darė  brolis  Leonas.  Viską  mačiau  ir prisimenu.  Rytojaus  dieną  lagerio  kieme  išrikuoja  visą  eilę  suvargusių,  kuriems  paskirtas  mėnesio  poilsis.  Visus  šaukia  pavardėmis,  liepia  ruoštis  kelionei  į kitą  lagerį.  Bet mano  pavardės  nemini  – lieku  vienas.  Apsirikimas?  Bėgu  pas kolonos  viršininką.  – Padarysi  smuiką  ir gitarą,  tada  pailsėsi,  – atsako  jis.  „Ot, kad įkliuvau“,  – galvoju.  Visą  dieną  neramu.  Akyse  stovi  smuiko  ir gitaros  konstrukcijos.  Nuo ko reikės  pradėti?  Ar gausiu  įrankius?  Kitą  dieną  mane  šaukia  į instrumentinę.  Dešimtininkas  Beriozovas  veda  mane  pro sargybinius  ir visiems  aiškina,  kad tas žmogus  kasdien  eis į instrumentinę  daryti  smuiko,  turėsite  praleisti  pro sargybos  vartus  be palydovo  ir taip pat įleisti  atgal  į lagerį.  Instrumentinė  čia pat, už lagerio.  Nedidelis  namelis.  Viduje  iki raudonumo  įkaitusi  krosnelė.  Prie lango  ant keturių  į žemę  įkaltų  kuolų  pritvirtinta  lenta,  prie kairio  jos galo  prikaltas  lentgalys su išpjova.  Tai dailidžių  staklės.  Viduryje  instrumentinės  – stora  kaladė.  Į ją įkirstas  kirvis  rodo,  kad čia tašoma.  Ant iš karčiukių  padarytų  ardelių  virš krosnies  džiū­va keli  kirvakočiai,  kastuvų  kotai.  Kampe  – atvira  spinta.  Joje  sudėti  obliai,  kaltai,  grąžtai.  Šalia  spintos  pridėta  kirvių  su kotais  ir be jų, kastuvų,  kirstuvų,  laužtuvų.  Iš čia brigados  rytais  paima  įrankius,  o vakare  vėl grąžina.  Instrumentinės  vedėjas  neaukšto  ūgio, plačių  pečių,  kiek žilstelėjęs,  rudom  akim ir nepaprastai  vešliais  antakiais.  Kai jam dešimtininkas  išaiškino,  kam mane  čia atvedė,  vedėjas  pralinksmėjo.  Gavau  kirvį,  oblių,  kaltą,  tačiau  man dar reikėjo  kapstuko  ir  peilio.  Neabejojau,  kad juos padarys  Mečys.  Ėmiausi  ieškoti  medžiagos.  Eglinę  lentą  su tankiais  suaugimais  radau.  Dar reikėjo  klevo  smuiko  nugarai,  kaklui  ir smičiui,  bet klevo  nebuvo,  ir viską  teko  dirbti  iš beržo.  Šonams  gavau  ievos.  Ji geriausiai  duodasi  išlenkiama.  Kol viską  susimedžiojau,  praėjo  trys dienos.  Dešimtininkas  ima spausti,  kodėl  taip lėtai  dirbu.  Juk davęs  man mėnesį,  ir aš per tą laiką  turįs  padirbti  smuiką  ir gitarą.  Atsakiau,  kad nepadirbsiu.  Aš paskirtas  poilsiauti,  o ne  dirbti  – visiškai  jėgų  nebeturiu.  – Gerai,  aš paskirsiu  tau papildomai  maisto.  Tuojau  einu  pas  kolonos  viršininką.  Ir Beriozovas  išėjo.  Grįžęs  nusivedė  mane  į virtuvę.  – Štai čia yra smuikininkas,  duosi  kasdien  jam po dvi porcijas  davinio,  – pasakė  vyriausiam  virėjui,  pavarde  Nepeivoda.  Tas ėmė ginčytis,  kad neturįs  iš ko duoti,  jam produktų  niekas  neduoda.  Dešimtininkas  nenusileido.  Po ilgo  ginčo  virėjas  pažadėjo  papildomai  duoti  sriubos,  košės,  kavos...  jei bus likę,  kai  visi  pavalgys.  Taigi  iš visų  pastangų  liko  „jeigu“.  Susipažinau  su instrumentinės  vedėju  Ivanovu,  Pavolgės  vokiečiu,  kartu  su kitais  mobilizuotu  šito  geležinkelio  statybai.  Jis  buvo  laisvai  samdomas.  Su manim  elgėsi  mandagiai  ir korektiškai.  Sužinojęs,  kad esu lietuvis,  pradėjo  man rodyti  ypatingą  dėmesį.  Man buvo  net nepatogu,  kad Ivanovas  skirtingai  ėmė elgtis  su manim  ir su rusais,  dirbusiais  kartu  instrumentinėje.  „Baisiai  nekenčiu  tų blediū­gų,  vagių  ir tinginių,“–  sakydavo  Ivanovas  ir  priedo  dar visaip  iškeikdavo.  Dažnas  svečias  instrumentinėje  buvo  ūkvedys,  jaunas,  nedidelio  ūgio, visada  linksmas  uralietis  Alychinas.  Abu su Ivanovu  jie visokiais  bū­dais rėmė  mano  misiją:  parū­pino  klijų,  vielos  stygoms  ir kt.  Po pusės  mėnesio  smuikas  buvo  baigtas.  Pradėjau  ruošti  medžiagą  gitarai.  Visi  nepaprastai  ėmė domėtis  mano  grojimu.  Tiesa,  tebuvau  silpnas  smuikininkas.  Mokėjau  keletą  polkų,  valsų,  fokstrotų,  daug lietuvių  liaudies  melodijų.  Mano  smuikelis  taip  pat skyrėsi  nuo tikro.  Nedažytas,  darytas  iš akies, daug dalių  neproporcingos.  O vis tik aš grojau.  Kai pirmą  dieną  smuikelį  parsinešiau  į baraką,  mane  apstojo  daugybė  žmonių.  Visi  prašė  pagroti.  Daugelis  rusų  nebuvo  nei  matę,  nei girdėję  smuiko,  klausinėjo,  ar su ta „skripka“  galima  pagroti  rusiškas  melodijas.  Kvietė  pagroti  į kitus  barakus.  Pasidariau  labai  populiarus.  Visi  vadino  „skripaščiku“.  Virtuvė  taip pat manęs  nepamiršo.  Kai nueidavau  davinio,  ten jau  stovėdavo  eilė  žmonių,  norinčių  gauti  „nadbavkos“  (rus. priedo).  Tai lyg kokia  medžioklė.  Kartais,  jei likdavo,  gaudavo  keli  žmonės,  kartais  nieko  nelikdavo.  Kai Nepeivoda  pamatydavo,  pirmiausia  aprėkdavo:  – Zdesj ni chuja  netu,  idite  nachui,  – bet rėkdamas  iškišdavo  pirštus.  O aš jau žinojau,  kad reikia  paduoti  katiliuką.  Maudamas  iš  virtuvės  su pilnu  katiliuku,  vis dar girdėdavau  keiksmus.  Jau praėjo  trys savaitės.  Prie gitaros  dar daug darbo.  Kažin  ar suspėsiu.  Skubėjau,  nes ant lentos  parašyta,  kad Žeromskis  pirma  laiko  įvykdė  socialistinius  įsipareigojimus.  Šalia  išpaišyti  smuikas  ir gitara.  Pasijutau  stipresnis.  Veidas  papilnėjo.  Dešimtininkas,  mane  sutikęs,  vis primindavo,  kad aš pasitaisiau.  Baigėsi  mėnuo.  Kartu  užbaigiau  ir gitarą.  Iš poilsio  lagerio  grįžo  žmonės,  kurie  buvo  nusiųsti  su manim.  Stebėjosi,  kad aš  geriau  už juos atrodau.  Pirmoji  darbo  diena.  Aš – kaip paprastai  – su savo  brigada  nuėjau  pasiimti  kirvio.  Čia manęs  neišleidžia.  Sako,  dabar  tu dirbsi  instrumentinėj.  Bet kaip aš dirbsiu  vienas?  Čia visada  dirbdavo  du. „Padirbsi“,  – sako  ūkvedys.  Dabar  dirbu  oblius,  kirvakočius,  kotus  kastuvams.  Ivanovas  džiaugiasi  išvijęs  jam nepatikusius  rusus.  Dabar  jau nebegaunu  priedo  iš virtuvės,  bet užtai  imu vėl  uždirbinėti.  Tai naudinga  ir ūkvedžiui,  ir instrumentinės  vedėjui  – jiems neužtenka  pagal  korteles  gaunamo  maisto.  Dvi savaites  valgome  bendrai.  Kitas  dvi savaites  „ant popieriaus“  viršiju  normas  ir už tai gaunu  po 1 kg duonos.  Dirbu  lagaminus,  spinteles.  Uždarbį  dalijamės  visi.  Iš Ivanovo  gavau  popieriaus  ir plunksną,  rašysiu  laišką.  Klausiu,  kodėl  iki šiol iš namų  negavau  jokio  laiško,  nors parašiau  jau  kelis.  – Kam davei  išsiųsti  laiškus?  – klausia  Ivanovas.  – Iš mū­sų daug kartų  surinko  laiškus  viršininkas,  žadėdamas  išsiųsti,  – atsakau.  – Taip jū­sų laiškai  namų  nepasieks,  – sako  Ivanovas.  Jis pasiima  mano  laišką,  užrašo  atgalinį  civilio,  o ne lagerininko  adresą  ir išsiunčia.  Po mėnesio  gaunu  pirmą  laišką  iš namų!  Metus  laiko  jie nieko  apie mane  nežinojo,  o aš apie juos.  Koks džiaugsmas!  Tas laiškas  man pridėjo  jėgų  ir suteikė  vilčių,  kad kaip nors sugrįšiu  į namus.  Apėmė  toks tėvynės  ilgesys.  Rodos,  gegutės  balsas,  kurį  pirmą  kartą  pavasarį  išgirdau  iš  vakarų  pusės,  plaukė  iš tolimos  tėviškės.  Tūkstančiai  kilometrų  tarp manęs  ir tėviškės  kaip koks mū­ras temdė  mano  viltis.  Koks  sunkus  ilgesys  nelaisvėje  ir kokia  brangi  Lietuva!  Atsisakyčiau  bet kokių  turtų,  kad tik sugrįžčiau.  Ilgas  valandas  išstoviu  žiū­rėdamas  į debesėlius,  plaukiančius  iš tėviškės  pusės.  Tie patys  balti  pavasariniai  debesėliai,  kurie  slinkdavo  virš galvos,  kai išeidavau  į laukus  su arklu.  O aplinkui  vielų  užtvaros  ir sargybos  bokšteliai  ant lagerio  kampų.  Tolumoje  mėlynuoja  kalnai,  pašlaitėse  žaliuoja  miškai,  į šiaurę  nuo lagerio  šniokščia  srauni  upė, varo  surinkusi neramų  kalnų  upelių  vandenį  į Amū­rą. O aš užaugau  prie tylių  Lietuvos  lygumų  upelių.  Gal todėl  ir aš toks tylus,  net ir čia, kur  žmogaus  orumas  trypiamas  į purvą.  Dešimtininkui  Beriozovui  nepatiko,  kai rado  mane  bedarantį  lagaminą.  Ne mažiau  užpyko  ir kai rado  dirbantį  ūkvedžiui  ilgakaklę  mandoliną.  Laimė,  spėjau  užbaigti  šį nei šiokį,  nei tokį  muzikos  instrumentą.  Kiek buvo  Alychinui  džiaugsmo,  kai, įtempęs  stygas  ir suderinęs,  atidaviau  pagal  jo pageidavimą  padarytą  instrumentą.  Skambėjo  ne tiek mandolina,  kiek rytietiškos  Alychino  dainos.  Mane  vėl paskyrė  į statybos  brigadą.  Grįžęs  iš darbo  ir sekmadieniais  remontavau  iš Komsomolsko  atvežtus  tikrus,  fabrike  gamintus  muzikos  instrumentus.  Vienas  instrumentas  buvo  panašus  į mano  ūkvedžiui  padirbtąjį.  Kad bū­čiau galėjęs  pažiū­rėti  prieš darydamas,  bū­tų išėję  geriau.  Viena  balalaika  buvo  didelė,  kitos  dvi mažos.  Instrumentai  apskaldyti.  Reikėjo  suklijuoti,  darbo  buvo  nemažai,  o uždarbis  – 7 rubliai  ir tabako  maišelis  nedidelis.  Tačiau  ir tas uždarbis  man dabar  reikalingas,  nes nebeturiu  galimybės  gauti  maisto  papildomai.  Turėjau  maisto  kiek susitaupęs  nuo instrumentinės  laikų,  bet jį man pavogė.  Negaliu  išmokti  gyventi  vien šia diena,  nors tada  nebū­tų  ką vogti.  Matutį  daug  kartų  apvogė,  bet jis vis prekiauja  ir nešioja  maišelį  ant pečių.  Jis  pažįstamas  su daugeliu  civilių  gyventojų  ir kasdien  dirbdamas  statyboje  ką nors nuperka  ar parduoda.  Neretai  eidami  iš statybų  į namus  turėdavome  parnešti  medžių  barakams  kū­renti.  Kartą  ėjome  geležinkeliu  pro stotelę.  Ant  bėgių  stovėjo  vagonas,  pakrautas  kopūstų.  Durys  kiek prastumtos  – nedaug  betrūksta,  ir ištrauksi  kopūsto  galvą.  Ne aš vienas  tai  pamačiau.  Kai pribėgau,  kopūstų  galvas  draskė  jau daug rankų.  Ištraukti  sunku.  Sugriebiau  vieną  galvą  ir sukioju.  Nesiseka.  Tuo  tarpu  kažkas  virš mano  rankos  bandė  kopūstą  ištraukti  kirviu  ir perkirto  mano  ranką  virš nykščio.  Palikęs  kopūstą  ir medį,  užspaudęs  žaizdą,  nuskubėjau  į lagerį.  Kirvį  užkišau  už juosmens,  kad abi rankos  bū­tų laisvos.  – Kas perkirto  ranką?  – klausia  gydytojas.  – Pats tokioj  vietoj  negalėjai  įsikirsti.  Buvau  sugalvojęs,  kaip suksiuos.  – Nešėm  medžius  kurui.  Vienas  draugas,  mesdamas  medį,  užkliudė  mano  kirvį,  užkištą  už juosmens,  ir tas perkirto  man ranką,  – paaiškinau.  Gydytojas  patikėjo.  Kelias  dienas  neinu  į darbą,  kariauju  su blakėmis.  Pasirodo,  jos nebijo  kalkių.  Kur vakar  baltinom  kalkėm,  šiandien  jos rėplioja  baltom  nugarom.  Greta  kitas,  atsinešęs  žibalo,  laisto  plyšius,  kur jos dienos  metu  sulindę.  Dar kitas,  nepasitikėdamas  žibalu,  pakišo  degtuką.  Ugnis  plėtėsi  greitai,  nes plyšiai  buvo  ištepti  žibalu.  Pamatę,  kad jau dega  lubos,  puolėme  gesinti.  Gerai,  kad užteko  vandens  statinės.  Ji ką tik buvo  pripildyta.  Vėl tardymas.  Mane  iškvietė  stambus  žilstelėjęs  saugumo  darbuotojas.  Pirmas  klausimas  buvo,  ar reikalingas  vertėjas.  Atsakiau,  kad reikalingas.  Tardytojas  pakvietė  iš kito  kambario  žmogų,  kuris  man pasirodė  labai  matytas.  Tik kur? Šiauliuose,  kai  mus atvežė  į ten iš Baisogalos.  Po to Mintaujoj.  Labiausiai  įstrigo  jo panašumas  į dvarininką  – juodi  trumpi  ūsiukai,  brunetas,  veidas  pailgas,  rankos  ne darbininko.  – Ar sutinki,  kad vertėjas  bū­tų Chmieliauskas?  – vėl paklausė  tardytojas.  Atsakiau  sutinkąs.  Vėl tie patys  klausimai  nuo pradžios  iki  galo.  Tik atsakymai  geriau  apgalvoti.  Sutelkiau  visas  mintis,  kad  kaip nors iš čia išsilaisvinčiau.  Vertėjas  kėlė  balsą  labiau  už tardytoją.  Jis primygtinai  reikalavo,  kad prisiimčiau  kaltę,  apsimetinėjo  draugu.  – Aš esu toks pat, kaip ir tu, ir aš noriu  tau padėti.  Prisipažink  viską,  ir viskas  bus tau dovanota.  Juk tu nešaudei  žydų,  nebuvai  miške  su banditais.  Tavęs  nėra  už ką bausti,  čia tik formalumas.  Visi,  kurie  pasakysme  teisybę,  būsme  paleisti  namo.  Aš viską  prisipažinau,  ir štai, esu patikimas,  esu vertėjas.  – Visa  tai aš pats žinau  ir, kas buvo,  tą prisipažinau,  bet ko  nebuvo,  to jokiu  bū­du nesakysiu,  – atsakiau  jam.  Tardytojas  laukė,  ir, kai vertėjas  persakė  mano  žodžius,  jo  akys išsipū­tė:  –Supū­si  tu čia, nebū­si  paleistas  į namus!  Čia tavo  šeimą  atvešme!  Mes tau norim  gero!  Tardytoją  supratau  ir be vertimo.  Vertėjo  gražbylystė  buvo  dar įtaigesnė  ir turtingesnė.  – Kvailių  ieško!  Metus  laiko  prie vokiečių  išbuvo  seniū­nu,  ir  jis nekaltas!  Sėdi  kaip šlapia  višta!  – griaudė  tardytojo  balsas.  –  Mes dėl jo nesitepsim  rankų,  persiųsim  bylą  į gyvenamąją  vietą.  Ten žmonės  parodys  visą  teisybę.  Chmieliauskas  griebėsi  šitos  minties  ir dar smarkiau  ėmė mane  įtikinėti,  manydamas,  kad išsigąsiu  bylos  persiuntimo.  Tuo  tarpu  tardytojas  vėl vartė  storą  bylą,  kažką  popieriuje  pasižymėdamas.  Man galva  ūžė, kraujas  tvinksėjo  gyslose,  visą  slėgė  sunki  našta.  Tardytojas  su vertėju  persimetė  keliais  sakiniais.  – Kodėl  per pirmus  tardymus  sakei  vienaip,  o dabar  kitaip?  Meluoji  nuo pradžios  iki galo!  – vėl suriaumojo  tardytojas,  o  Chmieliauskas  viską  išvertė.  – Aš buvau  tardomas  be vertėjo.  Rusų  kalbos  gerai  nemoku  ir padariau  klaidų.  Dabar  sakau  visą  tiesą.  Tardytojas  vėl ėmė vartyti  bylą.  – Kodėl  tu atsakinėjai  be vertėjų?  Išsisukt  norėjai?  – Man niekas  nedavė  vertėjų,  – atsakiau  jausdamas  nepakeliamą  nuovargį.  Tuo tarpu  tardytojas  užvertė  bylą  ir nusikeikė.  Supratau,  kad  žodis  „svolačiai“  buvo  skirtas  ankstyvesniems  tardytojams.  – Chvatit  (rus.užteks).  Bylą  nusprendė  nusiųsti  į Baisogalos  saugumą  apklausai.  Už durų  laukė  eilė  žmonių.  –Koks pajuodęs,  – pasakė  kažkas.  Kiti  klausinėjo:  – Kaip ten?..  Nieko  jiems neatsakęs  nuėjau  į baraką.  Ilgai  negalėjau  atsipeikėti.  Nesupratau,  kodėl  Chmieliauskas  taip elgėsi.  Jis man buvo  panašus  į banditą.  Gal ir rankos  kieno  nors krauju  suteptos.  Tokie  žmonės  moka  gražiai  pakalbėti  apie tėvynės  meilę,  apie lietuvybę.  Tikriausiai  paskui  save  mokėjo  patraukti  minias.  Atrodo  išsilavinęs,  kalba  taisyklingai.  Rankoje  žaizda  užgijo,  bet niekaip  negalėjo  užgyti  žaizda,  padaryta  to žmogaus.  Dirbu  vėl prie statybų.  Sekmadienį  pakvietė  pagroti  už zonos  pas vieną  karininką.  Mane  nuvedė  sargybinis.  Mažame  namelyje  radau  neaukšto  ūgio, apvalaus  veido  maždaug  30 metų  kapitoną,  triū­siantį  prie skardinės  krosnelės.  Jis virė  maltos  mėsos  virtinius.  Manęs  mandagiai  paprašė  sėstis.  Pasisiū­liau  pagroti.  –Dar ne, negrokite,  mes dar be pietų,  – atsakė  jis, lyg pasijutęs  nepatogiai,  ir stengėsi  mane  užimti  šnekomis.  Tuo tarpu  grįžo  jo žmona,  jauna  nedidukė  moteris.  Ant stalo  atsirado  dvi litro  talpos  skardinės  dėžės  su kažkokiu  alkoholiniu  gėrimu.  Ėmė rinktis  svečiai.  Atėjo  du kariškiai  – leitenantas  ir viršila  – ir trys moteriškos.  Visų  akys pirmiausia  krypo  į mane.  Jaučiausi  labai  nepatogiai.  Buvau  apsiavęs  brezentiniais  medinpadžiais,  apsivilkęs  žalsva,  padėvėta,  iš latvio  už tabaką  nupirkta  palaidine.  Blogiausiai  atrodė  vatinės,  nudėvėtos  ir nublizgintos  kelnės.  Bet, nežiū­rint  to, su manim  visi  sveikinosi,  kalbino,  klausinėjo.  Maloniausia  buvo  tai, kad karininkai  užtikrino,  jog greitai  paleis  į namus.  Nors daug kartų  teko  tokiais  gandais  nusivilti,  bet, ištarti  įtakingų  žmonių,  žodžiai  teikė  vilties.  Prie stalo  pasodino  ir mane.  Gėrėme  iš skardinių  dėžučių  nuo konservų.  Šeimininkas  pilstė  savo  ranka  po lygiai  iš abiejų  dėžių  – maišė  spiritą  su vandeniu.  Valgiai  – maltos  mėsos  virtiniai  ir pirktinė  dešra  – buvo  paduoti  aliuminėse  lėkštutėse.  Mane  primygtinai  ragino  valgyti.  Nesidrovėjau,  tačiau  gerti  po pirmo  puoduko  atsisakiau,  teisindamasis,  kad negalėsiu  groti.  Nelaukdamas  raginimo,  paėmiau  smuiką.  Buvau  išmokęs  keletą  rusiškų  šokių:  lezginką,  jabločką,  kazoką,  dar rusišką  tango.  Man akyse  pasidarė  šviesiau,  nuotaika  pakilo.  Grojau,  ką mokėjau.  Šeimininkas  su svečiais  dar išgėrė  po kelias  dėžutes  ir įsilinksmino.  Pradėjo  dainuoti.  Šokius  grojau  pagal  užsakymą.  Nors ne viską,  ką  man užsakinėjo  įsilinksminę  karininkai  ir damos,  mokėjau,  stengiausi  nepasirodyti.  Grojau  primindamas  anksčiau  grotus  dalykus.  Šokėjai  į tai nekreipė  dėmesio.  Svarbu,  kad melodija  bū­tų  nauja.  Ką aš pagal  jų užsakymus  begrojau,  jie šoko  vieną  ir tą  patį  – kazoką.  Į lagerį  grįžau  vienas.  Karininkai  mane  paleido  beeidami  į  savo  namus  ir liepė  nieko  nebijoti.  Grįžęs  į baraką,  visus  radau  jau po vakarienės.  Mano  dalis  jau buvo  suvalgyta,  bet man tai  nebuvo  svarbu.  Lagerio  gyvenimas  pasikeitė  kiek į gera.  Valgyti  eidavom  į virtuvę.  Į tą pačią  virtuvės  salę  atvažiuodavo  spektakliai,  dainininkai,  šokėjai.  Virtuvėje  kabėjo  lenta,  kurioje  buvo  surašytas  mū­sų meniu.  Pagal  jį turėjom  bū­ti labai  gerai  maitinami,  bet faktiškai  to negaudavom.  Per daugelį  alkanų  rankų  eidavo  iki mū­sų  produktai  ir pakeliui  „nudžiū­davo“.  Mane  nesiliovė  vertusios  šunvotės.  Gydytojas  išbandė  visus  vaistus,  o pamatęs,  kad niekas  nepadeda,  paleidinėjo  mane  į uogas.  Atnešdavau  uogų  ir gydytojui.  Jo žmona  už uogas  atsiteisdavo  duona,  kruopom,  žuvim.  Susidraugavome.  Aš kas vakarą  einu  į ambulatoriją,  o gydytojo  žmona  prieina  paklausti,  ar  eisiu  rytoj  į uogas.  Atsakau,  kad, jei gydytojas  atleis  nuo darbo,  tai eisiu.  Ji sėdi  prie gydytojo  ir laukia,  kol prieis  mano  eilė,  tada  pakiša  gydytojui  raštelį,  o gydytojas  užrašo  į atleistų  knygą  (tiesa,  kas trečią,  ketvirtą  dieną  turėjo  pasiųsti  į darbą).  Uogauju  kalnuose.  Juodieji  serbentai  stambūs  kaip vyšnios.  Yra ir kitokių  rū­šių serbentų,  bet aš labiausiai  pamėgau  juoduosius.  Avietės  labai  saldžios  ir mažiau  sukirmijusios  negu  mū­sų miškuose.  Kalno  šlaitas  status.  Kuo aukščiau  lipu,  tuo retesnės  pušys,  kitos,  neišsilaikydamos  ploname  sąnašų  sluoksnyje,  išvirtusios.  Viršū­nėse  pušelės  mažos  ar visai  plikos  uolos.  Uogos  taip pat nevienodai  subręsta  – slėniuose  anksčiau,  o viršū­nėse  tik spėja  pražysti,  uogų  taip ir nesunokina.  Kartą,  rinkdamas  uogas,  net nepastebėjau,  kaip prieš mane  pasirodė  kažkoks  vyriškis  – jaunas,  nestambus,  rudom  nemaloniom  akim. Jis man pasirodė  pavojingas.  – Ar daug turi  uogų?  – paklausė  rusiškai  su akcentu.  – Nedaug,  – atsakiau.  Jis žengė  žingsnį  artyn  ir suriko:  – Atiduok  uogas!  Pajutau,  kad, jeigu  kas, lengvai  bū­siu nugalėtas,  ir, nieko  neatsakęs,  mečiausi  į šalį.  Pabėgėjęs  kokį  20 žingsnių,  sustojau,  išsitraukiau  iš kišenės  Mečio  padirbtą  peilį,  atsilenkiau  ir pasidrąsinęs  sakau:  – Ateik,  aš dabar  tau atiduosiu  uogas.  Peilį  laikiau  paruoštą.  Mano  priešas  žengė  kelis  žingsnius,  pasakė  man kažką  nesuprantama,  pagrū­mojo  kumščiu.  Aš pirmas  ėmiau trauktis,  vis atsigręždamas,  ar manęs  nesiveja.  Tą dieną  daugiau  nebeuogavau.  Uogas  – pusę  krepšelio  – atidaviau  gydytojo  žmonai.  Avitaminozė  ėmė silpnėti.  Aš vėl prie statybos.  Dabar  daugiausia  perstatom  žiemą  statytus  barakus.  Jie susikraipę,  poliai  išlinkę.  Dabar  polius  kasam  giliau,  į trijų  metrų  gylį.  Ardydami  randam  daug gyvačių.  Jos susirangiusios  plyšiuose  ir po grindimis.  Primestos  krū­vos gyvačių  nukapotom  galvom.  Iš greta  dirbančios  japonų  brigados  atėjo  du vyrukai  su katiliukais  ieškodami  vandens.  Staiga  abu pagyvėjo,  kažką  ėmė tarp  savęs  kalbėti.  Kreipėsi  į dirbančius  mū­sų vyrus,  vis rodydami  į  gyvates.  Mes supratom,  kad jie prašo  gyvates  atiduoti.  Priėjau  arčiau  ir bandžiau  pasikalbėti  su jais esperanto  klaba,  bet jie nė  vienas  manęs  nesuprato.  Prieš karą  susirašinėjau  su japonų  esperantininkais  ir net gaudavau  iš Japonijos  esperantininkų  laikraštuką  „Omoto  internacia“.  Giliai  buvau  įsitikinęs,  kad per esperanto  kalbą  tautos  suartės  ir nebekariaus.  Deja,  taip nebuvo  ir nėra...  Vienas  iš belaisvių  bandė  kalbėti  rusiškai.  Jis, paėmęs  vieną  gyvatę,  aiškino  man, kad „eto pervyj  sort“. Susirinkę  visas  gyvates,  japonai  nuėjo.  Rytojaus  dieną  turėjau  dirbti  traukinyje.  Gavau  du vyrus  ir  viename  vagone  turėjau  įrengti  suolus,  sutvarkyti  miegamąjį,  valgomąjį,  darbo  kambarį.  Pirmą  kartą  gavome  lentpjū­vėje  pjautų  lentų.  Šiaip visas  lentas  pjovėme  rankomis.  Geriausiai  pjauti  mokėjo  rusai.  Mano  vyrai  tašė  pažymėtus lentų  kraštus.  Aš su centimetru  dariau  vagone  atžymas  pagal  duotą  brėžinį.  Staiga  duryse  pamačiau  stovintį  rusų  armijos  karininką  – kapitoną.  Kurį  laiką  jis žiūrėjo  į mane  ir nieko  nesakė.  Aš taip pat laukiau.  Jo pilkos  akys  man pasirodė  švelnios,  tokios  artimos.  – Iš kur jūs? – paklausė  manęs  karininkas.  – Iš Lietuvos,  – atsakiau  jam.  – Ar moki  lietuviškai  kalbėti?  – paklausė  manęs  jis lietuviškai,  sunkiai  rinkdamas  žodžius.  – Kaip aš nemokėsiu?  Aš neseniai  iš Lietuvos.  – Aš dvidešimt  penkeri  metai  armijoj,  užmiršau  lietuviškai.  Prieš porą  metų  buvau  grįžęs  atostogų,  buvau  išmokęs  kalbėti.  Aš iš Vilniaus,  mano  mamytė  iš Rokiškio.  Jis užtikrino,  kad, pabaigę  šio geležinkelio  statybą,  važiuosime  namo.  – Šiame  vagone  gyvens  ešelono  viršininkas  – tai aš, – parodė  į save.  – Bus vežami  pavargę  ir sergantys  japonų  belaisviai.  Veš į  geresnį,  šiltesnį  klimatą.  Ne kartą,  sutikęs  japonų  belaisvius,  pažvelgdavau,  ar nepamatysiu  bent vieno  mėlynom  akim. Bet į mane  žvelgdavo  vien tik  juodos,  rudos  akys. Plaukai  juodi,  garbanoti.  Žandikauliai  išsišovę  į priekį,  platūs,  dantys  stambūs.  Veidai  tamsiai  rudi.  Vyrai  neaukšti,  smulkūs,  nemuskulingi.  Nepanašu,  kad galėtų  dirbti  sunkius  darbus,  tačiau  dirba  labai  darniai.  Jų brigadoms  vadovauja  jų pačių  karininkai.  Jeigu  neša  rąstą,  neima  jo taip, kaip mes, – glėbiais.  Jie perkiša  po rąstu  sulenktas  grandines,  per kilpas  perkiša  dalbas  ir lengvai  neša  paėmę  už dalbų  galų.  Visi  pradeda  ir  baigia  darbą  pagal  komandą.  Panašiai  nešioja  ir bėgius.  Aukšta  jų darbo  kultū­ra.  Pamatę  juos imant maistui  gyvates,  palaikėme  juos nekultū­ringais,  tačiau  taip nėra.  Teko  girdėti,  kad japonai  visiškai  nevagia,  netgi  nelaisvėje.  Pas mus vagystė  – kasdieninis  reiškinys.  Ne kartą  nusprendėme,  kad nereikia  daryti  jokių  maisto atsargų:  ką turi  – suvalgai,  ir niekas  nebepavogs.  Bet lietuvio  prigimtis  vis priverčia  pagalvoti,  ką valgysi  rytoj.  Vėl esu kviečiamas  pas tardytoją,  vėl apima  slegiantis  nerimas.  Vos du mėnesiai  praėjo,  dar nespėjau  pamiršti  tos nervinės  įtampos.  Šį kartą  tardytojas  laiko  labai  trumpai.  Vertėjo  nėra.  Tardytojas,  kuris  mane  aną kartą  kankino,  atrodo  giedresnis.  Paklausė  pavardės  ir, lyg iš anksto  bū­tų suradęs  mano  bylą,  paėmė  ją ir atvertęs  pirmą  lapą  perskaitė:  „Tardymas  baigtas.  Jūs paleidžiamas  į laisvę.“  Ištiesė  stambią  savo  ranką  ir paklausė:  – Kas tave  paleido  į laisvę?“  – Jūs, draugas  tardytojau“,  – atsakiau,  o akys tvino  džiaugsmo  ašarom.  Išėjęs  nejaučiau  žemės.  Atrodė,  kad ir saulė  šviesesnė,  ir vasaros  vėjelis  toks švelnus,  lyg motinos  rankos,  sulaukusios  grįžtant,  mane  glamonėtų.  Bet kai pamačiau  Labanauską,  atgal  lydimą  dviejų  sargybinių,  gera  nuotaika  dingo.  Žemaitis  Matutis  sakė  matęs  daug tokių,  kuriuos  atgal  varė  sargyba.  Tarp jų ir Noreiką  Praną...  Turbūt  klydom  jį laikydami  šnipu,  be reikalo  jo vengėm.  Paaiškėjo,  kad visi,  kurie  buvo  patekę  į nelaisvę  ir po to įstojo  į vokiečių  armiją,  gavo  po „červoncą“  – 10 metų.  Išskyrus  tuos,  kurie  į vokiečių  nelaisvę  pakliuvo  sužeisti.  Negaliu  patikėti,  kad manęs  nebelydi  sargybiniai.  Dairaus  į  šalis,  atgal  – ar neseka  su „yla“ iš paskos.  Barakuose  žmonių  mažai.  Dalis  jų, kurie  išėjo  su sargyba,  iškelti  kitur.  Kiti  vaikščioja  po zoną  ir už zonos.  Prie vartų  jokios  sargybos.  Sargybinė  tuščia.  Vakare  visi  susirinkom  į baraką  (kitur  neturim  kur), be to,  pranešta,  kad dirbsime  pagal  seną  tvarką.  Grįžome  prie savo  lovų.  Dabar  mū­sų patalynės  švarios,  turime  čiužinius,  pagalves,  prikimštas  šiaudų,  labai  geras  storas  japoniškas  antklodes.  Į pirtį  einam  kartą  per savaitę.  Gaunam  švarius  baltinius.  Pirmą  naktį  miegojome  be sargybos.  Rytą  mane  pakvietė  kolonos  viršininkas.  Jis dabar  buvo  užsiėmęs  pertvarkymo  reikalais.  Skirstė  žmones  į įvairius  postus  ir į brigadas.  Man įteikė  raštelį  ir  nusakė,  kur su juo eiti.  Iki tos vietos  geležinkeliu  buvo  4 kilometrai.  Daug kartų  čia  vaikščiota  į darbą.  Mū­sų ir kitų  statybininkų  pastatai  sudarė  miestuką.  Čia buvo  nauja  geležinkelio  stotis.  Savo  raštelį  įteikiau  banko  direktoriui.  Bankas  įrengtas  buvusiame  barake.  Vietoj  narų  pristatyta  staliukų,  kėdžių,  pasieniuose  knygų  spintos.  Langai  jau tikro  stiklo,  ne audekliniai.  Direktorius  permetė  mane  akimis.  Nudėvėtos  vasarinės  kelnės,  palaidinė  ir savo  darbo  medinpadžiai  nelabai  tiko  banko  kiemsargio  apdarams.  Banko  direktorius  nuvedė  mane  per kiemą  į kaimiškos  pirties  didumo  pastatėlį.  – Čia turėsi  butą.  Gyvensi  vienas  ir prižiū­rėsi  banko  kiemą,  kad niekas  nieko  negadintų,  neterštų.  Gausi  algą.  Supratau,  kad gyvensiu  savarankišką  gyvenimą.  Direktorius  paliko  mane  stovintį  prie pirtelės  durų.  Apžiū­rėjau  savo  menę  –  mažutis  prieangėlis  kaip pirtelėje,  viduje  mažytė  krosnelė.  Mažytis,  be stiklo  langelis.  Barake  nakvojau  paskutinę  naktį.  Maisto  čia nebegaunu.  Surizikavau  nueiti  į virtuvę  vakarienės.  Virėjai  nauji,  nepažįstami.  Po ilgų  maldavimų  gavau  katiliuką  sriubos.  Iš pažįstamų  radau  Mečį  Kablį.  Jis mane  pavaišino  duona.  Duonos  jam netrūksta,  rūko  pilna  burna.  Dabar  mū­sų didžiausias  noras  – pasiekti  namus.  Gaudom  kiekvieną  žodį,  bet kokį  gandą.  Mus apėmęs  toks troškimas  grįžti,  kad jokių  gandų  negalime  įvertinti  kritiškai.  Viena  tik aišku,  kad tie, kurie  nenuteisti,  anksčiau  ar vėliau  grįšime  į  namus.  Rytą  sužinojau,  kad išmoka  pinigus  tiems, kurie  gavo  tarnybas  ir išėjo  iš lagerio.  Gavęs  41 rublį,  grįžau  į savo  naujus  namus.  Netoli  mano  namelio  – sandėlis,  priklausantis  greta  esančiam  senam  malū­nui.  Suradau  valgyklą  ir pavalgiau  už 1,5 rublio.  Daugelį  gyvenamųjų  namų  buvo  užėmę  įvairūs  tarnautojai  ir darbininkai.  Netoli  geležinkelio  stotis,  lentpjū­vė.  Parėjęs  į savo  namelį,  žiū­riu, kaip čia įsitaisius.  Iš Mečiaus  buvau  gavęs  kirvį,  plaktuką,  reples.  Vinių  pasidariau  iš vielos.  Gavęs  iš lentpjū­vės  lentgalių,  susikaliau  lovą  ir suolelį.  Lovą  prisidėjau  šieno.  Vakarieniavau  valgykloje,  tačiau  rū­pėjo,  ar užteksiu  pinigų,  kol gausiu  algą.  Miegoti  buvo  šalta.  Atsikėlęs  užkū­riau  krosnelę.  Malū­no  vedėjas,  pamatęs  mane  krutantį  apie savo  namelį,  atėjo  susipažinti  ir pakvietė  į darbą.  Padėjau  iškrauti  vagoną  sorų  kruopų.  Baigus  krauti  vedėjas  paklausė,  ar turiu  kokią  terbelę.  Nubėgęs  atsinešiau.  Į namus  grįžau  ratuotas.  Parduotuvėje  už kortelę,  kurią  davė  priimdami  į darbą,  gavau  cukraus,  aliejaus.  Dabar  jau viriau  košę,  kepiau  blynus.  Malū­ne  tapau  dažnas  talkininkas,  tuo pačiu  metu  daugėjo  ir  maišelių  su kruopom  ir miltais.  Bet kažkam  parū­po  mano  maišeliai...  Užeina  pas mane  du švaresniais  rū­bais apsirengę  civiliai  ir  sako:  – Mes patikrinsim  tavo  butą.  Tu turi  valdiškų  daiktų.  Nejaučiau  jokios  kaltės  ir tik nusijuokiau.  Du mano  rankovės  dydžio  maišelius  rado  po pagalve  šiene.  Viename  buvo  čiumizos  (sorų)  kruopos,  kitame  – kukurū­zų  miltai.  – Pasiimk  abu maišelius  ir eisme  su mumis  pas saugumo  viršininką,–  pareiškė  valdininkai.  Ėjome  pažįstamu  keliu  į namą,  iš kurio  paskutinį  kartą  išėjau  apsvaigęs,  nebesitikėdamas,  kad mane  kada  čia vėl pašauks.  Už  stalo,  ant kurio  padėjau  atsineštus  maišelius,  sėdėjo  mano  pažįstamas  – mane  tardęs  saugumo  valdininkas.  – Vagi!  – suriko  jis. –Nebrangini  laisvės!  Nori  10 metų  pasilikti  už spygliuotų  vielų!?  Šį kartą  jaučiausi  visiškai  laisvai  ir buvau  ramus.  – Iš kur pavogei  kruopas  ir miltus?–  paklausė  jau ramesniu  balsu.  – Nevogiau.  Gavau  už darbą.  Padėjau  krauti  vagonus.  – Kaip nevogei!?  Tu priėmei  iš vagies,  o tai lygu  vagystei.  Miltus  ir kruopas  konfiskuojam,  o tave  su malū­no  vedėju  paduosim  teisman.  Už darbą  turėjo  užmokėti  pinigais,  o ne valdiškais  produktais.  – Aš to nežinojau.  Daugiau  vagonų  nebekrausiu.  Šį kartą  prašau  man dovanoti  ir grąžinti  mano  uždirbtus  produktus.  – Gausi  šaukimą  į teismą.  Eik namo.  Produktai  iki teismo  bus  pas mus.  Einant  per kiemą,  mane  pašaukė  atgal.  Šį kartą  senis  kiek sušvelnėjęs  aiškino  tarybinius  įstatymus  ir kad jie, saugumo  darbuotojai,  auklėja  žmones.  Produktus  atidavė  ir prigrasino,  kad daugiau  nesikėsinčiau  į valdišką  turtą.  Ėjau namo  po pažastim  paspaudęs  savo  maišelius.  Atrodė,  kad nuvargau  taip, kaip ir pirmą  kartą  juos uždirbdamas.  Kitą  dieną  vėl nuėjau  į parduotuvę  aliejaus.  Grįždamas  namo,  pamačiau  nuo mano  durų  nubėgantį  žmogų,  kažką  laikantį  po pažastim.  Iš tolo  pažinau  savo  maišelius.  Tarpdury  pasirodė  kitas  žmogus.  Dar man nepriėjus  prie durų,  jis ėmė šaukti:  „Tave  apvogė!  Apvogė!  Va čia nubėgo  vagis!“  ir rodė  į krū­mų pusę.  Puoliau vytis  bėglį,  dingusį  už sandėlio.  Bėglys  užtruko,  kol pasiėmė  du kareiviškus  katiliukus  su vandeniu.  Matyt,  juos buvo  anksčiau  iš šulinio  prisipylęs.  Jis ėjo pilnu  žingsniu.  Kraujas  man  užvirė,  ir aš, vos neužšokdamas  ant bėglio,  iš visų  jėgų  tvojau  jam  kumščiu  į ausį.  Jis susvyravo,  paknopstom  nubėgo  kelis  žingsnius  ir truputį  aptėškė  mane  vandeniu.  Tai buvo  viskas,  kas jo rankose  liko.  Aš tuo tarpu  suspėjau  pasigriebti  nuo žemės  abu maišelius  ir, nesileisdamas  į kovą,  nubėgau  į savo  butą.  Ten nieko  neradau.  Laikydamas  rankoje  Mečiaus  padirbtą  peilį,  išėjau  į kiemą,  bet  niekur  nesimatė  jokio  žmogaus.  Prie geležinkelio  girdėjosi  garsus  juokas.  Visa  sargybos  prižiū­rima  brigada  sekė  mano  dvikovą  su  jų draugu  ir dabar  juokėsi  iš mano  žiopliškumo  ir išlieto  vandens.  Širdis  daužėsi  krū­tinėje.  Trečią  kartą  uždirbti  miltus  ir kruopas  buvo  sunkiausia.  Darbo  turiu  labai  mažai.  Ėmiausi  daryti  smuiką.  Daugiau  laiko  sugaištu  medžiodamas  medžiagą  negu  darydamas  patį  smuiką.  Parduotuvėse  nėra  nei klijų,  nei šlifavimo  popieriaus,  nei šerių  smičiui,  nei stygų.  Laimei,  vielos  stygoms  radau  šiukšlyne.  Kai smuikas  pravirko  mano  rankose,  pas mane  ėmė rinktis  svečiai.  Ypač susidraugavau  su vaikais.  „Diadia  skripaščik!“  –  šaukdavo  jie mane  pamatę  ir sekdavo  einantį  gatve,  užduodami  įvairius  klausimus.  Nuolatiniu  mano  svečiu  tapo  vienas  banko  tarnautojas  ukrainietis.  Jis į darbą  ateidavo  iš lagerio  su specialiu  leidimu.  Buvo  nuteistas  10 metų  darbo  stovyklos.  Jis studijavo  Kijevo  universitete.  Labai  domėjosi  Lietuva.  Dažnai  su juo kalbėdavomės  susėdę  ant mano  buto  slenksčio.  Taip bėgo  visas  mū­sų  laisvas  laikas.  Su didžiausiu  malonumu  jam prašant  grodavau  lietuviškas  dainas,  išversdavau  jų turinį.  Iš istorijos  jis žinojo  apie  kunigaikštį  Algirdą,  valdžiusį  ir jo tėvynę  Ukrainą.  Mokėjo  daug  ukrainietiškų  dainų,  padavimų,  patarlių,  susijusių  su Lietuva.  Mano  draugas  labai  žavėjosi  dainomis  apie Nemuną:  „Tykiai  tykiai  Nemunėlis  teka“,  „Kur bėga  Šešupė“  ir kt.  Vieną  kartą  nuėjęs  į pirtį  radau  ten paliktą  šepetį  ir rankšluostį.  Žinojau,  kad prieš mane  maudėsi  miestelio  gydytoja  su vyru.  Jiems ir nunešiau  radinį.  Abu buvo  neapsakomai  nustebę  ir sujaudinti.  Dabar  gydytoja  ėmė manim  rū­pintis.  Liepė  bū­tinai  ateiti  į  ambulatoriją  pasitikrinti  sveikatos.  Išrašė  sveikatai  sustiprinti  papildomą  maisto  kortelę,  aprū­pino  vaistais.  Kalbėjo,  kad didžiausias  jos noras,  jog toks brangus  žmogus  grįžtų  į tėvynę  sveikas  ir  stiprus,  džiaugėsi,  matydama  mane  pasitaisiusį.  Netrukus  miestelyje  pasidariau  labai  reikalingas.  Kas vakarą  tai pas vieną,  tai pas kitą  tarnautoją  buvau  kviečiamas  pasaugoti  namų,  kol jie grįš iš kino.  Žinoma,  man tai buvo  į naudą.  Tačiau  ar iš tikro  esu toks sąžiningas,  kaip kad visi  mano?  Artėjo  ruduo,  ilgėjo  naktys.  Menkai  bešildė  lovoje  sutrintas  šienas.  Iš krosnelės  visa  šiluma  išeina  per kaminėlį.  Vatinėlė  trumpa,  vos pečius  apdengia.  Reikia  ką nors daryti...  Vieną  saulėtą  sekmadienį  nuėjau  į savo  buvusį  baraką  – gal  rasiu  ką nors iš pažįstamų,  gal padės  man. Nusinešiau  plonos  baltos  medžiagos  pagalvės  didumo  maišelį  – bus kur nusipirkti  kokį  didesnį  drabužį.  Barakas  tuščias.  Išėjau  į kiemą  – nė kokio  žmogaus.  Grįžtu  vėl į baraką.  Randu  mano  padirbtą  smuikelį.  Matyti,  kad jis neturi  šeimininko  – stygos  sutraukytos,  smičiaus  vos keli  šeriai  belikę.  Paimsiu,  pagalvoju.  Jeigu  pagaus,  pasakysiu,  kad  paėmiau  suremontuoti.  Įsikišau  į maišą  ir, akis išpū­tęs,  ausis  ištempęs,  išskubėjau  į kiemą.  Apsidairiau  – nieko  nebuvo  matyti.  Buvau  beeinąs  iš kiemo,  bet staiga  prisiminiau,  kad aš atėjau  šilto  drabužio  ieškoti.  Negaliu  be jo grįžti.  Apsidairęs  dar kartą,  grįžau  į baraką.  Pasieniais  išrikiuotos  lovų  eilės  gražiai  apklotos  žaliais  japoniškais  užtiesalais.  Širdis  ėmė smarkiai  plakti.  Dvejojau.  Nugalėjo  mintis:  sušalsiu,  jei grįšiu  be nieko.  Virpančiom  rankom  linkavau  žalią  antklodę  nuo kraštinės  lovos.  Nesiseka  įkišti  į maišelį.  Pasidėjau  ant žemės  ir abiem rankom  maišelį  užtempiau  ant  viršaus.  O jei pagaus?  Kaip aiškintis?  Nieko  kito  negalėjau  sugalvoti,  tik kad labai  sušalau  ir skolinuosi,  kol išvažiuosiu.  Išėjęs  į kiemą,  krūpčiojau  nuo savo  šešėlio.  Akys nieko  nematė,  tik taką  per mišką,  kuriuo  atėjau.  Kojos,  atrodė,  per lėtai  mane  neša.  Visą  kelią  lydėjo  baimė  ir jausmas,  kad mane  smaigsto  šimtai  akių.  Pasiekiau  savo  butą,  bet niekaip  negalėjau  atsipeikėti  – galva  apsunko,  kojos  neklausė,  valgyti  nenorėjau,  burnoje  buvo  sausa.  Atguliau  be vakarienės.  Šiltai  užsiklojęs,  greitai  pradėjau  snausti,  bet vėl šokau  iš lovos  – lyg kas mane  už pečių  bū­tų stū­męs į tardytojo  kabinetą.  Išėjau  į lauką.  Kažkur  sukarkė  varna,  ūkė garvežys.  Girdėjosi  vagonų  ratų  bildesys  ir iešmininko  švilpukas.  Miegas  buvo  sunkus,  kankino  košmariški  sapnai.  Atsikėlus  sukosi  galva.  „Kažin  ar visiems  vagiantiems  taip sunku  nusiraminti?“  – galvojau  sau.  ...Geležinkelio  aklakelyje  stovi  ilgas  traukinys.  Kiekvieno  vagono  viduryje  statoma  geležinė  krosnelė,  įrengiami  narai.  Tai nieko  nestebinantis,  įprastinis  vaizdas.  Tačiau  mane  tai  labai  domino,  ir aš ruošiausi  kelionei.  Gydytoja  sakė,  kad spalio  mėnesį  visi  važiuosime  namo.  Kad ir labai  sutrumpėjusios  rugsėjo  dienos,  man jos atrodė  labai  ilgos.  Kuo toliau,  tuo dažnesnės  buvo  mintys  apie grįžimą,  ir karšta  banga  vis perliedavo  mane,  sukeldama  ilgesį  ir nerimą.  Baigiau  remontuoti  antrą  smuiką.  Dabar  aš – kaip dievdirbys  savo  dievukus  – pasikabinau  juos ant sienos.  Jie dažnai  man atstodavo  maldą,  kuri  paguodžia  ir ramina.  Prieš akis 12 tūkstančių  kilometrų  kelionė.  Stengiausi  jai geriau  pasiruošti.  Malū­ne  dar  uždirbau  miltų  ir kruopų.  Kartą,  grįžęs  iš malū­no,  radau  atplėštas  duris.  Kablys,  kurį  su viela  užkabindavau  iš vidaus,  buvo  atlenktas.  Puoliau  prie lovos  – plikas  šienas...  Per nugarą  nubėgo  šaltis,  lyg norėdamas  užgrū­dinti  mano  kū­ną. Po pagalve  nebebuvo  nei kruopų,  nei miltų.  Tik smuikeliai,  kaip neliečiama  šventenybė,  kabojo  ant sienų.  Paskutinės  rugsėjo  dienos.  Eina  šaltyn.  Per naktis  rangausi  lovoje.  Užsidengiu  šienu  kojas,  bet nubudęs  randu  jį nubyrėjusį  ant žemės...  Rugsėjo  30 dieną  gaunu  pranešimą,  kad reikia  vykti  į stotį.  Didžiulė  platforma  pilna  sėdinčių  ir stovinčių  žmonių  su ryšuliais  ir  lagaminais.  Mano  turtas  – maišelis,  kurį  pasiėmiau  iškratęs  šieną.  Jame  – du smuikeliai.  Ant pečių  vatinėlė,  ant kojų  mediniai  klumbiukai.  Ir nublizgintos  kelnės.  Registravo,  tikrino  ir visus  nurodymus  davė  kariškiai.  Prie  manęs  priėjo  civilis,  lydimas  kariškio,  ir liepė  atrišti  maišelį.  Iškratė  smuikelius  ant žemės  ir piktai  paklausė:  „Kur padėjai  antklodę?  Gal pas draugus  įkišai?“–„  Nežinau  apie jokią  antklodę.  Patys  matot  – neturiu.  Ieškokit“,  – atsakiau,  bet sau pagalvojau:  „Nėra  to blogo,  kas neišeitų  į gera.“  Į namus  važiavome  atviruose  vagonuose.  Traukinys  dažnai  sustodavo,  galėdavome  nubėgti  į turgų  produktų.  Nors maitino  geriau  negu  nuvežant,  bet nepermaitino,  ir ant krosnelės  nuolat  virė  katiliukai  su sriuba,  koše  ar pan. Mano  piniginės  santaupos  tirpo  labai  sparčiai.  Nieko  nebuvo  gaila,  didžiausias  noras  buvo  sugrįžti  sveikam  ir nenusilpti  toje  kelionėje.  Chabarovske  mū­sų traukinys  sustojo  keliom  valandom.  Žmonių  daug. Apie vagonus  vaikšto  čigonės,  siū­lydamos  pasakyti  visą  tiesą.  Aš groju  smuikeliu,  atsisėdęs  ant viršutinio  vagono  naro.  Ties vagono  langu  sustojo  trys kareiviai,  apsirengę  žiemiškai.  Balti  kailiniai  siekė  žemę.  Kiek paklausę,  paprašė  pagroti  lezginką.  Po to jabločką,  kazačką.  Viską  iš eilės  išpildžiau.  – Gal parduotum  tą smuikelį?  – paklausė  vienas  iš jų.  – Taip. Du turiu.  Vieną  galiu  parduoti,  – atsakiau.  – Kiek už jį nori?  – paklausė  antras.  – Šimto  rublių.  Jiems šimtas  rublių  pasirodė  per daug. Aš dar pertraukiau  smičium  per stygas  ir ėmiau aiškinti,  kad čia buvo  daug ir sudėtingo  darbo  ir kad šimtas  rublių  visiškai  pigu.  – Imi aštuoniasdešimt  rublių?  – paklausė  vienas.  Nenorėjau  parodyti,  kad mano  smuikas  menkavertis,  ir neskubėjau  sutikti,  bet dar labiau  bijojau,  kad kareiviai  nenueitų  numoję  ranka.  – Kaip kariškiams  atiduodu  už 80 rublių,  – sutikau.  Kai vienas  iš jų atsisegiojo  kailinius,  kad išimtų  pinigus,  pamačiau  daug medalių.  Kariškiai  pavartė  smuikelį  rankose  ir  linksmai  kalbėdami  nuėjo.  Akylos  čigonės  ėmė sukti  apie mū­sų  vagoną  ir atkakliai  siū­lėsi  man išburti  laimę.  Aš dar atkakliau  atsikalbinėjau.  Nebegalėdamas  atsiginti,  išvadinau  jas dykaduonėm  ir vagilkom.  Piktai  čirškėdamos  jos paliko  mū­sų vagoną.  ...Kelias  tolimas,  bet mielas.  Pro praviras  vagonų  duris  gražiai  atrodo  miškai,  kalnai  ir upės. Visur  ruduo  jau buvo  palikęs  savo  žymes.  Miškai  žaižaravo  kaip neišblėsę  nuodėguliai.  Saulei  leidžiantis,  ugninėm  skarom  jie raitėsi  apie kalnų  virtines.  Laukuose  kai kur dar geltonavo  nenupjauti  kukurū­zai.  Turgūs  užversti  arbū­zais,  pomidorais,  bulvėmis.  Kiek rečiau  rasi  karvienos,  ožkienos  ir avienos.  Mongolijos  mieste  Ulan Udėje  sustojome  ilgiau.  Prisistatė  dvi pašto  tarnautojos,  siū­lydamos  išsiųsti  telegramas.  Mano  telegramos  turinys  trumpas:  Elenai  Žeromskienei,  Valatkonių  kaimas.  „V doroge,  Zabaikalje,  jedu  domoj“  (rus. Kelyje,  Užbaikalėje,  važiuoju  namo.)  Lapkričio  4 dieną  mus išlaipino  Kaune.  Atsisveikindami  mūsų  palydovai  įteikė  mums pažymėjimus.  Aišku,  kad Kaune  mū­sų  apdarai  sukėlė  susidomėjimą.  Kai išsitraukiau  iš maišelio  smuikelį  ir pradėjau  groti,  mane  apstojo  bū­rys žmonių.  Vienas  ištiesė  penkių  rublių  banknotą.  Jaučiau,  kad su tokia  išvaizda  man tinka  priimti  pinigus,  nors grojau  ne dėl to...  Pirmas  pažįstamas,  kurį  sutikau,  – Nakutis  iš Juodupių,  dirbęs  prie geležinkelio.  Jis mane  pavaišino  dešros  rinkele,  kurią  buvo  nusipirkęs.  Pirmiausia  traukiniu  pasiekiau  Skėmius.  Kai įėjau  į kambarį,  nustebo  visa  uošvių  šeimyna.  – Nesitikėjom,  kad sugrįši,  – buvo  pirmi  jų žodžiai.  – Namuose  ašaros...  Gal kur kely  numirė?..  Gal kur į ligoninę  paguldė?..  Elena  ruošės  važiuot  ieškot,  tik nežino  kur. Gavo  telegramą,  kad  važiuodamas  kelionėj  susirgai...  Negalėjau  suprasti,  kodėl  visi  kalba  apie mirtį,  ligoninę  ir ašaras.  Aš gi esu sveikas.  Grįžau  su visais  traukiniu  į Kauną  ir čia atvažiavau.  Ir tik kai uošvis  ėmė cituoti  telegramos  turinį:  „Doroge  zabalel,  jedu  domoj“  (rus. Kelyje  susirgau,  važiuoju  namo),  tada  viską  suvokiau.  Per 7000 kilometrų  žodis  ir tai išklero.  Žmoną  ir mamą,  prislėgtas  sunkaus  rū­pesčio,  pasiekiau  1946 m. lapkričio  5 d.  Neabejotinai,  kaimynai  ir pažįstami  daug klausinėjo  apie kelionę,  apie gyvenimą  lageryje.  Negalėjau  skųstis  ir visko  išpasakoti,  nes žmonės  už mane  siaubė  labiau.  Nesupratau,  kodėl  čia  žmonės,  bū­dami  visko  pertekę,  siaubia,  kad nėra  kaip gyvent.  Mąsčiau  sau, ar aš teisus,  kad nepaprastai  džiaugiuos,  sugrįžęs  pas savuosius  ir galėdamas  sočiai  pavalgyt,  ar jie teisūs,  kai, turėdami  pilnus  tvartus  gyvulių,  paukščių,  pilnus  aruodus  grū­dų,  lašinių  ant aukšto,  siaubia  ir vis kartoja:  „Nebėra  kaip gyventi...“  Aš juokiausi  iš jų.  Į klausimus,  kas „padėjo“  išvažiuoti,  atsakydavau,  kad nieko  nežinau  ir žinoti  nenoriu".

1967–1968 m.

Prisiminimus pateikė Vl. Žeromskio dukra Birutė Panumienė

Apie gyvenimą lageryje, kun Prialgausko lagerio prisiminimus skaityti:

http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2016/11/25/likim_01.html

  

Šiaulių kraštas Paminklas jpg
Pa­mink­las Vy­tau­tui – gim­ta­ja­me kai­me

2015 m. rugsėjo 19 d.
Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

Savo gimtajame Tūbinių kaime (Šilalės r.) šiaulietis inžinierius Benjaminas Bendikas pažadino istorinę atmintį: atstatytas prieš 51 metus nugriautas Vytauto Didžiojo paminklas. Atstatymo iniciatorius sako, kad paminklas – būtinybė įprasminti Lietuvos istoriją. „Turi būti veiksmas, vien idėjos nepakanka“, – sako krašto istorija besidomintis B. Bendikas.

 Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Įprasmintas valstybingumas

Naujasis paminklas Vytautui Didžiajam stovi..prie Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios. Projekto autorius – šiaulietis architektas Antanas Plaipa, skulptorius – telšiškis Osvaldas Neniškis. Saulutę-kryžių bei metalinę paminklo konstrukciją pagamino inžinierius, B. Bendiko brolis Augenijus Bendikas.

Visą straipsnį galime rasi čia


Daugiau straipsnių galime rasti:

 
Straipsnis "Regionų Naujienose"
Rugsėjo 8, 2015 
Rima Norvilienė, Šilalės rajono savivaldybės mero patarėja:

Tūbinėse atidengtas Vytauto Didžiojo paminklas


Šilalės rajono Savivaldybės Viešoji Biblioteka

Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija XI

Atgaivinti istorinę atmintį yra mūsų pareiga


ŠILALES RAJONO SAVIVALDYBĖ

Kalbėjo apie paminklo atstatymą Tūbinėse
2015-02-27
Vasario 25 dieną Savivaldybės vadovai ir specialistai susitiko su Benjaminu Bendiku ir architektu Antanu Plaipa. Susitikimo tikslas – aptarti Vytauto Didžiojo paminklo atstatymo projektą Tūbinėse. Šis paminklas yra neatsiejama Tūbinių istorijos dalis, kuris tarybinės valdžios buvo nugriautas okupacijos metais.
Šilalės rajono savivaldybė - straipsniai : 2014 m. spalio 17-21 d.
 
 Tūbinių bažnyčios 190 metų sukaktis

   Spalio 19 dieną paminėta Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios 190 metų sukaktis. Ta proga aukotos šv. Mišios, po kurių apžvelgta bažnyčios istorija. Pasisakė žemės ūkio viceministras Albinas Ežerskis, Šilalės parapijos dekanas, kan. dr. Algis Genutis, meras Jonas Gudauskas, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus kultūros paveldo apsaugos vyr. specialistė Jurgita Viršilienė, Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnas Stasys Lidžius. Bažnyčios istorijoje svarbų vaidmenį atliko fundatoriai T. ir I. Jacevičiai. Jų palaikai tądien buvo perlaidoti ir pašventinti šalia bažnyčios esančioje koplyčioje.

Mero padėka

Pranciškus ŽUKAUSKO nuotrauka

   Už svarų indėlį įamžinant Tūbinių bažnyčios istorinę raidą ir minėtų bažnyčios fundatorių atminimą, meras J. Gudauskas Benjaminui Bendikui įteikė padėkos raštą.


© 2014 „XXI amžius“

Telšių vyskupijoje

Šilalės dekanate Per bažnyčios 190 metų gimtadienį pagerbti jos fundatorių palaikai

TŪBINĖS. Iš visų Šilalės dekanate esančių bažnyčių pati seniausia yra Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčia, kuriai spalio 17 dieną sukako 190 metų. Tad verta pažvelgti į šios nedidelės medinės šventovės atsiradimo ištakas. Tam pasinaudoju buvusio kraštiečio, dabar gyvenančio Šiauliuose inžinieriaus Benjamino Bendiko išleistu lankstinuku „Tūbinės Dievo Apvaizdos bažnyčiai 190 m.“, kuriam istorijos medžiagą jis po kruopelytę rinko iš įvairių šaltinių, ypač susidomėjo kun. Vincento Juzumo, nuo 1881 metų klebonavusio Varnių parapijoje ir parašiusio knygą „Žemaičių vyskupijos istorija“ (1899) veikla. B. Bendikas Tūbinių parapijos ir joje esančios bažnyčios istorijai parašyti medžiagą rinko ir iš kitų šaltinių, senesnės kartos žmonių prisiminimų. Be galo mylėdamas savo gimtąją parapiją, B. Bendikas, visų surinktą medžiagą apdorojęs, patikrinęs faktus, kunigų fundatorių pavardes, viską ir sudėjo į savo lankstinuką. Čia rašoma, jog XIX amžiaus pirmoje pusėje Tūbinių savininkas buvo itin pamaldus, pavyzdingas žemvaldys, bajoras, Telšių apskrities maršalka Ignotas Jacevičius, gyvenęs savo Tūbinių dvarelyje. Atitrūkęs nuo namų šurmulio, vienumoje, jis ilgai ir nuoširdžiai melsdavosi ne tik savo, bet ir visų žmonių išganymui. Tam reikalui netoli dabartinės Tūbinių bažnytėlės, prie pušyno, šis bajoras pasistatė nedidelį namelį, kuriame ilgas valandas praleisdavo paskendęs maldose. Taip karštai besimeldžiant, jam kilo mintis toje vietoje pastatyti bažnyčią, kad joje galėtų melstis ne tik jis pats, bet ir Tūbinių bei aplinkinių kaimų žmonės. Pasitaręs su žmona Tekle Godliauskaite, 1820 metais ėmėsi įgyvendinti savo sumanymą. Tuo reikalu I. Jacevičius kreipėsi į tuometinį kunigaikštį, žemaičių vyskupą Juozapą Giedraitį ir jo koadjutorių oficiolą Gailevičių. Pagal tuomet galiojusią teisę Jacevičiai oficialiai užrašė valaką (mažiau negu hektaras) žemės suplanuotai bažnyčios statybai, o kunigui paskyrė 80 sidabro rublių algos metams. Minėtas vyskupas, gavęs Dvasinės kolegijos sutikimą, 1821 metais leido Jacevičiams funduoti Tūbinių bažnyčios statybą. Jau 1822 metais vyskupo įgaliotas Šilalės klebonas kun. Tomas Pilsudskis su kunigais altaristu ir vikaru pašventino būsimos šventovės akmenį, 1823 metais Dievo namų statyba jau buvo baigta. Kartu su bažnyčios statyba buvo mūrijamos ir dvi koplyčios: viena kapinėse (Šv. Kryžiaus), o kita – prie pušynėlio. Kol atėjo valdžios leidimas, teko laukti visus metus, todėl, oficiolui kun. Gailevičiui leidus, jau anksčiau, 1823 metais, Šv. Kryžiaus koplyčia pašventinta kaip bažnyčia ir joje pradėtos aukoti šv. Mišios. Pagaliau, kai 1824 metais atėjo leidimas statyti Tūbinėse bažnyčią, tuomet vyskupo kunigaikščio Juozapo Giedraičio įgaliotas Šilalės klebonas kun. T. Pilsudskis tų pačių metų spalio 17 dieną, dalyvaujant gausybei žmonių, pašventino naują bažnyčią ir joje įvyko pirmosios pamaldos. O 1824 m. kovo 8 d. buvo gautas vyskupo J. Giedraičio leidimas bažnyčios teritorijos valdose sumūryti koplytėles Kristaus kančią pavaizduotiems paveikslams patalpinti. Tų koplytėlių buvo 12, belikusios tik keturios. Gražiai sutvarkytose Tūbinių kapinėse ypač įspūdingai atrodo Šv. Kryžiaus koplyčia.

Šventoriuje esančios koplyčios rūsyje aptikti užmūryti, manoma, kad šios bažnyčios fundatorių Ignoto ir Teklės Godliauskaitės Jacevičių ir dar, spėjama, trijų jų giminaičių (vienas iš jų – vaikas) palaikai: kaukolės ir kaulai, kurie matėsi tarp įgriuvusių plytų. Atsargiai pašalinus sudužusias plytas, iš nišų ištraukti supuvę mediniai karstai su dar likusiais palaikais – kaulais. Pagarbiai sudėti į naujus penkis karstus bus patalpinti į buvusias nišas, jas sutvarkius. Karstų įsigijimą finansavo Šilalės rajono savivaldybė, o juos parvežė, padarė cementinius laiptus į šią mirusių buveinę – koplyčią – Šilalės kaimiškoji seniūnija, vadovaujama Stanislovo Lidžiaus ir seniūnaičio Vlado Montrimo.

Spalio 19-ąją, sekmadienį, Misijų dieną, į Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčią švęsti šios šventovės 190 metų sukaktį susirinko ne tik tūbiniškiai, bet ir aplinkinių parapijų tikintieji. Šia bažnytėle besirūpinantis Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios klebonas dekanas kan. dr. Algis Genutis nusprendė ją nudažyti, sutvarkyti aplinką bei vidų. Padedant Šilalės rajono savivaldybei, vadovaujamai mero Jono Gudausko, Šilalės kaimiškajai seniūnijai, Tūbinių parapijos bažnyčios darbuotojams ir visiems kitiems geros valios parapijiečiams, inžinieriui iš Šiaulių B. Bendikui labai kruopščiai lankstinuke užfiksavus surinktą istorinę medžiagą, iliustruotą spalvotomis nuotraukomis, buvo kruopščiai pasiruošta bažnyčios sukakčiai. Visų susirinkusių į iškilmę dėmesį patraukė stendas, kuriame atsispindi visa Tūbinių parapijos, bažnyčios, koplyčių istorija. Stendo medinę dalį padarė tūbiniškis Renatas Gečas.

B. Bendikas džiaugėsi, kad Tūbinėse didėja gyventojų skaičius. Antai, jeigu 1847, 1923 ir 2001 metais buvo 160, 262, 202 gyventojai, tai dabar, 2014 metais, jų jau yra 250. Tūbiniškiai labai myli savo gimtinę, saugo savo istorinę praeitį, kuri siekia Ignoto ir Teklės Jacevičių laikus, palikusius tūbiniškiams dvasinį bei kultūrinį palikimą. Planuojama pastatyti kaimo centre kadaise stovėjusį paminklą Vytautui Didžiajam. Paminklo vietą 1974 metais fotografijoje yra įamžinęs Upynos kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas.

Iškilmingą Misijų sekmadienį šv. Mišias aukojo klebonas dekanas kan. dr. A. Genutis, koncelebravo Šilalės vikarai kunigai Vaidotas Vitė ir Mindaugas Alekna. Iškilmėje dalyvavo rajono meras Jonas Gudauskas, Lietuvos žemės ūkio ministerijos viceministras Albinas Ežerskis, Šilalės kultūros paveldo vyr. specialistė Jurgita Viršilienė, Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnas Stanislovas Lidžius, seniūnaitis Vladas Montrimas.

Tūbiniškiai dėkingi dekanui kan. dr. A. Genučiui, nuoširdžiai besirūpinančiam Tūbinių parapija ir visais kitais tikinčiųjų reikalais. Jo dėka, padedant rajono savivaldybei ir seniūnijai, šitokie kilnūs dalykai ir įgyvendinami.

Po šv. Mišių įvyko jubiliejinė konferencija, kurią vedė klebonas dekanas kan. dr. A. Genutis. Jis ir lankstinuko autorius B. Bendikas išsamiai apžvelgė Tūbinių parapijos bei bažnyčios praeitį, atliktus darbus, tobulinant dvasinę bei bažnytinę veiklą. Nuoširdžius žodžius išsakė rajono meras J. Gudauskas, rajono kultūros paveldo vyr. specialistė J. Viršilienė, Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnas S. Lidžius ir kiti kalbėjusieji.

Po konferencijos klebonas dekanas kan. dr. A. Genutis šventoriuje esančioje koplyčioje pašventino sutvarkytus bažnyčios fundatorių I. Jacevičiaus ir jo žmonos T. Godliauskaitės bei jų giminės palaikus, uždegė žvakutes, pasimeldė, sugiedojo maldą „Viešpaties Angelas“.

Renginys baigėsi parapijos namuose surengta agape, bendruomenišku pasibuvimu, pasivaišinimu.

Pranciškus ŽUKAUSKAS


Visą šio straipsnio medžiagą ir autoriaus nuotraukas galima rasti:   http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2014/10/31/kbend_03.html


Informacija besidomintiems:

Žemaičių vyskupystės 1845 - 1847 m. gyventojų sąrašai

   Matydami didelį genealoginių duomenų stygių lietuviškame internete, nusprendėme patalpinti Lietuvos stačiatikių vyskupystės archyviniame fonde Nr.605 neseniai surastus ir mūsų nuomone, labai įdomius 1846-1847 m. dokumentus su trisdešimt trijų Žemaičių Romos katalikų vyskupystės parapijų gyventojų sąrašais. Kol kas neturime galimybės išversti jų į lietuvių kalbą. Todėl nutarėme sukurti virtualų archyvą ir jame patalpinti nuskenuotus originalius dokumentus. Šie įdomūs genealogijos šaltiniai iki šiol ramiai sau gulėjo Lietuvos valstybės istorijos archyvo saugyklose ir genealogijos tyrinėtojams buvo beveik nežinomi. Tai visiškai suprantama, nes mažai kam galėjo ateiti į galvą ieškoti genealoginių duomenų apie Lietuvos gyventojus, kurių dauguma priklausė Romos katalikų bažnyčiai, XIXa. Lietuvos stačiatikių religinių institucijų archyvuose. O ir patys stačiatikių vyskupystės archyvinio fondo katalogai (apyrašai) yra nekokybiški, sudaryti apie 1956m. prasta rusų kalba ir juose silpnai atsispindi archyvinių dokumentų turinys. Nesame tikri, ar šis fondas ir ateityje bus tinkamai sutvarkytas, nes dabartinė Lietuvos valstybės archyvų politika nėra nukreipta į informacinių sistemų kūrimą ir modernizavimą.

   Šie sąrašai buvo sudaryti 1845-1847 m. po graikų-unitų bažnyčių uždarymo Lietuvos stačiatikių vyskupystės konsistorijos potvarkiu, siekiant nustatyti, kiek Žemaičių vyskupystės gyventojų vis dar išpažįsta graikų-unitų ir katalikų tikėjimą ir priklauso ne stačiatikių, o katalikų bažnyčių parapijoms. Matyt, analogiški sąrašai buvo ruošiami ir Vilniaus bei Seinų vyskupystėse, tačiau kol kas jų dar neradome.

   Sąrašai yra sudaryti tuometinių katalikų bažnyčių klebonų rusų ir lenkų kalbomis. Nurodomi kaimai, dvarai, miesteliai, vienkiemiai, palivarkai ir pagal sodybas vardijami čia gyvenančių įvairių luomų gyventojų vardai ir pavardės. Genealogijai ypač vertinga tai, kad kai kurių parapijų klebonai nurodė ir ištekėjusių moterų mergautines pavardes, gyventojų amžių, ekonominį statusą (sodybos ar dvaro savininkas, samdinys, tarnautojas ir pan.).

   Tikimės, kad informacijos apie savo senelius ir protėvius čia ras ne tik genealogijos „ fanai“, genealogai - profesionalai ar savo krašto, kaimo ar miestelio istorijos tyrinėtojai, bet ir kiekvienas besidomintis savo šaknimis. Puikiai suprantame, kad perskaityti XIXa. rankraštį, tuo labiau rašytą lenkų ir rusų kalbomis, galės tik tie, kurie yra buvę archyvuose, tyrinėję senąsias bažnyčių metrikų knygas ir yra susipažinę su paleografija. Todėl siekdami nors šiek tiek palengvinti naudojimąsi, išvertėme gyvenviečių pavadinimus. Rėmėmės 1976 m. Z.Noreikos ir V.Stravinsko redaguotu „Lietuvos TSR administracinio - teritorinio suskirstymo žinynu“. Dabar mūsų virtualiame archyve pateikiame dokumentus su Batakių, Girdiškės, Kurtuvėnų, Pagramančio, Skaudvilės, Tenenių, Tverų, Vėžaičių, Žemalės ir Žvingių Romos katalikų bažnyčių parapijiečių sąrašais.

   Parengė Sigita Gasparavičienė, istorikė genealogė, LGHD pirmininko pavaduotoja


Patarimas besidomintiems giminių paieška:


Labai populiarios senųjų istorinių dokumentų paieškų svetainės ancestry.com lankymas yra nemokamas, tačiau prisiregistravimas, kada galima vartyti kartotekas ir atidaryti dokumentų failus, jau yra mokama. Galima dviems savaitėms registruotis joje svečio teisėmis, patvirtinus savo tapatybę  kreditinės kortelės duomenimis.
Jokiu būdu reikia nepamiršti kad, baigiantis šiam laikotarpiui,reikia pačiam iš šios svetainės ir išsiregistruoti.Kitaip pradedama nuskaičiuoti nustatytą mokestį
Panašiai veikia  "familysearch.org","ellisisland.org" ir kitos svetainės
 

Toliau pateikiamos nuotraukos iš Kazimiero Šetkaus knygos "Šilalės kraštas ir mokykla"


Vežimai prie Šilales bažnyčios

Šilales turgaus aikstė1


Šilale po gaisro